Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Eime vėgėliauti

in Patarimai žvejui

Kai ateina vėlyvas ruduo, kai kaminuos vis dažniau ima švilpauti šiaurys, o į du­ris jau beldžiasi žiema, dauguma meške­riotojų, sunkiai atsidusę, padžiauna vasa­ros meškeres ir atsisveikina su žūklės se­zonu. Tik visų kantriausieji žvejai, tie di­dieji optimistai, vis dar nerimsta ir, žiū­rėk, užsimetę šiltesnę skrandą, skuba prie upės ar ežero. Ir labai dažnai jie grįžta į namus su netuščiu krepšiu, nes tas jų op­timizmas turi realų pamatą. Dar ir pasku­tinėmis rudens dienomis kai kurios žuvys neblogai kimba. Ir ne tik toji upių ir eže­rų smulkmė su pūgžliais dar linksmina žvejo širdį. Kimba ir kuojos, ir ešeriai. Net­gi sterkai ir lydekos. O ypač gerai, ge­riau nei bet kokiu kitu metų laiku, kimba vėgėlės, kai kurtų žemaičių ir sūduvių dar kvapėmis vadinamos.

Taigi eime vėgėliauti.

Pirmiausia — žiupsnelis žinių apie šių įdomių žuvų gyvenimą ir elgseną.

Daugelyje žvejo vadovų, kitokių knygų ir straipsnių apie žuvis vėgėlė aprašoma maždaug šitaip. Tai — labai plėšri ir la­bai originali žuvis, kuri savo gyvenimo būdu labai skiriasi nuo kitų gėlųjų vande­nų žuvų. Vėgėlė nemėgstanti šilumos ir, atseit, per visą šiltąjį metų laiką ji sle­piasi ežero ir upės gilumoje po akmeni­mis, medžių išvartomis, kerplėšomis arba snūduriuodama tūno povandeniniuose ur­vuose. Ir tik tada, kai pailgėja naktys ir atvėsta orai, kai prasideda rudens darga­nos, vėgėlė palieka savo slėptuvę ir pra­deda medžioklės sezoną. O medžioja ji nedideles žuvytes — gružlius, aukšles, dygles, ešeriukus, mekšriukus ir ypač mėgsta pūgžlius, taip pat vėžius ir var­les.

Ne vienas autorius įspėja meškeriotojus, girdi, vėgėlės maitinasi ir ieško grobio tik naktį. Geriausiai jos kimbančios tamsio­mis, vėjuotomis, lietingomis naktimis per patį bjauriausią orą. Žvejo vadove rašoma, kad vėgėlė veikli ir grobį medžioja naktį, todėl ir ją meške­rioti geriausia saulei nusileidus arba vi­durnaktį (?).

Visuose šiuose rašiniuose yra nemaža tiesos. Iš teisybės vėgėlė labai originali ir įdomi žuvis. Juk tai vienintelis gausios menkinių žuvų šeimos atstovas, gyvenan­tis gėluose vandenyse. Ji vienintelė iš nuolatos mūsų upėse ir ežeruose gyvenan­čių žuvų neršia žiemą po ledu per pačius didžiuosius šalčius. Teisybė ir tai, kad vė­gėlės gerai kimba atvėsus orams, rudenį.

Tačiau abejonių kelia kai kurių autorių teiginys, kad vėgėlės visą mielą vasarėlę snūduriuoja dumble (šios žuvys apskritai nemėgsta dumblingo vandens) ir visai nesimaitina. Kažin ar jos, visai nesimaitindamos kelis mėnesius, išgyventų iki rudens? Šį teiginį pagaliau paneigia ir mū­sų meškeriotojų patyrimas. Ne vieną vė­gėlę skrituliais esu sugavęs birželio ir nei liepos mėnesį. Masalas — gyvos ir negy­vos žuvytės, dažniausiai aukšlės ir nedi­delės kuojikės. Teisybė, vėgėlės dažniau­siai užkibdavo žvejojant lietingu, vėjuo­tu, audringu oru.

Vėgėlių vasaros mėnesiais sugauna ir kiti meškeriotojai.

Tačiau, kaip ten bebūtų, tikra tiesa yra tai, kad vėgėlės geriausiai kimba, kai at­vėsta ir oras, ir vanduo. Ir juo arčiau žie­ma, juo didesnė galimybė pasigauti šių įdomių ir skanių žuvų.

Taigi tokio meto dabar ir sulaukėme.

Ežeruose vėgėlių geriausiai ieškoti sek­lesnėse vietose, kur kietas molio, gargždo ar smėlio dugnas, netoli stambesnių ak­menų, suvirtusių medžių, kerplėšų, kurių šešėlyje šios žuvys mėgsta slėptis. Dumb­lėtas, su gausia vandens augalija vietas geriau aplenkti. Tokių vietų vėgėlės nemėgsta. Vėgėlių galima aptikti ir visai netoli krašto, kur statūs aukšti krantai ir kur paprastai yra povandeninių urvų. Juo­se taip pat mėgsta slėptis vėgėlės. Upėse tik tokiose vietose, kur vanduo yra išgraužęs visokių įdubimų ir urvų, vėgėlių ir teieškoma. Be to, svarbu, kad tokiose įlankėlėse būtų lėta vandens tėkmė, arba tiesiog stovintis vanduo. Vėgėlės mėgsta laikytis ir po vandens paplautomis medžių šaknimis.

Masalas vėgėlei užmetamas šalia jos galimos slėptuvės. Be Jau minėtų masalų, dar galima vėgėlėms pasiūlyti ir labai stambių sliekų, kurių ant gana stambaus kabliuko suveriamas visas kuokštas — trys, keturi. Nors niekada nesu vartojęs masalui paukščių žarnų, bet meškeriotojų vadovuose rašoma, kad vėgėlės mėgstan­čios ir šį masalą, kaip ir visokios mėsos atliekas. Pagaliau masalui tinka ne tik gyva ar negyva žuvytė, bet ir jos gabaliu­kas. Girdėjau, kad kai kurie meškerioto­jai ant kabliuko užveria iš žuvienės iš­griebtos virtos žuvies gabaliuką. Girdi, vė­gėlė masalą ne tiek pamatanti, kiek užuo­džianti. Dėl to kai kas pataria ir kitokį masalą apšlakstyti žuvienės skystimu. Vi­soks masalas vėgėlei turi gulėti prie pat dugno arba tiesiog ant dugno.

Meškeriojama dažniausiai dugninėmis meškerėmis. Valas parenkamas gana stip­rus — 0,3—0,4 milimetro. Valo storumas vėgėlių žūklėje didesnio vaidmens nevai­dina. Svarbu, kad jis būtų stiprus, mat užkibusi vėgėlė mėgsta slėptis ir gali įsi­painioti tarp akmenų, medžio šakų ar šaknų. Pradedantieji meškeriotojai dažnai padaro klaidą, kad skuba, varpeliui skambtelėjus arba plūdei sujudėjus, tuoj pat pakirsti. Šito daryti nereikia. Vėgėlė labai pamažu ryja masalą, tad kai kada net valas netrūkčioja. Dažniausiai nė už­kirsti nereikia, nes, lėtai žiaumodama ma­salą, jo jau neišspjauna ir pati užkimba. Tačiau užkibusią vėgėlę reikia tuoj pat traukti iš vandens, kad ji, kaip buvo sa­kyta, su valu neįsipainiotų tarp povande­ninių šakų ar šaknų.

Ant vandens užsidėjus ledui, vėgėlės per pirmas kelias dienas paprastai būna nejudrios. Paskui, apsipratusios su naujo­mis sąlygomis, pradeda atkakliai gainioti mažas žuvytes ir godžiai maitintis. Ir tai trunka iki pat senųjų metų pabaigos, iki vėgėlių neršto.

Vincas Morkūnas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Patarimai žvejui

Sartai

Sartų ežeras tyvuliuoja Dusetų draustinyje, kurio ašis kaip tik ir sutampa su

Sterkų apetitas

Sterkų žūklė – viena įdomiausių, tačiau jai reikia kruopš­čiai pasirengti. Sterkų žūklei

Dringis

Dringis – ežeras rytų Lietuvoje, Ignalinos rajono teritorijoje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, Žeimenos baseine,

Kai kliūva už dugno

Vietose, kur dugnas akmenuotas, žūklė dažnai būna sėk­minga, jei ne viena bėda:
Pakilti į Viršų