Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Paukštiniu šunų mokymas III

in Kinologija

II dalį skaitykite čia.

Jokiu būdu šiam reikalui nereikia vartoti dygliuoto kaklasaičio, nes skausmas privers šunį gultis, o ne lė­čiau bėgti.

Pagal komandą sulėtinti ar pagrei­tinti paiešką šunį galima išmokyti ir kitu būdu. Išėjus į medžioklės plotus, pririšamas ilgas pavadėlis ir kas 10— 12 žingsnių timpčiojamas, kartu suko­manduojant „ramiau“ ar lėčiau“. Šu­niui neleidžiama sustoti, jis visą lai­ką siunčiamas pirmyn. Labai pravartu kartkarčiais (kai po grąsinančios ko­mandos „ramiau“, sulėtina žingsnį) pri­eiti prie šuns ir duoti skanėstą. Ateity­je šį įprotį reikės įtvirtinti. Medžiok­lės plotuose šuo, pririštas ilgu pavadė­liu paleidžiamas, ir kai tik jis užuo­džia paukštį, sukomanduojama „ra­miau“, įtempiamas pavadėlis. Tokiu bū­du šuo greit išmoks ramiai ir atsar­giai prisėlinti prie paukščio. Galima mokyti šunį ir su vištomis. Ilgu pava­dėliu pririštam šuniui iš tilkties padė­ties raminant leidžiama eiti prie viš­tų ir kai tik šios ims bėgti trūktelėjama pavadėliu ir sukomanduojama „gulk“.

Kai kurie medžiotojai sąmoningai nemoko šuns šio pratimo. Bijomasi, kad gali visam laikui sulėtėti ir susiaurėti šuns paieška. Žymūs paukšti­nių šunų dresavimo specialistai Vokietijos kinologai K. Roltas, daktaras F. Granderatas tvirtina, jog, tokie būkštavimai neturi pagrindo. Lygioje atviro­je vietoje šuo ieškos, kaip ir iki moky­mo, plačiai greit. Tačiau bus kur kas blogiau, jei šuo įpras tik šuoliuoti pas­kui paukščius.

Jei jaunam nedresuotam šuniui lei­sime vaikyti paukščius kaip jam pa­tinka, tai vėliau iš jo padaryti discip­linuotą medžioklinį šunį bus kur kas sunkiau — prireiks didelės kantrybės, teks sugaišti daug laiko.

Prieš medžioklės sezono pradžią rei­kėtų su šunimi daugiau laiko praleis­ti laukuose, kitaip tariant, pasirūpin­ti jo ištverme. Skaitydami vienos ar kitos šunų veislės aprašymus, dažnai randame tokį išsireiškimą — ,,tai stip­rūs, ištvermingi šunys“. Panašaus po­būdžio tvirtinimas, švelniai tariant, yra šiek tiek subjektyvus. Visą lai­ką kambaryje ar ankštoje voljeroje laikomas toks „ištvermingas“ šuo me­džioklės metu atrodo labai apgailėti­nai — jau po poros valandų ima „do­mėtis“ tik savo šeimininku, maišosi po kojomis, gulinėja. Todėl patartina kokį mėnesį iki paukščių medžiokles suda­ryti sąlygas šuniui bent po porą valan­dų kasdien pašuoliuoti šalia dviračio. Žinoma, toks patarimas toli gražu ne visiems medžiotojams priimtinas. Ta­čiau vienokiu ar kitokiu būdu treniruo­ti šunį būtina.

Pirmoji medžioklė turi turėti tik vie­ną tikslą: šunį įstatyti į „teisingas vė­žes“. Nėra nė ko galvoti, jog pame­džiosime savo malonumui. Žodžiu, vi­sas dėmesys turi būti skiriamas šu­niui. Medžioklės pradžioje šuns iš vi­so nereikia girti geriau net sąmonin­gai „sugadinti“ jo pakilią nuotaiką, komanduoti griežtu balsu.

Šuo paleidžiamas ir pasiunčiamas ieškoti, o šeimininkas eina tiesiai prieš vėją. Tegu šuo nubėga į vieną ar ki­tą pusę maždaug po 50—60 metrų. Jei jis nubėga toliau, medžiotojas turi pa­sukti į priešingą pusę. Jei šuo nubėgo pernelyg toli, reikia jį paguldyti vibruojančiu švilpuku, leisti pagulėti, prieiti arčiau ir vėl pasiųsti ieškoti. Štai šuo nutilko prieš kurapkas. Sek­dami jo elgesį, prieiname su žiupsne­liu šratų rankoje — gal prireiks. Tuo metu pagalbininkas pakelia paukščius, šauna, kritusį paima. Visą šį laiką šuo turi gulėti. Po to trumpam laikui šuo pririšamas pavadėliu. Jokiu būdu ne­reikia leisti šuniui atnešti pirmąjį iš po jo nušautą paukštį. Tegul jis guli po šūvio, tegul įpranta susitvardyti. Jei nutukęs šuo bandys pabaidyti ku­rapkas ir bent kiek pajudės į priekį ar­ba puls po šūvio ar nukritus paukščiui — reikia stipriai mesti į jį šratų žiupsnelį ar grandinėlę ir sukomanduoti „gulk“. Tegu kurį laiką paguli. Jau buvome minėję, kad mokant šunį pa­gal komandą atsigulti, nedera į jį mes­ti grandinėlę ar šratus (kai jis ne laiku stojasi) — tai baugina šunį, verčia gel­bėtis — bėgti, o ne gultis. Kai šuo puo­la paskui paukštį — visai kas kita. Paukščio kvapas šuniui „atima protą“. Smūgis grandinėle, šratais staiga nu­traukia medžioklinės aistros žavėsį, šuo išgirsta komandą „gulk“ ir paklauso. Neblogai dar nušauti keletą paukščių ir neleisti jų šuniui atnešti. Tik po to galima naudotis jo paslaugomis, leisti paieškoti ir sužeisto paukščio. ,

Tik tokiu būdu bus galima išauginti disciplinuotą šunį, kuris po šūvio nepuo­la nutrūktagalviškai į priekį ar nepradeda dirbti vienas, be šeimininko, be sistemos, be tikslo. Ne taip retai pasitai­ko šunų, kurie nors visą mokymą yra sėkmingai baigę, tik ką nušauto, šil­to paukščio „nemoka“ atnešti. Toks šuo pradeda paukštį laižyti, maigyti arba, įsikandęs jį, šokinėja apie šeimininką. Tokiu atveju reikta stengtis susitvar­dyti, neskubėti konflikto spręsti rykš­te. Geriausia švelniai pašaukti šunį (nubėgant nuo jo ar lėtai prieinant) ir paimti iš jo paukštį. Po to reikia už­segti dygliuotą kaklasaltį su ilgu pava­dėliu ir pakartoti tą pačią situaciją. Kai paukštis po šūvio krinta, dresuo­tojas turi kuo greičiau prie jo pribėgti, energingai sukomanduoti „atnešk“, o kai šuo stvers paukštį — pagirti jį. Paskui reikia paimti iš jo paukštį — pagirti jį. Po to greit grįžti į ankstesnę vieta viliojant paskui save šunį, ten sukomanduoti „sėsk“, „mesk“‘ ir pa­girti jj, pavaišinti skanėstu.

Vadovauti šuniui išmokstama ne iš karto. Suprasti, kaip šuo turi elgtis medžioklės metu, lengviausia su vokie­čių paukštiniu šunimi. Išmokius tokį šunį, jau įgalima, nebijant sugadinti, įsigyti ir kokį nors anglų paukštinį šunį. Bet kartais ir pagyvenę, prityrę medžioto jai susigyvena su kurtsharu ar dratharu, jau nebetrokšta jaudinan­čio grožio medžioklės su pointeriu ar seteriu ir visą gyvenimą lieka ramių ir „protingų“ vokiečių paukštinių šunų gerbėjais.

Vytautas Girkantas


Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Kinologija

Idealus šuo

Kartą, bevartydamas dienraščius, užtikau skelbimą, kuriame buvo skelbiama, kad dėl iš­vykimo į

Cidas eina pėdsaku

Cidas ramiai ąpuostė vietą, kur prieš pusantros paros buvo sužeistas taurusis elnias,

Basetai

Per pastaruosius penkiasdešimt metų šie šunys tapo ypač populiarūs Europos šalių medžiotojų (bet,
Pakilti į Viršų