Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Didžiųjų ežerų kaimynijoje

in Maršrutai

Iš Vidžių mies­to leidžiantis Brėslaujos link, pa­keliui ne kartą šviečia ežerai. Ežerai ir pakelių ošiantys baltaliemeniai ber­žai. Antai, važiuoji kilometrą, kitą ir trečią pradedi, o kelio dešinėje vis mėlynuoja ežeras. . Pusiasaliais su­dalintas ir atrodo kad ne vienas. Ar­čiau Vidžių ežero dalis ir vadinama Vidžių ežeru, o Šiaurinė, daug pla­tesnė — Seklio vardu. Veikiausia ji, toji dalis seklesnė ir yra. Taip bent atrodo iš jo planinės formos.

Važiuota buvo šiuo keliu pavasa­rį, kai visa tik ką įsilapojo, o dirvos raudonavo, suartos, suakėtos. Tad trijų spalvų vaivorykštė atrodė pei­zažas: raudonos lyg saulės apkeptos garavo kalvos, skandindamos papėdes žydruose ežerų vandenyse, kalvas ir ežerus vainikais ar puokštėm dabino žaluma.

Kelias akmeninis, lyg moliūgais rentytas. Jau daugiau nei amžių tais moliūgais rieda ir rieda ratai.

Mažieji pakelių kaimeliai: Jurkonys, Bubiai, Padrūkšė. Šie prie Drūkšos upelio, kuris — tai Drūkšių ežero van­dens pertekliaus takas į Dysną. Mūsų šone — Drūkša nemaža, yra į ką pasižiūrėti nuo tilto, primena Šešu­pę arba Jūrą.

Tik pravažiavus Drūkšą — Kupiškis.

Toliau Vainiūnų kaimo laukai. Čia sausose pamiškėse keli X—XI a. pil­kapynai. Zabarnykų kaimo pakraštyje vienas jų. Pats Zabarnykų sodžius ša­lia miško, prie visai nedidelio upelio, įkalniau. Didokas, išsidriekęs savo pagrindine gatve ir skersinukėmis, ku­rias čia vadina vulkomis. Netoliese piliakalnis.

Nuo Zabarnykų visai netoli į Apsą — seną ir patrauklų miesteli, kurį galimą laikyti svarbiausia šių apylin­kių vietove. Įsikūręs prie vienavardžio ežero, net ant kelių kalnelių bei įlo­bių.

Giliąją miestelio praeitį liudija ar­cheologiniai, istoriniai paminklai, ki­tos praeities veiklos žymės. Na kad ir vietovardis Apsas. Baltarusių geografas V. Zučkevičius savo knygoje apie Baltarusijos vietovardžius rašo, kad pavadinimas šis baltiškosios kilmės, kilęs nuo žodžio ąpsaka arba ąpsa, reiškiančio tą apyežerį, kuris apsen­ka, periodiškai išnyra iš po vandens. Išties,  yra prie nedidelio (80 hektarų) ežero tuo pačiu vardu, ku­ris yra vietinių upelių takoskyroje (nepratekamas). O tokių ežerų van­dens lygis labai nepastovus, dažnai apsenkantis.

Apsas turi aiškias „archeologines šaknis“. Pakeliui Brėslaujos link apie trys kilometrai tęsiasi vienkiemiai, vadinami Apsais. Ten Apso piliakalnis, dabartinėje baltarusių archeologi­nėje literatūroje aprašytas Čornaja Hara (Juodkalnis) vardu. Arčiau mies­telio, šalia tų pačių Apso vienkiemių, pamiškėje pilkapynas su degintais X a. kapais.

Prie ežero, ypač gražiame su juo derinyje buvęs Apso dvaras, dabar miestelio atskirą dalis — labai jauki, žalia, tyli.

Gerai išliko dvaro rūmai ir visa eilė gana ¡domių tvenkinių, malūnas. Ansamblio įdomybe laikoma ąžuolinė buvusios dvaro sodybos tvora, kurios dalis taip pat išliko. Išliko monumen­talūs nuo rūmų verandų terasomis be­sileidžiantys laiptai, prieplauka. Par­ke gražus gluosnių deriniai, daug kur patraukliai apgula ežero šlaitus. Reto grožio uosiai. Vienas šešiakamienis, su 25 metrų skersmens laja. Antras įžymus gamtos paminklas ąžuolas — patriarchas; 1,5 metro skersmens, 22 metrų aukščio. Auga sibirinių kėnių, kitų egzotų.

Iš Apso netoli į Drūkšius — pana­šų miestelį, esanti pietinėje, kartu la­bąi patrauklioje to paties pavadinimo ežero dalyje. Į ten nuo Apso galima važiuoti įvairiai. Yra naujas kelias. Kelias veda pro Apsą ir nu­vingiuoja paežerėmis, pro Miliūnus, Pelekonis palei ligą ir nemažą Obelių ežerą. Neskubant, šen bei ten nuo naujojo kelio išsukant galima užtikti archeologijos paminklų; dažniausiai piliakalniai ir netoliese pil­kapynai. Toks derinys yra Rimšėnų apylinkėse, kitapus (vakarinėje pusėje) Obelių ežero arčiau Drūkšių (Nurvėnų kaimo apylinkėje) ir kt. Pakeliui nemaža Pelekonių gyvenvietė, šalia buvęs dvaras, bažnyčia. Įdomu, kad šalia ežeras, taip pat vadinamas Pele­konių (kai kurių šaltinių Pelekų) var­du. Tarp dvarininkų minimas ir Peli­kanas, iš kurių tarpo buvęs paskutiny­sis Vilniaus senojo universiteto rek­torius Vaclovas Palikanas. Taigi lie­ka neaišku, ar iki Pelikanų vietovar­džiai tokie jau buvo, ar pasiliko po jų.

Šis kelias iš Apso i Drūkšius vadin­tinas gražiu, ypač pabaigoje, kai jis pakyla į Obelių ežero skardžius.

Betgi galima iš Apso pasirinkti kiek įšiauresnį taką, tiesa, kelią palyginus prastą, natūralų, bet ištisai gražų ir savitą. Taip keliauti apsisprendus ne­reikia į miestelį grįžti iš Apso seno­sios dvarvietės, o šiaurrytine ežero pakrante traukti toliau. Pasiklysti ne­teks — pasibaigs Apso ežeras ir jau matysis naujas. Toks pat ilgas tik dar siauresnis. Ilgaitis jo vardas. Šiaurrytine, aukšta pakrante sekant bus nedidelis kaimelis Sauliai, jo eže­ro gale Ilgaičiai. Čia ežeras baigiasi ir tarsi jo tęsinį sudaro pylimo formos kalvų virtinė. Kalvos susiliečia, vie­tom sudaro ištisą, apie 20 metrų virš abipus plytinčių pelkėtų laukų išky­lantį pylimą. Aukščiausioje kalvagūbrio dalyje įsikūręs Judagalių kaimas. Kai po penketo kilometrų išvaizdingų kelių ir kelelių po šia keterą pastaroji įtartinai ims suktis į šiaurę, tarsi kryžmai susikirs su kita — paklysti bus vėlu, nes matysis Drūkšiai ir žydrieji vandenai ir kuproti, medžiais kuploti pusiasaliai stogai, bokštai. Visko iš šio šono artėjant pasirodo daug daugiau, nei buvai laukęs. Drūk­šiai nemažas, kartu retos sudėties miestelis.

Nebūtų Drūkšiai tokia ypatinga vie­tove nebūdami paežerės gyvenviete. O ta paežerė ne bet kokio ežero. Di­delis jis baltarusiams, nors turi ir dvigubai didesni — Naruti. Mums gi — didžiausias. Veik 45 km², krantinės ilgis apie 60 km, didžiausias skers­muo apie 13 km, o giliausia vieta daugiau kaip 30 metrų. Tokia „ežero ūgio metrika“. Turi jis aštuonias sa­las, ne mažiau pusiasalių, iš kurių dauguma ir patraukliausių yra pietiniame jo gale. Pastarieji čia sudaro taip skiautėtą pakrantę, kad „kur pa­siduosi — vanduo. Sakoma, jog var­das kilęs nuo žodžio driektis; netgi spėjama, kažkada ežerą vadinus Drisvyčiu, kas iš baltarusiškos vietovar­džio formos (Drysviaty) atrodo panašu.

Baltarusiai savo raštuose teigia vie­tovę žinoma buvus nuo XI a. Pradžia buvusi saloje, kuri ir dabar vadinama Pilies (Zamkavaja) vardu. Joje (21 ha plotas) buvusi pilis, stovėjusi iki XVIII a. su trimis bokštais, būta dar patrankų. Liko įspūdingi žemės įtvir­tinimai. Ten buvęs ir Didžiojo Lietu­vos kunigaikščio dvaras, bažnyčia; vė­liau buvęs su krantu tiltas. Nuo XVII —XVIII a. gyvenvietė auga pakrantės pusiasaliuose.

Pirmojo pasaulinio karo metais Drūk­šiai buvo fronto zonoje, sudegė. Per ežerą žiemai ledu būdavo daromos vie­lų užtvaros, kurios pavasarį nuskęsdavo. Taip buvo dvi žiemas. Ežere liko paskendusių sprogmenų, ginklų. Nykstan pastariesiems dalykams, iš auten­tiškosios žmonių atminties kai kas per­eina į legendas ir gyvena antrą, daž­nai patrauklesni gyvenimą.

Dabar Drūkšiai lyg ir nuošali gy­venvietė, lyginant su senais laikais, kai čia garsėjo pilis, dvaras, ėjo per čia žymus Vilniaus Dinabarko kelias.
Ilgą laiką ežeras domino kitais savo turtais. Čiabuviams jis buvo duondaviu. Ištisos kartos nugyveno žvejo dar pelniusios šeimoms duoną, krovu­sios verslovininkams pelnus. Be žvejy­bos, kaip reta, čia garsėjo valčių dir­bimo ir ypač tinklų mezgimo amatai. Tinklai šie garsėjo Suomijoje, Vokie­tijoje, Rusijoje, Lenkijoje, žinoma ir vietos vandenyse. Sėjo linų, verpė, vi­jo, mezgė. Išmokyti šio amato vaikai, per žiemą nunerdavo iki 20 sieksnių tinklo, o šeimos padarydavo po 200 sieksnių. Pasakojama, vaikams namuo­se uždėdavo prievoles, tik po kurių įvykdymo gaudavo teisę pažaisti, pa­lakstyti. Toks verslas suklestėjo čia nuo XIX a. vidurio. Apie jo mastą kalba laikraščių pranešimai. Antai paminėta, kad 1912 metais Dūkšto stoty­je iš viso pakrauta išvežimui 800 000 sieksnių tinklų.

Drūkšių gyvenvietė, dabar išsiplėtu­si į du pusiasalius, įkopusi į kelias įvairaus aukščio kalvas. Ežero užuo­lankos, pusiasaliai, šlaitėtos nuolydumos į pakrantes teikia kiek neįprasto įspūdžio. Tarpais pajunti, kad toks kalvotas paviršius leidžiasi į ežero dugną, kuprojasi ten, kyšteli į viršų drąsiau muomenį kalva ir turime salą. Antai pusiasalis, lyg nebaigtas žemės tiltas link salos. Tada pradedi galvoti, kad čia toks pats kalvotas paviršius, kaip prie Apso, ilgaičių, Pelekonių ar mūsų Rimšės, tik vandens koks tai perteklius… Kitaip tariant, paskandino kalvotos žemės dalis. O juk taip iš tie­sų ir yra. Čia labiau nei kitur įpiečiau paviršius jaunas, labiau sklidini ežerai, giliau skendi kalvų skvernai. Juk kitokio stebuklo čia nėra.

Ilgojo šiaurės-pietų ežero ašimi eina Lietuvos ir Baltarusijos siena. Įpiečiau ji tęsiasi Drūkšos upele.

Važiuoji nuo Drūkšių pusės, dar baltarusiškame šo­ne išvaizdi kalva, vadinama Broliakalniu. Nesunku mūsų šone, šiapus Drūk­šos, sutikti baltarusišką vietovardį. Kar­tais kažkas lyg per pusę. Antai, prie­šais Drūkšių miestelį, mūsų ežero kran­te kaimas Klikalnyčia. Šalia kalva, nuo kurios plačiai matyt. Klikalnyčios kapeliai vėl ant aukštos vienišos kal­vos prie ežero — ant Varhokalnės. Ju­dant paežere Ščitnikų dvaro link dar viena Verhokalnė — kalvelė. O kad jas atskirti, sako — Malaja Verhokalnė ir Velikaja Verhokalnė. Vietovardžiai, kuriuos vieni pradėjo, kiti padėjo su­kurti.

Drūkšių pakrantės iš abiejų šonų daugelio lankytos, gėrėtasi jomis. 1913 m. čia viešėta mūsų Maironio. Ežeras dainiui sužadinęs elegiškų pajautimų, likusių jo eilėse. Iš baltaru­siškų pakrančių ežerą savo paveiksluo­se parodė žinomas baltarusių dailinin­kas P. Sergejevičius. Etnografai, gamtininkai, poetai ir me­nininkai domisi ežeru bei jo apylinkė­mis mūsų laikais. Vis dažniau jis lan­komas, gėrimasi juo, mąstoma.

Česlovas Kudaba

Loading
Center map
Traffic
Bicycling
Transit

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Maršrutai

Pakilti į Viršų