Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Didelė upė – vidurupis

in Patarimai žvejui/Žuvys

Didelių upių vidurupiai prasideda ten, kur sumažėja rėvų, o jas keičia seklumos. Upių farvateriai vingiuoja tarp seklių plo­tų, o ten, kur farvateriai priartėja prie krantų, paprastai išplau­namos didelės sietuvos ir duburiai. Tai – įvairiausių žuvų susi­telkimo vietos. Čia apstu karpinių žuvų, o ši gausa privilioja plėšriąsias žuvis. Nors upių vidurupiuose aptinkama šapalų, meknių, ešerių, sterkų, bet spiningininko dėmesį čia labiau­siai traukia lydekos. Stambių sukrių tandemu sietuvose nepa­sitraukiant iš vienos vietos galima sugauti keletą stambių ly­dekų iš eilės.

Lydeka – palyginti sėsli žuvis. Lydekų klajonės baigiasi be­veik tuoj pat po neršto, kai jos išsiskirsto ieškoti patogių vasa­rojimo vietų ir užima slėptuves gilesnėse vagos vietose. Papras­tai jos linkusios laikytis užuolandose, kuriomis yra kerplėšos, nuskendę, dumblu ar smėliu pusiau užnešti medžiai, potvy­nio išplautos duobės duburių pakraščiuose, prie ištakų žiočių. Tas vietas lengviausia atskirti pagal tai, kad srovė ten palyginti neveržli, o dažnai sūkuriuoja ar net pasisuka ir teka priešinga kryptimi. Tipiškose slėptuvėse lydekos, žinoma, ir medžioja ti­piškai. Jų taktika – pasala.

Kartais spiningininkai klysta pernelyg pasikliaudami patik­rintais masalais. Man teko įsitikinti, kai Nemune, ties Seredžiu­mi, esant idealiam orui, labai perspektyvioje sietuvoje nesuga­vau nė vienos lydekos, nors išvakarėse čia užkibo dvi (2 ir 2,5 kg) margašonės. Rytą žvejojau ta pačia „Mosca Nome” (Nr. 5) sukre su raudonų brūkšnių piešiniu ant lapelio. Žingsniavau tą rytą nuo sietuvos iki sietuvos dar pusantro kilometro, bet masa­lu susigundė tik keli ešeriai. Grįždamas nutariau dar syki paban­dyti laimę toje pačioje sietuvoje. Po kelių metimų pakeičiau ma­salą – į darbą paleidau „uodeguotą vartiklę”. Pirmu metimu masalą stvėrė 4 kg lydys. Po jo – dar du, tiesa, mažesni. Todėl kiekvienoje sietuvoje patartina išbandyti ne vieną masalą.

Plėšrūnės lydekos beveik visuomet alkanos
Plėšrūnės lydekos beveik visuomet alkanos

Sietuvose žūklė sudėtinga. Pirmiausia reikia parinkti toki masalą, kad jis gerai žaistų net ir tada, kai pakliūva į priešinės srovės zonas. Tad sukrė tokiai žūklei tinka ne visada. Vienas tinkamiausių masalų – vobleris. Vienintelis jo trūkumas, kad vobleris ne visada iš karto paneria į reikiamą gylį ir jį sunku pasiųsti į gelmę taip, kad „apšniukštinėtų” visus sietuvos pa­kampius. Žinoma, galima naudoti skęstantį voblerį, tačiau, jei sietuvoje pasitaiko kerplėšų, šansai prarasti vertingą masalą – šimtas procentų. Todėl dabar daugelis spiningininkų sietuvose lydekas gaudo guminukais su apsaugotais kabliukais. Šis ma­salas tikrai efektyvus. Ypač jei naudojamas ne tradicinis galvakablis, o gramzdas su laisvai jo auselėje kabančiu kabliuku, ant kurio užvestas guminukas. Tokį masalą su apsaugotu kabliuku galima leisti į pačias pavojingiausias vietas. Bet pats efektyviau­sias masalas – tradicinė vartiklė. Stipriai vartydamasi ji sklei­džia stiprius virpesius ir refleksuoja puikiai imituodama karpinę žuvį – kuoją, karšį, plaki, šapalą. Jos sietuvose – potecialiausias lydekų grobis. Sietuvose nenaudojamos siauros blizgės. Klasi­kinis modelis tokiai žūklei – lietuviška „Jūra“. Blizgės plotis ati­tinka karpinių žuvų matmenis. „Jūra” – vidutinio aktyvumo blizgė – tad ji imituoja neskubius karpinių žuvų judesius sulėtėjusioje tėkmėje, kuri būdinga sietuvoms. Vartiklės sietuvose išvilioja lydekas iš nuošaliausių užuolankų. Aktyvesnio žais­mo vartiklės (lengvesnius modelius) tikslinga panaudoti tada, kai masalą reikia traukti lėčiau. Toks masalo manevras praver­čia, kai sietuva – palei statų krantą arba ji pati – piltuvo formos. Žūklei sietuvose naudojamos vidutinio kalibro vartiklės, o jų svoris parenkamas pagal sietuvos gylį.

Geriausias masalas sietuvoje - vobleris
Geriausias masalas sietuvoje – vobleris

Kad žūklė būtų sėkminga, labai svarbu parinkti tinkamą ma­salo spalvą. Sakysim, Nemuno vanduo tik retais atvejais rude­nį nuskaidrėja, ir tada tikslingiausia naudoti spalvotus masa­lus. Drumstame vandenyje geriausi sidabrinės spalvos masalai. Sietuvose, kurių gylis yra nuo 2 iki 4 m, žūklei galima parinkti masalus su holograminėmis dangomis, imituojančiomis kuo­jas, karšius, plakius. Didesniame gylyje pirmenybė – metalo blizgesį turintiems masalams.

Didelėje upėje mažesniais masalais (sukrėmis, vobleriais) žvejojami ešeriai, šapalai, meknės, salačiai), o lydekos labiau susivilioja riebesniais kąsniais.Tad sukres geriausia parinkti to­kios formos, kuri labiausiai primena karpinių šeimos žuvelę. Tokią formą turi „Long” tipo sukrės (Nr. 4-5). Pageidautina, kad jų lapeliai būtų pamarginti raudonais taškais arba brūkšniais. Antra, sukres su tokios formos lapeliais lengviau valdyti srovė­je. Labai efektyvūs sukrių tandemai. Šie masalai gali būti ne tik su „Long“, bet ir su „Aglia” arba „Comet” tipo lapeliais.

Voblerių panaudojimo galimybės – taip pat nemažos, nes šiuos masalus srovėje galima panardinti ir gana ilgai išlaikyti lydekų slėptuvių zonose lėtai traukiant. Vobleriai ypač praver­čia ten, kur masalą sudėtinga užmesti, bet jį įmanoma nupluk­dyti. Tik reikia nepamiršti, kad kai kurie vobleriai dėl konstruk­cinių savybių pernelyg aktyvūs, tad srovėje juda nenatūraliai. Klasikinis vobleris žūklei tėkmėje – „Original” tipo (palyginti ilgas masalas su verpstės formos korpusu ir statoku kampu įkli­juotu lapeliu). Žūklei didelių upių vidurupiuose parenkami ga­na stambūs vobleriai (8-12 cm).

Viktoras Armalis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Patarimai žvejui

Žūklę sugadina klaidos

Versekos tvenkinys garsėja klumpiniais ešeriais. Vieną ge­gužės pavakarę gaudžiau juos pirmo numerio

Velkiavimo platumos

Spiningininką, išplaukiantį su velke į didelius ežerų arba marių plotus, jaudina į
Pakilti į Viršų