Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Cheminiai žuvų ryšiai su aplinka

in Žuvys

Visi gyvūnai, tenkindami savo poreikius (ieškodami maisto, gindamiesi nuo priešų, veisdamiesi, rūpindamiesi palikuonimis), naudojasi specialiais jutimo organais, vadi­namaisiais analizatoriais: regėjimu, klausa, uosle, skoniu ir kt.

Žuvims būdingos tokios pat ryšių su ap­linka formos, kaip ir sausumos gyvūnams, tačiau yra atsiradę ir specifinių bruožų. Žuvys gerai mato, girdi, jaučia hidrodina­minius dirginimus, temperatūros svyravimus, elektros lauko pakitimus. Nepaprastos reikš­mės žuvims turi jų cheminiai ryšiai su ap­linka. Uosle, skoniu ir bendru cheminiu po­jūčiu žuvys junta labai įvairaus dydžio cheminių medžiagų vandenyje koncentra­cijas.
Žuvų uoslė, be abejonės, įdomiausias ir mįslingiausias cheminis pojūtis.

Iš pradžių buvo galvota, kad žuvų šner­vės veikia kaip skonio receptorius, nors savo sandara jos panašios į sausumos gy­ventojų uoslės organus. Bet jau praeito šimtme­čio pradžioje labai nesudėtingi bandymai įtikino, kad žuvis gerai užuodžia.

Žuvys ypač jautrios medžiagoms, kurių būna natūralioje aplinkoje ir kurios joms turi biologinės reikšmės. Dešimtis tūkstan­čių kartų atskiesti vandens augalų, vandens bestuburių gyvūnų ekstraktai, kitų žuvų kva­pai — tai vis svarbūs žuvims maisto, nerštaviečių, gimtųjų upių arba pavojaus ženk­lai.

Uoslės vaidmuo mityboje priklauso nuo žuvies biologijos, jos gyvenimo būdo. To­kios dieninės žuvys, kaip lydekos, dyglės ieškodamos maisto, vadovaujasi regėjimu, maisto kvapų jos nejunta. Upėtakiai, rainės, ešeriai taip pat ieško maisto, kol šviesu, tačiau šios žuvys turi ir gerą uoslę. Šiuo atveju uoslė yra signalinis pojūtis, tai yra žuvis jaučia maisto kvapus, bet, jo ieškoda­ma, vadovaujasi kitais organais, visų pirma regėjimu. Tuo tarpu žuvys, kurios maitinasi naktį arba prie dugno, vadovaujasi vien tik uosle. Tai unguriai, vėgėlės, šamai.

Daug jūros žuvų taip pat pasižymi gera uosle. Puikiai užuodžia rykliai — laimikį pajunta iš keliasdešimt metrų nuotolio, tiks­liai nustato jo vietą ir plaukia ten tiesia linija. Regėjimas rykliams praverčia tik esant netoli tikslo.

Eksperimentiniuose baseinuose rykliai vi­suomet griebia maišelį kuriame paslėptas maistas, ir neliečia tokių pat maišelių su ak­menimis. Užkimšus šnerves, ryklys nebe­sugeba atrasti maisto, o aklas ryklys puikiai orientuojasi. Ryklių jautrumą kvapams rodo ir toks bandymas. Žuvis auka patalpinama į neperšviečiamą akvariumą. Vanduo iš to akvariumo per sifoną palengva pilamas į baseiną, kuriame gyvena ryklys.

Pastarasis tuoj pat pajunta žuvies kvapą, plauko apie akvariumą, kramto sifoną Jo atakos sustip­rėja, jeigu žuvis akvariume sujaudinta, blaš­kosi, ir pasiekia maksimumo, kai žuvis žūs­ta. Vadinasi, ryklys ne tik užuodžia žuvies aukos kvapą, bet ir skiria tuos kvapus, atsižvelgiant į esamą žuvies fiziologinę būklę.

Rykliai junta įvairių žuvų audinių ekstraktus, kuriame buvo laikomos žuvys. Smarkią jų reakciją sukelia žmogaus kraujas.

Cheminiai pojūčiai labai svarbūs žuvų tarpusavio santykiuose. Sužeista žuvies oda arba jos ekstraktas išgąsdina tos pačios rūšies žuvis: būrys susispaudžia, stengiasi pasislėpti. Užspaudus uoslę, ši reakcija pranyksta. Tokia „pavojaus“ reakcija būdinga karpinėms , lašišinėms ir daugeliui kitų rūšių žuvų. Žuvys pajunta ir giminingų sužeistų žuvų kvapą, tačiau šiuo atveju reakcija būna silpnesnė.

Atlikta nemažai darbų, tiriant žuvų baimę sukeliančių medžiagų prigimtį. Yra duome­nų, kad jos gaminamos specialiose gleivi­nėse ląstelėse, kurios neturi ryšio su odos paviršiumi ir, tik sužeidus odą patenka išorėn. Pagal cheminę sudėtį šios medžiagos priklauso pterinams ir buvo pavadintos ichtiopterinais.

Įdomūs reiškiniai pastebėti ir tiriant vi­dinę žuvų grupių signalizaciją. Vien chemi­niais pojūčiais žuvys junta būrį. „Būrio kva­pas“ smarkiai dirgina žuvis, keičiasi jų el­gesys, medžiagų apykaita, deguonies su­naudojimas. Taikios žuvys junta plėšrios žu­vies kvapą, o plėšrios — taikios, jeigu į akvariumą su taikiomis žuvelėmis įpilsime vandens, kuriame buvo laikyta plėšri žuvis, jos susijaudins, ims blaškytis, mėgins slėp­tis. Įdomūs bandymai atlikti su šamais. Kai į baseiną, kuriame gyveno vienas šamas, buvo įleistas antrasis, tuoj pat tarp jų kilo aršios kautynės. Įleidus kitos rūšies žuvį, šamas šeimininkas jokių susijaudinimo žymių nerodė. Tačiau užteko įpilti vandens, kuria­me gyveno šamas ateivis, ir šeimininkas tuoj pat vėl susijaudino. Užslopinus šamui uoslę, tokios reakcijos išnyksta. Kokia šių aktyvių medžiagų prigimtis, tuo tarpu nėra nustatyta. Neaišku taip pat, kur tos medžia­gos būna — šlapume, gleivėse ar išskiria­mos lytinėse liaukose.

Yra duomenų, kad žuvų būrio neršto sinchronizacijai labai svarbūs steroidiniai hormonai, kuriuos išskiria į vandenį subren­dę patinai ir kurie stimuliuoja patelių pasi­ruošimą neršti. Čia taipogi veikia cheminis pojūtis. Kopulinas stimuliuoja daugelio žu­vų neršto spalvas. Pastaruoju metu mokslininkai nustatė, kad net lydekos, kurių mityboje uoslė nevaidina jokio vaidmens, neršto metu tarpusavyje susižino kvapų pa­galba.

Neršdamos, taip pat ir kitais savo gyve­nimo periodais daugelis žuvų laikosi tam tikrose, įprastose vietose. Pagautos ir per­keltos į kitas to pat baseino vietas, žuvys netrukus grįžta „namo“. Tiriant kai kurias rūšis, pavyzdžiui, upėtakius, paaiškėjo, kad apakintos žuvys, kaip ir sveikos, visada ran­da kelią atgal, tuo tarpu žuvys su užslo­pinta uosle — kelio atgal neberanda.

Pastaruoju metu neabejojama, kad uoslė lašišoms padeda surasti kelią į savo gim­tąsias upes. Gimtos upės kvapas veikia ne­paisant sezono, jo nenustelbia plukdomas miškas. Šį kvapą lašišos pajunta, priartėju­sios prie upių žiočių. Tirdami uoslės vaid­menį lašišų migracijose mokslininkai atliko nemaža bandymų. Keli šimtai lašišų buvo sugauta vandenyne, dar tolokai nuo gimtosioms upės žiočių. Pa­ženklinus jas, pusei žuvų buvo užslopinta uoslė, po to visos išleistos atgal į vandenyną. Netrukus didžioji dalis kontrolinių žuvų bu­vo sugauta gimtojoje upėje, tuo tarpu operuotos žuvys į žvejų rankas pakliūdavo tik vandenyne.

Įdomių dalykų sužinota, tiriant lašišų jau­niklius. Lašišoms išneršus natūraliose nerštavietėse, ikrai buvo surinkti ir perkelti į inkubatorių visai kitoje vietoje. Išsiritęs mailius čia išgyveno ištisus metus, po to dalis žuvelių buvo paženklintos ir nuvež­tos į gimtosios upės žiotis, iš kur iškeliavo į vandenyną. Praėjus keleriems metams, inkuba­toriaus rajone, kur lašišos niekada anksčiau nesilankydavo, buvo sugauta 226 ženklintos ir 70 neženklintų žuvų. Tuo tarpu na­tūraliose nerštavietėse, kur buvo paimti ik­rai, iš 47 000 patikrintų žuvų tik viena buvo su ženklu. Tuo būdu įsitikinta, kad pirmai­siais gyvenimo mėnesiais žuvytės įsimena gimtojo vandens kvapą ir juo vadovau­jasi, ieškodamos kelio atgal.

Kad lašišinės žuvys pažįsta gimtų upių kvapą parodė ir elektrofiziologiniai ban­dymai. Padirginus žuvies šnerves gimtojo upelio vandeniu, uodžiamajame nerve bū­davo pastebimas didelis elektrinis ak­tyvumas, tuo tarpu kitų upių vanduo tokios reakcijos nesukeldavo.

Kalbant apie cheminius žuvų pojūčius, negalima pamiršti ir skonio bei bendrojo cheminio pojūčio. Tyrimai rodo, kad žuvų uoslės ir skonio funkcijos dažnai susipina.

Užslopinta uosle šamas nebesugeba at­pažinti kitų žuvų, tačiau maisto susiranda be didesnių sunkumų. Šiuo atveju, be abe­jonės, vadovaujamasi skoniu. Užslopinus uoslę būriais gyvenančioms žuvims, jų reakcijos į būrio kvapą smarkiai susilpnėja, tačiau visai neišnyksta. Manoma, kad čia taip pat veikia skonio recepcija.

Žuvų skonio receptoriai (svogūnėliai) iš­sidėstę burnos viduje, ant žiaunų, bet yra rūšių (pavyzdžiui, šamai), kurių skonio svo­gūnėliai dengia galvą ir visą kūną.

Labai svarbi skonio receptorių paskirtis — žuvis supančio vandens kontrolė. Pir­miausia, vanduo — tai deguonies šaltinis. Žuvys kitaip, negu sausumos šiltakraujai gy­vūnai, reaguoja į deguonies trūkumą ir angliarūkštės perteklių. Šiuos svyravimus šiltakraujo gyvūno kvėpavimo centras pa­junta tiesiog iš kraujo arba iš interoreceptorių. Atsižvelgiant tai, padidėja arba su­mažėja kvėpavimo dažnumas. Buvo many­ta, kad ir žuvims būdingas panašus mecha­nizmas. Tačiau pasirodė, kad, sumažėjus ap­linkiniame vandenyje deguonies, žuvų kvė­pavimas dažniausiai nepakinta. Apie deguonies trūkumą išoriniai skonio receptoriai signalizuoja į centrą, o iš čia duodamas nu­rodymas lokomotorinei reakcijai — žuvis stengiasi pasišalinti iš netinkamos aplinkos. Jeigu to neįmanoma padaryti, įsijungia pa­galbiniai mechanizmai — žuvis gaudo orą vandens paviršiuje ir burnoje maišo jį su vandeniu.

Žuvies kūno paviršiaus receptoriai pra­neša ne tik apie hidrocheminius pakitimus, bet jaučia ir chemines medžiagas gali­mo maisto pėdsakus, jei vanduo savo sko­niu primena maistą, žuvis jo ieško. Tokiu būdu skonio receptorius iš dalies atlieka ir distancinę funkciją.

Apie žuvų uoslę ir skonį turime palygin­ti nemaža duomenų. Tuo tarpu kalbant apie cheminį pojūtį, paprastai apsiribojama bendromis frazėmis. Bendrasis cheminis po­jūtis — tai mažiausiai jautrios chemorecepcinės galūnės, nesugebančios diferencijuoti dirginimų ir vykdančios apsaugines funkci­jas. Šios galūnės, be abejonės, labai sun­kiai atskiriamos nuo skonio recepcijos.

Taigi, cheminiai ryšiai su aplinka žuvų gyvenime vaidina nepaprastai didelį vaid­menį, o pažinti juos svarbu tiek teoriniu, tiek ir praktiniu požiūriu. Kuriant naujus žūklės metodus, ieškant būdų, kaip išsaugo­ti žuvų išteklius užterštuose vandenyse, bū­tina išmokti reguliuoti žuvų elgseną, nau­dojant įvairius dirgiklius, jų tarpe ir chemi­nes medžiagas, tai yra, reikalui esant, vilio­ti žuvis arba jas baidyti. Šioje srityje dar labai nedaug tepadaryta. Yra žinoma, kad japonų žvejai apdoroja tinklus specialiomis aromatinėmis medžiagomis ir sugauna kelis­kart daugiau žuvų. Kvapų pagalba pavyko privilioti lašišinės žuvis Į seniai paliktas upes.

Genovaitė Daniulytė

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žuvys

Šlakių slėptuvės

Šlakiai turi tiksliai apibrėžtas teritorijas, į kurias nenoriai įplaukia kitos žuvys, nes
Pakilti į Viršų