Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Lago Maggiore2 - Etiniai pamąstymai apie spiningą

Etiniai pamąstymai apie spiningą

in Žvejo dienos

Nebūtina keliauti į Zanzibarų, kad išsiaiškintum, kokių kačių yra daugiau – pilkų ar juodų. Ir Afrikoje, ir po mūsų langais pavasario naktimis jos kniaukia lygiai taip pat ilgesingai… Todėl, kai kas nors ima postringauti apie žvejo garbės kodeksų, man tas žmogus primena valdininką, sugalvojusį Zanzibare kačių apskaitą… Žūklėje garbingumas reiškia tų patį, kaip ir mokėjimas valdyti spiningą.

Viktoras Armalis

Laimikis, trofėjus – tai valandų, praleistų žūklėje, įprasmi­nimas. Vienas dalykas, jei visas sugautas žuvis paleidi, o kaip išsaugoti tą laimiki, kurį spiningautojas parsiveža namo? Ypač kai oro temperatūra – dvidešimt laipsnių virš nulio.

Nepagarbaus požiūrio į laimiki pavyzdžių pakliūva mums į akis nuolat. Sutikau paupyje iš matymo pažįstamą žveją. Pa­silabiname, pasikalbame apie laimikius ir kolega didžiuodama­sis sako, jog šiandien pasisekė – trys šapalai, vienas – net kilog­raminis. Žvejas nusimeta nuo pečių kuprinę, kuri tokį kaitrų rytmetį ganėtinai vargina, ir ištraukia iš jos gelmių… juodą po­lietileninį maišelį, tokie paprastai naudojami šiukšlėms rinkti. Ir, matyt, naudojamą mažiausiai antrą kartą. Praskleidžiu jį ir išvystu gleivėtas, bąlančiomis žiaunomis, valkčio užtrauktomis akimis žuvis… Patariu bent į dilgėles įvynioti, jei kelias dar toli­mas. Kitaip laimikis sušus.

Kai tik į mūsų buitį įsibrovė polietileninis maišelis, tai iškart atsirado ir jo sindromas. Kišame į juos žuvis paupiuose ir pae­žeriuose, o kiek žuvų taip sugenda ar praranda skonį – niekas neskaičiuoja.

Kaip spiningautojas (o ir kiekvienas žvejas) turėtų elgtis su laimikiu? Jei rūpi, kad žuvis tikrai būtų skani ir šviežia lyg ką tik sugauta, po žūklės arba žūklės metu reikia ją išskrosti ir, pageidautina, šiek tiek pasūdyti. Išskrostą žuvį jokiu būdu ne­galima plauti vandeniu – geriausia vidų iššluostyti sausu sku­durėliu arba žolės kuokštu. Svarią žuvį patariama perkloti dil­gėlių sluoksniais, žalia žole arba suvynioti į varnalėšų lapus. Po šių procedūrų laimikį vis tiek negalima sukrauti į polietileninį maišelį, nes žuvis sutrokš. Taigi kur dėti laimikį?

Plūdininkai ir dugnininkai žvejodami sugautas žuvis lei­džia į vandenin pamerktas skiaures. Tai – maišai iš tinklelių, kurių vidun įstatyti apvalūs lankai. Skiaurės, pagamintos iš me­talinio tinklo, sužeidžia besiblaškančias žuvis ir jos greitai žū­va, o minkšti tinklai iš virvelių žuviai žalos nedaro, tačiau būti­na, kad jie būtų pakankamai erdvūs ir ilgi, nes skiaurę reikia nugramzdinti gilokai, kur vanduo vėsesnis. Dar geriau, jei tin­klelis, iš kurio pasiūta skiaurė, tankus ir geriau apsaugo žuvį nuo tieioginių saulės spindulių. Skiaurėmis dažnai naudojasi spiningininkai, kurie žvejoja iš valčių. Žinoma, pati geriausia išeitis – valties korpuse įtaisyta dėžė su dangčiu, kurios dugnas iš tinklelio. Į tokią dėžę valčiai pajudėjus nuolat srūva šviežias vanduo, prisotintas deguonies. Tad šiuo atveju žuvį išlaikyti, kol žvejoji, rūpestis nedidelis, bet kaip ją parsigabenti. Tam tiks­lui praverčia plastiko dėželė su dangteliu, kuriame pragręžtos skylutės. Tokioje dėžutėje perklotą dilgėlėmis ir išskrostą žuvį galima net šilčiausią dieną gabenti didelį atstumą. Dar geresnis variantas – pintinė iš karklo vytelių. Tokios pintinės negalima dažyti arba apdoroti medieną nuo puvimo apsaugančiomis me­džiagomis.

Pėsčiam spiningininkui, kuris turi viską neštis su savimi ir dar taip susikomplektuoti ekipuotę, kad rankos būtų laisvos, labiausiai tiks plokščia pintinėlė su diržu, permetamu per petį. Kitaip tariant, žvejo krepšys. Ši ekipuotės dalis pinama iš kar­klo vytelių, o jos forma (iš viršaus žiūrint) primena pupą. Toks krepšys puikiai priglunda prie spiningininko šono. Supranta­ma, kad žvejo krepšys negali būti kampuotas. Optimalus ne­šiojamo žvejo krepšio ilgis – nuo 35 iki 50 cm, aukštis daug įvai­resnis – nuo 15 iki 40 cm, o labiausiai ribojamas plotis – iki 20 cm. Kitaip krepšys labai atsikiš į šoną ir vaikštant klius už šakų, bren­dant – už vandenžolių ir meldų.

Svarbi yra žvejybos krepšio dangtelio konstrukcija. Pagei­dautina, kad jame būtų anga žuviai įdėti ir nereiktų kaskart kilnoti paties dangtelio. Prie jo įtaisoma sagtelė, kad dangtelis atsitiktinai neatsivožtų. Dar geriau, jei dangtelis su korpusu su­jungiamas gumyte, savaime jį uždarančia, kaip specialūs prie­taisai užtrenkia duris.

Žvejo krepšiai būna su diržais, kuriais tvirtinami prie lie­mens. Tokį krepšį galima neštis už nugaros.

Senosios kartos žvejai vietoj krepšio dažnai naudoja drobi­nius arba lininius maišelius, kabinamus per petį. Tai geras bū­das žuviai laikyti, bet audeklas greitai permirksta ir žuvies glei­vės tepa drabužius.

Žvejo krepšys karštomis vasaros dienomis atstoja žvejybos liemenę. Tokio krepšelio dangtelio konstrukcija skiriasi nuo standartinės ir pinama ne iš vytelių, o siuvama iš vandens ne­praleidžiančios medžiagos. Toks dangtelis – irgi krepšelis su ke­letu skyrių ir kišenėmis, kuriose sudedami žūklės reikmenys.

Beveik kiekvienam žvejui yra tekę matyti tokį vaizdelį: pa­upiu išdidžiai žingsniuoja vyrukas su spiningu vienoje ranko­je ir šviežiai nulaužta karklo šaka kitoje, o ant šakos per žiau­nas perverta priešmirtinių konvulsijų tampoma lydeka. Pasvarstykime, ar tai moralu?

Kai spiningininkas iš vandens ištraukia žuvį, jam tenka ap­sispręsti, ką su laimikiu darys? Paleis, ar dės krepšin? Jei laimi­kis tinkamas, spiningininkas privalo atlikti humanišką ritualą. Žuvį reikia „užmigdyti“. Gyva atsidūrusi krepšyje, ji pasmerk­ta ilgoms kančioms, kol uždus.

Galbūt tokie rafinuoti kankinimai buvo suprantamas da­lykas viduramžiais, bet normalus spiningininkas jų pateisinti negali.

Žinoma daug būdų, kaip „užmigdyti“ sugautą žuvį. Kad laimikis nesikankintų, jį galima nudurti specialiu smaigeliu. Anksčiau šis būdas būdavo rekomenduojamas kaip tinkamiau­sias ir greičiausias, tačiau daug kam kildavo, o ir dabar kiltų nemažai keblumų, kaip meistriškai iš­kart pataikyti ton vieton, į kurią rei­kia smeigti, kad žuvis nepatirtų po dūrio jokių kandų. Todėl kol kas pats tinkamiausias būdas – pasinaudoti specialiu vėzdu. Beje, jį galima nusi­pirkti. Vakarų Europoje jų yra bet ku­rioje specializuotoje žūklės įrankių parduotuvėje. Tas daug moralinių problemų išsprendžiantis įrankis iš pažiūros yra panašus į daiktelį, kurį savo veikloje naudoja veiksmo filmų piktadariai. Tai – metalinė ar medinė kriaušė su rankenėle. Įmedinius vėzdukus įklijuojama dėl svarumo švi­no. Štai šiuo daikteliu šmaukšt žuviai per galvą. Akimirksniu ji nurimsta… Viskas atliekama greitai – ir jokio kan­kinimo, kurį patiria žuvis, kai jai lau­žomas stuburas. Beje, ir su perlaužtu stuburu žuvis dar gana ilgai būna gy­va.

Ne visada pavyksta ištraukti žu­vį, kurią galima pripažinti laimikiu. Žuvį, kurios dydis yra mažesnis už nurodytą taisyklėse, spiningininkas privalo paleisti atgal į vandenį. Prieš šį kilnų aktą iš žuvies nasrų reikia iš­traukti kablį. Jei užkibo lydeka, šiai procedūrai atlikti reikia dar vieno įrankio – žiodiklio. Tada nereikia ly­dekai į nasrus grūsti pagalį ir ją žalo­ti. Va, tada prireikia žnyplių, replių arba pinceto ar kabliukų išėmiklio. Replės arba chirurginės žnyplės – patogiausias iš šių įrankių, skirtų suimti kabliuką ir jį ištraukti taip, kad žuvis kuo mažiau susižeistų. Rengdamiesi į žūklę, visada prisiminkite spiningininko moralės kodeksą ir ne­pamirškite namie šių įrankių.

Viktoras Armalis

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Naujausi įrašai kategorijoje

Pakilti į Viršų