Chosrovo rezervate

in Pasakojimai

Chosrovas — Irano kunigaikštis, gyvenęs aštuntajame septintajame amžiuje prieš mū­sų erą. Pasak rezervato eigulio Aziso Andreasiano, kunigaikštis Gegamo kalnagūb­ryje įkūrė gyvenvietę — medžioklės rezi­denciją. Keliasdešimties kilometrų ilgio juostoje, kalnų šlaituose, buvo pasodinta medžių, daugiausia ąžuolų, įveista žvėrių. Dabartinis rezervatas — garsios praeities likučiai. Kas žino, gal taip ir buvo…

Chosrovo rezervatą sudaro aštuoni paski­ri nevienodo dydžio ploteliai. Tie ploteliai — kalnai (800 — 2500 metrų virš jūros lygio su daugybe tarpeklių, įvairios ekspozicijos šlaitais, skirtingomis klimato sąlygomis, dėl to nevienalytė augalija ir gyvūnija. Čia plyti šie bioniai: pusdykumių, kadagių, retmiškių, vasaržalių miškų, kalnų stepių, subalpinių pievų. Be to, raiškus plikų uolų ir akmenų sangrūdų, taip pat vandens buveinių landšaftai

Pusdykumės išsidėstę maždaug 800 — 1250 metrų aukštyje, kalnų stepės 1250 — 2500, pievinės stepės — per 2500 metrų aukš­tyje. Vandens buveinės — tai Azato, Chos­rovo, Uchtuakunko, Karabego upės ir jų intakai šaltiniai. Miškai auga daugiausia tarpekliuose. Augalų čia žinoma per 1500 rūšių, tarp jų — nemažai endemikų. Iš gyvūnu paminėtini leopardai, rudieji lokiai, bezoariniai ožiai, stepiniai šeškai, Mehelio pasagnosiai, šikšnosparniai, ereliai nykš­tukai, žuvėdros, tamsieji ir palšieji grifai, gvvatėdžiai, Rade angis, vakariniai smaugliukai, gyvatakiai driežai, antkakliniai eireniai. Deja, daugelyje biomų pažeidžiamas rezervato režimas, mat neteisėtai ganomi gyvuliai. Dėl to nustelbiama augalija ge­rokai sumažėjo gyvūnų (stepinių angių, ra­guotųjų vieversių, kurapkų, kalnų avinų), išnyko dėmėtosios hienos, manulai, dieni­nės smiltpelės.

Šitaip trumpai galima apibūdinti rezer­vatą. Su Povilu Ivinskiu svajojome jau se­niai į jį patekti. Teko iš anksto susirašinėti, aptarti tyrimų programą. Pagaliau sutiki­mas buvo gautas, ir rugsėjo antrojoje pu­sėje mes išsiruošėme į kelionę. Kai atvy­kome, atrodo, viskas prasidėjo iš pradžių — derinimas, aiškinimas, vėl derinimas, ir, jei ne Povilo senas pažįstamas Gagikas Martirosianas, vargu ar būtume patekę, kur norėjome.

Rezervate dažnos sniego griūtys, selės, todėl nemaža plikų šlaitų, nuošliaužų ato­dangų. Geologams patogu tokiose vietose ieškoti iškastinių gyvūnų, ir jie čia aptiko ne vieną įdomybę, Tie mokslininkai glaudėsi trobelėje su keletu kambarių, kaip ir mes. Trobelės nuolatiniai šeimininkai — du moksliniai rezervato bendradarbiai — naudojosi proga: su geologais automobiliu nukakdavo į nuošaliausius rezervato kam­pelius ir grįždavo vėlai vakare, kai aš su
Povilu būdavau prie ekrano su vabzdžiais. Mes, paryčiais pargrįžę, eidavome ilsėtis, o jie iškeliaudavo. Tačiau trobelėje kažkas dar gyveno. Kartą nuo stalo dingo Povilo išskleistas retas drugys — liko lik smeig­tukai, iš neuždengtos lėkštės ,,išgaravo” pomidoras, kai negalėjau užmigti nuo pa­tirtų įspūdžių — girdėjau krebždesį. Vieną rytą tą „kažką” aptikau prigėrusį nesanda­riai uždengtame kibire — tai buvo didžioji miegapelė. Prie pat trobelės saulės atokai­toje šildydavosi nedideli uoliniai driežai. Neatsargiai krustelėjus, jie tuoj lįsdavo į plyšius prie trobelės pamatų.

THE KHOSROV RESERVE2
Chosrovo rezervatas. Nuotr. – garnigeghard.com

Tarp kelio ir trobelės augo kriaušė. Iš pradžių to medžio niekaip negalėjome api­būdinti, nes klaidino siauri pilki lapai, pa­našūs į žilakrūmio. Šalia kelio garmėjo Chosrovo upelis. Už vingio aukštyn kelias perkirtęs Chosiovo upelį, netrukus šakojo­si. Kairioji atšaka sukosi stačiu šlaitu ir vedė į buvusią Chosrovo gyvenvietę. Šią dabar žymi nedidelio pastato griuvėsiai, tiksliau pamatai ir antkapiai, slepiami aukš­tos žolės. Ant antkapių dar išlikę seno rašto fragmentai. Jų negali suprasti žmonės, mo­kantys tik šiuolaikinę armėnų kalbą. Ši vieta, pasak rezervato darbuotojų, prieš keletą metų dar buvo gyvenama. Tai ro­do ir išlikęs pakraštyje vaismedžių sodas. Patogios vietos būta, lyg specialiai lygin­tos — palengva aukštyn kylanti pieva. Be­veik iš visų pusių nuo jos nusileidžia statūs šlaitai, o vakaruose — pievą nuo vėjų užstoja status kylantis šlaitas. Prie jo papėdės trykšta šaltinis, gaivinantis didesnę dali pievos. Kai kilau tuo šlaitu aukštyn, girdėjau, kaip tas pats šaltinis garmėjo po apačia lyg specialiai uolų aštriomis nuo­laužomis užklotas, kad iš toli nebūtų jo matyti. Užsiropštus ant to kalno viršūnės, pasimatė visas didžiulis tarpeklis kitos pievos ir kalnai. Diena buvo saulėta, dan­gus vaiskus, supo mane didžiulė ramuma. Nežinia ką būčiau mąstęs: ar apie drąsuo­lį suopį, kuris tupėjo trijų metrų aukštyje ant medžio prie šaltinio ir nenoriai nuskri­do, kai aš atsistojau po laja, ar apie tai, kad Artašato rajone (prie rezervato) už­drausta nuo šio rudens apskritai laikyti avis, leista turėti vieną karvę ir žmonės nebesibraus į rezervatą… Tik išgirdau atskrendantį malūnsparnį. Dairėsi, matyt, žmonės iš tos mašinos žvėrių (apskaita — reikalingas dalykas), žvalgėsi, ar nėra gaisrų — tris mėnesius čia nelijo…

Dar pirmą vakarą, kai jungėme laidus, antrosios užkardos šeimininkas su mumis kalbėjo apie gaisrus. Lyg tarp kitko papa­sakojo istoriją, kuri kadaise nutiko prie rezervato Garnį apylinkėse matematikos mokslų daktarui. Susiruošė žmogus, atvy­kęs iš toli, su kolegomis paiškylauti. Tik po tos iškylos kilo baisus gaisras, išdegė šimtai hektarų miško, pievų, ganyklų. Ne­žinia, ar jis kaltas buvo, bet į prokuratū­rą beveik ištisus metus buvo kviečiamas… Sužinojęs, kad aš ir Povilas nerūkome, ei­gulys nusiramino, tačiau dėl visa ko su sū­num patikrino gaisrinę mašiną, stovėjusią užkardos kieme. Be jos, eigulys laikė arklį. Tas gyvulys ne lik labai tiko pasižvalgyti po rezervatą, bet ir perspėdavo vietoj šuns apie besiartinančius lokius. Šie leisdavosi nuo kalnų pasmaguriauti erškėčių, nokusių prie Chosrovo upelio, kadaise sodinto sodo vaisių. Pasak šeimininko, lokys — atkaklus žvėris: kol nenuskins kad ir vienintelio vaisiaus, kabančio medžio viršūnėje, tol ne­nusiramins. Šie žvėrys ir baigia išlaužyti likusius vaismedžius…

Lokių sutikti neteko, nors paryčiui pa­tamsyje kulniuodavome tuos penkis kilo­metrus keliu iš antrosios užkardos į trečią­ją, girdėdavome jų riaumojimą, kai vidur­naktį rinkdavome vabzdžius nuo ekrano. Lokiai taip pat lapsėdavo keliu — jų pė­dų, išmatų aptikdavome kas vakarą. Teko matyti senės ir jauniklio pėdų. Kartą rytą, eidamas perkelti arklio, šeimininkas iš pė­dų nustatė štai ką. Lokys ėjo keliu, išgirdo mus, tipenančius iš paskos, ir pasislė­pė, Kai aš ir Povilas praėjome pro šalį, lokys vėl užsiropštė upelio šlaitu ant ke­lio ir nulapsėjo paskui mus, jausdamasis saugesnis. Apskritai eigulys neprisiminė įvykio, kad rezervate šis žvėris būtų šiaip sau užpuolęs žmogų. Tik sykį sužeistas puolė brakonierių ir apdraskė. Lokių pa­pjautų karvių pasitaikė. Kartą leopardas pjovė aviną, piemuo nušovė tą plėšrūną ir… sumokėjo baudą.

ысхелые
Chosrovo miškas. Nuotr. – araratour.com

Rezervate su nuodingaisiais ropliais dažniau susiduria ir nukenčia gyvuliai negu žmogus. Tai būna anksti pavasarį, kai ne­teisėtai ganoma rezervato pakraščiuose. Prieš porą metų nuo giurzos nukentėjo ir žmogus. Įlindęs į krūmą, jis norėjo išpjau­ti lazdą ir nepamatė gyvatės, kuri jam įkirto. Žmogų gabeno į ligoninę, tačiau pa­keliui jis mirė. Mums su gyvatėmis nete­ko susitikti, mat sausra tąsyk jas suslėpė. Be uolinių driežų, atsitiktinai matėme geltonpilvių, gvvatės ar žalčio išnarą, kurią prikibusia prie urvelio angos šlaite, akių aukštyje, plaikstė vėjas.

Ant ekrano, privilioti šviesos, kas vakarą tūpdavo kitokie vabzdžiai. (Povilas specia­liai rinkdavo naują vietą, keisdavo lempas.) Matėme vijoklinių ir ilgaliežuvių sfinksų, peteliškių, pelėdgalvių, verpikų, sprindžių didelių žalių cikadų, skruzdžių liūtų, ichneumonidų ir brakonidų, samaninės spalvos auksaakių, vėduokliasparnių ir plunksnlasparnių kandžių, maldininkų, stafilinidų, lapgraužių. Kartą vabzdžių lėkė tiek, kad teko išjungti lempą, nupurtyti ekraną. Po to pradėjo krapnoti ir visai smagiai palijo

Kita dieną po lietaus lipau aukštyn de­šiniąja kelio atšaka į kalnų stepę. Pake­liui miškas pakvipo grybais, vėliau — šlapiu šienu, dar aukščiau ištisai trenkė pelių šlapimu. Graužikai šmirinėjo iš vienos vie­tos į kitą, visai nepaisydami manęs. Tarp kulkšnių dyglių aptikau juodų pailgų bla­kių (Camptomus lateralis). Skraidė daugybė drugių, tarp jų gelsviai Argynis pandorus. Vakare atvėso. Ant ekrano ropojo žygiai atskrido uodų, musių, amarų, praplikusių pelėdgalvių — jų plaukeliai ant galvos bu­vo nusitrynę. Mikrodrugiai nebeskrido. Oras keitėsi, tačiau laiko tyrimams nebe­turėjome, privalėjome grįžti namo. Vilia­mės kada nors kitą kartą vel čia atvažiuo­ti, papildyti Chosrovo rezervato bestubu­rių gyvūnų rūšių sąrašą.

Henrikas Ostrauskas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.