Diena ant ežero

in Jūsų istorijos

…Palengva švinta, balti nuo šerkšno ramiai sau rymo pakrančių medžiai. Tolumoje — vos įžiūrima tamsoka miško siena. Naktį iškritęs sniegas baltai užklojo žemę.

Neliestoje baltumoje gerai matau aiškias pėdas, vedančias karjerų link. Kažkas dar ankstesnis nuskubėjo prie laimingų akečių. Prie pat Kuršėnų abiejose plento pusėse yra nemaži tvenkiniai. Tai buvę molio karjerai, kuriuose seniau Daugėlių statybinių medžiagų gamykla imdavo molį plytoms ir drenažo vamzdžiams.

Karjeruose gausu žuvų, todėl ir žvejų čia niekada nestinga. Ypač geri laimikiai esant pirmledžiui. Vienoje pakrantėje aukštyn kyla baltas garas. Čia iš po didžiulio akmens trykšta šaltinėlis. Jis neužšąla net dideliems šalčiams esant. Niekada nepraeinu, šaltinėlio neaplankęs. Štai ir dabar jis kvėpuoja, gyvena kaip vasarą. Adatėlėmis skruostus bado šaltukas, pažeme rangosi baltos gyvačiukės. Tolumoje įžiūriu vienišą žvejo figūrą. Virš miško jau kybo blyški, raudona saulė. Einu ir nebeatpažįstu pažįstamų vietų. Viskas balta balta. Grožis — akių negalima atitraukti. Ant pakrantės šermukšnių – sušalusių uogų kekės.

O štai šerkšnu padabintas prie aketės rymo ir kantriai laukia savo laimės prityręs ešerininkas Juozas Kundrotas. Jis jau seniai pensijoje ir į žūklę ateina kiekvieną dieną, kaip į mielą darbelį.

Pasilabinęs teiraujuosi apie žūklę. Mostelėjęs ranka, meškeriotojas burbteli, kad šiandien, matyt, ešeriams šventadienis būsiantis. Šiaip jau jis, gerai žinodamas tvenkinio dugną ir žuvų įpročius, iš žūklės paprastai grįžta su geru laimikiu. Man dar niekada nėra pavykę sugauti tokių didelių ešerių, kokius jis čia suvilioja. Gręžiu keletą akečių. Nors ir trūklio lerva avižėlė pamauta, bet sargelis nejuda.

— Štai ir tu! Ilgai šį kartą reikėjo laukti, — sako sau senasis žvejys, ant ledo dėdamas beveik kilogramo ešerį. Po kelių akimirkų aketėje pasirodo dar vienas ir netrukus šlepsi bruknės spalvos pelekais sniege. Pagaliau suvirpa ir mano sargelis. Pasišiaušęs degtuko didumo pūgžlys tiesiog stebina savo menkumu. Po pirmojo pūgžlio kimba kiti.

— Kišk blizgę, mokykis kantrybės, gal ir pasiseks, — patarta man senukas.

Gręžiu dar keletą akečių palei nendrių liežuvį gilumos link. Ir gana greit susigundo keliolika ešeriukų. O svajonėse — toks kuprys, kaip tie du, dar tebegulintys sniege. Tačiau tą dieną jo taip ir nesulaukiau.

Trumpa diena eina vakarop. Balta lyguma žengiame tolumoje šviečiančių žiburių link. Pažeme vingiuoja baltos gyvačiukės. Kaip suprasti jų šnibždesį?

A. Dankisas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.