Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Dirbtinis atrinkimas ir racionalūs medžioklės būdai

in Medžioklės istorija

XIX amžiaus pradžioja imta rūpintis mūsų gamtoje gyvenančios floros ištekliais bei jų likimu. Ko gero vienas pirmųjų straipsnių apie selekcinių medžioklių būtinybę mūsų senelių ir prosenelių laikais. 

Mažėjant natūraliems gamtos turtams, me­džiotojas pradeda rūpintis, kad šiuos turtus išlai­kytų tam tikroje pusiausvyroje, o kai kada net padidintų juos ir kad gautų iš jų kuo daugiau naudos, nenaikinant tų išteklių, į kurios reik žiū­rėti, kaip į gyvąjį kapitalą.

Greta apsaugos ir auginimo rasta reikalo reguliuoti tai, kas pirmykštėje gamtoje savaime yra reguliuojama bendrais gamtos dėsniais.

Dirbtinio auginimo ilgametinė praktika pa­rodė, kad laukiniai gyvuliai, auginamieji palyginti nedideliame, gerai apsaugotame plote, gana greit smulkėja ir per keletą kartų atrodo menkiau, ne­kaip tos pačios rūšies gyviai, esantieji visiškoje laisvėje be žmogaus globos. Tyrinėjimai parodė, kad tas smulkėjimas, apskritai paėmus, išsigimi­mas, labiausiai pareina nuo to, kad veisimosi dalyvauja, greta sveikesnių, stipresnių vienetų, silpnesni ir smulkesni, kurie natūraliose sąlygose paprastai pražūsta žiaurioje kovoje už būvį nuo plėšriųjų žvėrių, šalčių, bado ir t. t., užleisdami vietą stipresniems savo šeimos atstovams. Čia ir įvyksta vadinamasis natūralus atrinkimas.

Todėl ten, kur nenorima ar negalima tokio atrinkimo palikti pačiai gamtai, kuri kitą kartą esti negailestinga ir sveikiems, veislei tinkamiems gyvuliams, ten žmogus pats ima vykdyti dirbtinį atrinkimą.

Visur, kur medžioklės ūkis tvarkomas kultū­ringai, ten „atšaudymas“ yra vienas būtinųjų medžioklės ūkio darbų. Jis vyk­domas pačių medžioklės valdytojų arba paveda­mas kvalifikuotiems medžioklės administracijos žmonėms.

Kur kalbama apie briedžius, elnius, danielius ar stirnas, ten dirbtinis atrinkimas ir atšaudymas daromas visai tiksliai, įvertinant kiekvieną atskirą gyvį pagal jo lytį ir tinkamumą veislei. Palieka­mos sveikos ir ne per senos patelės, sveiki jau­nikliai ir gražiausi subrendę patinai reikalingu kiekiu. Veislei paliekamus visiškai subrendusius patinus įprasta vadinti „kapitaliniais“. Kiekvienam kultūringos medžioklės plotui kasmet nustatoma, kiek reikia palikti kapitalinių patinų, kad jų būtų pakankamai esamam patelių skaičiui ir plotui, bet ir ne per daug, kad girioje būtų ramu. Toks atrinkimas, šaudant viską, kas nereikalinga, pa­laiko veislę ir duoda galimumų išlaikyti turima­me plote tiek žvėrių, kad būtų iš jų maximum naudos.

Sunkiau reguliuoti smulkesnių žvėrių ir paukš­čių stovis, kadangi jie ne taip tiksliai gali būti suskaitomi, kaip stambesni (kanopiniai) žvėrys; sunkiau yra taip pat atskiri egzemplioriai įver­tinti, o kai kada net sunku lytis nustatyti iš jų išviršinės išvaizdos.

Bet ir čia ilgų metų praktika davė kai kurių naudingų nurodymų.

Ši praktika ir jos nurodymai gali būt tai­komi ir natūraliose (primityviose) medžioklės sąlygose.

Yra pastebėta, kad iki pavasario, t. y. iki laukinių žvėrių ir paukščių poravimosi laiko, be­veik visų medžiojamų gyvių patinų lieka daugiau nei patelių. Didelis patinų perteklius ne tik kad ūkiškai žiūrint yra nereikalingas, bet dažniausiai net žalingas tam tikrai žvėrių rūšiai ramiai veistis.

Galimas daiktas, kad kai kurių gyvių dau­giau gimsta patinų. Kita vertus, ypačiai medžiojimųjų gyvių patinai yrą stipresni, greitesni ir atsargesni arba, kaip priprasta sakyti, gudresni, palyginant su patelėmis. Ar čia savisaugos instinkto ne vienodas išsivysimas, ar kas kita, tai yra atskirų tyrinėjimų dalykas, į kurį mes nesi­gilinsime; užtenka pabrėžti tvirtai nustatytas fak­tas, kad iki medžioklės sezono pabaigos, apskri­tai imant, iki pavasario, patinų pasilieka žymiai daugiau kaip patelių.

Vakaruose, kur intensingai auginamos ku­rapkos, patirta, jog patinų kurapkų perteklius vei­kia ta linkme, kad porelės apsigyvena ir krauna lizdus daug rečiau, užimdamos platesnius kiek­vienai porai rajonus, negu tai būva tuo atveju, kai patinų ne daugiau, o net vienu kitu procentu mažiau patelių atžvilgiu.

Daug mūsų medžiotojų galėjo girdėti ir ma­tyti pavasario pabaigoje, pavakarėse, kaip šau­kiasi ir vejasi paskui vienas kitą kurapkų gaidžiai. Šiuo atveju paprastai vienas patinas esti iš po­ros, o kiti, vienas ar daugiau,—laisvi kavalieriai.

Tos kasdieninės patinų muštynės iki vasa­ros, tas nuolatinis neramumas dažnai priverčia porelę kraustytis toliau nuo neramios vietos; tuo būdu patinas „našlys“ išretina poras tam tik­rame lauko plote.

Pavyzdingose medžioklėse į tai atkreipiama akis ir stengiamasi su tuo reiškiniu kovoti. Ten ku­rapkoms taikomas toks pat atrinkimas, kaip na­miniams paukščiams, būtent žiemos metu ku­rapkos gaudomos ištisais būriais ir atrenkami atliekamieji patinai, paliekant jų šiek tiek mažiau, nei patelių, turint galvoj, kad paleidus jas pava­sarį, prisidės neišgaudytų kurapkų, kur patinukų bus daugiau ir kad per pavasarį ir vasaros pra­džioj patelių daugiau pražus nuo plėšriųjų paukš­čių ir žvėrių.

Be visa to, patirta, kad ir medžioklė, esant geram norui, gali būti panaudota atrankai. Pa­stebėta, kad medžiojant su varovais (šis kurapkų medžioklės būdas pas mus beveik nevartojamas) pirmieji pralekia medžiotojų liniją daugiausia pa­tinai; užtat ir pripažinta tokia medžioklė selekci­ne medžiokle. Iš tikrųjų, turint galvoje, kad pirmieji atskridę prie medžiotojų linijos paukščiai gaus pirmus šūvius, ir tai daugiausia bus patinai, darosi aišku, kad tarpe nušautų kurapkų vyraus gaidžiai. O tai kaip tik sutinka su augintojo tikslais.

Kas medžiotojų nėra matęs pavasario rytais saulei tekant, pav., iš tetervinams medžioti bū­delės, kiškių būrelių, kartais po 5, 6 štukas. To­kia grupė visada susideda iš vienos patelės ir kelių patinų. Per visą rytą patinai vejasi paskui patelę, be galo vargindami ją tuo būdu. Medžio­tojai augintojai tvirtina, kad nuo to nuovargio kiškė ilgesniam laikui gali net vaisingumo nu­stoti. Aišku, kad tokie kelių patinų sekiojimai paskui vieną patelę rodo lyčių neracionalų santykį, su dideliu patinų pertekliumi.

Del ko tai atsitinka? Kokių čia priežasčių esama?

Iš visų mūsų medžiojamų gyvių, tur būt, daugiausia medžiojama kiškių, ir negali būti abe­jonės, kad medžioklė ir jos būdai labiausiai ir veikia susidarant nenormaliems santykiams.

Bene lengviausias ir plačiausiai kiškiams tai­komas medžioklės būdas yra šaudymas rudens (o iš dalies ir žiemos) metu suartose rugienose ir šiaip laukuose ir pievose gulinčių ar pakeltų kiškių, medžiojant atskiriems medžiotojams. Ši­tokia medžioklė prieinama kiekvienam medžio­tojui, kuris turi sveikas kojas: ji nereikalinga nei šunų nei varovų. Medžiotojas, turįs skalikų ir laikąs save sportininku, ypatingo palinkimo to­kiai medžioklei neturi, dažnai paniekina ją, lai­kydamas ją lyg ir menkesnės rūšies, tikram me­džiotojui negarbinga medžiokle. Su šia nuomone sutiks kiekvienas, kas ieško ir randa tikrų me­džioklės estetikos pergyvenimų; bet, antra vertus, nereikia užmiršti, kad ne kiekvienas gali turėti medžioklinių šunų ir ne taip dažnai rengiamos medžioklės su varovais. Todėl noromis nenoromis reikia toleruoti šios rūšies medžioklę.

Šis medžioklės būdas ištirtas racionalumo atžvilgiu, kitaip tariant, ištirta, kaip jis gali būti taikomas, kad kuo mažiausiai kenktų racionaliam auginimui ir atrinkimui.

Medžiojant gulinčius lauke kiškius pastebėta, kad kai kurie jų pašoka gana toli, dar neprisi­artinus medžiotojui iki tikro šūvio atstumo; kiti prisileidžia kiek arčiau, o dar treti iššoka arba prisiglaudžia prie žemės, per kelis žingsnius me­džiotojui priėjus. Čia, žinoma, daug pareina nuo to, kaip kiškis guli. Jeigu jis sunkiai įžiūrimas, guli žolėse ar įsikasęs į žemę, ar giliuose arimo riekių tarpuose, tada, apskritai imant, žvėrelis guli ramiau (kiečiau) ir prisileidžia arčiau; jei jis guli atviroje vietoje, sušalusioje žemėje ar negi­liame sniege, neįsikasęs, tai pašoka toliau. Ne­maža taip pat pareina nuo žmogaus ėjimo link­mės: jei einama tiesiai į gulintį kiškį, tai jis pa­šoka toliau, jei einama pro šalį, tai prisileidžia arčiau.

Tačiau visais panašiais atvejais kiškis pati­nas neprisileidžia žmogaus taip arti, kaip kiškė, o sezono pradžioje—ir jauniklis. Tai yra tvirtai nustatyta. Todėl medžiotojas rašytojas Štolcmanas pataria, medžiojant arime ar apskritai atvira­me lauke, nešaudyti kiškių, pašokusių arčiau kaip per 25 žingsnius nuo medžiotojo (guolyje geras medžiotojas kiškio nešaudo), o esant už­snigtam laukui, kada prie tikro šūvio prisileidžia beveik išimtinai patelės, visiškai nemedžioti kal­bamuoju būdu.

Medžiojant kiškius su varovais, pastebėtos šitokios jų ypatybės. Dar esant varovų grandinei toli nuo šaulių linijos, beveik vienu laiku su la­pėmis linijoje pasirodo pirmieji kiškiai; tai be­veik be išimties patinai. Kita kiškių dalis eina atgal, prasilauždama pro varovų grandinę; jų tarpe daugumas patinų. Pagaliau trečioji kiškių dalis, slankioja visą laiką varovų grandinės pryšaky, bėgioja į sparnus, pritupia, prigula ir pa­galiau išeina į medžiotojų liniją beveik kartu su varovais. Šiuo paskutiniu atveju didelę daugumą sudaro patelės.

Del to kultūringose medžioklėse, kur varo­vai drausmingi, gerai lygiuoja ir klausosi rago signalų, jie stabdomi per kokius 150, mažiausia— 100 metrų nuo medžiotojų linijos ir surenkami į sparną; tuo būdu dalis kiškių, bemaž vien tik patelių, pasilieka varyme nešaudoma.

Gražiausia, įdomiausia kiškių medžioklė, suprantama, mėgstama ir branginama kiekvieno medžiotojo sportininko, yra medžioklė su skali­kais; įdomiausia, nes medžioklė su kurtais, dar įvairesnė ir duodanti daugiau ekspresijos, pas mus niekad nebuvo plačiai praktikuojama, o da­bar neabejotinai liko istorijai.

Kas gi galima pastebėti medžioklėje su ska­likais? Vyraujantį vaidmenį čia vaidina šunes. Nuo jų pareina medžioklės gyvumas, smagumas ir galutinės išdavos sumedžioto žvėries pavidale. Medžiotojų, kurie mėgsta medžioti su skalikais, kuriems daug tenka su jais medžioti, tvirtai nu­statyta, kad kiškiai patinai ir patelės ne vieno­dai elgiasi, ne vienodai vaikščioja.

Jei kiškis eina nedideliais ratais, greit su­grįžta į guolio vietą, laužo, sumeta, pripuola, tai kiekvienas prityręs medžiotojas supras, kad tai yra patelė arba jauniklis rudenį, o žiemą — patelė. Patinas eina gana toli arba maždaug vie­na linkme, arba, padaręs kokį vieną pasukimą, eina tiesiai, dažniausiai, jei medžiojama nedide­liame miške, eina per laukus į kitą kokią girią, kartais pereina ledu per upę; žodžiu, vaikščioja plačiai.

Čia ir gali būti priimtas iš pirmo žvilgsnio šiek tiek keistas dėsnis, kad su blogais skalikais medžioklė žalingesnė medžioklės ūkiui, nei su gerais. Bet tai bus suprantama kiekvienam, kas žino, koks yra skirtumas tarp gero ištvermingo ir kiblaus skaliko darbo ir menko skaliko darbo. Iš šunies, kuris laiko kiškį, jei tasai sukasi tik nedideliame plote, kuris nevaro per lauką einan­čio žvėries, iš tokio skaliko kiškis patinas galima sumedžioti tik atsitiktinai, iššokus jam nuo pir­mojo pakėlimo prie medžiotojo, o šiaip bus me­džiojamos daugiausia kiškės patelės.

Štai iš tų keleto pavyzdžių matome, kad pa­žinęs kiekvieną medžioklės būdą ir įsigilinęs kri­tiškai, sumanus medžiotojas, esant geram norui, gali protingai ir racionaliai naudotis medžioja­mais turtais, net ir pirmykštėse medžioklės ūkio sąlygose.

Mano paduodamos čia mintys negali būti siūlomos kaip privalomos normos. Jos negali tikti ne tik įstatymui, bet jos netinka net ir drau­gijų būtinoms taisyklėms, ypač dėl to, kad to­kių taisyklių vykdymas nepasiduoda jokiai kontrolei.

Tai yra savidrausmės dalykas, kuri gali būti įgyjama paties medžiotojo.

Neteisinga butų reikalauti iš miesto medžio­tojo, kuriam pasitaiko porą sykių per rudens se­zoną išeiti į laukus, kad jis nešautų pašokusio iš po pat kojų kiškio, jeigu jis žino, kad kito jis gali negauti šauti per visą dieną. Bei tiems, kuriems kiškis nėra retenybė, arba tiems, kurie turi pro­gos medžioti kas savaitė, o gal ir porą dienų per savaitę, tiems būtų labai naudinga išsidirbti sau tam tikra sportiška disciplina, kad medžiotojas kiekvieną šūvį paleistų visiškai sąmoningai ir mo­kėtų ne tik gerai šaudyti, bet kai kada ir susilai­kyti. Savo būdo nugalėjimas duoda kartais dide­lio pasitenkinimo.

Deja! Drausmingiausi medžiotojai pasitaiko iš tokių, kurie mažai teturi progos dažnai me­džioti, o kam vertėtų sulaikyti savo me­džiokliškus norus, tie ne labai mėgsta dėti sau bet kokių suvaržymų.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžioklės istorija

Apie medžiotoją

Šiais laikais medžiotojas daugiausia suvokiamas kaip medžiojantis dėl pramogos, kartais versliniais sumetimais

Dar vienas puslapis

Medžioklės atgimimas Lietuvoje po pir­mojo pasaulinio karo siejamas su profe­soriaus Tado Ivanausko
Pakilti į Viršų