Cidas eina pėdsaku

in Kinologija

Cidas ramiai ąpuostė vietą, kur prieš pusantros paros buvo sužeistas taurusis elnias, pavizgino uodega ir, nudūręs galvą, patraukė pėdsaku. Už poros tre­jeto žingsnių su pavadėliu jam iš paskos seka „Egero” medžioklės ūkio jėgeris (tiksliau — vyriausiasis medžiotojas) Šandoras Jakojis, dar už keliolikos žingsnių mes — du medžiotojai iš Lietuvos.

Visą šį „spektakli” — elnio šovimą, o svarbiausia, jo sekimą — svetingi vengrų medžiotojai ir surengė mūsų paprašyti. Apie tikrų kraujasekių gebėjimus nemažai buvome girdėję, skaitę, tad labai magėjo patiems pamatyti juos “medžioklės take”.

O Cidas kaip tik ir yra tikras Hanove­rio kraujasekis.

…Pėdsakas kalno šlaitu leidžiasi žemyn, kerta asfaltuotą plentą ir vėl ima kilti į gretimą kalnagūbrį retu bukų, ąžuolų, klevų mišku. Mums labiau pažįstamas šiek tiek kitoks pėdsakų sekimas: šuo garsiai šnopuodamas, dusdamas veržiasi pirmyn, o medžiotojas įsirėžęs vos išlaiko pavadėlį. Tuo tarpu Cidas žings­niuoja vienoda sparta, neskubėdamas, pavadėlis nė neįtemptas. Po kojomis šiugžda rudens lapai, ir kur ne kur ant jų pastebime kraujo lašus. Bet jų visai mažai — jei ne Cidas, pėdsaką seniai būtume pametę. Antra vertus, jei tų la­šų ir nepastebėtume, nekiltų jokių abejo­nių, ar einame teisingai — iš šuns elgesio matyti, kad jis savo uosle visiškai pasik­liauja. Paėjus kokį kilometrą, pėdsakas ima vingiuoti: tai lipa aukštyn, ritasi že­myn, vėl kopia į viršų. Matyti, kad elnio jėgos senka. Ties posūkiais šuo mažumėlę užgaišta. Stabtelim trumpam ir mes — neišnarplioto pėdsako nevalia min­džioti. Ir vėl žingsniuojame paskui Cidą. Mūsų jau nebedomina iš pradžių kilęs klausimas — ar rasime, įdomu tik, ar žvėris šiame šlaite, ar dar teks persiristi per kalno keterą. Bet štai iš netoliese au­gančio tankaus jaunų ąžuolų guotelio iš­šoka elnė ir nušuoliuoja šlaitu aukštyn. Ką darys Cidas! O jis tik pakelia galvą, ramiai nulydi akimis tolstančią elnę ir vėl duria nosį į „savo pėdsaką”. Bet gal tai tas pats žvėris, kurį sekame! Ne, mūsiškis aplenkia ąžuolų guotą, kerta tik ką nubėgusios elnės pėdsaką ir veda tolyn, iš­ilgai ganėtinai stataus šlaito. Dar nueina­me šimtą kitą žingsnių, ir Cidas pakėlęs galvą sustoja, ima uosti orą ir energingai vizgina uodegą. Jėgeris mosteli mums: „eikite čia, elnias kažkur netoli”. Po to atsega Cidui pavadėlį: „pirmyn”. Cidas, kaip ir iki šiol, neskubėdamas pabėgėja šlaitu žemyn ir už poros dešimčių žings­nių ima loti… šalia gulinčio elnio. Įdomu ir mums, kokį žvėrį sekėme. Aha, patiktų. Cidas ima nedviprasmiškai urgzti. Ką gi, laimikis jo — anoks čia džiaugsmas jį su svetimais dalytis. Šandoras Jakojis taip pat neskuba, leidžia Cidui pasimėgauti radi­niu. Po to jis švelniai „užkalba jam dan­tį”, užsega pavadėlį. Medžioklė baig­ta.

Vengrijos medžiotojai dabar nė ne­įsivaizduoja kanopinių žvėrių medžioklės be kraujasekių — Hanoverio, Bavari­jos. Sakysime, medžioklės ūkio vyriau­siasis medžiotojas net privalo laikyti mo­kytą krauįasekį. Ar šiam darbui naudojami kitų veislių šunys! Taip, bet tik iš bė­dos. Manoma, kad kuo ramesnio būdo šuo, tuo jis labiau tinka pėdsekystei. Ta­čiau kurtsharas ar skalikas, nors ir gerai išmokytas, retai kada sugeba neklysdamas sekti senesniu kaip dvylikos valandų se­numo pėdsaku. Ir tai susiklosčius palan­kioms sąlygoms. Kraujasekis be jokio var­go išnarplioja sužeisto žvėries pėdsa­kus po paros, dviejų, ne riba ir… trys paros. Sunku patikėti, bet jo neišmuša iš vėžių ir lietus ar su saiku iškritęs snie­gas. Be to, kitų veislių šunis gana sunku, o kartais net neįmanoma išmokyti, kad jie nemestų senų sužeisto žvėries pėd­sakų, užėję šviežius pėdsakus arba pa­matę nušuoliuojantį kitą žvėrį.

Kraujasekiai sekimo amato pradedami mokyti nuo pusės metų amžiaus. Iš pra­džių medžiotojo padėjėjas pavelka ant virvutės pririštą dešros gabaliuką, o medžiotojas po pusės valandos leidžia šu­niuką pėdsaku. Vėliau šis laiko tarpas di­dinamas. Pirmaisiais metais svarbiausia išmokyti šunį paklusnumo. Vengrų medžiotojai įsitikinę, ir su tuo negalima nesutikti, kad be to bet koks šuns mokymas bus bergždžias darbas.

Devynių dešimties mėnesių šuo pradeda­mas mokyti sekti kraujo pėdsakais pagal lauko bandymų reikalavimus. Būna ir taip, kad jau po kelių pamokų šuo gerai ima sekti tiek dirbtiniais, tiek natūraliais pėdsa­kais. Kartais taip atsitinka dėl tobulos šuns uoslės, paklusnumo, kartais dėl šeimininko sugebėjimų.

Mokant jauną šunį, laikomasi tam tikrų taisyklių. Pirmiausia medžiotojas išmoksta vesti šunį su ilgu pavadėliu — nepatyru­siam tai ne iš karto gerai sekasi. O tai la­bai svarbu, ir nuo to nemaža priklauso, ar pavyks pasiekti tikros pažangos. Mat su trumpu pavadėliu vedamam šuniui nepato­gu narplioti pėdsakus — išklydus iš teisin­go kelio, jam vėl tenka jų ieškoti, šuo ve­damas su aštuonių dešimties metrų pava­dėliu ir atitinkamu antkakliu.

Tiesiant dirbtinius pėdsakus, iš pradžių lašinama daugiau lašų kraujo, vėliau rečiau. Kad šuo įprastų sekti uostydamas žemę (žemutine uosle), pėdsakai daromi pavėjui.

Juos turėtų daryti šuniui nepažįstamas as­muo. Pirmieji pėdsakai daromi nelabai vin­giuota linija ir tokiame medyne, kuriame nėra nei trako, nei pomiškio. Vėliau paren­kami sudėtingesni plotai — jaunuolynai, pėdsakai darosi klaidesni. Žiūrima, kad šuo turėtų progos padirbėti įvairiomis atmosfe­rinėmis sąlygomis, iš pradžių pėdsakai da­romi trumpi — apie penkiasdešimt metrų, vėliau jie kaskart ilginami — bent iki kilo­metro.

Per egzaminus šuniui reikia surasti su­žeistą žvėrį po trisdešimt šešių valandų. Tik tada jis turi teisę dalyvauti medžioklė­je, tik tada pripažįstamas tinkamu veislei.

Vengrų medžiotojai pirmuosius ket­verius metus kraujasekiams leidžia sek­ti tik sužeistus elnius. Mat šių žvėrių silpniausias kvapas. Po ketverių metų jau nebijoma sugadinti šuns, ir leidžiama sek­ti „kvapius” šernus.

Vengrijoje taip pat turėjome progos matyti, kaip atrodo medžioklė, ne, ne su šunimi — su mokytu, tiksliau su labai mo­kytu šunimi — kurtshare Cita. Nė kiek nebijau apsirikti tvirtindamas, jog pas mus kol kas nėra šuns, kuris sugebėtų su Cita mokytumu varžytis. Nėra kito to­kio šuns Vengrijoje. Cita jau du kartus yra tapusi Vengrijos čempione, ne kartą lai­mėjusi tarptautines varžybas.

Pasakoti, kaip Cita vykdo bendrąsias komandas — „tūpk”, „gulk”, „atnešk”, „į vietą” ir kitas net nepatogu. Juk tai šunininkystės abėcėlė. Neturėjome pagrin­do netikėti, kad per ančių, balų paukščių medžiokles ji elgiasi tiksliai taip, kaip parašyta reikliausiuose vadovėliuose, o medžiojant fazanus, visai nesidomi kiš­kiais, tuo tarpu per kiškių medžiokles ji nekreipia dėmesio į fazanus. Neturėjo­me pagrindo, nes taip elgiantis buvo­me matę kitus kurtsharus, dratharus, poin­terius toli gražu ne tokius mokytus ir pa­klusnius. O štai kaip iš šalies žiūrint at­rodė stirnino medžioklė.

…Medžiotojas atsargiai sėlina prie miš­ko laukymėje besiganančio stirnino. Ke­liolika žingsnių atsilikusi nuo medžiotojo sėlina ir Cita. Stabteli medžiotojas, stabteli Cita — be komandos. Stirninas arti!? Vos pastebimas rankos mostas, Ci­ta gulasi ir ištempusi kaklą laukia naujos komandos. Nustraksi pabaidytas kiškis. Tegu. Ne, stirninas dar tolokai, galima sėlinti toliau. Gestas, ir Cita pamažu, at­sargiai statydama kojas, prieina prie me­džiotojo. Sėlina abu. Vėl mostelėjimas — šuo gulasi. Medžiotojas eina prie stir­nino vienas. Po dešimties dvylikos mi­nučių — šūvis. Šuo — nė krust. Sulaukia šeimininko, ir abu grįžta pas medžioklės draugus. Cita eina „greta” — be koman­dos, ieškoti stirnino dar anksti. Galima luk­telti, ramiai surūkyti cigaretę. Po to abu su šeimininku — į šūvio vietą. „Ieškok”. Medžiotojas lieka vietoje, šuo dingsta miš­ke. Po kelių minučių pasigirsta lojimas: radau — au-au žvėrį. Tegu loja, medžio­tojas „negirdi”, nori parodyti mums, kaip Cita elgsis toliau. O Cita, kiek palojusi, grįžta pas šeimininką ir labai išraiškingai rodo: „sek paskui mane”. Šis vėl „ne­supranta”. Bando eiti atbulas, kiek pa­sekęs šunį, „netyčia” nuklysta į šoną. Šuo tuoj grįžta ir vėl „sek paskui mane”. Ir taip penkis, šešis, septynis kartus. Nežinome, ką Cita galvoja apie šeiminin­ko nenuovokumą. Tikriausiai negražiai gal­voja. Na, pagaliau seka. Cita, iš nevilties persikreipusi, veik dvilinka susilenkusi, galvą atgręžusi į šeimininką (juk vėl gali paklysti) veda prie žvėries.

Ir vis dėlto, vis dėlto — kažko truputį nejauku, stebint Citos darbą. Gal tik mums – pasigendame tų šuniškų išdaigų, links­mumo. Atrodo, lyg visi šuns veiksmai, ju­desiai būtų iš anksto užprogramuoti — pakanka tik paspausti atitinkamą klavi­šą. Nė akimirką Cita neišleidžia iš akių šeimininko — juk visi rankos mostai, gal­vos judesiai turi būti pastebėti, visi švilp­telėjimai, puse lūpų ištarti žodžiai išgirs­ti. Bet tuo Citos mokytumu nustojome ste­bėtis, pavartę jos šeimininko Františeko Skopalo užrašų knygutę. Čia kruopščiai surašyta, kiek valandų ir kas medžiota, kiek mokslus eita. Taigi paslapties rak­tas labai paprastas — kasdieninis darbas.

Kasmet nuo liepos 15 iki rugsėjo 1 dienos Vengrijoje organizuoįami medžio­tojams ir jų keturkojams pagalbininkams kursai. Paprastai kartą per savaitę draugi­jos rajono skyriaus medžiotojai, turintys neapmokytus šunis, susirenka į pusantros valandos užsiėmimus. Pasibaigus kursams, šunims surengiami egzaminai. Medžioklė­se turi teisę dalyvauti tik egzaminus išlai­kę šunys.

Už tam tikrą mokestį tris kartus per savai­tę medžiotojai, prižiūrimi specialistų, gali savo šunis mokyti voljerose su šernais, dirbtiniuose urvuose su lapėmis. Voljeros daromos maždaug pusantro hektaro dy­džio. Voljeroje dar iš karčių sukalamas nedidelis aptvaras — 6 x 10 metrų. Į jį įleidžiamas šernas šunims naujokams. Taip jie greičiau apsipranta su žvėrimi, o kilus pavojui, pro aptvaro apačią gali paspruk­ti. Vengrijoje, kaip ir pas mus, šernai daž­nai medžiojami su mažais šunimis. Vengrų medžiotojų nuomone, šiam tikslui geriau­siai tinka Velso terjerai, jagdterjerai, foksterjerai.

Teko lankytis ir viename draugijos sky­riaus šunyne. Ne taip retai pabuvoję to­kioj įstaigoj, šeimininkams sakome „kaip įdomu, kaip įdomu”, o manome — „visai kaip kiaulidėj”. Tąkart pasakėme lygiai taip pat, kaip ir manėme: „kaip švaru”: pastatas, aptvarai skoningai nudažyti, kilimėliai šunims atsigulti, virš jų — infraraudonųjų spindulių lempos, voljerose žalios, tvarkingos vejos…

Vytautas Girkantas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.