Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Dar vienas puslapis

in Medžioklės istorija

Medžioklės atgimimas Lietuvoje po pir­mojo pasaulinio karo siejamas su profe­soriaus Tado Ivanausko veikia. Ir tai tiesa. Bet dažnai pamirštama paminėti jo vyresnįjį kolegą — žinoma miškininką profesorių Povilą Matulionį (1860 — 1932).

P. Matulionis parašė per 100 įvairių knygų, straipsnių, parengė plakatų, žemėlapių.

Prisimindamas P. Matulionį, Antanas Kvedaras 1957 metais rašė, jog 1902 me­tais P. Matulionio išleistas lietuvių, len­ku ir rusų kalbomis originalus plakatas „Kalendorius paprastųjų žuvų vandenuose lietuviškųjų gubernijų, reiškiantis neršimo laikų ir mažiausią didumą dėl gaudymo žuvų” tuo metu neturėjo analo­gų ir buvo apdovanotas specialiu medaliu. Vėliau tokius medžioklės ir žvejybos ka­lendorius imta sudarinėti ne tik Rusijoje, bet ir Vakarų Europoje.

Po revo­liucijos P. Matulionis grįžo į Lietuvą ir ėmė vadovauti Miškų departamentui, dėstė Dotnuvos žemės ūkio technikume. Jis buvo Aukštųjų mokslų draugijos pir­mininkas. Vėliau buvo išrinktas pirmuo­ju žemės ūkio akademijos rektoriumi.

Drauge jis prisidėjo prie Gamtos tyrimo stoties organizavimo. Profesoriaus T. Iva­nausko ir P. Matulionio rūpesčiu ši stotis buvo įkurta dar 1919 metais.

Žinoma, kad būdamas Miškų departa­mento direktoriumi P. Matulionis parašė ir išleido 1920 metų birželio 15 dienos „Laikinąsias medžioklės taisykles”. O tų metų spalio 27 dieną drauge su Tadu Iva­nausku, žinomu veterinarijos gydytoju Elijošiumi Nonevlčiumi (1863-1931) ir dviem kitais medžiotojais P. Matulionis kreipėsi į Kauno apskrities ir miesto viršininką ir prašė užregistruoti Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūklės draugi­ją. Trejetą mėnesių valdininkai svarstė, ar registruoti 45 punktų draugijos įsta­tus. Matyt, juos gąsdino įstatų demokratiškumas, tuomet dar sunkiai suvokiami kai kurie naujai kuriamos organiza­cijos tikslai. Mat 1921 metų vasario 7 dieną įregistruota Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija turėjo tikslą:

  1. saugoti Lietuvos medžiojamus gyvius ir žuvis,
  2. rūpintis taisyklingu medžioklės ir žūklės vykdymu,
  3. veisti medžioja­muosius gyvius ir žuvis,
  4. platinti tarp žmonių gamtos apsaugos idėją.

Ir gali­ma didžiuotis, kad per daugiau kaip devyniasdešimt metų mūsų medžiotojai ir meškeriotojai iš šio kelio neiškrypo.

Draugija nuomodavo iš valstybės ir privačių asmenų medžioklės plotus, upes ir ežerus, juos saugodavo, veisdavo me­džiojamuosius žvėris, žuvis.

Pirmųjų draugijos įstatų trečiame punkte pateiktas atsakymas ką daryti, kad susiklosčius šiandieninei medžioklės ūkio būklei nereikėtų be reikalo ginčytis. Ten sakoma:

„Jeigu medžioklės ir žūk­lės uždraudimo vietose, giriose prisiveisia daugiau nustatytos normos gyvulių arba vandens plotuose žuvų, tai draugija sulig visuotinio susirinkimo nutarimu rengia nepaprastas skubias medžiokles, o vandenyse žūkles”.

Draugija numatė steigti žvėrių ir žuvų veisyklas, žvėrynus, zoologijos sodus, medžioklės ir meškeriojimo reikmenų parduotuves bei dirbtuves, šunynus, leisti literatūrą, steigti klubus, medžioklės mu­ziejų.

Šiandien mes visa tai turime, išskyrus medžioklės ir žūklės muziejų. Daug kar­tų buvo keliama muziejaus steigimo idėja Medžioklės ūkio valdyba prie Lietuvos Ministrų Tarybos 1950 metais kreipėsi į medžiotojus, ragindama rinkti eksponatus būsimajam muziejui, po poros metų Kauno medžiotojai užsimojo įsteig­ti muziejų, bet ir šiandien dar neturime medžioklės ir žūklės muziejaus. Bet ne­praraskime vilties įsteigti muziejų — kaupkime ir saugokime eksponatus.

Draugijos nariu buvo galima tapti sulaukus 17 metų amžiaus. Draugijos nariai skirstėsi į eilinius ir garbės na­rius. Valdybos pasiūlymu garbės nariu galėjo būti išrinktas medžiotojas, pasižymėjęs „nusimanymu ir darbuose gam­tos apsaugos, ir medžiojimo srityse”.

Draugija buvo juridinis asmuo, turėjo antspaudą, sąskaitą banke. Jos lėšas su­darė stojamieji ir nario mokesčiai, baudos, kitos pajamos.

Visus draugijos reikalus sprendė vi­suotinis narių susirinkimas, o tarp susi­rinkimų — draugijos valdyba. Susirinkimai buvo šaukiami kas metų ketvirti. Taip pat būdavo renkama ir revizijos komi­sija. Galėjo būti steigiami ir draugijos skyriai. Šia teise pasinaudojo kauniečiai — 1921 metų vasaros pradžioje jie įsi­steigė skyrių. Jame buvo 219 narių — tarp jų nemažai žinomų mokslo ir kul­tūros veikėjų, pažangių visuomenės vei­kėjų.

Pirmieji draugijos įstatai gyvavo ket­vertą metų — 1925 metų sausio 17 dieną užregistruoti nauji įstatai. Draugijos tiks­lai nepakito — tik dabar į antrą vietą po medžiojamųjų gyvūnų apsaugos buvo iškeltas tikslas „platinti žmonių tarpe gamtos apsaugos idėjas”. Naujuosiuose įstatuose sakoma, kad apskričių centruo­se steigiami draugijos skyriai. Kartu čia minima galimybė steigti rezervatus „ap­saugoti nuo išnykimo retesnius žvėris, paukščius ir žuvis”.
Draugijos nariu galėjo būti kiekvienas Lietuvos pilietis, sulaukęs 21 metų am­žiaus, išimties tvarka galėjo būti priimtas nariu ir jaunesnis asmuo (nuo 17 metų), bet medžioti galėjo kartu su tėvu ar globėju. Naujai stojančiam reikėjo gauti 5 narių rekomendacijas. Metinis mokes­tis buvo 20 litų. Svetimšaliams reikėjo mokėti dvigubai.

Draugijos narys turėjo teise medžioti visuose draugijos plotuose. Bet atvykęs į svetimą skyrių, turėjo gauti savininkų sutikimą, laikytis to skyriaus papročių ir tradicijų

Draugijos narys, užsiėmęs medžiokle daugiau nei savo tiesioginiu darbu, paverčiąs medžioklę pasipelnymo šaltiniu, iš draugijos buvo šalinamas. Ta pati bausmė grėsė ir už medžiojimą su brakonieriais.

Iš draugijos narių, be metinio mokes­čio, buvo imamos baudos už netaiklų šūvį, gyvio sužeidimą ir panašiai

Medžiotojai kasmet rinkdavo draugijos skyriaus valdybą. Buvo renkami ne mažiau kaip 5 nariai ir 3 kandidatai, O skyrių įgaliotinių suvažiavimas trejiems metams rinkdavo draugijos centro valdybą ir revi­zijos komisiją. Taip pat draugijos skyrius rinkdavo garbės teismą. Buvo ir draugijos garbės teismas.

Po penkerių metų — 1930 metų gruo­džio 17 dieną vėl buvo patvirtinti nauji įstatai. Juose jau minimas naujas draugijos tikslas — „kelti medžioklės ūkį Lietuvoje”. Be to, numatoma draugijos galimybė ruošti šaudymo pratimus ir rungtynes, šunų parodas ir jų bandymus lauke”. Taip pat jau numatoma skyrių atstovavimo norma — skyriai, turintys iki 200 narių, į visuotinį draugijos skyrių įgaliotinių suvažiavimą turėjo siųsti vie­ną atstovą, o didesni – du.

Dabar stojamasis ir nario mokestis — jau 30 litų. Skyriai už kiekvieną narį centro valdybai įneša po 10 litų. Už tuos pinigus skyriams duodamas nuo 1927 metų lapkričio 20 dienos leidžiamas drau­gijos žurnalas „Medžiotojas”, bilietų blankai bei kiti spaudiniai. Svetimšaliams mokestis sumažintas. Šiuose įstatuose jau numatyta skyriuose steigti medžiotojų poskyrius bei ratelius. Tuomet buvo 21 skyrius.

Draugija buvo patekusi ir nemalonėn — 1933 metų pavasari ją grasino uždaryti, nes laiku nepranešė, kas yra valdybos pirmininkas bei nariai. Ant Kauno mies­to ir apskrities viršininko blanko kam­pučio yra valdininko užrašas, kad „po­nas viršininkas šio rašto nepasirašė ir sakė uždarymo klausimo nekeiti…” Ma­tyt, „ponas viršininkas” irgi buvo me­džiotojas.

Baigiantis ketvirtajam dešimtmečiui draugija buvo reorganizuota — vietoj skyrių buvo sudarytos atskiros draugijos, o 1937 metų sausio 13 dieną įregistruo­ta Lietuvos medžioklės draugijų sąjunga. Tų pačių metų balandžio 18 dieną įvyko Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūk­lės draugijos visuotinis baigiamasis susi­rinkimas bei Medžioklės draugijų są­jungos įgaliotinių steigiamasis susirinki­mas.

Profesorius Tadas Ivanauskas tuomet susirinkusiems paaiškino, kad draugija re­organizuojama ryšium su valdžios pri­imtu nauju draugijų įstatymu ir kad stei­giama Medžioklės draugijų sąjunga per­ima iš pirmosios draugijos visas funkci­jas. Tad ir naujos draugijos įstatai mažai kuo skyrėsi nuo buvusios. Tik nario mokestis buvo sumažintas iki 8 litų. Drau­gijos pirmininku, kaip ir anksčiau, buvo išrinktas Tadas Ivanauskas. Visoms draugijoms buvo paruošti bendri įstatai, dabar tipiniais vadinami. Kiekvienas drau­gijų sąjungos narys galėjo įstatuose da­ryti pataisas, neprieštaraujančias bendrai idėjai. Pavyzdžiui, Medžioklės mėgėjų draugijos (įsteigta 1932 metais) — jos valdybos narys buvo Kipras Petrauskas, Taisyklingosios medžioklės mėgėjų drau­gijos (įsteigta 1936) nariai mokėjo 150 litų metinį nario mokestį, „Medeinės” draugijos nariai (įsteigta 1939) — 100 litų, o Taisyklingos medžioklės draugijos „Medėjų sportas” narių metinis mokestis buvo 20 litų. Skyrėsi dar ir stojančiojo amžiaus cenzas.

Netikėtai 1939 metais per draugijų at­stovų suvažiavimą Kauno draugijos at­stovų grupė, daugiausia miškininkai, patei­kė projektą likviduoti „Medžiotojo” žur­nalą ir susidėti su „Mūsų giriomis”.

Deja, nors ir trumpą laiką, bet taip buvo. Todėl Tadas Ivanauskas pasitraukė iš Lietuvos medžioklės draugijų sąjungos valdybos. Tuo metu sąjunga turėjo 20 draugijų, o jose buvo apie 2000 narių.

Sutikimą išrinkti jį į valdybą profeso­rius davė tik atkuriant draugiją 1945 metais. Tiesa, dėl įvairių organizacinių nesklandumų po metų kitų jis vėl iš draugijos valdybos pasitraukė.

Kiekvienas gamtosaugos, medžioklės ūkio žingsnis pas mus siejamas su Tadu Ivanausku. Kai kur net klaidingai. Antai knygoje „Tadas Ivanauskas” („Mokslas”, 1976) rašoma, jog „jo pastangų dėka 1920 metų liepos 10 dieną organizuoja­mas „Medžiotojų klubas” (82 psl.). Tai netiesa. Toks klubas įregistruotas, bet profesorius su juo nieko bendro neturėjo, kaip ir to klubo tikslai — su tikrąja medžiokle. Steigėjai rengėsi sutvarkyti medžiokles Lietuvoje — medžioti ir gau­dyti „laukinius gyvulius ir paukščius sląstom, tinklais ir kitokiais būdais”. Jie skelbėsi, kad klubas ne tik rūpinasi veis­linių medžioklinių šunų veisimu bei au­ginimu, leidžia specialų medžioklės žurna­lą, bet ir „duoda nariams galimybes susi­pažinti ir bendrai pasilinksminti ir tuo tikslu rengiami vakarai, baliai, spektak­liai, ekskursijos, lošimai šachmatais, kor­tomis, domino, loto, biliardas ir t.t”. Gal tie steigėjai bendrai ir linksminosi, kortavo… Didelė laimė, kad jų medžiok­lės veikla taip ir neprasidėjo.

Aišku, kyla klausimas, kur, kiek, kada ir ką tuomet medžiodavo. Tų laikų me­džiotojams buvo sunkiau nei mums.
Ir „Laikinosiose medžioklės taisyklėse”, ir 1925 bei 1935 metų Medžioklės įstaty­muose pirmiausia pasakyta, jog medžio­jimo teisė kurioje nors žemėje priklauso tos žemės valdytojui. O medžioklės liudi­jimą turėjo teisę gauti tas, kuris turėjo savo žemės arba buvo išsinuomojęs ne mažiau kaip 100 hektarų. Už medžioklės liudijimą įvairiu metu reikėjo kasmet mokėti 40 — 50 litų, medžiotojų draugijų nartai mokėjo 15 — 20 litų, už ką, jau ne­mokamai, gaudavo ir „Medžiotojo” žurna­lą. Už medžioklinį šunį metinis mokestis — 5 litai, už ginklą — 15 litų. O ir veislinis šuniukas kainavo apie 150 litų, šautuvas — 250. 1940 metų kovo mėnesio „Medžiotojo” žurnale yra apskaičiuota, kad per metus medžiotojas turėdavo iš­leisti apie 300 litų. Tai ar daugumai buvo prieinama medžioklė?

Medžiotojų gretos ėmė sparčiai augti, kai miškai ir žemė atsidūrė vienose ran­kose — valstybės. Bet tai jau kita tema.

Juozas Čivilis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžioklės istorija

Apie medžiotoją

Šiais laikais medžiotojas daugiausia suvokiamas kaip medžiojantis dėl pramogos, kartais versliniais sumetimais
Pakilti į Viršų