Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Elniniai žverys ir miškas

in Gamtos stebėjimai

Pagal augalų procento santykį mitybos racione ir žiemos ganyklų sudėtyje buvo nustatyta, kokius medžius ir krūmus la­biausiai mėgsta stirnos, elniai ir briedžiai.

Stirnų ir tauriųjų elnių labai mėgsta­mi — ąžuolai, uosiai, drebulės, skroblai, klevai, miškinės obelys, paprastosios kriau­šės, europiniai ir karpotieji ožekšniai, gluosniai, putinai ir serbentai;

Vidutiniškai mėgstami — šermukšniai, ievos ir šaltekšniai;

Patenkinamai mėgstami — lazdynai, lie­pos, guobiniai, pušys ir eglės;

Nemėgstami — beržai, juodalksniai, saus­medžiai.

Briedžių labai mėgstami — šermukšniai, drebulės ir gluosniai;

Vidutiniškai mėgstami — ąžuoliai, kle­vai, pušys, europiniai ir karpotieji ožekšniai, ievos;

Patenkinamai mėgstami — liepos, uo­siai, maumedžiai, šaltekšniai, lazdynai ir kadagiai;

Nemėgstami — beržai, eglės, juodalks­niai ir baltalksniai.

Stirnos ir elniai labai intensyviai minta spygliuočiais lapuočių (eglėmis) ir mišruose eglių – lapuočių (pušimis, kadagiais) miš­kuose, o briedžiai — pušimis ir kadagiais visur.

Elniniai žvėrys labiausiai mėgsta lapuo­čius medžius ir krūmus. Tuo tarpu spyg­liuočius jų augavietėse ėda gal tik iš bė­dos (išskyrus pušis, kurias mėgsta brie­džiai). Visų pirma žvėrys pasirenka tų rū­šių medžius ir krūmus, kurių jų gyvena­mojoje vietoje auga palyginti mažai. Ne­priklausomai nuo to, kokie medžiai auga miške, žvėrys paprastai teikia pirmenybe svetimžemėms medžių ir krūmų rūšims (pocūgėms, kėniams, sibirinėms pušims ir kt.).

Taurieji elniai, briedžiai bene vienodai mėgsta skabyti ąžuolų ir drebulių šakeles ir laupyti šių medžių žievę. Briedžiai uo­sių šakelių nemėgsta, bet žievę laupo la­bai intensyviai, o elniams tiek šio medžio šakelės, tiek žievė yra didžiausias ska­nėstas.

Iki šiol nėra visiškai aišku, kodėl žvė­rys vienų rūšių medžius ir krūmus mėgs­ta labiau, o kitų mažiau. Manoma, kad čia turi įtakos ne tik pašarų kvapas ir skonis, bet ir tai, kaip jie virškinami, kaip įsavinamos maisto medžiagos, žodžiu, jų mitybinė vertė.

Etniniams žvėrims žaliųjų proteinų kie­kio kritinė riba medžių ir krūmų šakelė­se bei žievėje yra 6 — 7 procentai, o opti­malus kalcio ir fosforo santykis šiuose pašaruose turi būti ne didesnis kaip 2 : 1. Šių elementų santykis, kaip parodė I. Aleksandrovos ir L. Krasovskio tyrimai, brie­džių skrandžio turinyje ir ekskrementuo­se vidutiniškai būna 4 : 1. Tuo tarpu pušų spygliuose šių elementų santykis svyruo­ja nuo 2:1 iki 1:1, drebulių šakelėse — 4,7 : 1, o žievėje — 9 : 1. Todėl pušys ir drebulės, kaip briedžių žiemos pašarai, ne­gali pakeisti vienos kitų. Tačiau žinoma nemaža atvejų, kai lapuočių miškuose su eglių priemaiša briedžiai išsiverčia be pu­šų, o grynuose pušynuose — ir be drebu­lių. Pirmuoju atveju jiems pušis, matyt, iš dalies pakeičia eglės, o antruoju dre­bules — beržai.

Medžių ir krūmų šakelių bei žievės bio­cheminė sudėtis priklauso nuo jų rūšies, geografinių ir augavietės sąlygų. Žaliųjų proteinų kiekis šiuose elninių žvėrių žie­mos pašaruose dažniausiai yra ties kritine riba (6 — 7 procentai). Šakelėse yra dau­giau žaliųjų proteinų, fosforo, azoto, ląs­telienos, o žievėje — kalcio, riebalų ir neazotinių ekstraktinių medžiagų. Tačiau tik dideliu žaliųjų proteinų kiekiu, opti­maliu kalcio ir fosforo santykiu toli gražu ne visuomet galima paaiškinti, kodėl vie­nus medžius ir krūmus žvėrys nuskabo, nulaupo jų žievę labiau, o kitus mažiau. Sakysime, elniniai žvėrys labai mėgsta uo­sius, ąžuolus, šermukšnius ir kai kuriuos kitus medžius, o jų šie rodikliai nėra ge­riausi. Manoma, kad tai priklauso nuo me­džių ir krūmų šakelėse arba žievėje esan­čio bendro kiekio azoto, žaliųjų proteinų, angliavandenių, riebalų ir ląstelienos.

Maisto medžiagų skirtumas pavėsyje ir atviroje vietoje augusių medžių ir krūmų šakelėse ir žievėje yra nedidelis. Gerai žinome, kad visi elniniai žvėrys kur kas labiau mėgsta ganytis retesniuose medy­nuose, retmėse. Mat kai miško atžėlimo zonoje būna geresnis apšvietimas, mede­liai ir krūmai išaugina daugiau šakelių, o kuo medynai tankesni, tuo šakelių iIštek­liai mažesni. Taigi retesniuose medynuose žvėrys lengviau ir greičiau susiranda pa­šarų.

Nustatyti, kaip kokių medžių šakeles, žievę žvėrys įsavina, nėra lengva. Mat panašios biocheminės sudėties pašarai virš­kinami ir įsavinami labai nevienodai. Vi­sų rūšių elninių žvėrių pašaras turi būti labai įvairus. Kai žiemos ganyklų būklė gera, atskiri augalai žvėrių mitybos racio­ne sudaro tam tikrą ir gana pastovią dalį. Kai natūralių pašarų mažai ir jie neįvairūs, o ypač kai voljeruose uždaryti žvėrys šeriami vienos kurios nors rūšies medžių ar krūmų šakelėmis, labai staigiai ima mažėti jų kūno masė, hemoglobino koncentracija kraujyje, ir žvėrys neretai net žūsta. Šį reiškinį patvirtino stirnų šė­rimo natūraliais pašarais voljeruose tyri­mai (B. Marma, V. Padaiga, 1975). Kūno masės ir hemoglobino koncentracijos smu­kimas priklauso ir nuo medžių, krūmų ir krūmokšnių rūšies. Stirnų, šeriamų vien tik uostų šakelėmis, kūno masė per 20 dienų sumažėjo 8,5, drebulių — 10,2, ąžuolų — 18,6 ir mėlynių uogienojais — 19,5 procento. Tai susiję su skrandžio mikro­floros aktyvumo ir virškinimo funkcijos susilpnėjimu. Jeigu šių žvėrelių uosių ša­kelių poreikiai per parą yra, sakysime, 100 procentų, tai ąžuolų šakelių — 110, drebulių šakelių — 158, mėlynių uogieno­jų — 168. Lietuvoje geriausi stirnų, matyt, ir elnių natūralūs žiemos pašarai yra uo­sių ir drebulių šakelės bei žievė (ypač kirtimo liekanos), o toliau (iš mūsų ištir­tų) eina mėlynių uogienojai ir ąžuolai.

Medžių ir krūmų šakelių bei žievės bio­cheminė sudėtis bei tai, kaip šie natūra­lūs žiemos pašarai virškinami ir įsavinami, rodo, kad jie tik palaiko gyvūno organiz­mo gyvybines funkcijas. Geriausiai šiuos pašarus žvėrys įsavina tik tada, kai jų mi­tybos racione būna tam tikras kiekis įvai­rių medžių ir krūmų. Tai priklauso nuo gyvūnų fiziologinių poreikių, nuo to, kaip tuos poreikius jie gali patenkinti, žodžiu, nuo žiemos ganyklų būklės.

Yra nustatyti tam tikri dėsningi ryšiai tarp elninių žvėrių tankumo ir įvairių me­džių, krūmų šakelių skabymo bei žievės laupymo žiemos ganyklose. Sakysime, to­kie ryšiai nustatyti tarp pagrindinių žie­mos pašarinių (uosių, ąžuolų, ievų, šer­mukšnių, šaltekšnių), negausių, bet labai mėgstamų (klevų, obelų, kriaušių, ožekšnių, gluosnių, putinų, serbentų) ir nemėgs­tamų (baltalksnių, eglių, beržų, sausme­džių, liepų) medžių bei krūmų šakelių skabymo intensyvumo ir stirnų tankumo. Jei stirnos intensyviai maitinasi baltalksnių, beržų, sausmedžių ir eglių šakelėmis, va­dinasi, jų tankumas yra didelis, trūksta pagrindinių bei labai mėgstamų medžių ir krūmų šakelių. Analogiškas ryšys nustaty­tas tarp medžių bei krūmų šakelių skabymo intensyvumo ir tauriųjų elnių tanku­mo. Kuo mažiau vienam briedžiui tenka pušų ir drebulių jaunuolynų, tuo daugiau nuskaboma tų rūšių medelių. Tarp brie­džių tankumo ir gluosnių, šermukšnių, šal­tekšnių ir beržų šakelių skabymo intensy­vumo yra tiesioginis ryšys. Jei briedžiai ima intensyviai skabyti beržų šakeles, ga­lima daryti išvadą, kad jų tankumas žie­mos ganyklose yra didelis, kad mėgstamų pašarų čia ima trūkti.

Kuo didesnis tauriųjų elnių tankumas, tuo didesnė dalis nulaupytų uosių, ąžuolų. Elnių tankumui didėjant aritmetine progre­sija, jų nulaupytų medžių skaičius auga geometrine progresija. Elnių tankumui tūks­tantyje hektarų padidėjus nuo 3 iki 21, arba septynis kartus, jų nulaupytų uosių ir ąžuolų skaičius padidėja aštuoniolika kartų. Taip pat tiesioginis ryšys nustaty­tas tarp ąžuolų ir uosių skaičiaus su nulaupyta žieve (1000 hektarų miško) ir brie­džių tankumo.

Kiek žvėrys suėda medžių ir krūmų ša­kelių bei žievės įvairiuose medynų, ypač želdinių, sklypuose, priklauso nuo dauge­lio vienu metu turinčių įtakos veiksnių.

Pušynuose su eglėmis priklausomai nuo augaviečių sąlygų elnlnių žvėrių lanko­mumas mažėja (nustatytas pagal išmatų krūvelių skaičiaus santykį ploto vienete konkrečios augavietės tipe ir visame miš­ke) tokia tvarka:

  • stirnų — viržinė, mėlyninė, lendrūninė, gailinė – kimininė, mėlyninė – kiškiakopūstinė, brukninė – mėlyninė ir plačialapė – kiškiakopūstinė;
  • tauriųjų elnių — viržinė, mėlyninė, brukninė, dilgėlinė, mėlyninė – kiškiakopūstinė ir brukninė – mėlyninė;
  • briedžių — viržinė, gailinė – kimininė, brukninė – mėlyninė, mėlyninė ir brukninė.

Mišriuose eglių – lapuočių ir lapuočių miš­kuose su eglėmis:

  • stirnų — mėlyninė, mėlyninė – kiškiakopūstinė, dilgėlinė, garšvinė, plačialapė – kiškiakopūstinė, viksvinė ir viksvinė – įvairiažolinė;
  • tauriųjų elnių — garšvinė, dilgėlinė, vingiorykštinė, viksvinė – įvairiažolinė, kiškiakopūstinė ir mėlyninė – kiškiakopūstinė;
  • briedžių — garšvinė, mėlyninė, vingiorykštinė, viksvinė – įvairiažolinė, dilgėlinė, mėlyninė – kiškiakopūstinė ir plačialapė – kiškiakopūstinė.

Stirnos ir taurieji elniai buriasi krūmokšniniuose medynų tipuose, nes čia minta viržiais, mėlynių ir šiek tiek bruknių uo­gienojais. Besiganydami krūmokšninėse ga­nyklose, šie žvėrys čia intensyviau nuska­bo pušaites. Labiausiai nukenčia pušų jau­nuolynai, kai jie virsta briedžių žiemos ga­nyklomis. Brukninės augavietės pušų jaunuolynuose briedžių koncentracijos koefi­cientas (išmatų krūvelių hektare skaičiaus santykis konkrečioje augavietėje ir visa­me miške) yra 3,5 — 4,0, o viržinės — nuo 11,6 iki 34,8. Be to, kuo mažiau pušų jau­nuolynų tenka vienam briedžiui, tuo di­desnis šių žvėrių koncentracijos koeficien­tas, tuo labiau nuskabomos pušaitės. La­biausiai pušys nuskabomos brukniniuose (viržiniuose), brukniniuose – mėlyniniuose ir mėlyniniuose medynų tipuose. Mažiausiai — pačiose skurdžiausiose (kerpinėse, gailinėse kimininėse) ir pačiose turtingiausiose (kiškiakopūstinėse ir garšvinėse) augavietėse. Pirmuoju atveju dėl to, kad pušų metūgiai menki, o antruoju — dėl to, kad la­bai stambūs ir nepatogu juos skabyti.

Kai pušų ir ąžuolų jaunuolynuose arba jų kaimynystėje auga žvėrių mėgstami me­džiai ir krūmai, pagrindinių medžių šaku­tės, žievė kur kas labiau nukenčia. Didė­jant jaunuolynų tankumui ir medžių skai­čiui ploto vienete, žvėrių nuskabytų ir nulaupytų medžių skaičius mažėja. Labiau­siai pušų želdiniai pažeidžiami tuomet, kai į hektarą pasodinama 2 — 3 tūkstančiai so­dinukų, o mažiausiai — kai 8 — 10 tūkstan­čių. Briedžių žiemos ganyklose tuo daugiau išlieka jaunų pušų sodinukų, kuo didesnis želdinių sklypo plotas. Tokie pat dėsningumai pastebėti ir stirnų bei tauriųjų elnių žiemos ganyk­lose — eglių želdiniuose. Šie dėsningumai išlieka tik esant leistinam žvėrių tanku­mui.

Kuo ąžuolų, uosių ir eglių medynai tan­kesni, tuo taurieji elniai, briedžiai mažiau nulaupo medžių žievę. Po retinimo kirtimų šiuose medynuose medžių kamienai tuoj pradeda baltuoti, o padarytos žaizdos pa­deda plisti grybinėms ligoms.

Stirnos ir elniai daugiau medžių ir krū­mų nuskabo, kai būna storesnis sniego sluoksnis — tuomet būna mažiau kitų pri­einamų pašarų (krūmokšnių, žiemkenčių želmenų ir kt.). Briedžių mitybos racionui gili sniego danga didesnės įtakos neturi, tačiau tuomet daugiau jų susiburia pušų jaunuolynuose bei kituose medynuo­se, kuriuose gausu natūralių pašarų.

Svarbu ir tai, kokio dydžio žvėrių ban­dos lanko tą ar kitą jaunuolynų sklypą. Stirnos ir ypač briedžiai, kaip medėdžiai žvėrys, didelėmis bandomis nesilaiko. Prie­šingu atveju jie labai greitai sunaikintų savo žiemos ganyklas. Į didesnes bandas susiburia taurieji elniai, bet jų mitybos racione medžiai sudaro mažesnę dalį. Lie­tuvoje vidutiniam elnių bandos dydžiui tu­ri įtakos šių žvėrių tankumas. Didelės el­nių bandos yra baisi rykštė spygliuočių ir lapuočių želdiniams, kirtavietėse atželian­tiems uosiams ir ąžuolams bei šių rūšių medynams. Briedžių bandos žiemą būna mažos — 2 — 3 žvėrys. Didesnės bandos pa­prastai būna tik laikinos ir susiburia pušų jaunuolynuose bei kitose gerose žiemos ga­nyklose. Daugiau kaip prieš trisdešimt metų teko skaičiuoti kanopinius žvėris iš sraig­tasparnio didžiuliame Šimonių — Ramuldavos miškų masyve (21 tūkstantis hektarų), ku­riame tuo metu 1000 hektarų miško vidu­tiniškai gyveno po 20 briedžių. Buvo sau­lėta vasario diena, skaisčiai žėrėjo sniegas ir gerai matėme, kaip briedžiai ganosi pu­šų želdiniuose. Daugiau kaip pusė visų briedžių (55 procentai) buvo laikinuose būriuose (nuo 5 iki 16 žvėrių). Į vieną pu­šų želdinių sklypą susirinko net 26 brie­džiai. Vaizdas, žinoma, reto grožio, už ku­rį, deja, miškų ūkiui tenka brangiai mokė­ti. Kaip, beje, ir visais kitais atvejais, kai žvėrių kaimenės per didelės.

Vytautas Padaiga

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Gamtos stebėjimai

Naktis balose

Iš pat ryto graži diena. Vėjelio visiškai nėra, aplinkui viskas ramu. Tik

Nuodų paslaptys

Mėlynžiedis aštuonkojis (Hapalochlaena rnaculosa) pelnytai vadinamas pačiu gražiausiu aštuonkoju. Nors jis ir

Kvapų kalba

Pirmiausia patikslinsime, kas yra kvapas. Viskas, kas kvepia, turi lakių junginių, kurie garuodami susimaišo
Pakilti į Viršų