Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Briedis ir Rudis Džonsas

in Gamtos stebėjimai

Seras Čarlsas Džordžas Daglas Robertsas (1860—1944) gimė Kanadoje Niū Bransvike. Dirbo mokytoju, uni­versiteto dėstytoju. Vėliau gyveno Londone. Rašė apsakymus apie lau­kinių Kanados gyvūnų gyvenimą.

Vargu ar net seniausi kolonistai bepri­simena tokią atšiaurią žiemą. Visas kraštas apie Otanunsio Ir Kvadaviko ežerus buvo užklotas nematyto ir negirdėto sto­rio sniego sluoksniu. Niekada anksčiau nebuvo tokio negailestingo speigo, nuleidusio savo gniaužtus ant viso krašto. Pū­gos lipo viena kitai ant kulnų, kol visi riboženkliai dingo iš akių; vienišos miško trobelės paskendo sniege iki stogų. Pla­čiai išsibarstė kolonistai iki žiemos sau­lėgrąžos net nebandė valyti sniego nuo kelių, o į visas neatidėliotinas keliones leisdavosi įsispyrė į sniegpėdes, ir mynė pėdsakus per septynias, aštuonias, devy­nias ar net dešimt pėdų virš pasislėpu­sios žemės. Nedidelių medžių visai nebe­buvo matyti, žmonės netgi pamiršo, kur jie augo. Didesnės eglės ir kėniai kilo aukštyn sniego kupolais ir smailiais bokš­teliais, išskyrus tas vietas, kur smarkus vėjas buvo nupurtęs nuo šakų nepake­liamą naštą ir palikęs jas juoduoti balto­je dykynėje.

Laukinėms miško būtybėms tai reiškė ilgą tragediją, gera buvo tik tiems, kurie miegojo žiemos miegu giliose olose po sniegu, ir net žiauriausias speigas negalė­to jų sušaldyti. Daugiausia kentėjo brie­džiai. Šie masyvūs padarai, įpratę rinktis sau žiemos buveinę miško priedangoje, išmindžioję daugybę siaurų takelių į ber­žynėlius, tuopynus ir šiaurinių klevų jau­nuolynus (mat šakelės buvo jiems svar­biausias maistas), anksti pajuto, kaip sun­ku minti takus. Žiemai užėjus, jie nuska­bė visas ėdamas šakeles ir nei šiurkštes­nes šakas pačiuose artimiausiuose jaunuolynuose. Po to jau reikėjo raukti prie tolimesnių atsargu, be to, tekdavo ilgai ir skausmingai kepurnėtis per klampią sniego storymę. Kai kurioms šitaip įka­lintoms briedžių grupėms pasisekė apsi­rūpinti skurdžiu pašaru, kad bent išliktų gyvi. Kiti, ne tokie laimingi, badaudavo ir žūdavo.

Po tokios žiaurios žiemos žadėjo būti vėlyvas pavasaris.

Brain—Korneryje prie Smito parduotu­vės — tenai buvo ir paštas, jaunasis Ru­dis Džonsas, taip pavadintas dėl šiurkščių rudų plaukų kupetos, rišo virve prie tobogano paketus, avižų maišą, didžiulį mo­linį ąsotį sirupo, žibalo skardinę. Pabai­gęs darbą ir likęs juo patenkintas užsi­movė storas tamsiai mėlynas namie megz­tas pirštines, užkišo mokasinais apautas kojas už sniegpėdžių dirželių, padarytų iš briedžio odos, mostelėto atsisveikindamas ranka nedidelei dykinėtojų grupelei ir lei­dosi į keturių mylių kelią sniego storai užpustytu keliu į savo fermą. Buvo jau vėloka, čia pat saulėlydis — išsiruošė jis kokia valanda vėliau negu buvo nu­matęs. Teko palaukti pašto, nes savaitraš­tyje per kelis numerius spausdino apsa­kymą, todėl jis nekantriai laukė paskuti­nio numerio, kad galėtų pasiimti namo. Važiuodamas galvojo apie namie laukian­čią ruošą, kai po vakarienės reikės viską sutvarkyti, ir tik po to galės imtis skai­tymo.

Įveikus pusmylį kelio, į galvą šovė mintis. Pasukęs iš kelio kairėn, perkirstų slėnį ir patrumpintų kelią vos ne visa my­lia. Dažtną žiemą iš to nieko doro neiš­eitų, nes šis išsikišęs žemės gabalas buvo beveik nepraeinama pelkių, negyvų me­džių sąvartynų ir tankių sąžalynų raizga­lynė. Tačiau dabar, pamanė jis, keliauti bus visai lengva — visai kaip lygiu ke­liu; ir koks kvailas buvo, kad anksčiau nesusiprato! Lengvai traukdamas prikrau­tą toboganą, ilgu šokliu žingsniu pasuko per mišką. Nors dar jaunas buvo, bet ži­nojo, kad miško gyventojui įgimtas kryp­ties jausmas ir krašto pažinimas išves jį tiesiai į tikslą.

Brėždamas kelią tyliais koridoriais tarp eglių ir kėnių bokštų, aplenkdamas tan­kias aukštų lieknų berželių grupeles, vengdamas sniego kupstų ir kalvelių, ku­rios jo patyrusiai akiai sakė, kad gali būti spąstai jo sniegpėdėms, Rudis Džon­sas varėsi skersai slėnio; jau nė mylios nebeliko iki nedidelės vienišos tėvo fer­mos. Staiga šaltoje melsvai pilkoje, vai­duokliškoje prieblandoje jis pasijuto sto­vįs prie pat gilios ir vos įžiūrimos duobės krašto cūgos šešėlyje ir spoksąs že­myn į susigrūdusių briedžių būrelį. Jis visada manė, kad per tuziną mylių nuo fermos tikrai nėra nė vieno briedžio. Ir štai apžėlusio slėnio įduboje nedidukė briedžių grupė pasirinko sau žiemos „ga­nyklą“.

Prietemoje, išmindžiotoje ir prikreiktoje duobėje buvo matyti briedžių siluetai — milžiniško pilkai rudo patino, tamsios ir žemos briedės ir dviejų šiųmetukų. Visi jie gulėjo, vienas briedžiukas buvo ne­patogiai išsitiesęs ant šono, matyt, miręs ir sušalęs į ledą. Kiti spoksojo į jį gai­liomis beviltiškomis akimis, ir atrodė tiek iškentėję, kad nebejautė jokios baimės. Bet štai didysis briedis pašoko ant kojų ir atsistojo grėsminga poza, pasiryžęs ginti savo globotinius iki galo, net ir nuo baisiausio priešo — žmogaus. Rudis Džon­sas matė, kad briedis gerokai sunykęs, gauruoti šonai įkritę. Per gailestingas pil­kas Rudžio akis perbėgo užuojautos debe­sėlis.

Na, — sumurmėjo jis, — vargšeliai, jūs badaujate, štai kas!

Numetęs tobogano virvę, jis pasileido šlaitu aukštyn, nes prisiminė praėjęs prieš keletą šimtų jardų beržynėli. Čia, išsi­traukęs iš už diržo medžioklinį peilį, prapjovė glėbį kvepiančių šakų, kurias taip mėgsta briedžiai.

Kai Rudis numetė savo naštą žemyn, briedis nekantriai sukruto, briedė ir brie­džiukas pasikėlė ant kojų, lyg gyvybė vėl būtų plūstelėjusi į jų gyslas, ir visi trys išalkę puolė į puotą. Rudis nuskubė­jo kito glėbio šakų.

Na, manau, kad šiai nakčiai užteks, — tarė uždusęs berniukas, imdamas už to­bogano virvės, — o ryloj iš pat ryto at­vešiu jums šieno.

Kai vėlai grįžęs berniukas papasakojo savo nuotykį, tėvas ir motina nebarė už vėlavimą, bet dėl šieno buvo nesukalba­mi.

Mes ir savo gyvuliams šieno turime ne taip daug, — atrėžė motina. — Ne­bent tėvas leis paimti kiek šiaudų. Briedžiams bus kaip tik.

Bobas Džonsas — didelis, bet liesas miš­ko glūdumos gyventojas, visose gyven­vietėse žinomas (dėl aiškios priežasties) kaip Rudasis Bobas, geraširdiškai nusijuo­kė:

Turėsi palaužyti beržų ar tuopų šakelių, Rudi, — tarė jis. — Vis tik tai jų įprastas maistas. Bet turėsi mesti visus kitus darbus, jei žadi šerti visus gyvius, badaujančius miškuose šią žiemą.

Žinoma. — pralinksmėjo Rudis, drą­siai pildamas sirupo ant karštų grikinių blynų. — Aš jiems nunešiu šiaudų ryšu­lį iš ryto, o paskui prikaposiu ir šakų. Nesijaudink, tėve, aš jais pasirūpinsiu kaip reikiant. Jei judu abu būtumėt ma­tę, kaip gailiai tie žvėrys atrodė, jūs tą patį jaustumėt, kaip ir aš. Na, o šieno tikrai neturime per daug.

Po to keletą savaičių kiekvieną mielą dienelę Rudis Džonsas eidavo prie duo­bės po cūga, kirvis vienoje rankoje, tobo­gano virvė kitoje, ir palikdavo savo glo­botiniams šakų ir šakelių, kurias šie taip mėgo. Rudis patyrė, kad briedžlams pa­tiko šis šiurkštus pašaras labiau už ge­riausius šiaudus ar net motiejukų šieno glėbelį, kurį buvo nunešęs kartą. Trečia apsilankymo dieną briedis ir ilgakojis briedžiukas taip įsidrąsino, kad priėjo ir pešė pašarą iš rankų savo ilgais graibščiais snukiais. Tamsiąją briedę, įtarią ir pavydžią, buvo sunkiau prisijaukinti; bet prijaukinta ji pasirodė esanti godesnė ir drąsesnė už kitus, — netgi stūmė visus šalin, stengėsi gauti daugiau negu savo dalį skanėstų, kurių Rudis turėdavo pil­nas kišenes. Būdamas šiek tiek gamtinin­kas ir aistringai skaitydamas visus raši­nius apie gamtą, kokius tik nutverdavo, Rudis mėgo eksperimentuoti su briedžių skoniu. Jis nustatė, kad briedžiai mėgsta duoną, sužiedėjusią ir kuo kietesnę, ku­kurūzų paplotėlius ar net drėgnus grikių blynus; na, o pačius skaniausius imbieri­nius meduolius aiškiai niekino. Cukrus jiems nieko nereiškė, užtat druską laižė itin noriai, sekiojo Rudį ir prašė dar. Jis pabandė duoti jiems avižų, pabertų ant plokščios alavinės lėkštės, bet briedis, iš pradžių pauostęs jas, taip pūstelėjo iš šnervių, kad avižos išlakstė į visas pu­ses. Avižų nebuvo per daug, be to, jos brangios, tad Rudis nebeeksperimentao antrą kartą. Bet išbarstytos avižos nepra­puolė veltui — pora landžių vikrių kuk­ių (kanadiečiai jas vadino viskio Dže­kais, o Rudis — briedžių paukščiais), pa­mėgusių lankyti briedžių gardą, sulesė jas iki paskutinio grūdelio. Nė mažiausias šapelis negalėjo išvengti jų aštrių, ryžtin­gų ir įžūlių akių.

Tuo tarpu nugaišusio briedžiuko kūnas, sustingęs ir graudus, gulėjo visų užmirš­tas pačiame duobės viduryje. Pagaliau Ru­dis atkreipė į jį dėmesį ir pamanė, kad tai yra dėmė gražiame paveiksle. Tuomet nutarė tą dėmę ištrinti. Sugriebęs brie­džiuką už sustyrusių užpakalinių kojų ėmė tempti jį prie duobės krašto ir keti­no išversti jį laukan. Bet briedė, lyg bū­tų prisiminusi, kad šis negyvas daiktas buvo jos valkas, pribėgo prie Rudžio piktai mykdama. Rudis krūptelėjo ir supy­kęs drožė jai per snukį ir šūktelėjo, kaip buvo įpratęs šaukti įkinkytiems jaučiams. Kvailoka briedė atšoko, pritrenkta ir smūgio, ir šūksnio. Dar labiau ja sutrikdė protingasis senis briedis, kuris pastaruo­ju metu buvo pasidaręs ištikimas Rudžiui, kaip šuo, bakstelėjo jai savo masyvia be­rage galva taip stipriai, kad ji net nulė­kė į kitą duobės kraštą. Ten ji ir stovėjo purtydama savo ilgas ausis, visai sutri­kusi. Tuo tarpu Rudis įsiręžęs pakėlė ne­patogų kūną ir užstūmė jį ant sniego duobės krašto. Tai padaręs, nutempė jį per keletą jardų ir paliko už apsnigto krūmo kupsto, kad nekristų akysna. Tada vėl nulipo į duobę, paglostė didžiojo brie­džio snukį, pakasė paausius, pasišnekėjo su juo ir davė jam gerą porciją druskos kaip atlyginimą už ištikimybę. Briedžiu­kas irgi lindo artyn, ir buvo apdovanotas nedideliu gabalėliu; tada ir briedė, užmir­šusi skriaudą, priėjo. Ji iš tolo uodė orą ir prašė savo dailės. Bet Rudis, vis dar piktas, leido jai tik nulaižyti ant delno likusius kelis druskos trupinėlius.

Bus tau pamoka, — griežtai tarė, — kitą kartą nebūsi tokia atžari.

Po dviejų dienų atėjęs Rudis pirmiau­sia nustebo, pamatęs sniege gausybę lauki­nių žvėrių pėdsakų. Daugiausia buvo la­pių ir plonyčių kiaunių pėdsakų. Bet bu­vo ir atokiau išmintų ryškių, plačių di­džiosios lūšies letenų atspaudų. Rudis ati­džiai apžiūrėjo jos pėdsakus, po to nuėjo už apsnigto krūmo pasižiūrėti negyvo briedžiuko kūno. Apie puotą greitai su­žinojo laukiniai gyventojai — griaučiai jau buvo iki pusės apgraužti. Mąsliai pa­krapštęs sau galvą, Rudis apsižvalgė ap­link, ieškodamas puotautojų. Už kokių trisdešimties keturiasdešimties žingsnių apsnigtų eglaičių viršūnės buvo be baltų­jų aprėdų ir ryškiai juodavo baltumoje. Jis žiūrėjo į visa tai įdėmiu supratingu žvilgsniu — ir staiga iš tankios žalumos išsiskyrė rudas nejudančios lapės kailis.

Po poros sekundžių lapė, supratusi esanti aptikta, pakilo ir visiškai abejingai įsispoksojo į Rudžio akis. Nusižiovavo, pakrapštė ausį užpakaline letena, mostelė­jo nuostabia išsipūtusia uodega ir lėtai, apgalvotai, lyg sakydama—tai štaigi, nu­tipeno į priedangą. Rudis žinojo lapių įpročius, tad jis puikiai įsivaizdavo, kaip ši kailiniuota apgavikė, vos tik dingusi iš akiračio, užmiršusi visą savo orumą, skuo­džia kiek kojos įkerta ir gelbsti savo brangiąją gyvybę.

Aha, — sumurmėjo Rudis, — rudo­sios akiplėšos neblogas kailiukas! Pasvars­tė, kiek dolerių būtų jis vertas. Prisiminė ir tuos didžiosios lūšies pėdsakus ir pa­mąstė, kiek galėtu gauti už jos kailį. Ru­dis apgalvojo planą, kur reikėtų paspęsti spąstus aplink negyvąjį briedžiuką. Bet tuoj pat net pasipurtė iš pasibjaurėjimo. Jam visuomet buvo bjauru žvėris gaudyti spąstais. Tuomet jis pagalvojo apie šau­tuvą, kuriuo buvo šaudęs viščiukus puo­lančius vanagus.

Visai nesunku nušauti tą rudąją ap­gavikę; bet ir įžūli ji — stebėjosi Rudis, mąstydamas apie gražiojo kailio vertę. Po to jo mintys vėl grįžo prie lapės. Jam labai patiko įžūli šio padaro puikybė, — o kaip puikiai ji maskuojasi priešo aki­vaizdoje!

Galų gale, – sumurmėjo jis, — nė­ra ko sukti galvos. Tai būtų nesąžininga, kai visi taip išbadėję, ir, be to, aš pats juos čia prisiviliojau, atitempęs tuos griaučius. Geriau paliksiu juos ramybėje. Be to, jei dabar šaučiau, šūvis išgąsdin­tų mano briedžius.

Šitaip apsisprendęs, pasuko į briedžių gardą šypsodamasis, — kokiu kvailiu mane pavadintų tėvas, jeigu sužinotų! O gal ir teisus jis būtų!

Pagaliau, ilgai laukus, negailestingoji žiema atleido gniaužtus. Sniegas sukrito, laistomas šilto lietaus ir kaitinamas ryš­kių saulės spindulių, paslapčia griaunamas iš apačios; tankūs atvašynai, juodi ir per­mirkę, ėmė lįsti iš savo slėptuvių, slėnį pereiti jau buvo sunkiau. Briedžiai jau galėjo patys sau susirasti maisto, tad ir Rudis vis rečiau lankydavo duobę po cūga. Iš tikrųjų to nebereikėjo; bet jis įprato čia vaikščioti ir ypač prisirišo prie protingojo senio briedžio, kad nė už ką nenorėjo atsisakytį šio malonumo. Deja, išsiskyrimo valanda turėjo ateiti, ir ji atėjo.

Vieną rytą, sunkiai brovęsis pro tankumyną, šlapias ir suirzęs jis atsidūrė prie duobės po cūga ir neberado briedės ir briedžiuko. Bet jo nekantriai laukė iš­tikimasis briedis, kuris žinojo, kad kaip tik tuo laiku Rudis ateis. Rudžio kišenės buvo pilnos kukurūzų paplotėlių ir drus­kos; abu tuos skanėstus briedis mielai šlamštė ir nepaleisdamas berniuko meiliai kišo savo jautrią viršutinę lūpą. Galų ga­le, su graudžia šypsena, Rudis apsikabino didžiulio briedžio kaklą ir sumurmėjo:

Sudie, senasis vargše. Saugokis ir laikykis toliau nuo medžiotojų, kai ateis ruduo. O kokius puikius ragus tu užsiau­ginsi šiais metais!

Jis staigiai pasisuko eiti ir nudrožė na­mo ilgesniu, bei patogesniu keliu.

Nuėjus ne taip jau toli, netikėtai paju­to kyšantį virš peties ilgą snukį, švelniai glostantį jam kaklą. Tyliai, kaip katė, se­kė briedis jam iš paskos. Labai sujaudintas, bet trupučiuką sutrikęs, nes nežino­jo, ką daryti, Rudis meiliai paglostė išti­kimą briedį ir vėl leidosi į kelią. Brie­dis sekė jį iki pat atviro lauko, — iš ten jau buvo matyti ferma. Fermeris leido kibirą į šulinį, grandinė skardžiai džerksėįo ramiame pavasario ore. Didelis juod­margis fermos šuo garsiai lodamas šuo­liavo šlaitu žemyn, sveikindamas Rudį. Briedis sustojo mosuodamas ilgomis ausi­mis.

Išsiskirkime dabar! — tarė Rudis. — Sudie ir rūpinkis pats savimi.

Jis prisivertė nebeatsigręžti ir nuėjo pasitikti triukšmingojo šuns; ilga tamsi briedžio figūra be garso išnyko medžių paunksmėje.

Čarlsas Robertsas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Gamtos stebėjimai

Naktis balose

Iš pat ryto graži diena. Vėjelio visiškai nėra, aplinkui viskas ramu. Tik

Nuodų paslaptys

Mėlynžiedis aštuonkojis (Hapalochlaena rnaculosa) pelnytai vadinamas pačiu gražiausiu aštuonkoju. Nors jis ir

Kvapų kalba

Pirmiausia patikslinsime, kas yra kvapas. Viskas, kas kvepia, turi lakių junginių, kurie garuodami susimaišo
Pakilti į Viršų