Džigavimas mikro masalais, Baltųjų Lakajų gelmėse

in Blog'as

Pagaliau… Ilgai lauktas momentas, – laikrodžio rodyklės sustoja ties 17.00 valanda ir aš, darbe persirengęs  žvejybai pasiimta aprangą, į bagažinę, lyg kūdykį, paguldau lengvą „Golden Mean Light Porgy“ spiningėlį, 2.12 m. ilgio ir 2-7 g. užmetimo svorio, ant kurio sukomplektuota „Daiwa Revros 2004“ ritė su suvyniotu „Sunline SW Small Game„, 0.06 mm. skersmens valu, būgnelyje. Patikėkite, tai šaltasis ginklas rankose, ešerių ir kitų žuvų atžvilgiu.

Kryptis – Molėtai, vieta – Baltųjų Lakajų ežeras.

Apie šį ežerą 1969 m. išleistoje knygoje A. Šaulys yra rašęs: „Už baltą skaidrų vandenį jis ir pavadintas Baltuoju. Baltieji ir Juodieji Lakajai su įlankomis, pusiasaliais, salomis ir juos supančiais miškais – bene vienas iš gražiausių Lietuvos kampelių. Kas žingsnis – prieš akis atsiveria vienas už kitą gražesni vaizdai, nuo kiekvieno pusiasalio aprėpi vis platesnius tyvuliuojančius skaidraus vandens horizontus.

Sūpuodamas salas saleles, Baltasis vilnija į tolį apie 8 km. Pėsčiomis jo pietiniu krantu teks eiti apie 10 km. Jei irsitės valtele, nepamirškite traukti velkę. Stambios lydekos čia mėgsta didelę varinę „laivelio“ tipo blizgę. Nenustebkite, jei užkibs kokių 7 – 9 kg. lydeka. Čia toks svoris normalus! Iš viso ežeras gilus – vietomis siekia net 48 metrus.“

Baltujų Lakajų batimetrinis žemėlapis.
Baltujų Lakajų batimetrinis žemėlapis.

Skriejame keliu Vilnius-Molėtai, o prieš akis ryškiai melynas dangus, su ypatingai lengvais, kone permatomais debesėliais, na toks žinote, į kurį bežiūrint pakyla nuotaika, šilta, iš vakarų pučia lengvas, vasariškas brizas. Nuotaika… Šiandien žvejosiu su bičiuliu, kuris turi didžiulę patirtį ir supratimą tiek apie pačią žvejybą, tiek ir apie įvairius procesus, vykstančius gamtoje ir turinčius įtakos žuvų aktyvumui. Šios žvejybos tikslas, pasisemti patirties, žvejojant džigu, masalui naudojant mažus, silikoninius arba dar kitaip „valgomais“ vadinamus guminukus. Nors ko gero teisingiau būtų sakyti  pirmą kartą pabandyti pažvejoti mikro džigu.

Atvykę prie ežero, Mindūnų kempinge, išsinuomojame valtį ir prisimontavę echolotą, leidžiamės tyrinėti dugno reljiefo ir ieškoti kur laikosi mailius. Daug irkluoti neteko, vos tik pradėjus irtis nuo kranto ir pasukus link nendrėmis apaugusių krantų, prasidėjo perkritimas ir ant šlaito aptikome mailiaus debesį. Prasidėjo pamokos.

Tačiau prieš tai šiek tiek papasakosiu apie naudojamą sistemėlę.

Kaip ir minėjau, valas pintas, 0.06 mm. skersmens. Prie jo pririšau 0.16 mm. skersmens ir 50 cm. ilgio, fluorocarboninio „Yamatoyo fluoro schock leader“ valo pavadėlį. Nors pavadėlį rišau iškart prie valo, geriau rekomenduojama naudoti mažo numerio suktuką. Prie kito galo taip pat pririšau mažo numerio suktuką su karabinu, ant kurio užkabinau 4 g. volframinį, sidabro spalvos svarelį, vadinama „cheburashką„. Kadangi ši spalva pasiteisino, jos nekeičiau, tačiau noriu atkreipti dėmesį, jog kartais, kuomet kibimas neaktyvus, rekomenduojama pakaitalioti jų spalvas. Na ir ant svarelio uždėjau „Vanfook“ 2 nr. ofsetinį kabliuką, ant kurio užvėriau „Keitech Swing Impact“ 2.5 inch. guminuką (dirbo „Green Pumkin PP“ 101 ir „Sahara Olive Flake“ 309 spalvos). Kalbant trumpiau  naudojau „Texas rig“ sistemą.

"Texas rig" sistemėlė.
„Texas rig“ sistemėlė.

Taigi, pirmoji pamoka, kurią išmokau – masalą metu link nendrių maždaug 45 laipsnių kampu ir laukiu kol jis pasieks dugną, tai pasimato ant valo, kurį džigaujant, pastoviai reikia stebėti, jis atsipalaiduoja. Tuomet vienu rankenėlės prasukimu, suvyniojus valą, vėl laukiu, kol masalas pasieks dugną, stebėdamas kol atsipalaiduos valas, vėl susuku vienu prasukimu, stebiu, susuku, stebiu, susuku… Ir taip tol, kol suvyniuoju beveik visą valą. Žvejojant mažesniuose gyliuose, galima daryti du ritės prasukimus, tačiau toje vietoje kur žvejojome, gylis – 6–8 metrai, todėl pilnai pakako ir vieno. Tokiu būdų, masalas šokdinamas dugnu, o tai imituoja mažos žuvelės, natūralų elgesį vandenyje.

Antroji išmokta pamoka – masalą metu link povandeninio šlaito 45 laipsnių kampu, rezultate, guminukas šokinėja įstrižai šlaitu, leisdamasis į gylį. Jei šlaitai apaugę vandens augalais, gėris tame, jog ofsetinis kablys prisispaudžia prie guminuko korpuso arba dar geriau, pasislepia specialiai tam reikalui padarytame griovelyje, ir pravedamas tarp augalų, už jų neužsikabina.

Kaip minėjau anksčiau, pavadėlius naudojau fluorocarbonius, tačiau taip pat galima naudoti ploną, 15 cm. ilgio volframinį arba plieninį pavadėlį, taip išvengiama aštrių lydekos dantų, kurių gana dažnai neatlaiko fluorocarboniniai pavadėliai, tačiau kibimų skaičius kur kas didesnis naudojant pastaruosius.

Tai tiek tos teorijos, toliau praktika, o praktikoje viskas atrodė maždaug taip…

Bičiulis, kurį stebėdamas dėjau pirmuosius savo žingsnius džigaujant, antru metimu gavo smūgi per rankas ir užkirtęs pakomentavo, jog guminuką griebė nedidelė lydekaitė. Taip ir buvo, gražiai, per „lūpą“ pervertu kabliu, kokių 400-500 gramų lydekaitė „įlipo“ į valtį, buvo atkabinta ir atsisveikinus paleista, už ką atsidėkodama ji lėtai, lėtai grimzdo į tamsų dugną skaidriame ežero vandenyje. Na Jūs suprantate apie ką aš…

400-500 gramų lydekaitė „įlipo“ į valtį.
400-500 gramų lydekaitė „įlipo“ į valtį.

Berods penktu metimu stuktelėjimą pajutau ir aš, tačiau pakirsti deja nepavyko, o bičiulis gyrėsi, jog pas jį jau spurda nedidelis ešeriukas. Azartas vis kilo, tačiau nors stuktelėjimus turėjau kone kas antru – trečiu metimu, pakirsti vis taip ir nepavykdavo, tuo tarpu bičiulis, kas antru – trečiu metimu į valtį įvesdavo tai ešerį tai nedidelę lydekaitę, kurios kaip susitarusios, masalą griebdavo tvarkingai ir tokiai jautriai sistemėlei, nepakenkdavo. Save teisinau tuo, jog nežiūrint į tai, jog pirmą kartą žvejoju mikro džigų, dar ir pirmą kartą gaudau su ofsetiniu kabliu, kuriuo gaudant pakirsti kiek sudėtingiau, lyginant su paprastu galvakabliu. Nors kol kas sėkmingų pakirtimų ir neturėjau, tačiau vaizdas, kuomet vandenyje išvydęs betraukiamą masalėlį kartu pamatai ir jį atsivejanti ešerį arba lydekaite, atperka viską. Meilė iš pirmo žvilgsnio, šiam ežerui garantuota ir esu tikras, jog su laiku ji tik didės leidžiant laiką valtelėje, siūbuojamoje ežero bangelių.

Praėjus truputėliui daugiau kaip valandai nerealizuojant kibimų, pagaliau ir man užkirtus, meškerės rankena ir visas vos 97 gramus sveriantis kotas ėmė virpėti ir trūkčioti. Ešerys, sveriantis vos apie 100 gramų, o emocijos… Tame ir žavi žvejyba lengvais įrankais naudojant mažus masalėlius, jog net ir mažas ešeriukas gali rimtai sujaudinti žmogaus nervų sistemą, kurios dėka, organizme išsiskiria adrenlinas.

Vėliau sėkimgų kibimų turėjau daugiau.

Besileidžianti saulė, lygų lyg veidrodis ežero paviršių, nudažė rausvai-auksine spalva, o mes, sėdėdami valtyje, laikydami rankai malonius, lengvus, įrankius, sėkmingai gaudėme nors ir ne itin didelius, tačiau tikrai aktyviai kimbančius ešerius. Žvejyba, tuo ir žavus užsiėmimas, kad be visų emocijų, nuotykių, kurias patiria žvejai, mes dar turime galimybę pasimėgauti rojumi, kurį turime ir be kurio  negalime anei kaip…

Ešerys, sveriantis vos apie 100 gramų, o emocijos…
Ešerys, sveriantis vos apie 100 gramų, o emocijos…

Žvejojome nuo 18.00 iki 21.45 val., kolega viso pagavo 5 lydekaites, kuriu dižiausia svėre apie 800 gramų, ir apie 20 ešerių, iš kurių didžiausias buvo apie 180 gramų. Mano rezultatai kuklesnį, aš viso pagavau 5 ešerius, tačiau didžiausias iš jų svėrė apie 280 gramų.

Pačia žvejyba, išmoktomis pamokomis ir patirtomis emocijomis, pasikrovęs energijos ir patyręs dvasinę pilnatvę važiuoju namo, mintyse dėliodamas planus kitos žvejybos šiame ežere, ežere kuris sužavi ir priverčia įsimylėti.

Donatas Greičiūnas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.