Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Didelė upė – žemupio dambos

in Patarimai žvejui/Žuvys

Nemuno žemupys – didelių potvynių, apsemiančių dešim­tis tūkstančių hektarų pamario lygumos, zona. Nuo seno žmo­gus stengėsi pažaboti stichijos galią ir formavo polderių siste­mą. Ypač svarbu apsaugoti upės krantus nuo galingų potvynio srautų. Tam tikslui buvo statomos statmenai į upės vagą nusi­driekiančios dambos – supilti iš akmenų ir apipinti medžių ša­komis pylimai. Dambų ilgis – nuo dešimties iki keliadešimties metrų. Šie apsauginiai statiniai įrengti nuo Rambyno iki Leitės žiočių. Palei dambas – idealios žūklės spiningu vietos. Prieš dambas (žiūrint pasroviui) susidaro lėtesnės tėkmės zonos, o už dambų susiformuoja sietuvos. Suprantama, kad tokia dug­no reljefo ir tėkmės greičio kaita kaip magnetas traukia žuvis. Ties dambų smaigaliais nuolat medžioja salačiai, prieš dambas laikosi šapalai ir meknės, sietuvose buriasi ešeriai, jų pakraš­čius okupuoja lydekos, o palei dambų smaigalių į upės vidurį kreipiamą pagrindinę srovę telkiasi sterkai. Visos šios žuvys – potencialus spiningininko laimikis.

Geriausia žūklės taktika – užimti patogią poziciją ant kran­to, 15-20 m aukščiau dambos. Šioje vietoje srovė ima sukti nuo kranto link dambos smaigalio. Pirmasis metimas turi būti nu­taikytas būtent į jį. Tiksliau kalbant, masalas (salatinė vartiklė arba „Long“ tipo sukrė) privalo panirti į vandenį už 1-1,5 m upės vidurio link. Masalą reikia vesti taip, kad jis kuo ilgiau plauktų stipresnės srovės zonoje. Keturių penkių metimų pa­kanka įsitikinti, ar toje zonoje medžioja salatis? Jei masalas jam nesukels įtarimą, salatis būtinai smūgiuos. Paprastai po salačio kibimo ir triukšmingos jo traukimo scenos žūklę geriausia tęsti žemiau dambos, tačiau ne kartą įsitikinau, kad pozicijos neverta keisti, kol neužmeti masalo į trikampį tarp dambos ir kranto. Tiesa, masalą patartina pakeisti stambia „Aglia“ (Nr. 3-4) arba „Mosca Nome“ (Nr. 3-5) sukre. Žvejojant Nemuno žemupyje, patartina naudoti sidabrinės spalvos sukres su raudonų taškų piešiniu ant išgaubtosios lapelio pusės. Antra, pravartu tradici­nes sukres nuolat kaitalioti „Long“ tipo sukrėmis. Tad, žvejo­jant Nemuno žemupio dambų zonoje, reikia laikytis pozicinės taktikos ir maksimaliai panaudoti visą masalų arsenalą pasi­rinktoje vietoje, o ne šuoliuoti kaip įkirptam į uodegą, svaidant vieną ir tą patį masalą į įvairiausias vietas. Tokia logika paaiški­nama paprastai – ties dambomis įvairių rūšių žuvys laikosi kon­krečiuose plotuose, o kiekvienai žvejoti skirtas savas masalo tipas ir dydis, kuris priklauso nuo upės gylio tame ruože, sro­vės greičio, vandens skaidrumo ir metų laiko. Taigi, net ir iš­traukus salatį, dvikovos su žuvimi erzelys anaiptol neatbaido lydekų ir ešerių, o tik šapalus ir meknes. Sykį birželio viduryje po to, kai sugavau ne vieną, o du salačius, naudodamas sidab­rinę „Nome“ (Nr. 4) sukrę, trikampyje priešais dambą užkibo dvi nedidelės ir viena vidutinė lydeka, bet įdomiausia, kad pa­keitus masalą („Mira“ Nr. 2) vienas po kito jį griebė… septyni ešeriai, iš kurių du svėrė per 500 g. Tuo atveju, jei dambos smai­galio zonoje salačiai nekimba, patartina į tėkmę priešais dambą užmesti šapalinį masaliuką – „Aglia“ (Nr. 2), „Ilba Eco“ (Nr. 2) arba „Black Fury“ (Nr. 2 su geltonai taškais) sukres. Didelė tiki­mybė, jog užkibs šapalas arba meknė. Beje, jei trikampyje prie­šais dambą lydeka ar ešerys nesusivilioja sukre, laimę reiktų pabandyti guminuku. Tam tikslui ypač tinka melsvai balta ar žalsvai balta „Kanopa„, spiningo sistemėlė su baltu arba žaliu kirmėlės formos guminuku.

Nemuno dambos
Nemuno dambos

Žvejojant už sietuvos galioja kiti dėsningumai. Čia papras­tai sūkuriuoja duburys, kuriame medžioja stambios lydekos. Gylis gali siekti kelis metrus. Todėl į duburį patartina pirmiau­sia užmesti vartiklę. Tinka sidabrinės spalvos masalai arba bliz­gės su hologramine danga. Kartais tradicinė vartiklė lydekoms kažkodėl pasirodo neapetitiška, todėl nepatingėkite ją pakeisti „uodeguota“. Man yra pasitaikę, kad, išbandžius seriją masalų ir nesulaukus, kad jais pasidomėtų kokia nors gyva dvasia, šeš­tas jausmas pakuždėjo į sietuvą užmesti „uodeguotą vartiklę“. Masalą kaip visada traukiau banguojančia trajektorija – iš šono atrodo, kad blizgė vinguriuodama užkopia ant pakilumėlės, o paskui kaip rogutėmis čiuožia nuo jos vartydamasi ir traukda­ma paskui save tankiai vibruojančią uodegą. Efektas buvo stul­binantis – masalas vieną po kitos išprovokavo kibti tris lyde­kas… Pakartosiu, bet dar sykį priminsiu, kad, žvejojant dambų zonoje, būtina bandyti įvairius masalus. Net ir ešeriai, kurių čia susitelkia nemaži tuntai, panosėje turėdami apsčiai maisto, yra išrankūs. Jų „apetitas“ gali pasikeisti per valandą. Ankstų rytą ešeriai gali gana noriai vaikytis sukres (Nr. 1-2), o šiek tiek įdie­nojus į jas visai nebereaguoja, bet užtat čiumpa minkštuosius masalus – guminukus. Ešeriai paprastai būriuojasi palei sietu­vų pakraščius ir dambos pylimo šlaitą, kurį skalauja grįžtamoji srovė. Tose vietose potvynio vandenys paprastai prineša viso­kiausių šiekštų, tad masalai dažnai užsikabina už kliuvinių. Ši­to išvengti labai sunku, nes sukrę ar guminuką reikia traukti palei dugną, kur yra ešerių slėptuvės. Masalą link dambos reikia traukti taip, kad blizgė, sukrė ar guminukas judėtu zigzagu.

Ešeriai paprastai būriuojasi palei sietu­vų pakraščius ir dambos pylimo šlaitą
Ešeriai paprastai būriuojasi palei sietu­vų pakraščius ir dambos pylimo šlaitą

Tame sietuvos pakraštyje, kuris ribojasi su dambą aplenkian­čia pagrindine upės srove ir kur gylis nuo 0,5 m tolydžio didėja iki 2-3, o kartais ir daugiau metrų, rytą ir vakarėjant medžioja sterkai. Geriausi jų žūklės masalai – sukrės su žuvies galvos for­mos svareliais, pvz., „Lucky John„, Morum„, „Master„, arba žu­veles imituojantys guminukai. Geriausia parinkti tokius mo­delius, kurių uodegėlių kamienas – laibas, o uodega – palyginti ilga. Sterkų žūklei žemiau dambų naudojami 8-12 cm ilgio gu-minukai. Palyginti drumstame didžiųjų upių žemupių vandenyje geriausiai naudoti baltos spalvos guminukus su juodomis, žalsvomis, melsvomis nugarėlėmis, rečiau – geltonus ir žalsvus. Vidurvasaryje sterkai noriai čiumpa variklių alyvos spalvos minkštuosius masalus, o vakarėjant, ypač apniukusiomis dienomis, patartina naudoti masalus, kurie šiek tiek švyti. Sterkų žūklėje kartais labai sėkmingai naudojamos ilgos ir siauros vartiklės (10-15 cm) ir grąžto formos blizgės. Žvejojant sterkus reikia apsišarvuoti kantrybe, nes šios žuvys dažniausiai medžioja pulkeliu ir reikia sulaukti momento, kada jos pradės maitintis. Geriausias laikas sterkų žūklei – ankstyvas rytas ir valanda ar dvi prieš saulėlydį. Masalas turi plaukti palei dugną, bet tiksliai jau minėta riba tarp pagrindinės srovės ir sietuvoje žemiau dambos sūkuriuojančio vandens.

Sietuvos pakrašty, kuris ribojasi su damba, rytais ir vakarais medžioja starkiai
Sietuvos pakrašty, kuris ribojasi su damba, rytais ir vakarais medžioja starkiai

Dambų zonoje galima žvejoti spiningu visą dieną. Plėšriosios žuvys gegužės – rugpjūčio mėnesiais medžioja pagal savotišką grafiką: rytais pirmieji pradeda kibti sterkai, po jų prie dambų 7-8 val. apsilanko salačiai, šiek tiek vėliau pradeda kibti šapalai ir meknės, kurių aktyvumo pliūpsniai pastebimi kas dvi valandos iki pavakarės, apie 10 val. suaktyvėja lydekos ir ešeriai, pastarieji dažniausiai medžioja visą dieną. Vakarėjant prie dambų vėl pasirodo salačiai ir sterkai. Pasitaiko, jog iš sietuvų pakyla ir šamai.

Galima išgirsti daug nuomonių, koks oras žūklei dambų zonoje yra geriausias. Dalis spiningininkų tvirtina, kad žuvys geriausiai kimba, kai apsiniaukę, bet šilta, protarpiais nukrapnoja lietus, kiti sako, jog geriausia žvejoti saulėtomis dienomis. Kiekvienu atveju nemaža dalis teisybės, tačiau pasirinkimas priklauso nuo to, kokias žuvis žvejosi. Lydekų žūklei puikiai tinka tiek saulėtos, tiek apniukusios dienos, o salačiai ir šapalai labiau mėgsta saulėtą orą. Ar bent jau nelabai debesuotą. Skirtumas tarp šių dviejų polių tas, kad apsiniaukusiomis dienomis žuvys kimba ne tam tikru paros periodu, o visą dieną. Tiesa, tai priklauso ir nuo metų laiko, o vasarą – nuo vandens lygio upėje. Štai birželio mėnesį sterkus dambų zonoje geriausia žvejoti, kai dangus giedras, o liepos mėnesį – šiek tiek debesuotu arba lietingu oru. Pastarąjį birželio ir liepos mėnesiais mėgsta lydekos ir ešeriai. Pagrindinis kliudantis veiksnys – stiprus vėjas. Jei upės paviršių šiaušia bangelės, kurias sukelia vidutiniokas šiaurys arba rytys, žūklė dažniausiai būna vidutiniška, o jei pučia stiprus vėjas, ji gali būti visai nesėkminga. Planuojant žūklę, į šiuos meteorologinius veiksnius visada būtina atsižvelgti, nes išvyka į žemupį – ne kelių valandų kelionė į ežerą sodybos pašonėje, o rimta ekspedicija, kuriai reikia tinkamai ir apgalvotai pasirengti. Pirmiausia numatyti maršrutą, ir parengti įrankius. Patyrę žvejai į tokią žūklę ima du spiningus – pagrindinį ir atsarginį. Pirmasis – tradicinis, o antras – teleskopinis. Pastarasis dažniausiai visą žūklę būna kuprinėje ir jo prireikia tada, jei sulūžta pagrindinis įrankis. Nepasirūpinus tokia atsarga, gali tekti grįžti nenukeliavus nė pusės numatyto maršruto. Spiningo meškerykotis žūklei žemupyje turi būti 2,40-2,70 m ilgio. Dabar dalis spiningininkų jau naudoja 3 m ir net ilgesnius meškerykočius. Pirma, tokiu įrankiu galima pakankamai toli užmesti masalus. Antra, ilgesniu meškerykočiu nuo kranto lengviau traukti žuvį. Jau minėta, kad spiningininkui su savimi reikia turėti gausų masalų asortimentą. Masalų svoris labai skiriasi – nuo 4-5 g sveriančių sukrių iki 20 g vartiklių ir guminukų su 28 g galvakabliais. Tad meškerykotį būtina parinkti tokį, kuriuo galima svaidyti įvairiausio svorio masalus. Paprastai parankiausios yra dvi versijos:

a) meškerykočiai, kuriais užmetami 5-25 g masalai („Medium Light“ klasė);

b) meškerykočiai, kuriais užmetami 10-30 g masalai („Medium“ klasė).

Rečiau naudojami spiningo meškerykočiai, kuriais svaidomi 20-40 g masalai. Jie naudojami tada, kai gana sunkias vartikles reikia užmesti toli į srovę arba kai tikimasi, jog užkibs šamas. Spiningo ritėje turi būti 150-200 m (0,24-0,26 mm skersmens) valo atsarga. Labai svarbu apsirūpinti atsarginiais valais: 0,18- 0,22 mm – šapalų, meknių bei ešerių ir 0,28 mm storio – sterkų žūklei.

Viktoras Armalis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Patarimai žvejui

Sartai

Sartų ežeras tyvuliuoja Dusetų draustinyje, kurio ašis kaip tik ir sutampa su

Sterkų apetitas

Sterkų žūklė – viena įdomiausių, tačiau jai reikia kruopš­čiai pasirengti. Sterkų žūklei

Dringis

Dringis – ežeras rytų Lietuvoje, Ignalinos rajono teritorijoje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, Žeimenos baseine,

Kai kliūva už dugno

Vietose, kur dugnas akmenuotas, žūklė dažnai būna sėk­minga, jei ne viena bėda:
Pakilti į Viršų