Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Didžioji antis

in Medžiotojo dienos

Tai buvo, rodos, taip neseniai, o jau prabėgo gerokas laiko tar­pas, kaip man teko vasaros komandiruotės laikotarpį praleisti gra­žiausiame Žemaitijos kampelyje. Apsigyvenau pas miškų žvalgą M., netoli ežero kranto. Tai buvo ne tiktai žvalgas, bet visa siela ir kūnu atsidavęs gamtos globėjas, mylėtojas ir mėgstąs sąmoningai šiais brangiais turtais ne pasipelnyti, bet, kaip sportu ir pramoga užsi­iminėti, medžiotojas. Tai nuo pat kūdikystės dienų šioje šlamančio miško aplinkumoje ir lėtai liūliuojančių ežero vandenų išaugintas gamtos sūnus. Jis kartu su gamta susigyvenęs taip, jog jaučia vi­sus jos skausmus, džiaugsmus ir sielvartus. Su didžiausiu skaus­mu pergyvendavo kiekvieną nesklandumą, kuris ėjo ne pagal gamtos dėsnius. Prie kiekvienos progos tais skausmais dalinasi, lyg norė­damas surasti sau daugiau šalininkų ir jiems įdiegti nors mažą tos gamtos meilės kibirkštėlę. Daugelis jo nesuprato ar tik suprasti ne­norėjo.

Gyvenamasis namas ir kiti trobesiai buvo miške, iš visų pusių apsupti šimtamečio pušyno. Tik rytų šone per keletą šimtų metrų, lyg voro tinklo uždanga, dengė nuo ežero viduramžis tėvelio išaugintas beržynas. Kur ne kur tarp beržų, lyg tujos, kėlė galvas į saulę ka­dugio krūmai ir vienaamžės pušys. Ežero vanduo, saulės atokaitos spinduliuose, blizgėjo įvairiomis spalvomis, lyg būtų brangiausių deimantų akmenėliais nusagstytas.

Rytmečiais, saulei vos pasaulio horizonte pasirodant, ežero dug­ne matyti aukštaliemeniai parko medžiai ir aukštai virš jų iškilę miestelio bažnyčios bokštai. Vakarop — beržynas, lyg gyvas, tam­siomis spalvomis buvo nupieštas ant ramaus, šviesaus ežero pavir­šiaus fono. Pakraščiuose, viduryje ir daugelyje vietų, išmėtytų vi­same ežere, augo vėjo siūbuojamos nendrės, ajerai ir viksvos, šlamė­damos savo gyventojams paslaptingą ir nebaigiamą pasaką. Čia vėl pakraščiuose, dideliais lapais prisiglaudę prie vandens paviršiaus žaliavo plūdės, o tarpe jų kur ne kur kyšojo savo galvas, sniego bal­tumo, vandens lelijos.

Pavasaris tais metais buvo gana ankstyvas. Atvykus į vietą dar beržų pumpurai, smarkiai sulčių spaudžiami, sproginėjo ir visą apylinkę pripildė savo aromatiniu kvapu. Šioje gražioje aplinku­moje šiltais balandžio ir gegužės vakarais sėdėjome abu su žvalgu ir gėrėjomės, kaip, saulėleidžiams gęstant, nusileisdavo pavieniai, poromis ir didesniais būreliais antys. Ten nuolatos girdėdavosi jų krykštaują balsai, tai vėl nutildavo vakaro tylumoje. Bet vėl, žiū­rėk, pora pakyla nuo vandens iš žolių ir, apsukusi keletą ratų, dingsta ežero žolių tankumyne. Tokioje tad aplinkumoje, nardydamos ežero gelmėse, ant kupstų ir sukiužusios valties gale susukusios lizdus senosios antys išperėjo ir išaugino jaunąsias kartas. Pavojų kasdien ir iš visur nuolatos netrūko. Dažnai iš miško aukštųjų eglių viršū­nių pakilę sukinėjosi vanagai, tykodami sau grobį — senę ar jau­niklį. Išvydęs, lyg negyva masė, žaibo greitumu, puldavo laimikį ir, suleidęs plėšrius nagus, su auka pakildavo nuo vandens paviršiaus ir nuskrisdavo į miško gilumą. Dažnai iš pušynėlio luomele paslapčia, prisigūžusi, atšliauždavo rudoji ilgauodegė kumutė, beieškodama sau skanaus pusryčiams kąsnelio, čia ji su baime ir kantrumu, prisi­glaudusi ant kranto, ištisas valandas žiūrėdavo į žolių tankumynus ir ganydavo jauniklių būrelius, gal prisiartins bent vienas arčiau kranto. Tačiau ir čia senės motinos jautri ir budinčioji akis, nujaus­dama pavojus, ir tuojau savo plerpiančiu balsu sudrausdavo jau­niklius, užsigeidusius turėti po plačiom letenom sausą žemės pa­viršių.

Nejučiomis bėgo saulėtos, šiltos jaunystės dienos, ir jaunus pūkinius kūnelius padengė plunksniniai rūbai. Vietoje silpnų ir be­jėgių galūnių, atsirado galingi, tvirti sparnai, kuriais, lyg lėktuvo propeleriais, pakilę į erdvę, skrosdavo orą. Ilgesys pakilti į erdvę ir pažinti tolimą apylinkę augo kartu su jėgomis ir galingais spar­nais.

Drauge su jų jaunais troškimais, augo ir brendo medžiotojų vil­tys. Kas apsakys tuos gamtos mėgėjo, jos globotojo ir medžiotojo mėgėjo malonumus, kuriuos jis pajunta vasarinį paukščių sezoną pra­dėjus. Karštos, saulėtos dienos viliote vilioja kiekvieną į vandenį, o ką besakyti, jei su jomis gali surišti kokią pramogą ar sportą! Gaigalai, antys, gervės, žąsys, perkūno oželiai, bekasai, kuolingos, tilvikai, dubeltos ir visi kiti vandeniniai paukščiai atidaro naują, ma­lonų vasaros medžioklės sezoną, čia medžiotojo pečių nespaus pa­vykęs taiklus šūvis, kaip kad rudens ar žiemos sezone, bet tik pats pasidžiaugs ir kitus stebins savo akies taiklumu; arba raižys tuščiai netiksliais šūviais oro erdvę ir nesupras savo mažo patyrimo nepa­sisekimo

Buvo liepos antroje pusėje medžioklės sezono atidarymo išva­karės. Pavakarop, arkliais ir automobiliais pradėjo važiuoti svečiai. Kiekvienas vežėsi po šautuvą ir kai kas turėjo pasisodinę priešakyje margus ar rudus, nulėpusiomis ausimis ir nudribusiais žandais, šunis — vižlus. Visi veik buvo įsitikinę, jog dėl ančių mišparai atsilaikysią iš vakaro. Bet, deja, šį savo norą teko atidėti iki ryto­jaus ankstyvo rytmečio. Suvažiavus, prasidėjo kava su visais ma­lonumais. Šeimininkė retkarčiais vis primindavo, jog šviežesnės mė­sos patys svečiai galėtų parsinešti, nes visi naminiai virto laukiniais ir upeliu išbėgiojo į prūdus ir ežerą. Svečiai medžiotojai dalinosi praeitos žiemos ir senesniais pergyvenimų ir atsitikimų prisimini­mais. Jei vienas papasakodavo ką nors pasakiško, tai antrasis, pilnai patvirtinęs atsitikimo galimumus, iš savo gyvenimo nuotykių suras­davo dar nuostabesnių įvykių. Vienas iš jų gyrė savo vižlus, jų apsukrumą, gabumus per keliasdešimt metrų užuosti esantį paukštį, prie jo privesti ir pašautą atnešti; jo tinkamumą ne tiktai sparnuo­čių, bet ir keturkojų medžioklėms. Čia vėl kitas gyrė savo šautuvo, tariamai, geruosius privalumus ir taiklumą, kaip praeitame sezone jis kiškius per pusantro šimto žingsnių, kaip maišus vietoje guldy­davęs, be žado. Kiti dar pasakojo, kaip vienu šūviu nušovę kiškį ir kurapką. Jau, bendrai, pasakiškas ir pilnas įvairių nuotykių ir netikėtumų medžiotojų gyvenimas, iš visų sudėtų atsitikimų pasidarė dar pasakiškesnis ir daugelyje atvejų tik medžiotojams supranta­mas ir patikėtinas. Kiekvieno didžiavimosi ir gyrimosi žodžiams įro­dyti, rytojus turėjo paruošęs tiesioginiai puikiausią vietą. Miegas nei vieno neviliojo ilsėtis, o sutrumpinti, jau ir taip ne ilgą vasaros naktį, padėjo staleliai su kortomis.

Rytmetis. Vos pradėjus švisti, visi nerimavo ir laukė tos di­džios puotos. Susikrovę gerokas šovinių atsargas, apsimovę ilgais, guminiais batais, leidomės į ežerą ir prūdus. Malonu buvo su vienu iš jų, kuris po keletą, syk skundėsi kojų reumatizmu, nusiirti valtele į ežero vidurį ir tarp žolių, nuleidus vietoj inkaro sunkoką pririštą akmenį, sustojus laukti sau laimikių. Ežero paviršių iš po vėsesnės nakties dengė plynai tirštokas rūkas. Užstojus į ežerą įtekančius upokšnių takus ir kitus, nužiūrėtus mėgiamiausius skraidyti takus vižlai paleisti, sulindo į nendrynus. Visiems prisiminė vakar pa­reikštos garbingos bei išdidžios ir visuose suradę pritarimo mintys, jog medžiotojas nei tupinčio, nei plaukiančio, nei stovinčio neprivalo šauti, o tik skrendantį ir bėgantį. Tas dar labiau pritaikoma ančių medžioklėje, kur labai lengvai galima kaimynui, pasislėpusiam žolė­se, be blogiausios valios, pasiūlyti šratų į blauzdas. Vižlų nardymasis po žolių tankumynus, sudrumstė tą nuostabiai ramią ir jau­kią rytmečio tylą. Tai vienur, tai kitur pasigirdo pavojų pranešantieji senių ančių plerpiantieji balsai. Šūvis nuaidėjo rytmečio tylu­moje. Sezonas atidarytas paties šeimininko. Laimikis! Iš tikrųjų vižlo būta neblogo. Jis išsižiojęs, vos, vos apkabinamai, išnešė į krantą stambią, baltu pilvu ir tamsiai juoda nugara antį ir, pagul­dęs prie šeimininko kojų, laukė tolimesnio įsakymo. Tai buvo tikrai ežero sargo didžioji naminė antis… Po šio pirmojo šūvio, medžioto­jų būrys vienu sumažėjo. Po to be pertraukos šūvis po šūvio skar­dino rytmečio tylumą. Dažnai kur tai iš tolumos pasigirsdavo vien­minčių aidai, salvėmis sveikinantieji vasaros sezono atidarymą. Po paleistų keleto dešimtų šūvių, ant kranto gulėjo vos devynetas jau­niklių ančių, kurios kildavo šunims ir medžiotojams iš po kojų.

Norago skambesio garsai, šaukiantieji po pusryčių prie ūkio darbų, buvo ženklas medžioklės pertraukai. Ėjo visi mąstydami, kaip čia ką nors malonesnio pasakyti šeimininkui, sveikinant jį su pirmuoju trofėjų. Jis neramia širdimi dėkojo sveikintojams ir prašė mėginti laimikio skonį. Visi gėrėjomis skoniu ir supratome, jog čia tikrai būta naminės, didžiosios anties, kuri buvo užklydusi į ežerą…

M. J-as

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Naujausi įrašai kategorijoje

Laižyklos stirnoms

Atrajojantieji gyviai virškinimui paleng­vinti reikalauja tam tikro kiekio druskos. Dėl to elniams

Sibiro medžiotojai

Daug metų gyvendamas Rytų Sibire, Jeni­siejaus gubernijos Krasnojarsko mieste, turėjau progos šiek
Pakilti į Viršų