Dėl ko gumbuoti medžiai?

in Pažinkime augalus

Gamtoje užtinkam gana dažnai gumbuotų medžių ir žolių. Gumbų esama įvairiose augalo kūno dalyse. Šie gumbiškieji padarai kyla gana įvairiai ir įvairiai esti suskirstomi.

Sumedėję augalai užsiaugina įvairios formos gumbus neretai mechaniškai sužaloti bei sužeisti, žaizdas beužsigydydami. Gumbai kyla ir dėl nežinomų priežasčių — mozeriniai gumbai, kada medienos sluoksniai toje vietoje esti įvairiom kryptim iškraipyti, suraizgyti, bet sveiki. Dar vėl esama pumpuriškųjų gumbų.

Bet daug įvairių gumbų kyla augalams dėl žemesnių gyvulių (pav. vabzdžių) ir augalų (pav., bakterijų, grybų) parazitinio veikimo.

Daug yra žinoma taip pat augaluose esant vadinamų galliškų gumbų (navikų). Yra įvairių galliškų gumbų rūšių. Jų vieną svarbesnių čia pažymėsime—„vėžius“. Galliški gumbai vėžiais vadinami tais atvejais, kai gyvulys — parazitas, pasilikdamas augalo kūno paviršiuje, veikia sukeldamas tos vietos augimą storyn — įvairiausius gumbiškus sustorėjimus; panašiai taip pat daugybė grybų sukelia augalo šaknų, liemenų, lapų sustorėjimus — „vėžius“. Labai dažnai yra grybiniai vėžiai. Jie labiau įsimeta ąžuoluose, uosiuose, skrobluose, alksniuose, klevuose, obelyse ir k. jaunuose (6—8 m.) ir senesniuose (100 m.) medžiuose. Grybui augalą įveikti ir sukelti vėžį padeda pirmiausia įvairiausi sužeidimai, pav., nubraukta žievė, sumušta vieta, nulaužta šaka ir kt., o taip pat blogos augimo sąlygos. Grybo sporos (sėklos), patekusios į tokias medžių vietas, sudygsta, išaugina micelį (nelyginant šakneles), kuris, čiulpdamas sau maistą, numarina gyvuosius augalo žievės ir vėliau medienos sluoksnius. Toliau aplink negyvąją vietą grybas sukelia greitą nelygų celių dauginimąsi (hipertrofija) ir tuo pat augalo didesnį augimą toje vietoje storyn. Tuo būdu, aplink tą negyvąją augalo kūno vietą susidaro iškilimai; šių mediena, grybo veikimo dėka, tampa nenormali, minkštesnė, puresnė ir teikia grybui maisto. Pastaroji grybo benaudojama gali būti taip pat numarinta ir šalia auginami nauji sluoksniai. Dėl to kartais susidaro nepaprasti augalo kūno iškraipymai. Čia matom, kad vėžio apimtų vietų pakraščiams vis augant, vidurys pasilieka įdubęs. Šitoks vyksmas gali trukti ilgus metus. Esti atsitikimų, kada šoniniai sluoksniai apgaubia įdubimą ir tada susidaro vadinamieji „uždari vėžiai“— gumbiški iškilimai, priešingu atveju „atviri vėžiai. Atviriems vėžiams esant, augalas ties įdubimu, kuris gali siekti didoko ploto, dažnai esti vėjo nulaužiamas. Atsitinka taip pat, kada vėžys augalo liemenį ar šaką apsiaučia aplink ir tada, žinoma, viršesančioji dalis pirmiausia žūsta arba ir nulūžta.

Apsisaugojamų kovos priemonių galima nurodyti šios: pirmiausia nesužeisti medžių ir kertant išrinkti medžius su vėžiu. Galimas taip pat ir operativinis gydymas (soduose). Išpiovus vėžį (spalio — kovo m.) iki sveikos medienos, žaizda užtepama sodo tepalu ar kitais antiseptiniais tepalais.

J. R. “Mūsų girios” 1933 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*