Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Evankijon taimenių

in Žvejo dienos

Kai pradėjome rimtai planuoti savo būsimąją kelionę ir kruopščiai tyrinėti žemėlapius, mūsų žvilgsniai vis dažniau nukrypdavo į Evenkiją, bene rečiausiai apgyventą kraštą, išsidėsčiusi tarp Ak­menuotos ir Žemutinės Tunguskos, apgaubtą taigos, išraižytą daugelio dides­nių bei mažesnių upių.

Mes keturiese — kaunietis Vytautas Čeponis ir vilniečiai Rimgaudas Kalpokas, Henrikas Norvilas ir šių eilučių autorius. Imame dvi pripučiamas valtis LAS-5, kurių kiekvienos keliamoji ga­lia 500 kg, spiningus, apie šimtą įvai­rių blizgių, taip pat būtiniausius to­kiam žygiui turistinius reikmenis. Mū­sų grupės vadovas Rimgaudas — me­džiotojas, vadinasi, visiškai teisėtai tu­rėsime ir šautuvą. Maisto imame paly­ginti nedaug, tikimės turėti žuvies, o jei seksis, ir paukštienos. Iš anksto ga­liu pasakyti, kad tokia rizika pasiteisi­no.

Be yaptingo vargo pasiekiame Kras­nojarską, o čia jau ir pirmieji sunku­mai — bilietai į visus reisus šiaurės kryptimi tiek vandeniu, tiek oru jau seniai parduoti, tačiau uoste sužinome, kad organizuojamas papildomas motor­laivis, į kurį pavyksta gauti bilietus ir mums. Dvi paros gražuoliu Jenisejumi — ir mes jau Bore.

Čia į Jenisejų įteka vienas didžiau­sių ir bene gražiausių jo intakų — Akmenuotoji Tunguska. Dabar jau mums padeda prieš kelerius metus už­megztos pažintys su čia dirbančiais geologais. Jų dėka įsitaisėme malūnsparnin, kurio vadas pakeliui į vieną iš geologų stovyklų sutinka nugabenti į Bachtos aukštupį ir mus. Dar 200 ki­lometrų skridimo, ir mes vietoje.

Tai štai kokia tu, Bachta!.. Tu dar tik Bachtelė, ne ką didesnė už mūsų Vilnią, ir sraunumas jūsų panašus, tik akmenų čia daug daugiau ir didesni jie gerokai. O iki Jenisejaus teks mums tavimi nuplaukti net 450 km! Aplink ošia bekraštė taiga. Šalia, ant aukštu­mėlės, apvaliai suremtos kartys — evenkų čiumo liekana, matyt, žiemą buvo apsistoję. Nors jau rugpjūčio vi­durys, bet saulė spigina kaip reikiant, o išsirengti negalim, nes mus jau pajuto uodai, mašalai, ir jų gausūs spie­čiai kiekvieną minutę puola vis smar­kiau. Tenka griebtis dimetilfalato, ta­čiau jis mažai tepadeda, ir mums da­rosi aišku, kad teks pakentėti, kad ke­lionė taiga — tai ne pasivaikščiojimas mūsų miškais, kur vienas kitas uodas tėra tik juokas palyginti su visa ta zyziančia ir kandančia velniava. Sku­bame prie upės. Vanduo nepaprastai skaidrus, šaltas ir… skanus. Čia pat sraunumėlėje museliauja kiršliai, ne­dideli, tiesa, trijų, keturių šimtų gra­mų. Tačiau mes laimingi — upėje žu­vų yra. Rišu mažą besisukančią bliz­gutę ir be didelio vargo penkis pagau­nu.

Aukštupyje upė gerokai nusekusi, sekluma seka seklumą, ir mums dažnai savo guminukes tenka tempte tempti arba kilnoti per akmenis. Pasirodo pir­mieji intakai, papildantys mūsų Bachtą. O kokie skambūs evenkiški jų pa­vadinimai: Dulkuna, Goldoikta, Chaikta, Miguna, Džerdikta, Deltula.

Kol kas gaudome tik kiršlius. Gau­dymas paprastas; sviedi besisukančią geltoną blizgutę ten, kur srovė kuo stipresnė, ir trauki. Ir jeigu tik toje vietoje jų esama, kaipmat smūgis ir iš karto pajunti valo gale besiblaškančią žuvį. Tačiau mums rūpi taimeniai. Tai tikras Sibiro gėlųjų vandenų milžinas, savo jėga ir svoriu toli pralenkiantis kitas žuvis.

Praplaukus pirmuosius 60 – 80 km, upė pradeda rodyti savo būdą — slenks­čiai ir rėvos neduoda atsikvėpti, ne­bėra kada ir spiningauti, tik žiūrėk, kad netektu išsimaudyti arba atsitrenkti į kokį akmenį ar uolą, kyšančią iš vandens.

Pagaliau upė kiek aprimsta, nors priekyje ne tiek matyti, kiek girdėti didokas slenkstis. Sustojame ir nuta­riame paspiningauti nuo kranto. Ropščiamės per milžiniškus akmeninius lui­tus, arčiau putojančios srovės. Svie­džiu mūsų Tauragės gamybos „Jūrą“ toli į putojantį srautą ir iš karto pa­juntu, kad šį kartą užkibo kažkas stam­besnio. Ir štai pagaliau! Keturių kilo­gramų taimenis! Visas išmargintas taš­kučiais, ryškiai raudona uodega, nepaprastai raumeningas, idealaus aptaku­mo kūnas. Mūsų geriausias žuvies pa­tiekalų žinovas Rimgaudas tuoj pat griebiasi darbo: atsargiai nulupa taimeniui odą, išima nugarkaulį, supjausto smulkiais gabaliukais mėsą, apibarsto ją pipirais ir pamerkia silpnan acto skiedinin. Pasirodo, kad tai korėjiečių žalios žuvies patiekalas, vadinamas „che“. Praėjus valandai, jau galima ra­gauti. Gardumynas neišpasakytas! Tik gaila, kad jam tetinka tik tokios kil­niosios žuvys, kaip taimenis, kiršlys, upėtakis, na, ir, žinoma, lašiša. Užkan­dę plaukiame toliau. Rėvų vis mažiau, retesni ir slenksčiai, tačiau jų galia la­bai išauga. Pagaunu dar vieną taimenį, tačiau dienos didvyriais tampa Rim­gaudas ir Henrikas. Viename slenksty­je jie pagauna po du taimenius, tačiau kokius! Rimgaudas — 12 ir 8 kilogra­mų, Henrikas — 10 ir 8 kilogramų. Ypač laimingas, vos ne pirmą kartą gy­venime paėmęs spiningą į rankas, Hen­rikas. Visas šis laimikis buvo pagautas jau minėta besivartančia blizge ,,Jūra“, kuri šioje kelionėje iš visų mūsų turėtų blizgių užsirekomendavo geriau­siai.

Praėjo jau pirmoji savaitė, ir nors dienos dar šiltos, tačiau naktys paste­bimai atšąla, rytais viskas padeng­ta šerkšnu, o balutės — aptrauktos leduku. Tai ir gerai, ir blogai. Ge­rai, kad mašalai pradeda kamuoti tik gerokai jau įdienojus. Blogai, kad šalti rytai atbaido nuo rytinės žūklės, kai mes bevelijam ilgiau pasnausti ir tik gerokai saulutei pašildžius išsiritam iš palapinių. Tačiau ir vidury dienos taimeniai neblogai kimba. Atkunta Vytas, neblogai sekasi ir kitiems. Bet didelių žuvų nėra, daugiausia 6 – 8 kilogramų svorio.

Į upę iš taigos srūva daugybė šalti­nių, kurių vanduo gerokai šaltesnis, ne­gu upėje. Prie vieno šaltinio apsistoja­me poilsio, ir kol draugai pluša prie laivelių, imu spiningą, atsargiai užmetu blizgę visai netoli kranto, kiek žemiau šaltinio įtekėjimo vietos. Palengva trau­kiu ir staiga pajuntu tokį stiprų smūgį, kad ritė išsprūsta iš pirštų. Oho! Bijau, kad nesibaigtų valo atsarga ritėje. Žu­vis pagaliau sustoja. Mėginu ją paleng­va traukti — nė iš vietos. Šiek tiek atleidžiu valą ir tai padeda. Taimenis (aš jau neabejoju, kad tai jis) ima trauktis pasroviui, o aš, sukdamas ritę, bėgu paskui jį krantu. Pagaliau jis iš­plaukia į paviršių, kelis kartus persiverčia, vėl neria gilumon ir — į upės vidurį. Subėgę draugai negaili patarimų. Aš iš susijaudinimo mažai ką gir­džiu, tačiau jaučiu, kad žuvis pamažu ima silpti. Dar keli šuoliai, ir žuvis pa­siduoda. Pagaliau išvelku ją krantan. Tikras milžinas! Ilgis 1,18 metro, svo­ris 15 kilogramų. Tai mano didžiausia žuvis ne tik šioje kelionėje, bet ir ap­skritai. Tą dieną daugiau nebespiningauju.

Plaukdami aptinkame ne vieną me­džiotojo trobelę. Šiuo metu jos tuš­čios, tačiau praeis pora mėnesių, prasi­dės sabalų medžioklės sezonas, ir jos priglaus medžiotojus, pasiūlydamos ši­lumą, maistą, poilsį ir jaukumą. Vieno­je jų randame raštelį, perspėjantį ke­liautojus apie netoliese laukianti klas­tingą slenkstį, kurio pavadinimas „Siau­rasis“. Padėkojame šeimininkui, palinki­me jam sėkmingos medžioklės ir lei­džiamės žemyn, slenksčio link. Išplatė­jusią upę staiga iš abiejų pusių ima spausti kalnai, ir mes patenkame tarsi į siaurėjantį koridorių, kurio gale viskas verda, putoja ir ūžia. Mūsų laimė, kad upė nusekusi, todėl slenksčio galia gerokai sumenkusi ir mums pavyksta jį įveikti. Už slenksčio — ilgoka rėva, o jos pabaigoje, upei šiek tiek praplatė­jus, garsioji „Melsvoji duobė“ — di­džiulis keliolikos metrų gylio duburys, išklotas šviesiai melsva uoliena. Van­duo toks vaiskus, kad visas dugnas matyti lyg ant delno. Mes sustojame ir tarsi pakerėti žvelgiame į apačią. Staiga Rimgaudas ir Henrikas iš savo valtelės ima mums kažką rodyti. Pasi­rodo, netoli dugno praplaukta milžiniš­ko, ne mažiau kaip dviejų metrų ilgio taimenio. Visi bandymai jį pagauti bu­vo nesėkmingi, Ką gi, tai matyt dubu­rio karalius, tai tegul sau ir lieka ka­raliauti. Ir dar šioje kelionėje vienas milžinas privertė gerokai sudrebėti mū­sų žvejiškas širdis. O buvo taip.

Artėjome prie kito slenksčio, pava­dinto „Atbraila“. Netoli jo upę per visą jos plotį buvo pertvėrusi kokio 40 centimetrų aukščio bazaltinė plokš­tė, nuo kurios vanduo lyg nuo užtvan­kos griuvo žemyn, švystelėjau aukščiau plokštės blizgę, pradėjau ją traukti, ir štai — netikiu savo akimis — paskui blizgę vilnija keliolikos centimetrų aukš­čio banga. Likus šešiems – aštuoniems metrams, banga virsta kelių metrų skersmens ratilu ir vėl viskas ramu. Pasikviečiu Vytą, ir vėl viskas pasikar­toja. Tačiau daugiau mūsų blizgės žu­vies nebesuvilioja, ir mums belieka spėlioti, koks gi turėjo būti tas taimenis, taip originaliai apie save prane­šęs. Vadinasi, pasakojimai apie pasitai­kančias didžiules šias žuvis tikrai neišgalvoti. Ir kas žino, gal reikėjo parody­ti daugiau atkaklumo, pasilikti tokiose vietose nakčiai ir išmėginti laimę su dirbtine pele, kurios esą taimenis nie­kad neatsisako. Tačiau, matyt, ir čia, kaip ir pas mus namuose, galioja ta pati žvejiška taisyklė, — tos didžio­sios taip ir lieka mūsų nepagautos. Ta­čiau ar verta dėl to apgailestauti? Juk gaudėme taimenius!

Rimantas Tonkūnas


Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žvejo dienos

Žuvų trofėjai. Lydeka

Paruošiant lydekų trofėjus, daugiausia bėdos būna su smegenine kaukuole. Mat jos priekinė
Pakilti į Viršų