Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Ežero metai – ruduo

in Gamtos stebėjimai

Trumpėja dienos, vis mažiau šilumos dovanoja ežero vandenims saulės spin­duliai. O giedromis naktimis, kai ežero gelmės šviečia šaltais žvaigždžių ats­pindžiais, ypač gerai junti garų priso­drintą rudens alsavimą. Pernakt pavir­šiniai vandenys jau spėja gerokai at­vėsti, pasunkėja ir grimzta gilyn, kol pasiekia tokio paties tankumo vandens sluoksnį. Ir taip — kasnakt, o vėliau kasdien: blėsta terminio „pyrago“ ri­bos, mažėja paviršinių ir gelmių vande­nų šiluminiai kontrastai. O ir vėjas sa­vo daro, juoba, kad ir išjudinti, išmai­šyti tokią silpną vandens sluoksnių sis­temą jau nesunku.

Kas pasakys, kada ruduo pirmą kar­tą į duris pabeldžia? Neaiški šio pasku­tinio metų ketvirčio pradžia ir ežere. Limnologai linkę tapatinti ją su laiko­tarpiu, kai ežero vandenys peržengia dešimties laipsnių temperatūros ribą. Kada tai būna? Įvairiai: kas ežeras — vis kitas gyvenimo ritmas. Nors saulutė per vasarą visus vienodai šildė, šilu­mos atsargas „juodai dienai“ ežerai su­sikrovė skirtingas: gilus — didesnes, todėl ir dabar, rudenį, ilgai šiltu garu dvelkia, o seklieji — vos už orą šiltes­ni, kiekvieną jo permainą atkartoja. Todėl ir atkeliauja ruduo, sakysim, į Žuvintą vidutiniškai spalio 9 dieną, o į netoliese telkšantį Dusios ežerą — tik po geros savaitės. Vėliau, rudeniui pa­krantės medžių lajas paauksavus, tie skirtumai dar labiau išryškėja: vis gi­liau grimzta atvėsę paviršiniai vandenys, vis didesnes storymes maišo žvarbūs vė­jai. Galiausiai ateina metas, kai tempe­ratūra visai suvienodėja net giliausių ežerų vandens masėje. Limnologal kal­ba: ežeruose — rudeninė homniotermija, vanduo pasiekė didžiausio tankio temperatūrą — keturis laipsnius. Taurag­no ežere tai stebima apie gruodžio 2 dieną, kai vidutinė paros oro temperatūra būna arti nulio, o Žuvinte — lap­kričio 10 dieną (oro temperatūra apie 3,5°C). Nuo šiol atšalę paviršiniai van­denys jau bus lengvesni už giluminius, todėl ir jų sąmaiša galės vykti tik vė­jui padedant.

Rudens homotermijos laikotarpis ežerui nepaprastai svarbus, nes tada vyksta intensyvi energijos ir substan­cijų apykaita tarp visų jo vandens sluoksnių: iš viršaus į apačią keliauja deguonis, kurio atsargos priedugnyje vasarą gerokai iIšseko, o priešinga kryp­timi skverbiasi anglies dvideginis, bak­terijų atpalaiduotos mineralinės me­džiagos.

Skaidrėja ežerų vandenys: išnyko šiltavandenės fitoplanktono rūšys, nusėdo drumzlės, kažkada susikaupusios ties temperatūrinio šuolio „barjeru“. Bet protarpiais, masiškai vystantis šaltamėgėms diatomėjoms, vandens skaidrumas gali žymiai sumažėti iIr rudenį. Tačiau tas audringas gyvybės prasiveržimas bū­na labai trumpas: vis daugiau diatomėjų sklendžia į dugną, kur cistų pavidalu lauks sekančių metų.. . .

Tuštėja paežerės. Visi nuo rudens pagėlos slepiasi: sugrįžo prie savo dar­bų miestiečiai (kiek juoduojančių lau­žaviečių talžo rudens lietus!), traukia į šiltus kraštus paukščiai. Ežeras liko vienas su savo godomis. Ir tik užkietė­jęs žvejys, kuriam ežeras — draugas visais metu laikais, dar bando išlupti kokią vėgėlę ar pakraščiuose varlinė­jančią lydeką. Bet ir jis mieliau iškeis­tų šį metą į žiemos pradžią, į pirmąjį ledą.

Stiprūs rudenį vakarų vėjai. Dides­niuose ežeruose jJų sukeltos bangos ir srovės gerokai pertvarko krantus. Daugiausia kliūva, aišku, rytiniams — prie­švėjiniams — krantams: išskaptuoja­mos giliausios nišos medžių tarpšakniuose, išplaunami rieduliai, bet, jei krantas žemas, čia susidaro ir plačiausi paplūdimiai. Juos kitąmet vėl aplan­kys ežero draugai. Priešingame, pavėji­niame krante — ramu. Galbūt todėl čia ir uždumblėjusių atkarpų daugiau, ir nendrių vainikas platesnis.

Bet ne vien tik plačiaerdviuose eže­ruose toks darbas vyksta. Siaurose, vy­raujančių vėjų kryptimi ištįsusiose rinose irgi verčiasi putoti bangų volai, priekrantinės srovės ardo išsišovusių pusiasalių ragus, velka išplautą smėlį tolyn, į ramesnes vietas, kur iš jo su­pils naują dailią neriją…

Atvėsę ežerų vandenys. Atrodo, kad ir garuoti nelabai beturėtų, bet oras — dar vėsesnis, todėl ežerai, ypač gilūs, ir rudenį daug vandens šiuo keliu pra­randa. Antai Tauragne rugsėjo – lapkričilo mėnesiais išgaruoja beveik 20 centimetrų vandens sluoksnis. Daug!. Ir toli gražu ne kiekvieną rudenį kompensuo­jama tai, ką ežeras praranda: smulkūs intakai neretai būna perdžiūvę dar nuo vasaros, gruntiniai vandenys — nuslūgę, o lietūs irgi ilgi nuobodūs, bet ne visa­da gausūs. Nėra kam ežerą pamaitinti. Todėl neretą metą rudeniop apsinuogi­na ežero atabrado smėliai, į sausumą kopia šalčių pakąstos nendrės. Nekoks palikimas sekantiems metams. O ką, jeigu ir jie bus sausi? Ir antri, treti, de­šimti? Dar labiau nuseks ežeras, sausa lygia aikštele pavirs jo atabradas, ir be­veik visada tas progresuojantis sekimas bus ryškiausiai matomas rudenį. Aišku, ne visų ežerų atabraduose galėsime statydintis palapines — daugiausia vandenskyrinių, neturinčių paviršinio nuo­tėkio. Vieni tuo džiaugsis, kiti plūs me­lioratorius, ir tik retas susimąstys, kad viso to priežastis — skirtingi ežero, metai… Būtent dėl tų skirtumų iš eže­rų ištekantys (neišdžiūstantys) upeliai rudenį neretai būna vandeningesni, nei tie, kurių baseinai neežeringi. Kodėl? Pamenate, kas darėsi jų ištako­se vasaros pradžioje? Sužaliavo sula­pojo povandeninės pievos, suvešėjo viršvandeniai augalai — „išdygo“ nuo­tėkį reguliuojanti užtvanka. Dabar ji nyksta. Didėja ištakos pralaidumas, plūsteli iš ežero atsipalaidavęs vandens rezervas.

Negalvokim, kad rudenį tik vėjas ežere dirba, o gyvybė apmiršta, su­stingsta. Sunku net įsivaizduoti, kaip smarkiai veikia bakterijų „fabrikas“ ežero dugne. Juk reikia apdoroti tokį kiekį organinės medžiagos! Dirba, kru­ta miniatiūriniai organizmai, augindami naują metinę rievę nuosėdų klode… eikvodami brangų deguonį, kuris bus taip reikalingas žiemą. O ji jau ne už kalnų: antai paežerėse jau baltuoja šviežiai iškritęs sniegas, dažną rytą traukiasi ledu ramesnės įlankos, o pla­tūs ežero vandenys šnara ledokšnių kristalais. Štai tik nurims vėjas, ir į eže­rą vėl atkeliaus žiema…

Kęstutis Kilkus


Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Gamtos stebėjimai

Naktis balose

Iš pat ryto graži diena. Vėjelio visiškai nėra, aplinkui viskas ramu. Tik

Nuodų paslaptys

Mėlynžiedis aštuonkojis (Hapalochlaena rnaculosa) pelnytai vadinamas pačiu gražiausiu aštuonkoju. Nors jis ir

Kvapų kalba

Pirmiausia patikslinsime, kas yra kvapas. Viskas, kas kvepia, turi lakių junginių, kurie garuodami susimaišo
Pakilti į Viršų