Elgesys medžioklėje

in Kinologija
© finisheddog.com nuotr.

Medžioklės metu šuo visą laiką turi būti šeimininko žinioje, netrukdyti me­džioti. Todėl savo augintinį būtina išmokyti ir „gero elgesio manierų”. Mokslus geriausiai pradėti tokiuose me­džioklės plotuose, kur žvėrių gausiau, ir šuo juos gali pamatyti. Prieš tai šuo turi jau mokėti eiti greta medžiotojo su pavadėliu ir be jo, klausyti komandos „gulk”.

Iš pradžių šunį kokį ketvirtį valan­dos po medžioklės plotus vedžiojame su pavadėliu — vaikščiojame prieš vė­ją, ieškome pėdsakų. Po to užrišame jam dygliuotą kaklasaitį ir pririšame miško tankmės pakraštyje. Labai ge­rai, jei netoliese yra staigus posūkis ar kvartalinė linija, keliukas. Prie šuns padedame kuprinę ir, keldami dešinę ranką, paliepiame „gulk, būk vietoje”. Tada nueiname vieną kitą dešimtį met­rų ir pasislepiame už miško kampo ar kvartalinėje linijoje. Iš čia ir stebime savo augintinį (jam nematant) 5 – 10 minučių. Kai šuo šį laiką ramiai išguli vietoje, jį vėl atrišame ir medžiojame toliau. Mokymo pabaigoje šunį jau ve­džiojame „greta” be pavadėlio, palie­kame gulėti nepririštą ir be kuprinės pusvalandžiui ir net visai valandai, pa­guldome jį tik rankos pakėlimu. Kai šuo stabteli, parodydamas, kad suuodė žvėrį. Jį pagiriame, nubaidome žvėrį ir medžiojame toliau. Jei nekreipsime dėmesio, kai šuo savo elgsena rodo, jog suuodė žvėrį, o ieškosime pėdsakų toliau, ilgainiui šuo įpras neparody­ti, kad pajuto žvėrį.
Kai vedamas su pavadėliu šuo ban­do vytis žvėrį, jį subarame, sušeriame rykštele, paliepiame „greta” ir medžio­jame toliau.

Kartais paliktas šuo bando nukąsti pavadėlį. Jei šunį stebi pasislėpęs pa­dėjėjas, tuo metu jis turėtų smagiai sviesti į jį metalinę grandinėlę ar saują šratų. Dar geriau šunį pririšti me­taline (arba metaline aptraukta oda) grandinėle. Ne taip retai šuo, nueinant šeimininkui, ima inkšti, staugti ar loti. Tokiu atveju reikia sugrįžti, griežtai subarti savo augintinį.

Kai šeimininkui nueinant šuo atsi­stoja, pasislėpęs padėjėjas taip pat tu­rėtų sviesti į jį grandinėlę ir subarti,
Už galvos pakėlimą šuo nebaudžiamas.

Neteisingai elgiasi tas medžiotojas, kuris nesugrįžta prie paguldyto nepri­rišto šuns, o pašaukia jį švilpuku arba kitokiu būdu — šuo gali įprasti anks­čiau laiko patikti savo vietą.

Labai daug medžioklėse sugaištama laiko, belaukiant prapuolusio šuns. Daž­niausiai tokiu atveju medžiotojas pats klaidžioja po mišką, ieško savo augin­tinio ir, žiūrėk, randa jį besisukiojan­tį kuriame nors viename kvartale ar belakstantį pirmyn atgal išilgai kvar­talinės linijos. Šuo visada turėtų steng­tis pats surasti šeimininką pagal jo pėdsakus. Nors ši savybė visų veislių šunims yra įgimta, bet nepakenks juos to meno ir pamokyti.

Iš pradžių šeimininkas perduoda šu­nį padėjėjui (geriau, kad jis būtų ne­svetimas, šuniui pažįstamas asmuo), o pats nueina kokį pusšimti metrų pavė­jui ir atsigula žolėje. Per tą laiką pa­dėjėjas stengiasi nukreipti šuns dėme­sį nuo šeimininko, o šiam pasislėpus, parodo pėdsakus ir paleidžia šunį. Šei­mininkas atbėgusį šunį pagiria. Vėliau, kaitaliojant vietą, šeimininkas slepiasi vis toliau ir toliau — už poros, trijų šimtų metrų, o šuo paleidžiamas vis vėliau — už dešimties, dvidešimties minučių, pusvalandžio. Negerai, kai mokymo metu pėdsakai veda prieš vė­ją — tada šuo bėga pakelta nosimi, įpranta ieškoti ne pagal pėdsakus, o uosdamas orą. Ir darbas nueina veltui.

Kartais užsispyrusiems arba labai karštiems šunims galima pritaikyti ne­skausmingą bausmę „gulk, šliaužk”. Dažnai medžioklėje tai labai padeda. Kaip išmokyti šunį vykdyti šią rami­nančią komandą — šliaužti į priekį?

Šuo jau turi būti susipažinęs su ko­manda „gulk”. Paguldome pririštą pa­vadėliu (su dygliuotu kaklasaičiu) šu­nį priešais. Pavadėlį laikome kairėje rankoje, dešinėje — rykštę. Sukoman­davę „šliaužk”, truputį įtempiame pava­dėlį ir traukiamės atbuli. Šuo turėtų šliaužti iš paskos. Bet paprastai taip nebūna — šuo dažniausiai lieka gulė­ti, nes komanda „šliaužk” jam dar ne­žinoma. Tokiu atveju pašaukiame ,,čia” arba „pas mane”, bandantį atsisto­ti šunį priverčiame vėl atsigulti. Jei šuo ir po tokios komandos lieka gulė­ti, pavadėlį tempiame vis stipriau, kol šuo ims šliaužti. Žinoma, jei už kiek­vieną prasižengimą šunį bausime „gulk, šliaužk”, padarysime didelę klaidą. Šuo taps baikštus, trainiosis, pabrukęs uodegą, prie kojų.

Įvairių terjerų, laikų bei kitų veislių šunų su peštukiškais polinkiais savinin­kai neturėtų leisti savo augintiniams rietis su kitais šunimis nei medžioklėse, nei parodose. Niekada nereikia palik­ti nenubausto rietenas sukėlusio šuns. Šuo peštukas — neišauklėtas šuo, nors jis ir jagdterjeras.

Vytautas Girkantas


Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.