Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Didelė upė – aukštupys

in Patarimai žvejui/Žuvys

Didelių upių aukštupiu laikomas ruožas, nuo kurio pradžios upė jau pranoksta vidutinę pločiu ir vandeningumu. Neries aukštupys prasideda dabartinės Baltarusijos teritorijoje ir driekiasi iki Vilniaus. Šie vandenys – ūsorių zona, bet joje yra ką veikti spiningininkui. Na, o pats įdomiausias žūklės objek­tas – paviršiuje medžiojantis salatis. Vaikydamasi grobį, ši gi­gantišką aukšlę primenanti žuvis dažniausiai išsiduoda sukel­dama didelius verpetus. Spiningininkų žargonu sakoma: salatis „muša”. Pagal visuotinai įsigalėjusią nuomonę manoma, kad salatis uodega smogia per žuvelių būrį, o paskui ryja apsvai­gintas aukas. Regint salačio uodegos sukeltą verpetą, tuo pati­kėti nesunku, tačiau, vadovaujantis šia logika, salatis ir per ma­salą turėtų smūgiuoti uodega. Jei taip būtų, tai salatis bent retkarčiais turėtų pasismeigti ant blizgės trišakio. Man neteko girdėti, kad kas nors salatį būtų sugavęs už uodegos, kuria jis muša per vandenį. Greičiausiai jis šitaip pabaido savo grobį, o tada atakuoja. Žinoma, galima manyti, jog salatis blizgę ar voblerį palaiko apsvaiginta žuvele. Tai, kad ši žuvis atakuoja dirbti­nį masalą – visai logiška, nes nėra kada apžiūrinėti greitai sro­vės nešamą grobį. Kad ir kaip yra iš tiesų, salačių žūklė spiningu – įdomi ir sudėtinga.

Salačių žūklė prasideda ankstyvą pavasarį ir yra ypač re­zultatyvi, kai salačiai prieš nerštą ima buriuotis smėlėtuose upių ruožuose, kur teka vidutinio stiprumo srovė. Tokios vietos pa­prastai būna aukščiau arba žemiau rėvų ir upių santakose. Ba­landis – pats geriausias žūklės laikas. Salačiai tuo metu akty­viai maitinasi, intuityviai norėdami po žiemos atgauti jėgas. Salačių kibimas dažniausiai būna tuo geresnis, kuo ilgesnė ir šaltesnė žiema.

Salatis, dar vadinamas šalviu (lot. Aspius aspius)
Salatis, dar vadinamas šalviu (lot. Aspius aspius)

Visuotinai naudojamas salačių žūklei masalas – vartiklė. Dažniausiai naudojama arbatinio šaukštelio dydžio ir formos sidabrinė vartiklė (5-10 g). Tai kompaktiškas masalas, kurį pa­togu užmesti. Jis puikiai žaidžia net ir nestiprioje srovėje. Ma­salą užmesti reikia toli, nes salačiai tuo laiku vengia pasirodyti pakrantėje ir retai „muša” vandens paviršiuje. Tad naudojamas paprastas, bet veiksmingas žūklės metodas. Masalas svaidomas taip, kad jei popieriuje nubrėžtum visų metimų trajektorijas, išeitų vėduoklės piešinys. Pasirinktoje vietoje žvejojama kelias valandas, nes salačiai kimba protarpiais. Pavasarinei šių žuvų žūklei naudojama ne tik tradicinė blizgė – šaukštelis, bet ir „Syclops” ir „Tobio” tipo blizgės ilgais, siaurais korpusais.

Medžiojančio salačio taktika – ne visai tokia, kaip ją įsivaiz­duoja daugelis žvejų. Ši žuvis netyko grobio vienoje vietoje, o kaip sargas – apeivis nuolat suka ratą po savo valdas. Stebėji­mai rodo, kad iš pradžių salatis plaukia tolėliau nuo kranto (be­veik upės viduriu) prieš srovę ir medžioja pasroviui besilei­džiantį grobį. Kai jis atsiduria ties tam tikra riba, sąlyginai žyminčia jo medžioklės ploto pabaigą, salatis suka kranto link ir veržliai leidžiasi pasroviui. Tada jam pasitaiko iš pasalų už­klupti prieš srovę kylančius žuvų būrelius. Pavasarį salatis gro­bį nelabai renkasi – jis čiumpa kuojeles, gružlius, aukšles. Tik svarbu, kad laimikio dydis būtų tinkamas, ir salatis įstengtų jį praryti. Žodžiu, po savo valdas salatis migruoja ratu. Todėl spiningininkas, žinodamas šią salačio medžioklės manierą, masa­lą turi užmesti ne tik pasroviui, bet ir prieš srovę. Masalas turi plaukti gilokai – viduriu vandens, o gilesnėse vietose – tarpais palei dugną. Dėl šios priežasties pats geriausias masalas pava­sarinei salačių žūklei yra sibiriečių žvejų sumanyta blizgė – tri­briaunis. Šis masalas (10-15 g) gaminamas iš metalo strypo, kuris nušlifuojamas taip, kad įgytų stačiašlaičio stogo formą. Galuo­se nusklembiamas ir išgręžiamos skylutės įverti žiedelius. Tri­briaunį galima labai toli ir labai tiksliai užmesti. Sunkūs tribriau­niai gaminami iš plieno, žalvario, vario ir yra skirti žūklei giliose vietose, o iš aliuminio pagaminti modeliai naudojami žvejoti seklumose.

Rombo formos blizgė, geriausias masalas salačių žvejyboje.
Pjautinė blizgė – geriausias masalas salačių žvejyboje.

Salačių žūklės taktika apsiverčia aukštyn kojomis, kai po pavasarinio neršto jie pasklinda po visą upę. Paprastai tai būna apie gegužės mėnesį. Tada salačiai retai medžioja visą dieną. Geriausias jų žūklės laikas yra ankstyvas rytas ir pavakarė. Šiuo laiku salačiai ima „mušti” ir pagal triukšmingus jų šuolius gali­ma lengvai užtikti salačių pamėgtas vietas. Dažniausiai jie me­džioja ties rėvomis, netgi pačiose srauniausiose vietose, tačiau lygiai taip pat ūkanotomis dienomis, prieblandoje jie pasirodo prie pat krantų ir medžioja palei pakrantės augaliją, mažose smėlėtose įlankėlėse. Tuo metu geriausias masalas yra pjautinė „Castmaster” tipo blizgė, kurią galima toli užmesti ir kuri nuo­stabiai žaidžia viršutiniuose vandens sluoksniuose. Pjautines blizges spiningininkai naudoja žvejodami rėvų zonose. Kai salačiai „muša”pakrantėje, sėkmingai naudojamos sukrės – (Nr. 0-2) „Aglia“, „Veltic“, „Celta“, „Ilba Tondo“, „Mosca Longet“, „Toni” ir kitos. Paprastai parenkami sidabrinės spalvos masalai. Salatinių sukrių ir blizgių trišakių negalima puošti raudonomis muselėmis. Šiam tikslui tinka tik juodos arba baltos plunksnos.

Vidurvasary salačių medžioklės vietos beveik nesikeičia. Tik jie dažniau pasirodo rėvų zonoje, o jų žūklei tada naudojamos ne tik blizgės, bet ir nedideli vobleriai. Geriausiais laikomi aukš­les imituojantys masalai, o pastaruoju metu salatinių voblerių arsenalas pasipildė pusiau skaidriais „Yo-Zuri” ir „Owner” mo­deliais, kurių korpusuose įmontuotos hologramos. Voblerių dy­dis neviršija 8 cm, o mažiausi salačių žūklei naudojami – 5-6 cm masalai.

Salačiai dažni Nemune, Neryje, Merkyje, Žeimenoje, Šventojoje, Kuršių mariose
Salačiai dažni Nemune, Neryje, Merkyje, Žeimenoje, Šventojoje, Kuršių mariose

Rudeniop salačiai ima vaikytis stambesnius masalus ir jų žūklei naudojamos 7-10 cm vartiklės. Tuo laiku salačiai nebe taip aktyviai medžioja rėvose ir juos dažniausiai galima matyti „mušančius” plotuose tarp upės vidurio ir kranto. Vasarą nuo kranto salačius žvejojantis spiningininkas turi gerai maskuotis, nes ši žuvis labai akyla, mato didelius vandens ir pakrantės plo­tus. Spiningininko siluetas, atvirai pasirodęs ant kranto, sala­čius akimirksniu pabaido. Į tą pačią vietą šios atsargios žuvys gali sugrįžti tik kitą dieną. Tad patartina masalą užmesti už­ėmus poziciją bent už 50 m nuo salačių mušimo zonos. Todėl geriausia naudoti 2,40-2,70 m ilgio spininginius meškerykočius, kuriais galima toli svaidyti masalus. Spiningą reikia parinkti tokį, kad galima būtų sėkmingai užmesti 5-15 g masalūs. Suprantama, jog įrankis turi būti lengvas, nes salačių žūk­lėje masalus per dieną reikia užmesti šimtus kartų. Salačių žūk­lėje naudojami tik tradiciniai valai, o ypač vadinamasis fluorokarboninis valas, kuris yra beveik nematomas vandenyje.

Viktoras Armalis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Patarimai žvejui

Žūklę sugadina klaidos

Versekos tvenkinys garsėja klumpiniais ešeriais. Vieną ge­gužės pavakarę gaudžiau juos pirmo numerio

Velkiavimo platumos

Spiningininką, išplaukiantį su velke į didelius ežerų arba marių plotus, jaudina į
Pakilti į Viršų