Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Ežero metai – pavasaris

in Gamtos stebėjimai

Kasdien trumpėja pakrantės medžių metami šešėliai, tačiau gamtoje dar beveik nematyti pavasario požymių. Bene anksčiausiai ši šventė ateina į ežerą: jeigu ant ledo paviršiaus nėra sniego, pro jį prasiskverbę saulės spin­duliai sugeba įšildyti ploną vandens sluoksnelį net ir speigams pyškant. Da­lis tos šilumos sueikvojama ledui iš apačios tirpinti, o kitą dalį sukrunta panaudoti savo reikalams šaltavendeniai dumbliai, paprastai diatomėjos. Šį audringą gyvybės atbudimą nesunku ir paprasta akimi pastebėti, — sumažė­ja ežero vandens skaidrumas.

Pamažėle ir ežero šlaitai pavasarį dainuoti pradeda. Iš pradžių nedrąsiai — vos vienu kitu upeliu čiurlena, o saulei labiau įdienojus — tik sualma, sušniokščia į ežerą skubantys drumsti vandenys. Jie užlieja ledą, kelia jį į viršų, laužo. Bet šis dar tvirtas. Nesvar­bu, kad pakraščiai jau atšutę: visiškai pajuoduos kalvos, išneš ledus upės, o ežero vandenys dar tik svajos apie gaivius pavasario vėjus. Tiesa, į pabaigą ledas tirpsta ypač intensyviai. Jis suskilinėja į kristalus — „adatas“, todėl stipriai išauga jo tirpimo paviršius. Vė­jas, kylantis ežero vandens lygis šių kristalų tarpusavio ryšius dar labiau suardo. Galutinai ledas mūsų respubli­kos ežeruose išnyksta vidutiniškai ba­landžio viduryje, nors kai kuriais me­tais nukrypimai nuo šios datos gana di­deli.

Apskritai pastebėta, kad ežerai atsi­veria beveik sykiu su vandens lygio pavasariniu pakilimu. Pastarojo rodiklio vaidmuo ypač svarbus tiek hidrolo­giniu, tiek ir ekologiniu požiuriu. Sau­gesniais metais jis gali sąlygoti ežero vandens paėmimą laukų drėkinimui va­sarą, pakenkti tinkamam žuvų nerštui ir panašiai. Pavasarinė ežerų vandens lygio svyravimų amplitudė priklauso nuo ežero vandens paviršiaus ir jį mai­tinančio baseino plotų santykio: juo šis rodiklis mažesnis, tuo didesnė pava­sarinė ežero vandens lygio svyravimų amplitudė. Antai Sartų ežere ji viduti­niškai siekia 119 centimetrų, Tauragno — 48 centimetrus, o Dusioje — tik 17 centimetrų. Daug kas čia pri­klauso ir nuo baseino gruntų pobūdžio, ežero morfometrijos. Štai Amalvo ežeringumo rodiklis mažai skiriasi nuo Sartų analogiškos charakteristikos, o jo vandens lygio svyravimų amplitu­dė yra perpus mažesnė — 59 centimet­rai. Mat lėkštašlaičiame ežere vanduo greitai išsilieja į aplinkines pievas, pel­kes, todėl sutekantys vandenys suplūsta į daug didesnius paviršiaus plotus. Nedaug vandens lygis bepakyla ir smė­lingų, pasižyminčių geromis Infiltraci­nėmis savybėmis plotų ežeruose.

Gamta nebūtų gamta, jeigu ilgai kęs­tų staigius, periodiškai pasikartojančius jos struktūros pertvarkymus. Todėl ir ežeras turi apsauginį „vožtuvą“, per kurį greitai nuteka nepageidaujamas vandens perteklius. Juo aukštesnis eže­ro vandens lygis, tuo intensyviau dirba šis „vožtuvas“ — iš ežero ištekantis upelis. Tiesa, turime ir tokių ežerų, kurių vandens perteklius nuteka pože­miniu keliu. Bet ir jų vandens lygis pa­vasarį pakyla labai nedaug.

Pavasariniai tirpsmo vandenys labai silpnai mineralizuoti, todėl ir ežerų vanduo šiuo metų laiku kiek prasiskiedžia. Sartų ežero vandens mineralizaci­ja pavasarį 20 – 70 mg/l mažesnė negu žiemą. Mažesnių plotų maitinamuose ežeruose tie skirtumai menkesni. Antra vertus — nors sutekantys į ežerus tirps­mo vandenys turi mažiau ištirpusių druskų, juose būna biologiškai svarbių elementų — tiek ištirpusių, tiek ir sus­penduotų. Yra žinoma, kad kaip tik paviršinės šlaitų nuoplovos keliu pavasari į ežerus patenka daug fosforo. Pastarą­jį elementą dauguma limnologų laiko kone svarbiausiu ežerų antropogeninės eutrofikacijos veiksniu.

…Puolė į saulės glėbį išsivadavę iš ledo varžtų ežero vandenys. Jų termi­niai, o kartu ir tankio gradientai dar nedideli, todėl vėjo sukelta sąmaiša apima dideles storymes. Visos vandens masės temperatūra suvienodėja, nusi­stovi vadinamoji homotermija. O labai giliuose arba labai mažuose ežeruose, ko nepadarė vėjas, tai atlieka laisvoji konvekcija, tai yra toks vandens sąmaišos mechanizmas, kuris pradeda veikti, kai paviršinis vandens sluoksnis įšyla iki didžiausio tankio temperatūros (+4 °C) ir, grimzdamas gilyn, susimaišo su lengvesniais šaltais vandenimis.

Tačiau dažniausiai abu sąmaišos mechanizmai veikia vienu metu, įtrauk­dami į apytakos ratą susikaupusius priedugniniame sluoksnyje mineralinius junginius, prisotindami vandenį deguo­nimi. Tuo skuba naudotis ežero gyven­tojai — fito ir zooplanktonas. Gegužės mėnesį paprastai stebimas masinis diatomėjų vystymasis. Jeigu šiuo metu at­liktume chemine vandens analizę, tai pamatytume, kad jame beveik visai nė­ra silicio — visos šio elemento atsargos pereina į minėtų mikroskopi­nių augalėlių skeletus. Gausėja ir bak­terijų — tiek vietinių, tiek ir atkelia­vusių su pavasariniais vandenimis. Bakterijas seka jomis mintantis mikrozooplanktonas, ypač infuzorijos, o pa­starąjį — stambesni planklono atstovai: šakotaūsiai, irklakojai vėžiagyviai ir pan. Tačiau toks gyvybės vystymosi ežere dėsningumas kitą pavasarį gali kiek ir sutrikti. Tai priklauso nuo van­dens įšilimo ir išmaišymo sąlygų, žuvų neršimo, tai yra planktonu mintančio mailiaus atsiradimo laiko ir t. t.

Visos biotinės ir abiotinės ežero gran­dys tarpusavyje taip glaudžiai susijusios, kad analizuoti vieno veiksnio poveikį kuriam nors procesui beveik neįmano­ma. Tačiau tokioje veiksniu grandinėje neretai galima atrasti pagrindinį, determinuojanti veiksnį. Ežero gyvojo pa­saulio metinį ritmą dažnai nulemia ši­luma. Limnologinėje literatūroje dažnai minimas 10 °C vandens temperatūros ekologinis vaidmuo: esant aukštesnei temperatūrai, daug silpniau vystosi diatomėjos. Tiesa, atrodo, kad Lietuvos ežeruose šis „barjeras“ kiek pasislinkęs į aukštesnių temperatūrų pusę.

Anksti pavasarį šviežiai užlietose pievose, greitai įšylančiose seklumose pradeda neršti lydekos. Vandens temperatūrų intervalas neršto metu gana platus: +4 – +9 °C. O štai kuojoms jis jau gerokai siauresnis: +9 – +11 °C. Pa­stebėta dar vienas įdomus dalykas: jeigu neršto metu vandens temperatūra krinta žemiau optimalių reikšmių, tų metų kuojų populiacijoje būna daugiau patinų.

Plačiai išsilieję ežero vandenys pama­žėle vėl sugrįžta į senus krantus, švie­žia žaluma sušnara nendrių vainikas. Artėja vasara…

Kęstutis Kilkus


Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Gamtos stebėjimai

Naktis balose

Iš pat ryto graži diena. Vėjelio visiškai nėra, aplinkui viskas ramu. Tik

Nuodų paslaptys

Mėlynžiedis aštuonkojis (Hapalochlaena rnaculosa) pelnytai vadinamas pačiu gražiausiu aštuonkoju. Nors jis ir

Kvapų kalba

Pirmiausia patikslinsime, kas yra kvapas. Viskas, kas kvepia, turi lakių junginių, kurie garuodami susimaišo
Pakilti į Viršų