Buriatijoje

in Pasakojimai

Viena aišku — muziejus pasipildys, tačiau tik maža to krašto gyvūnų rūšių dalimi.

Kiekvienas apsilankęs svečiuose kraš­tuose viliasi dar kartą juos aplankyti. Tad sukant ratą virš aerouosto, šmėsteli min­tis, kad jei ne mes, tai kiti kolegos turėtų čia atvažiuoti…

Buriatija — tai šalis prie Baikalo. Čia gyvena buriatai, rusai, evenkai (anksčiau vadinti tungusais), kitų tautybių žmonės.

Įdomi šio krašto istorija. XVII amžiuje pirmieji rusų carų pasiuntiniai aplankė šiuos ir tolesnius kraštus.

Kiek vėliau į čia ir kitus Sibiro rajonus tremdavo žmones, savo veikla neįtikusius caro valdžiai. Pirmasis kelią pramynė protopopas P. Avakumas, kurį caras Alekse­jus Michailovičius XVII amžiuje už cerk­vės reformos nepripažinimą ištrėmė į Užbaikalę.

Istorija žino, kad dvasiai palaužti į di­džiausius užkampius būdavo tremiami įvai­rūs žmonės, tarp jų ir politiniai kaliniai. O jie dažniausiai buvo gerai išsimokslinę, gabūs, imlūs naujovėms. Tiesiog nejučia prisimeni tokias asmenybes; V. Kiuchelbekerį, V. ir M. Bestuževus (apie pastaruo­sius viena sena buriatė pasakė: „Dabar dievas ne toks, kokie buvo jie”), B, Dybovskį, V. Godlevskį, J. Cerskį, A. Cekanovskį ir kitus.

Ėjo metai. Reikėjo tiksliai sužinoti nau­jų Rusijos žemių ribas ir turtus. Su caro valdžios palaiminimu čia dirbo diploma­tai, mokslininkai, keliautojai entuziastai. Vienų tyrimus, atradimus tikslino kiti. 1701 metais buvo užbaigta „Sibiro brėži­nių knyga” (geografinis atlasas). Žemėla­pyje atsispindėjo vietovių istorija, gamtos turtų, gyventojų buities, būdo ir kiti ap­rašymai. Pirmą kartą Baikalo forma beveik atitiko tikrovę, nors žemėlapio autorius metraštininkas S. Remezovas prie šio eže­ro nėra buvęs.

1766 metais į Rusiją pasikviečiamas jau­nas mokslininkas P. Palas. Jis vadovavo didžiulei ekspedicijai į milžiniškus Pietų ir Rytų Rusijos rajonus. Ekspedicijos kelias ėjo iš Peterburgo pro Astrachanę, toliau Baikalo link ir pasuko į Mongoliją.

Raudonskruostė starta (Emberiza cioides). Nuotr. - wikimedia.org
Raudonskruostė starta (Emberiza cioides). Nuotr. – wikimedia.org

P. Palas Rusijoje išgyveno 43 metus. Per tą laiką parašė pusantro šimto moks­linių darbų, ir ne tik zoologijos. Didžiau­sia dovana zoologijos mokslui — monogra­fija „Rusijos ir Azijos zoogeografija”. Vien tik žinduolių jis aprašė daugiau nei 200 rūšių, per 400 rūšių paukščių.

Moksliniai tyrinėjimai buvo daromi to­liau. 1845 metais įkuriama Rusijos Imperatoriškoji geografijos draugija, jos Rytų Sibiro skyrius. Čia dirbo ir mūsų kraštietis J. Čerskis. Jis paneigė mintį, kad Baikalas — buvęs Arkties vandenyno fiordas. Jo nuomone, ežeras visada buvo gėlas, o da­bartinė endeminė fauna į jį pateko Anga­ra prieš srovę. Tada ši upė turėjo būti vandeningesnė, o vandenynas buvo arčiau dabartinio Baikalo. J. Cerskis apibūdino ir sutvarkė B. Dybovskio ir kitų Geografi­jos draugijos mokslininkų kolekcijas. Be daugybės reikšmingų darbų ir atradimų, jis sudarė smulkų Baikalo pakraščių geolo­ginį žemėlapį. Šis darbas ir dabar laiko­mas nepakartojamu.

J. Čerskio laikais jau buvo aišku, kad Baikalo guolis dar formuojasi. Todėl jo krantų uolose iškalė 17 ženklų, juos pažymėjo žemėlapyje, užrašė, kada (1876 metais) ir kokiame aukštyje jie iškalti. Dabar paaiškėjo, kad šiaurės rytų kran­tas grimzta, tačiau lėčiau nei pietinis, kuris (G. Vereščiagino duomenimis) nugrimsta vieną metrą per 100 metų.

Be minėtų mokslininkų, Užbaikalėje dir­bo akademikas A. Midendorfas, mokslinę veiklą čia pradėjo V. Obručevas, didžiulę Baikalo faunos kolekciją 1901 — 1902 me­tais surinko profesoriaus A. Korotnevo ekspedicija. Labai daug nuveikė B. Dybovskio mokinys G. Vereščiaginas. Jam dalyvaujant, 1916 metais buvo įkurta nuo­latinės Baikalo komisijos ekspedicijos sto­tis, kuri 1921 metais perėjo 1918 metais įkurto irkutsko universiteto žinion. 1928 metais ekspedicija oficialiai pavadinta Mokslų Akademijos Baikalo limnologine stotimi (direktoriumi patvirtintas G. Vereščiaginas), o nuo 1961 metų — Moks­lų Akademijos Sibiro skyriaus limnologijos institutu.

Smagu vykti į vietas, kuriomis vaikš­čiojo įžymūs žmonės. Daug paslapčių turi Buriatijos gamta. Čia dirbo darbštūs žmo­nės, siekiantys ją pažinti, padėti pagrin­dus tolimesniems Sibiro gamtos tyrimams.

Laukėme ir mes to meto, kai galėsime artimiau susipažinti su Buriatijos gy­vūnija. Juk čia yra ir tokių gyvūnų, kurie sutinkami Tolimuosiuose Rytuose, Mon­golijoje. Kinijoje, Japonijoje.

Pirmoji mūsų bazė buvo prie Sčiučės ežero, Gusinooziorsko apylinkėse. Iš čia galėjome pasiekti ir taigą, ir stepes, upe­lių vagas, paežerių ir stepių karaganos (žirnmedžių) brūzgynus. Bendravome su netoliese įsikūrusiais Buriatijos pedagogi­nio instituto zoologijos katedros darbuoto­jais ir jos vedėju docentu C. Doriljevu. Jis stengėsi parodyti tas vietas, kuriose gyvena mus dominantys gyvūnai. Be jo vargu ar būtume radę raudonskruostę star­tą (Emberiza cioides), daurinę kurapką (Perdix dauurica), mėlynąją šarką (Cyanopica cyanus) ir kitų įdomių paukščiu.

Kaip visada, labiausiai įstringa atmin­tin pirmoji darbo diena. Iš bazės keliavo­me į Chamar Dabano kalnyno Monostojaus kalnagūbrį. Kaip sakė C. Doržijevas, ten turėjo būti mongoliškų rūšių. Jų are­alo šiaurinis kraštas siekia pietryčiu Buriatiją. Žinojome — kairėje prie Selengos tarp sopkų, bet atviras visiems stepių vė­jams — brolių Bestuževų kapas… O ap­linkui viskas taip, kaip buvo jiems esant gyviems — rūsti Buriatijos gamta. Tai šen, tai ten skraido pempės, plėšrieji paukš­čiai, vieversiai. Kupstais kai kur mėlynuo­ja sibiriniai vilkdalgiai (Iris sibirica). Tik jie maži, gal 15 — 20 centimetrų. Matyt trūksta drėgmės, prastoka žemė. Birželio antroji pusė, o kaimeliuose mėlynuoja alyvos. Nors, atrodo, visos jos vengrinės, vėlyvesnės. Dar tik tik nužydėjo papras­tosios pušys. Atrodo, pavasarį tik dabar keičia vasara.

Daurinė kurapka (Perdix dauurica). Nuotr. - flickr.com
Daurinė kurapka (Perdix dauurica). Nuotr. – flickr.com

Atvažiuojam į vietą. Šiek tiek nulijo. Skleidėsi čiobrelių žiedai, lelijos, vėdrynai, varpeliai. Šitie gėlynai ypač suvešėję upe­lių šlaituose, drėgnesniame miške.

Kalnagūbrio papėdėje prasimušęs aršanas. Tai šaltinis. Anksčiau buriatams šal­tinio versmė ar aukščiausia kelio vieta yra buvusios šventos. Ją tuščiai praeiti nevalia. Būtina dovanomis pamaloninti dvasias, Baikalo dievą Burchaną. Ir dabar tokių vietų matėme nemažai. Tas, kas pa­kilęs arčiau dangaus, ir tas, kas veržiasi iš paslaptingų žemės gelmių, šventas daly­kas. Čia ne tik šamanizmo, budizmo įtaka. Šiose vietose dažno šaltinio vanduo sveikas, gydomasis. Šaltinių yra ir šaltų, ir karštų. Jie gelbėdavo negalios suimtą žmogų. O kai sunku — palengvėjimą paaiškinti lengviausia antgamtinėmis jėgo­mis. Ne mažesnę įtaką matyt turėjo ir didingi vaizdai, atsiveriantys nuo kalna­gūbrių viršūnių. Nuo čia matyti kupinas netikėtumų tolimas kelias. Nejauku ženg­ti toliau, nenusilenkus pasauliui. Juo la­biau, kad Baikalo alsavimas vaizdus, kas valandą keičiasi… Nusilenkti gamtai reikė­jo ir dėl kaprizingo, kontrastingo čionykš­čio klimato.

Nuo šaltinio tarpekliu tekantis upeliu­kas traukė visą gyvastį prie savęs. Čia skraidė, straksėjo smulkūs sparnuočiai, mirgėjo drugiai. Nuo labiau įkaitusio ak­mens žaibiškai dingdavo driežai. Įkalnėje tai čia, tai ten buvo matyti starų olos.

Kultupys (Oenanthe isabellina). Nuotr. - avesibericas.es
Kultupys (Oenanthe isabellina). Nuotr. – avesibericas.es

Greitai atpažinome kultupius (Oenanthe oenanthe, O. isabelina), miškeliuose ciek­sėjo baltagalvės ir raudonskruostės startos (Emberiza leucocephalos, E. cioides). Kaip ir Lietuvoje, skardėjo dirviniai vieversiai (Alauda arvensis), kur kas kukliau sirpsėjo kalviukai. Mus ypač domino rau­donskruostės startos. Jų arealas suskilęs į du židinius — pietvakarių (Mongolijos šiaurė, Buriatijos pietūs) ir Barguzino. Pas­tarojo šiais metais nepasieksime. Tad čia vienintelė galimybė surasti šių paukščių. Nustebino ir rūšinių startų (E. aureola) gausumas.

Kolega nuvedė į vietovę, kur, jo teigi­mu, yra Godlevskio (Anthus godlewskii) kalviukų. Tikrai — čia jų radome 3 — 4 poras. O praėjusiais metais kalviukų čia buvę ypač daug. Gal but per sezoną kiek pasikeitė žolinė danga. Už 200 metrų nuo tos vietos — atrodo lygiai tokia pati ap­linka, Ten nėra nei vieno kalviuko, užtat gerai įsikūrę vieversiai. Reikia pripažinti, kad paukščiai labai atsargūs. Bet Godlevs­kio ir stepių (Richardo, Anthus richardi) kalviukai baugštesni. Nustatyti atstumą iš balso, sklindančio žolėse, nelengva, o dar sunkiau paukštį pamatyti. Iš kalviukų čia dažniausi žalieji (A. hodgsoni). Stepių ir Godlevskio kalviukai įdomūs ir tuo, kad ne taip seniai jie buvo laikomi viena rūši­mi.

Laimingi buvome, kad keletas šių paukš­čių pateko į kolekciją.

Dar tą pačią dieną nuvykome prie eže­ro, esančio netoli kaimo. Visą šaltinį puo­šia dovanos dievams. Jo vanduo tyras, skanus, kaip sako vietos gyventojai, juo nusiprausus, akyse pasidaro šviesiau.

Mėlynoji lakštingala (Larvivora cyane). Nuotr. - pbase.com
Mėlynoji lakštingala (Larvivora cyane). Nuotr. – pbase.com

Šiose apylinkėse išgirdome mėlynosios lakštingalos (Larvivora cyane) giesmę. Vargu ar ją kada užmiršiu. Tai gana skar­di, su pauzėmis keturių taktų giesmė. Kiek primena liepsnelės ar suklususios mūsų lakštingalos čiulbesį. Mėlynoji lakš­tingala be galo atsargi, paslaptinga. Čiul­ba prie pat žemės, slepiasi tankiuose krū­muose, tad nelabai aišku, iš kurios vietos sklinda giesmė. Visą ekspediciją tykojome šio paukščio. Jis neretas beveik visoje Buriatijoje, jo giesmę girdėjome kiekvie­name senesniame miške. Girdėjome dažnai, o paukštį matėme tik kartą. Deja, šios ekspedicijos rinkiniuose mėlynoji lakštin­gala neatsidūrė. Guodėmės tuo, kad šiek tiek susipažinome su jos biologija, girdė­jome balsą, matėme patį peukštelį. Ne kiekvienam ir tai pasiseka. Kaip ir pama­tyti taiginę pečialindą (Phylloscopus proregulus). O ji ir nesislepia, tik ne didesnė už beržo lapą, virpantį viršūnėje. Akis paskauda, jau, rodos, nuo paukščių juda visa beržo viršūnė. Tik iš giesmelės su­pranti, kad ten vienas paukštis. Pats ma­žiausias iš visų pečialindų, rusiškai vadi­namas nykštukine pečialinda.

Taip prasidėjo mūsų darbas.

Pirmomis dienomis turėjome automobilį, tad galėjome apvažiuoti didelius plotus. Paukščių rūšių skaičius palyginti nedide­lis (iš viso Buriatijoje randama apie 276 rūšys). Mūsų nuomone, tą galima paaiškinti mažu vietovės mozaikiškumu. Jeigu jau stepė — tai stepė, jeigu taiga — tai tikra taiga. Tokie biotopai tęsiasi dešimtis ir šimtus kilometrų. Tad ir vadinamasis pa­laukės efektas mažesnis. Lietuvoje ji jau­čiame apie kiekvieną miškelį. Taigoje, de­ja, nuo vienos palaukės iki kitos kartais tenka skristi lėktuvu, ir ne vieną valandą. O ir pati palaukė čia ne visai atitinka mū­sų įsivaizduojamąją.

Mongoliškoji rupūžė (Bufo raddei).  Nuotr. - school-collection.edu.ru
Mongoliškoji rupūžė (Bufo raddei). Nuotr. – school-collection.edu.ru

Kitas įdomus dalykas. Ornitologai gerai žino, kad mėlynosios šarkos gyvena piet­ryčių Sibire, Tolimuosiuose Rytuose nuo pietvakarių Užbaikalės iki Primorės krašto, Mongolijoje, Kinijoje, Korėjoje, Japonijo­je. Pirėnuose, matyt, yra likutis didžiulio buvusio rūšies arealo. Dabar mėlynųjų šarkų, čia mintančių vien tik vabzdžiais, ypač skėtėmis, arealas plečiasi. Jau randa­ma lizdų ir į vakarus nuo Irkutsko. Ma­tyt, čia svarbu ir aplinkos įtaka, biologijos bruožai. Šių paukščių lizdus žemesniuose medžiuose, krūmuose plėšia, kas netingi. Tokius plėšikus, kaip paprastąsias šarkas, juodąsias varnas šie mieli paukšteliai nuo lizdo gena visi kartu, o sibirines riešuti­nes, kurių čia gana daug, jie laiko vos ne artima gimine. O šios, pasirodo, lizdus iškrausto ne blogiau už anuos plėšikus.

Reikėtų paminėti vieną raudonuodegių biologijos niuansą. Jį mums papasakojo studentai. Prieš porą metų sibirinės raudonuodegės čia buvo gausios. Per tokį trumpą laiką nei aplinka, nei maistas ne­galėjo pasikeisti. Prieš metus dvejus uok­suose, įvairiuose plyšiuose perėjo sibirinės raudonuodegės, o paprastųjų buvo reta. Dabar visur čia peri paprastosios raudo­nuodegės. Sibirinės tenkinasi krūmais. Jų pastaraisiais metais sumažėjo.

Daug Buriatijos faunos ypatumų minėjo studentai ir dėstytojai. Sparčiai kaupėsi kolekcija. Tik mūsų norai buvo didesni. Be paukščių, jau turime ir mongoliškąją rupūžę (Bufo raddei), sibirinių varlių (Rana amurensis), gyvavedį driežą (Lacerta vivipara). Stepėse klapsi spąstai. Turime daurinių žiurkėnų (Cricetullus barabensis) daurinių cyplių (Ochotona daurica), ir, ži­noma, starų (Citellus undulatus), kurių čia daugybė. O vieną darganotą rytą draugai spąstuose rado čia retą gyvūnėlį — sibirinį šoklį (Allactaga sibirica). Prieš keletą metų šiose vietose šoklių nebuvo matyti. Kiek su pavydu žiūrėjome į mūsų entomo­logo Romo darbo rezultaus. Jau trečiąją darbo dieną jis turėjo per 800 vabzdžių. Mes trise guodėmės tuo, kad jo darbo są­naudos vienam vabzdžiui vis dėlto nepa­lyginamai mažesnės nei mūsų rinkinio vienetui.

Sibirinis šoklys (Allactaga sibirica). Nuotr. - planet-mammiferes.org
Sibirinis šoklys (Allactaga sibirica). Nuotr. – planet-mammiferes.org

Po savaitės pedagoginio instituto dėstytojai paprašė mūsų parodyti savo rinkinį studentams. Turėjome 53 iškamšas ir be­veik pusantro tūkstančio vabzdžių. Tai lyg ir maža parodėlė. Ta pačia proga ka­tedros vedėjas pasakė, kad pilnam šio ra­jono rinkiniui reikėtų daurinės kurapkos, ilgauodegės sniegenos (Uragus sibirica), amūrinio raudonkojo sakalo (Falco amu­rensis), mėlynosios šarkos, rudosios pečia­lindos (Phylloscopus fuscatus). Per kitas dvi dienas ir šios papildė rinkinius.

Atėjo metas atsisveikinti su paežerės nameliu, su mus priėmusiais draugais. Mū­sų laukė ne mažiau įdomios vietos — Selengos delta. Po geros paros — mes jau Baikalsko medžiotojų ir žvejų ūkyje. Tai Selengos deltos pakraštys, daigiau nei per 100 kilometrų nuo Ulan Udės. Supra­tome, kad čia dirbti bus nelengva. Iš vie­nos pusės stepė su tolumoje nusidriekusiu kaimeliu, iš kitos — neaprėpiamos deltos protakos ir karklų brūzgynai.

Ir vis dėlto ši nykynė ne tokia jau skur­di, kaip pasirodė. Kur vanduo, ten ir gyvy­bė. Balose prie protakų radom ančių, griciukų. Vakare salose išgirdome raudongurklę lakštingalą (Caltiope ealliope). Tai jau šis tas. Be to, mums buvo leista nau­dotis įvairiomis motorinėmis valtimis. Tad pasiekėme visas artimesnes salas. Kaip ir visose deltose — pakrančių beveik nėra. Viksvynai ir krūmynai tarsi kalnų siena kyla nuo pat vandens.

Ryto danguje skraidė upinės (Sterna hirundo), baltasparnės (Chlidonias leucoptera) žuvėdros, įvairios antys, tilvikai. Užliejamose pievose grožėjomės didžiųjų kuolingų (Numenius arquata) skrydžiais. Aukštai padangėje karaliavo įvairūs plėš­rieji paukščiai — lingės, sakalai, ereliai. Vienas kitas reikalingesnis gyvūnas šiaip taip patekdavo į valtį…

Baltaspranės žuvėdros (Chlidonias leucoptera). Nuotr. - flickr.com
Baltaspranės žuvėdros (Chlidonias leucoptera). Nuotr. – flickr.com

Plaukėm protakų raizgalyne. Kai kur jos tarsi ištvinę kanalai, kai kur valtis ne­ria tarsi į selvą. Virš galvų susivelia kar­klynų lajos. Vanduo čia, žiūrėk, stovintis, čia, žiūrėk, jau plauki prieš srovę ar pas­roviui. Paskutinis kordonas prieš Baikalą — nedidelis namelis. Valtimi priplaukėme iki slenksčio. Stovi namelis ant polių, o aplink, kiek akys užmato, vėjas lenkia viksvynus. Pasukome atgal, nors iki Baika­lo liko gal 8 – 10 kilometrų. Rūsti ir įdo­mi ši vėjo, vandens, viksvų ir ančių ka­ralystė, bet mums reikėjo dirbti našiai. Taip šį kartą Baikalo ir neišvydome, nors jautėme jo rytinę oro gėlą. Grįždami rado­me kūdrinių tilvikų (Tringa stagnatilis), tikučių (T. glareola), smailiauodegių ančių (Anas acuta). Akimis nulydėdavome pli­kuosius garnius ir pilkąsias gerves.

Liepos 9 dieną atsisveikiname ir su sto­vykla. Vežamės į Ulan Udę 40 kailiukų ir iškamšų. Kiek prasčiau tokiam biotope se­kėsi entomologui.

Priešpaskutinę dieną dar nuvykome į priemiesčio miškus. Ir čia čiulbėjo mėly­nosios lakštingalos, saulės nušviestame miške skraidė rudosios startos (Emberiza rutila). Prie mažyčio upeliuko radome mielą ir gražų strazdų šeimos paukštelį — mėlynuodegę (Tarsiger cyanus).

…Atėjo laikas atsisveikinti su Buriatiįa. Susikrovėme savo mantą, rinkinius. O juose vos ne 4000 įvairių gyvūnų, gyvū­nėlių. Kai dėlioji juos kelionei, nejučia pa­galvoji — koks skirtingas eksponatų kelias į muziejų. Iš visų kontinentų, iš ledy­nų ir dykumų, tundros ir kalnų. Sunkus tai kelias. Bei tai — jau kita kalba.

Jonas Vaškelis

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.