Dingas

in Gyvūnų paveikslai

Canis lupus familiaris dingo. Klasė žin­duoliai, būrys plėšrieji, šeima šunys.

Kūno ilgis 60 — 65 centimetrai, sveria apie 35 kilogramus. Minta avimis, kengū­romis, triušiais, kitais gyvūnais. Ėda ir dvėselieną. Nėštumas trunka 9 savaites, veda keturis penkis jauniklius.

Suaugę dingai būna vidutinio vilkinio šuns dydžio, kresni, didele galva, snukis gana plokščias, platus. Ausys stačios. Kai­lis nelabai tankus, plaukai vidutinio ilgio, gelsvai rusvos spalvos, nugaroje tamsesni. Pasitaiko ir visai juodų grynakraujų dingų.

Dingai buvo paplitę visoje Australijoje. Išskyrus keletą šikšnosparnių ir pelių rū­šių, jie dar neseniai buvo vieninteliai nesterbliniai Australijos žinduoliai. Tiksliai nežinoma, kada jie ten atsirado. Manoma, kad dingai labai seniai atkeliavo su eili­ne žmonių klajoklių banga ir sulaukėję paplito po visą žemyną, Atkeliavę į Aust­raliją baltieji žmonės, jų aktyvi ūkinė veikla, didžiulės avių ir galvijų bandos, kengūrų naikinimas pakeitė dingų medžio­klės pobūdį. Jie pasidarė didžiausi ferme­rių priešai, nes ne tik išpjaudavo daug avių, bet ir išblaškydavo jų bandas. Pra­sidėjo neribojamas šių žvėrių naikinimas. Jie buvo medžiojami visokiausiais būdais, nuodijami strichninu ir kitokiais nuodais, už sunaikintus žvėris buvo skiriamos pre­mijos. Todėl šiuo metu grynakraujų lau­kinių dingų Australijoje liko labai mažai ir žinių apie jų gyvenimo būdą laisvėje taip pat turima nedaug.

Štai ką rašo apie šunų dingų gyvenimą laisvėje A. Brėmas: ,,Dingo įpročiai ir gy­venimo būdas artimesni lapei negu vilkui. Tose vietose, kur jis nesijaučia visai sau­gus, dienomis slepiasi savo guolyje ir me­džioti eina tik naktimis. Dingai retai susi­renka į didesnes gaujas, dažniausiai laiko­si nedidelėmis penkių šešių žvėrių grupė­mis. Tikriausiai tai patelės su savo vai­kais. Pasitaiko, kad kur nors prie dvėse­lienos susirenka didžiuliai jų būriai. Kai kurie kolonistai tvirtina matę 80 — 100 šių žvėrių gaujas. Manoma, kad šeima ilgai būna drauge, turi savo teritoriją ir ją įnirtingai gina nuo įsibrovėlių

Atvestus jauniklius patelė laiko urve arba po medžių šaknimis. Pajutusi pavo­jų, perneša juos į saugesnę vietą. Vienas kolonistas aptiko kelis dingo jauniklius uolų plyšyje. Kadangi patelės nebuvo, jis pasižymėjo tą vietą — ketino tenai ateiti vėliau ir sunaikinti visą šeimyną. Bei grį­žęs ten nerado nieko: patelė, pajutusi, kad buvo kažkas svetimas, vaikus persinešė į kitą vietą.

Šunų dingų esama visuose zoologijos soduose; jie ten gerai veisiasi, bet nėra labai vertinami, nes jų išvaizda labai pri­mena naminius šunis ir lankytojai ne itin jais domisi.

Dingą nelengva prijaukinti, nors Austra­lijos aborigenai tai daro gana dažnai. Pri­jaukintieji dingai kai kada pradeda net loti, o šito niekada nedaro laisvėje gy­venantys. A. Brėmas aprašo, kad keliuose zoologijos soduose buvo bandoma prijau­kinti jaunus dingus, bet šie bandymai bu­vę nesėkmingi. Tačiau toliau jis teigia: „Nereikėtų šiems keliems faktams teikti didelę reikšmę. Jau daug kartų pabrėžiau, kad gyvūno elgesys priklauso nuo to, kaip su juo buvo elgiamasi jaunystėje. Dingas, be abejonės, protingas žvėris ir jį prijaukinti tikrai galima”.

Profesorius B. Gžimekas yra iškėlęs to­kią įdomią minti: ,,Jeigu fermerial nebū­tų taip smarkiai išnaikinę šunų dingų, tai nebūtų privisę ir tiek atvežtųjų triušių”.

[m_youtube src=”XTHWi1wOOVk”/]

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.