Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

fish 2806369 960 720 - Ešerys upinis

Ešerys upinis

in Flora ir fauna/Žuvys

Ešerys upinis — daugeliui kam pažįstama musų šalies gėlųjų vandenų žuvis. Pažįsta jį taip pat ir meškeriotojai, kurie žuvų gaudymo sportą paprastai ir pradeda nuo ešerių meškeriojimo.

Pažinti ešerys nesunku, nes jo kūnas, kurį jisai, kaip ir kitos žuvys, turi panašų į verpstę, vidutiniškai suplotas ir per vidurį kiek storesnis, o abiejuosna kūno galuosna darosi siauresnis ir smailesnis. Galėtume net pasakyti, kad ešerys kiek kuprotas, nes kūno priešakį jisai turi žymiai aukštesnį kaip užpakalį; visų aukščiausia šiuo atveju nugaros vieta ešerio kūne siekia 1/4 – 1/3 viso kūno ilgio. Dydžio atžvilgiu ešerys priklauso prie vidutinių žuvų, nes retai tesiekia 20—30 cm ilgio ir 2 — 0,4 klg svorio; giliuose ežeruose pagaunama jų ligi 60 cm ilgio, 2 klg svorio ir net didesnių. Galva didelė, nasrai atsiveria snukio priešakyje ir savo kertėmis siekia ligi akių. Akys didelės, su gelsvai juosvomis, metalinio atspalvio vaivorykštinėmis plėvėmis (rainutėmis) ir juodomis lėlytėmis. Žiaunų dangteliai nubaigti spygliu, kuris smarkiai įduria žuvautoją, kai šis mėgina ešerį rankom neatsargiai paimti. Pelekų ešerys turi truputį daugiau už kai kurias kitas žuvis; būtent, jo kūne randame du nugaros peleku, vieną pauodegio, du pilvo ir du krūtinės peleku; pilvo pelekai padėti kūno priešakyje ir truputį žemiau krūtinės pelekų. Žinoma, vyriausiąjį ešerio judėjimo įrankį sudaro uodegos pelekas, kurį jisai nuolatos krutina, vizgina; kiti pelekai patarnauja ešeriui tiktai pusiausviros reikalui ir judėjimo vairais. Įdomus priešakinis ešerio nugaros pelekas, kuris ryškiai atskirtas nuo užpakalinio nugaros peleko ir kurio spinduliai virtę kietais, standžiais ir kiek stambesniais spygliais. Paklausti apie priešakinį ešerio nugaros peleką, meškeriotojai tuojau pasako, kad ešerys nugaroje turįs pusėtinas šukas (kiti sako: aštrius šerius), kurios tokios aštrios, kad jų, pagavus ešerį, reikia saugotis; jei nepasisaugai, ir ešerys jomis įduria, tai tuomet įdurtą vietą gerokai paperšti. Reikia manyti, kad šiuo atsitikimu ešerys spėja jo spyglių įdurton vieton prileisti nuodingo skystimo, kuris didelio pavojaus žmogaus gyvybei nesudaro: kiekviena gyvoji būtybė ginasi nuo savo priešų kaip įmanydama, ir tatai tenka atsiminti imant ešerį rankosna. Kitų ešerio kūno sudarymo savumų minėtini, kad jo žandai apaugę daugybe smulkučių dantelių, kurie rodo plėšikišką jų savininko gyvenimo būdą. Liežuvį ešerys turi storą, žarnų kanalą trumpą ir aprūpintą 3—6 aklomis pilvelio ataugomis. Plaukiamoji pūslė vientisė ir akla. Kūno paviršius visu pratęsimu apaugęs smulkiomis ir tvirtai besilaikančiomis skujomis (žvynais), kurios ne tiktai sunku nuo pagautos žuvies nuskusti, bet yra tokios kietos, kad jų, ypatingai didelių individų kūne, kartais nepajėgia pramušti net žeberko (stakės) dantys; turėję progos ešerį ruošti užtat ir sako, kad jisai, prieš dedant į sriubą, tenka trintuvu (tarka) trinti.

Kūno spalvos atžvilgiu ešerys priklauso prie pusėtinai gražių žuvų: visas auksinės, gelsvai-žąlsvos spalvos ir juosvomis skersinėmis juostelėmis pamargintas. Kalbant apie ešerio kūno spalvą tiksliau, tektu pasakyti, kad jinai pareina nuo gyvenamosios vietos, amžiaus ir kitų aplinkybių. Kūno spalvos dugną jisai paprastai turi gelsvą; nugara esti tamsiai žalsva, šonai kiek šviesesni, o papilvė visai šviesi; šonuose matyti 5—9 juosvos (kiti sako: pilkos) spalvos skersinės juostelės, kurių kartais gali ir nebūti. Priešakinis nugaros pelekas pasinešęs kiek į mėlynumą ir turi savo paviršiuje tamsią dėmę; antrasai nugaros pelekas žalsvai geltonas; likusieji pelekai rausvi. Grįžtant į ešerių spalvos skirtumus gyvenamosios vietos atžvilgiu tektų pasakyti, kad tie jų, kurie gyvena gilesnėse vietose ir duburiuose, turi tamsesnę nugarą; gyvenatieji negiliose vietose nugarą turi kiek šviesesnę.

Gyvenamosios vietos atžvilgiu ešerys priklauso prie tų žuvų, kurios gyveną, pas mumis ir upėse, ir ežeruose su tvenkiniais. Jisai reikalauja tiktai, kad jo gyvenamasai vanduo būtų skaidrus, tyras, kietoku dugnu, negreitos srovės ir pakankamai žuvingas. Mėgsta, kad jo gyvenamoje vietoje būtų kur po akmenimis, žolėse arba ties spoksančiu vandenyje krūmu slapstytis ir grobis tykoti. Pataikęs tokioje vietoje meškerioti, tikrai gali tikėtis ešerių joje pagausiąs. Paprastai ešerys gyvena 0,75 — 1 m gilumoje, nes ir paliai pat dugną ir vandens paviršiumi plaukyti nesiskubina. Dažniausiai jaunikliai ir mažučiukai ešeriukai vasarą gyvena negiliai vandenyje ir slapstosi čionai tarp žolių, o seniai, suaugę ešeriai lindi gelmių duobėse, duburiuose ir tiktai prieš vakarą arba rytais pakyla iš, jų grobio gaudytų. Minėtina, kad ištraukus ešerį iš didesnių gelmių ir per tai slėgimo aplinkybėms jo plaukiamojoje pūslėje pakitėjus, pastaroji stumia vidurius laukan ir žuvies žarnos pradeda rodytis pro nasrus kūno ore; kartais plaukiamoji ešerio pūslė tokiu atsitikimu net sprogsta.

Minta ešerys tiktai gyvuliniu maistu, būtent: įvairiomis kirmėlėmis, vandeniniais vabzdžiais ir jų vikšrais, vėžiagyviais ir silpnesnėmis už save žuvimis, o taip pat jų nerštais (kiaušinėliais, ikrais). Galop, ešerio maisto pobūdis pareina ir nuo to, kuriomis aplinkybėmis ešerys gyvena ir kurio amžiaus jisai jau sulaukęs; pav., upėse nuo ešerio daugiausia nukenčią kuojos, ežeruose ir tvenkiniuose jisai gaudąs plūkės (aukšles), o upeliuose — mintąs žemgraužėmis ir kilbukais. Pagautą grobį ešerys ryja nesukramtytą ir kartais esti toks godus, kad jo prarytos žuvytės per jų gausumą nebetelpa žarnose ir styro uodegytėmis iš pravirų ešerio nasrų. Prityrę meškeriotojai pasakoja, kad ešerys puoląs savąjį grobį savotiškai čepsėdamas, ir šitas jo čepsėjimas esąs girdimas net iš tolo. Ypatingai mėgstąs ešerys besišeriančius vėžius, kuriuos saugojąs šėrimosi metu ties jų urvais. Kartais puola ir mažesnius savuosius, kurių nepagaili pilnų nasrų prisikimšti. Pataiko ir patsai grobiu, pav. lydekai kliūti. Įdomus esti pastaruoju atsitikimu ešerio elgesys. Vienas mano mokinių rašo: „Kartą ėjau pakrante žuvaudamas. Buvo šviesi saulėta vasaros diena. Staiga pamačiau lydeką ir ešeriuką, ir susidomėjęs sustojau, norėdamas pažiūrėti jų elgesio. Lydeka buvo apie 1 — 1½ klg svorio, ir tur būt alkana, neš norėjo pagriebti ešeriuką; bet ešeriukas, kaip tik lydeka mėgindavo pagriebti jį už galvos, tuoj atsisukdavo užpakaliu ir pastatydavo pelekus; taip jie sukinėjosi apie 10- 15 minučių, kol lydekai pasisekė nutverti ešeriuką už galvos“ (Užrašė H.Ribačauskas). Augalinio maisto ešerys neragauja, o jei praryja, pav., duonos gabaliuką, tai jį tuojau išspjauna.

river fish 1164953 960 720 - Ešerys upinis

Pavasario sulaukę ešeriai pradeda ruoštis nerštui: jų kūno spalvos darosi ryškesnės, šonų juostelės aiškesnės, o pelekai rausvesni. Jei gera esti proga, tai ešeriai prieš nerštą iš ežerų susirenka į upes, o upėse iš gilesnių vietų į seklesnius užutekius, įlankas ir sietuvas. Neršto pradžia, bendrai imant, pareina nuo orų stovio, vietos ir kitų aplinkybių. Paprastai jų nerštas prasideda tiktai tuomet, kai ledai galutinai išnešami ir vanduo upėse pradeda slūgti (apie tą metą ir berželiai pradeda žydėti). Sekliose vietose ešerių nerštas įvyksta jau Balandžio mėn. o giliose — tiktai Gegužės mėn.; vadinasi, galime pasakyti, kad ešeriai pas mumis anksčiausia pradeda neršti Kovo mėn. gale ir baigia Gegužės mėn. pradžioje, kitaip tariant, truputį vėliau už lydeką. Patsai neršto reiškinys, kuriam ešeriai susirenka būriais, įvyksta anksti rytą arba vakare prieš saulėleidį; vidudienį ir pradėjus temti jų būriai retėja, o naktį jie visai nurimsta. Neršiai (ikrai), kurie išleidžiami ilgose, gleivėtose; ligi 3 cm platumo ir 1—2 m ilgumo juostelėse, tinklo pavidalu susiraizgiusiose, paliekami ant vandeninių augalų šaknų, stiebų ir kt. dalių arba ant akmenų ir atsitiktinai vandenin patekusių bet kurių krūmų ir medžių šakų; pav., ešeriai noromis palieka savuosius nerštus tyčiomis, vandenin pamerktose eglišakėse, vyteliniuose venteriuose ir kt. žuvavimo įrankiuose. Ta pačia proga tektų pasakyti, kad ešeriai kiaušidę (lytinę moteriškąją liauką) turi vieninę, o sėklidę (vyriškąją lytinę liauką) dveinę. Patys ešerio kiaušinėliai (ikrai) esti kaip aguonos grūdas smulkus ir labai gausus: 0,2 klg svorio ešerio patelė parūpina ligi 200.000 — 300.000 kiaušinėlių, o 2 klg svorio net ligi 1.000.000 kiaušinėlių. Savaime kyla klausimas, kurių gi priežasčių dėliai ešerių, palyginti, pagaunama pas mumis nedaugiausia, nors kiaušinėlių jie neršto metu tokią daugybę vandenin paleidžia. Nepatingėkime užtat pavasarį paieškoti tokios vietos, kurioje ešeriai neršti, ir klausimam atsakymą patys suprasime: pamatysime jau iš tolo ešerių neršto vietoje beskraidančių žuvėdrų, varnų ir įvairių plėšriųjų paukščių būrelius, kurie kažką gaudo vandenyje. Suprask, jie gaudo bėneršiančius ešerius ir graibo jau išnerštus kiaušinėlius. Visa tai gerokai pamažina ešerių kiekį mūsų gėluose vandenyse; o čionai dar reikėtų pridurti ir daugelio žuvų pamėgimas grobti ešerio ir kitų žuvų nerštus.

Per koki dvi savaiti iš paliktų vandenyje ešerio neršių atsiranda mažučiai, skaidrūs ešeriukai, kurie slapstosi augalų tankynėse, arčiau dugno ir nuo pirmųjų savo amžiaus dienų ima plėšikauti: minta iš pradžių žemaisiais vėžiagyviais (dafnijomis, ciklopais ir kt.), o vėliau ima ragauti ir vabzdžių vikšrų: jaunikliu kiekį gerokai apretina lydekos ir tie patys ešeriai. Auga ešerys pusėtinai lėtai, nes pirmąją savo amžiaus vasarą jis tepasiekia apie 2 cm ilgio, o 2 metų amžiaus ligi 12 cm ilgio. Patsai jo augimas labiau palinkęs į aukštį ir storį. Teko nugirsti, kad giliuose ežeruose ir ypatingai patogiomis aplinkybėmis ešeriai užaugą ligi 4 kg svorio, 50 cm ilgio, 25 cm aukščio ir 15 cm storio. Žinoma, tokie milžinai, ešeriai ir amžiumi tikri seniai.

Kiek plačiau tenka paminėti ešerio gyvenimo būdas. Visų pirma pažymėsime, kad ešerys visais atžvilgiais apsukri, drąsi, judri ir vikri žuvis. Jei ešerį pabaidysi, tai jisai visu smarkumu pabėga, bet bėga netoli ir vėl sustoja. Jisai net didelio bildesio nebijo, artinasi į jį ir mėgsta visai drumzliname vandenyje pamedžiotų; užtat prityrę meškeriotojai kartais tyčiomis meškerikočiais daužo ir drumsčia vandenį, o vėliau traukia iš vandens ešerius į tą vietą prisirinkusius, Plauko ešerys gerai ir sparčiai, bet ne tuo pradėjimu, o, taip sakant, šuoliais; kurį galą paplaukia, staigiai sustoja ir vėl plaukia. Grobį gaudo tiktai dieną ir prie kurio nors kero arba žolėse prisiglaudęs; o kai pastebi pro šalį plaukiančią žuvytę, tai visu smarkumu puola ir staigiai savąją auką sugriebia; jei nepavyksta iš karto grobio pagauti, tai kartais tokiu smarkumu jį persekioja, kad neatsargiai net krantan iššoksta ir pats savąją gyvybę palydi. Ryklus ir toks godus, kad kartais net perdaug prisiryja įvairių žuvelių, kurios, kaip jau minėta, tokiu atsitikimu styro jam iš nasrų. Godumo paragintas dažnai nutveria ešerys net pliką meškerio kabliuką, ir per tokį godumą ešerius vaišingai gaudo blizgėmis. Pasižymi ešerys ir tam tikru visuomeniškumu, nes gyvena nedideliais būreliais, kas tačiau nekliudo stipresniems ešeriams pulti silpnesnius tokius pat ešerius. Pakankamai stiprus, bet prieš lydeką ir upėtakį turi nusileisti ir dažnokai tenka jiems grobiu.

ice fishing 2919070 960 720 - Ešerys upinis

Paseksime ešerių gyvenimą metų bėgyje. Pavasario sulaukę, jie pradeda rodytis iš tų duburių, kuriuose gyveno žiemą, ir minta įvairiomis žuvelėmis arba neršiais tų žuvų, pav., lydžių, šapalų ir kt., kurios išneršė anksčiau. Prisiartina galop ir jų nerštas, kurį jie praverčia jų gyvenamosios vietos seklumose; po neršto kurį laiką jie praleidžia tokiose pat seklumose, minta čionai kuojų neršiais, o vėliau nedideliais būreliais keliauja kiekvienas į jų įprastas vietas ir beplėšikaudami sėsliai išgyveną čionai visą vasarą: seniai didesnėse gelmėse, jaunikliai kur seklumose. Paprastai, vienur arba kitur gyvendami, ešeriai tyko savąjį grobį arčiau dugno, bet ne taip jau toli ir nuo vandens paviršiaus, kur nors prie akmenų arba žolėse. Ešerys — dieninė žuvis, kuri nuo vakaro ligi ryto niekur nevaikšto, stovi, nelyginant mieguista būtų, vietoje ir tiktai apyaušrio sulaukusi sujuda grobio gaudytų. Gaudo vienas toliau nuo kito išsisklaidę, o kai vidudenį saulė ima kaitinti, tai ešerys ieško pavėsio kur nors pakrantės krūmų pavėsyje, vandens gilumoje arba ties šaltiniuotomis vietomis. Rudenį ešerys nebeturi ko tykoti, nes žuvys ima burtis į didesnes gelmes žiemai; taigi tuo metu ešeriai sekioja paskui tokius besiruošiančius žiemot žuvų būrius ir juos puldinėja. Rudeniui baigiantis, kokį Spalių mėn., ir patys ešeriai pradeda burtis į duburius, kurie turi akmenuotą arba smėliuotu, moliuotą dugną ir tyrą vandenį, tačiau ligi žiemos jie nesiliauja puldinėję kitų žuvų. Vėliau jie darosi nejudrūs ir vidužiemio sulaukę, lyg sustingę būdami, riogso duburių dugne. Priešų ešerys turi lydeką ir kt. vandens gąlūdus iš žinduolių, paukščių ir kt.

Kadangi ešerys, kaip minėta, ryklus ir godus padaras, kuris be jokios atodairos puola kartais net neėdamų daiktų griebtų, tai jisai lengva įvairiais būdais gaudyti. Paprastai nuo jų meškeriojimo žuvų gaudymo sportas ir pradedamas. Gaudo juos ne tiktai meškerėmis, bet ir įvairiais tinklais, o kai kurie vaikagaliai giriasi dažnai nutverią ešerių ties atverstais, akmenimis net plikom rankom. Galop, kad traukiamas iš vandens ešerys jiems nepabėgtų, jie prieš tai pakrapštą aptiktam ešeriui papilvę ir tuo būdu prisitaiką patogiau jį sugriebti. Dažniausiai ešeriai meškeriojami; o kad ešerys greičiau kabliuką prarytų, tai pamaunamas sliekas, vėžio „kakliukas“, nesenai išsišėręs vėžys arba bet kuri gyva žuvytė; didesni ešeriai geriausiai ima gyvą žuvytę, pav., ožką ir kt. (sliekus ima dažniausiai jaunikliai ešeriukai, kurie nasrus turi dar nestiprius). Gaudomas meškere ištisus metus, nors geriausiai ima nuo pavasario ligi rudens; rudenį ir žiemą būriais susirinkę ir alkani ešeriai patogu gaudyti blizge. Kuriuo metu ir kuriose vietose ešerys patogiausia gaudyti? Ryto ir vakaro metu jisai geriausiai ima atvirose ir tyrose vietose; vidudienį — kur nors pavėsyje, po krūmais. Iš ryto visų daugiausia gali jų pagauti, bet ir kitu metu, turėdamas kantrybės, jų nemaža ištrauksi. Traukiamas iš vandens ešerys gerokai spiriasi, blaškosi į šalis ir neprityrusiam meškeriotojui dažnai ištrūksta. Kadangi ešerys pusėtinai gaivus, tai šlapioje žolėje gali jį gyvą ir tolokai pavėžėti bei pasiųsti. Ešerio mėsa balta, pakankamai tvirta, netaip jau kaulinga ir daugelio mėgiama; ypatingai ešerio mėsos sriuba garsi. Be to, tektų pasakyti, kad mūsų žuvautojų patyrimu ešerys juo didesnis, tuo jo mėsa esanti gardesnė, o senelis K. Klukas sako, kad jinai tiek gera esanti, kad net ligoniams galima duoti ją valgyti. Kai kuriose apylinkėse ypatingai mėgiami ešerio neršiai, kurie verdami kaip tyrė. Ešerio skujos suvartojamos dirbtinoms gėlėms daryti, o iš jo odos, kuriai prieš tai pašalinamos skujos, daromi žuvų lipai (klijai).

Žuvų ūkio atžvilgiu ešerys tokiose vietose, pav., kad ir tvenkiniuose, kuriuose veisiamos brangesnės žuvų rūšys, – visai nepageidaujamas kaimynas, kuris tenka stropiai iš tų vietų išgaudyti ir kitur perkelti gyventi. Jei bet kuriame tyro vandens tvenkinyje tepagaunama tiktai menkesnės vertės žuvų, tai tenai apsimoka ešerių prileisti; tegaudo jie pigias žuvis ir teaugina mums gardžios savo mėsos; kai kuriose vietose ešeriai auginami upėtakiams šerti. Galima ešeriai ir akvariumuose laikyti, bet tiktai vandens temperatūra neturi pakilti aukščiau 10 °C, — kitaip ešeriai išnyks.
Sutinkamas ešerys beveik visu Europos ir Rytų Azijos plotu. Pas mumis jisai dažna žuvis, kuri kai kuriuose ežeruose ir upėse sutinkama pusėtinu gausumu.

J. Elisonas „Kosmos“ 1934 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Naujausi įrašai kategorijoje

grey heron b4464 480x384 - Garnys pilkasai

Garnys pilkasai

Garnys pilkasai pas mumis vasarą daugelyje mišku ir kitų vietų sutinkamas, tačiau
Phasianus colchicus 2 tom Lukasz Lukasik 480x384 - Fazanas

Fazanas

Gamta laukiniais gyviais ne visus kraštus lygiai apdovanojo. Vieni kraštai pasižymi nepaprastu
Pakilti į Viršų