Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Drugelio kelionė

in Gamtos stebėjimai

Klampiame tyrelyje, ant kurio gulė ūksmingi eglių ir bėržų šešėliai, kur senesni ir ligoti bėržai griuvo ir klo­josi vienas ant kito kamienais, pynėsi šakomis, skraidydami nuo kupsto prie kupsto, gyveno drugeliai. Jie kasdien pradėdavo kelionę, ieškodami mylimiau­sios gėlės. Toji gėlė buvo žemas pel­kių augalėlis melsvais žiedeliais.

Taip ir sukosi šios drugių rūšies istorija ratu, kurį žymėjo tyrelio pakraštys ir tankaus miško siena, sauganti nuo piktų vėjų. Drugiai, tik išvydę pasaulį, perskrisdavo pelkutę ir kaskart atrasdavo čia esantį patį puikiausią pasaulyje kampelį; netrukus jie plasnodavo pulkeliais viršum mylimos gė­lės kero, sudėdavo kiaušinėlius, ir augdavo nauįa karta.

Bet atsitiko taip, kad vienas druge­lis, nekantriai ieškojęs sau namų, ap­skrido pelkutę vieną kartą, kitą. Buvo čia kur gyventi, vienur kitur dar skleidė lapus ir žiedus nuostabusis augalėlis, tačiau nerimas ginė mažąjį sparnuotį, skrajūnas šastelėjo į šalį, nėrė į miško tamsą ir tiesiai neatsig­ręždamas numirgėjo tolyn. Jau ir pel­kės kvapas buvo vos vos juntamas, jau ir visai išsisklaidė, o jis, vikriai aplenkdamas tankias eglaičių šakas ir kamienus, jau nežinodamas, kur esąs, nėrė į priekį. Tiesiai jį ginė tas ne­aiškus, maudžiantis nerimas…

Staiga sieną perkirto akinantis švie­sos laukas; drugelis dar šastelėjo į ša­lį nuo jo, slysdamas spindulio kraštu, bandydamas atsiplėšti, tačiau magiškas mėnuo jau gniaužė jį migdančia, minkšta letenėle. Keliauninkas suglebo ir užmiršęs, kad negalima delsti, kad reikia skubėti, kad jis taip toli nuo gimtųjų namų, bei arti tikros mir­ties, nuolankiai nusklendė į šviesą.

Šviesai drugys negali atsispirti lygiai kaip ir gėlelės kvapui.

Tokią šviesą pamatė ir mūsų keliau­ninkas.

…Žmogus palinko prie ryškiai ap­šviestos marškos ir iš arti atidžiai tyrinėjo mažytį drugelį. Šis tupėjo, dailiai suskliaudęs ant nugaros sparne­lius, parietęs ūselius po savimi, lete­nėles patogiai susidėjęs; nejudrus, tarsi kietai įmigęs. Toks dailus trikampis lėktuvėlis. Jo gležnučių sparnelių galai šauniai suapvalinti, skersai pilkumos banguoja pastelinės rusvos lini­jos. Jos gal ir nieko nesakytų iš pirmo žvilgsnio, tačiau drugelį atidžiai nag­rinėjančiam žmogui tos linijos ir iš­sklaidė visas abejones: drugys buvo retas, nepaprastai retas! Buvo žinoma tiktai vieną tyrinėtoją radus didelėje pelkėje du šios rūšies vikšrelius.

Visi drugiai, jeigu į juos gerai įsi­žiūrėsi, yra nepaprastai gražūs. Ta­čiau specialistui gražiausi būna tie, kurie, nei visus drugių rinkinius su­dėjus, yra skaičiuojami ant vienos rankos pirštų. Pamačius tokį drugį, persmelkia vėsi, gaivi nuostaba.

Entomologas vikriai apvožė drugį stiklinaite, kartodamas mintyse svaigų vardą — Eupitehecia actaeata, pakišo po stiklinaite popieriaus skiautę ir tuo būdu uždarė drugį, ketindamas įdėti nuodais suvilgytą vatos gniužulėlį. Prisiminė viską, kas susiję su šia rū­šimi. Drugys mito tik viena rūšimi pelkių augalų; ir tokių pelkių, kur drugys buvo randamas, pasitaikydavo viena kita, net ne visose Europos ša­lyse.

Artimiausia pelkutė radosi už gerų trejeto kilometrų, jei kirstume tankų mišką tiesiąja. Čia entomologas suglu­mo. Kaipgi šis mažytis sparnuotis ga­lėjo atskristi į sodą, kur degė šviesa? Kaip perskrido mišką! Kur jis dabar lėkė, kas jį ginė?

Ūmai suprato.

Juk nežinojo, negalėjo žinoti keliau­tojas, ar kada nors ras sau gyvenamąją vietą didžiuliame visiškai nepažįsta­mame pasaulyje. Jis nežinojo, kad už svetimo miško, kuriame nėra kaip gy­venti, plyti dar svetimesni dirbami lau­kai, dar svetimesni už juos miestai. Bet kažkur šitame pasaulyje turi būti ir pelkė, miela vaiski pelkė, pilna puikių kvapų, ir kad joje auga nuosta­bioji gėlelė. Gležnasparnis turėjo su­rasti naują pasaulį, nes juk negali puiki jo gentis, prisirišusi prie mažo pel­kės augaliuko, sutilpti miniatiūrinėje pelkutėje! Ir gali būti, kad kurią dieną vėjelis iš vienos pusės atneštų išganin­gą pelkės kvapą, paskutinėmis jėgo­mis nusiyręs į tą pusę, drugelis duotų pradžią naujai bendruomenei, na, o tai knyga užrašytų tikriau: populiacija.

…Žmogus nejaukiai trynė delnu skruostą. Juk tai, kas anksčiau teikė didžiausią džiaugsmą, dabar pasirodė visai iš kitos pusės. Tikra laimė su­gauti drugį, kurio jokiu būdu nesiti­kėjai išvysti — atklydusį iš kažin kur, iš tolimiausių kraštų. Taip jis neleis­davo skristi tiems pusiau pasmerktiems, skubantiems drąsuoliams, kurie ieško­davo sau naujos gyvenamosios vietos. Ir kas žino — gal šis mažyliukas bū­tų dar suradęs mielą tinkamą gyventi pelkutę, ir ta rečiausia rūšis dabar gyventų dar viename Žemės kampelyje?

Žmogus atsargiai perkėlė drugelį į didesnį indą. Drugelis tik plastelėjo sparneliais, pasisuko ir vėlei nurimo. Kitą dieną, skaudžiai, iki kraujo sub­raižytas tankiai persipynusio eglyno, permirkęs, bet laimingas žmogus atsi­nešė iškasęs pelkės augalėlį. Pasodino į dėžutę. Retasis drugys sudėjo kiau­šinėlius. Žmogus du vikšrelius pasiliko sau toliau auginti, kitus nuvežė į pa­žįstamą pelk; ir čia paliko. Jis puikiai žinojo, kur dar galima rasti tikrųjų retenybių ir rimtai mąstė, kad iš tikro dabar sunku surasti kitą tokią panašią vietą drugiui, kuris gyvena tik pelkė­je, tik ant vienos rūšies augalėlio ar kur saulėtame upės šlaite ar drevėtoje sengirėje. Ar kas bloga atsitiks, jei iš didelės pelkės atveši į mažą, pasikly­dusią miškuose pelkutę, kurios niekas ir ieškodamas nesurastų, keletą mažy­čių drugelių?

Marius Matas

Facebook Komentarai

Tags:

1 Comment

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Gamtos stebėjimai

Naktis balose

Iš pat ryto graži diena. Vėjelio visiškai nėra, aplinkui viskas ramu. Tik

Nuodų paslaptys

Mėlynžiedis aštuonkojis (Hapalochlaena rnaculosa) pelnytai vadinamas pačiu gražiausiu aštuonkoju. Nors jis ir

Kvapų kalba

Pirmiausia patikslinsime, kas yra kvapas. Viskas, kas kvepia, turi lakių junginių, kurie garuodami susimaišo
Pakilti į Viršų