Briedis (Alces alces L.)

in Flora ir fauna

Briedis yra labai didelis ir stiprus gyvulys: jisai turi apie 2 m. 80 cm. ilgio ir 1 m. 90 cm. aukščio petyse; trumpa, beveik visai nematoma uodega turi tik 10 cm. ilgio. Seni ir ypatingai stambūs briedžiai gali sverti iki 500 kg., bet vidutiniškai sveria jie 300 — 400 kg. Briedžio kūnas yra palyginti trumpas, plačios (krūtinės, aukštesnis petyse negu pasturgaly. Jo kojos aukštos, sausos, grakščios, be galo stiprios ir dailios; nagos didelės, švelnios, aštriais kraštais , gali plačiai išsiskėsti; užpakalinės nagelės taip pat gali atsiremti į žemę. Galva ilga, snukis šiek tiek suriestas žemyn ir lyg sutinęs savo gale, nes lūpos labai didelės ir storos, o šnervės plačios. Akys palyginti mažos, giliai įkritusios, o nuo jų eina snukio link gilios liaukų vagelės. Ausys didelės, ilgos ir plačios, smailais galais. Plaukai ilgi, tankus, statūs, vieni jų stori ir trapūs, kiti ploni ir minkšti. Išilgai sprando eina karčiai, kurie pereina ir ant kaklo ir krūtinės; jų plaukai gali būti iki 20 cm. ilgio. Savotiška briedžio ypatybė yra jo barzda; yra tai minkštas spenis nuo 15 iki 27 cm. ilgio, po gerkle prika­bintas ir apaugus ilgais, kartais iki 15 cm. plaukais. Barzdos forma gana įvairi, kartais būva ji ilga ir laiba, kartais plati.

Plaukų spalva pilkai durpinė, bet karčiai ir galvos šonai tamsesni, o kakta pilka, snukis dar šviesesnis. Apatinė kūno dalis daug tamsesnė, tik pati papilvė tarp kojų ir kojos žilos. Žiemos metu visos spalvos daug šviesesnės.

Ragus teturi tik patinai. Jie labai nevienodi taip didumo, taip lygiai ir formos atžvilgiu, bet galima nustatyti dvi pagrindinės formos. Vieni turi trumpą kamieną, kuris tuoj išsiplečia įdubusios mentės pavidalu, o nuo jos krašto auga šakos (dzūkai vadina tas šakas „pasemkais”). Juo platesnė būva mentė, juo trumpesnės šakos. Tokiais plačiais ragais ypatingai pasižymi Rytų Sibiro briedžiai (žiur. Pfizenmayer „Mammutleiche u. Urwaldmenschen Nordootsibirien“). Greta su panašiais ragais pasitaiko tokių, kurių kamienas nėra suplotas, o iš jo tiesiog išeina stiprios, gana ilgos šakos.

Kai kas mano, kad čia esama dviejų briedžių rūšių, bet tokia nuomonė neturi pagrindo. Iš tiesų, tarp tų dviejų kraštutinių ragų formų galima rasti ištisa eilė tarpinių, t. y. tokių, kurių negalima priskaityti nei prie vieno, nei prie antro tipo. Nustatyta taip pat, kad vieno ir kito tipo briedžiai gyvena greta ir veisiasi tarp savęs. Kai kurie autoriai (pavyzdž., Schaff E. „Jagdtierkunde“) tikina, kad kartais „mentėti“ briedžiai senatvėje virsta .šakočiais“. Yra nuomonė, kad šakotų ragų briedžiai būva ten, kur randa jie nepakan­kamai pašaro. Šios srities žinovas, zoologas Hilzheimer su ta nuomone nesutinka ir pavyzdžiu nurodo Rytprūsių briedžius, kurie turi gero maisto perteklių, o vis dėlto ten greta pasitaiko abi ragų formos. Lenkų zoologas ir medžioklės žinovas J. Sztolcman’as pareiškia mintį, kad pagrindinis ragų tipas yra mentė su smulkiomis ataugomis, o šakotas ragas yra išsigimimo pada­rinys, kilęs iš to, kad kai kur briedžių skaičius sumažėjęs ir dėl to kergimasis įvyksta tarp giminingų gyvulių.

Su ta nuomone vargiai tegalima sutikti, nes dažnai iškasama durpynuose ar šiaip kitur labai senų, bemaž suakmenėjusių ragų, priklau­sančių grynai šakotam tipui. Tais laikais, kurie siekia kelis tūkstančius metų atgal, sunku būtų matyti briedžių išsigimimas. Tokiu būdu šakotas ragas vargiai bebūtų naujesnių laikų padaras. Tiesiog vienas ir kitas tipas yra tai įgimtas ir normalus įvairumas (polimorfizmas). Didžiojoje Lietuvoje aiškiai mentėtų ragų, rodos, nepasitaiko ar bent būva tai ragai mažai išplėstu kamienu, su ilgomis apvaliomis ataugomis, o vyrauja šakoti ragai. Mažojoje Lietuvoje, būtent Nerijoje (Kopose), briedžių ragai yra daug platesni (paly­gink Thienemann J. „Rossitten“).

Kaip buvo minėta, briedžių ragų didumas svyruoja labai plačiose ribose. Penkios poros ragų, turimų Gamtos Tyrimo Stotyj, savo tarpugaliuose turi šiuos atstumus:

  1. iš Žaliosios Girios Panevėžio apskr. 75 cm.,
  2. iš Žaliosios Girios — 78,5 cm.,
  3. nuo Kretingos — 70 cm.,
  4. iš Gudų Girios (Lenkų okupacija) — 70 cm.,
  5. iš Rūdininkų Girios — 86,5 cm.

Bet pasitaiko žymiai didesnių ragų. Taip antai, Petrapilio Zoologijos muziejuje yra pora ragų, kilusių iš Europos Rusijos, kurių tarpugalis sudaro 160 cm., jų mentės platumas turi 36 cm., o sveria jie 20 kg. Labai dideli ragai pasitaiko Paliesėję.

Sztolcmanas mini briedį, nušautą 1898 m. Hancevičių dvare (Minsko gubern.), kurio šakoti ragai turėjo iš vienos pusės 12, o iš kitos 13 ataugų.

Didžiausi briedžių ragai priklauso patinams 9 —12 metų, paskui jie eina mažyn.

Briedžiai gyvena Europoje, Azijoje ir Š. Ame­rikoje, sudarydami keletą artimų rūšių. Europoje seniau briedžių daug plačiau gyventa negu šiandien.

Skeletų likučiai rodo, kad priešistoriniais laikais briedžių gyventa net Šiaurės Italijoje ir nebuvo jų vien tik Pietų Pirenėjuose, Pietų Itali­joje ir Balkanuose. Seni autoriai, tame skaičiuje Cezaris, dažnai mini šį žvėrį. Toliau briedžių apgyventa sritis eina per visą Rytų Europą ir Sibirą. Iki Baikalo gyvena ta pati rūšis kaip ir Europoje, o rytinėje Sibiro daly briedžiai yra kitoki: jie yra tamsių plaukų, turi labai didelius plačius ragus. Ši rūšis gavo mokslo pavadinimą Alces Pfizenmayeri.

Šiaurės Amerikoje taip pat yra briedžių, kuriuos išskiria dviem atskirom rūšim. Viena jų, vadinamoji Alces americanus, gyvena rytinėje Š. Amerikos daly, kita — Alces gigas — gyvena Aliaskoje ir Kenai pusiasaly. Pastaroji rūšis milžiniško didumo: kūno ilgis 3 m. 20 cm., aukštis petyse 2 m. 20 cm. — 2 m. 35 cm.; jo ragai taip pat labai dideli, nes jų tarpugalis vidutiniškai turi 1,60—1,70 m., o žinomasis Aliaskos medžioklės žinovas Niedieck nušovė senį patiną, kurio ragų tarpugalis turėjo 1,97 m.

Naujesniais laikais briedžių skaičius Europoje labai sumažėjo, o vakarų kraštuose įie visai išnyko. Saksonijoje paskutinis buvo nušautas 1746 m., Silezijoje 1776 m., Galicijoje 1760 m. Lenkijoje per paskutinį pusšimtmetį buvo dar nušaunama briedžių, bet buvo jie ne vietiniai, o atkeliavę iš rytų (iš Gudų ir Paliesės). Prūsų vakarinėje daly buvo jų užsilaikę iki 1830 m. ir vien tik Rytprūsiuose išsiliko iki mūsų dienų. Jau 1899 m. buvo jų tenai tiktai 180 galvų, bet naujo įstatymo dėka pavyko žymiai pakelti šis skaičius, ir 1904 m. buvo jų jau 800 galvų. Vėliau buvo nutarta sumažinti šis skaičius iki 450, atrinkus silpnesnius ir senesnius patinus.

Briedžio galva iš Gudų girios Čapkelių raisto (Berštų urėdijos). (T. Ivanausko rinkiniai).

Rusų kariuomenės įsiveržimas į Rytprūsius 1914 m. ir ypač Vokietijos revoliucija buvo du pragaištingi momentai briedžiui, ir dėl tų mo­mentų jų skaičius žymiai sumažėjo. Tačiau dabar jų būklė vis eina geryn. Klaipėdos krašte, remiantis oficialiniu direktorijos raštu Nr. Ve. 552 iš 1926 m. balandžio m. 17 d., 1914 metais buvo 25 brie­džiai. 1926 metais tasai skaičius užaugo iki 75 ir, matyti, jie sėkmingai veisiasi toliau, nes paskiau­siu laiku Viešvylio urėdijoje susidarė atskiras jų būrys iš 12 galvų. Direktorija ir toliau norėtų išlaikyti padorų briedžių skaičių, bet miškų ūkio ir pašaro sumetimai neleidžia jai žymiai praplėsti nurodyto galvų skaičiaus. Didžiojoje Lietuvoje pastovių briedžių yra Panevėžio apskr., Žaliosios urėdijoje su gretimais Biržų urėdijos miškais ir, be to, Kauno ir Kaišiadorių urėdijų bendrame rezervate. Žaliosios miškuose šių metų apskai­čiavimu yra jų iki 40 galvų,- o Kauno urėdijos rezervate 7. Be to, visoje nepriklausomoje Lietu­voje šen ir ten pasirodo briedžių be pastovios gyvenamosios vietos. Galimas dalykas, kad jų ateina iš Latvijos ir Rytprūsių. Okupuotoje Lie­tuvoje briedžių yra dar prie demarklinijos, būtent, Gudų Girioje (Berštų ir Ežeronių urėdijose) ir Rudnykų Girioje, vienoje ir kitoje po keletą ar kelioliką.

Latvijoje oficialinėmis žiniomis (žiūr. „Rokas gramata mežkopjiem“) yra 126 briedžiai. Estijoje vos 30 su viršum. Neturiu žinių, kiek briedžių yra Suomijoje, bet teko girdėti, kad jų skaičius tenai, kaip ir visuose kraštuose, kurie buvo karo arba revoliucijos paliesti, žymiai sumažėjęs.

Taigi didysis karas buvo pragaištingas brie­džiui, nes iš tiesų skaičiai rodo, kad dabar turi­me reikalo su menkais šio žvėries likučiais, pa­lyginant su tuo, kas buvo 1914 metais. Neturime tikslių davinių, kiek tuomet būta Lietuvoje briedžių, bet apytikriai buvo jų Taujėnų miškuose apie 200, Užusalio miškuose (Kauno-Kaišiadorių) iki 150, Gudų Girioje (buvusiose Berštų, Ežeronių ir Druskininkų urėdijose) apie 400— 500, Rudnykų Girioje apie 300; be to, nemaža Šiaulių, Mažeikių, Labanoru ir kt. miškuose.

Daugiausia briedžiai nukentėjo 1918—1919 m. žiemą. Sudemoralizuotos vokiečių kariuomenės gaujos, besitraukdamos iš Lietuvos, nieko nesi­gailėjo, tuo labiau miškinių gyvulių, todėl nuo jų kulkų žuvo nemaža briedžių. Ne geresnė buvo ir lenkų soldateska. Bet vis dėlto reikia pripa­žinti, kad daugiausia briedžių žuvo nuo vietinių gyventojų. Nebematydami jokios vyresnybės, so­diečiai ėmė savintis visokį vokiečių paliktą turtą, paskui atėjo eilė miškui, kuris imta kirsti su rei­kalu ir be reikalo. Aišku, kad atėjo aukso gadynė visokiems tamsiems medžiotojams, kurie ligi šiol nedrįso pasirodyti vokiečių geležinio kumščio suvaržyti. Prasidėjo masinės medžioklės. Savo­tiško pobūdžio jos buvo dideliuose miškų masy­vuose. Medžiota didelėmis kompanijomis. Maži kaimai sudarydavo vieną kompaniją, dideli dvi, tris. Vadovautasi simpatijomis ir antipatijomis, dažnai būta ir antagonizmo. Dalyvavo visi, net ir tie, kas neturėjo šautuvo, ėjo varovais. Me­džioklei pasibaigus dalytasi nukautais gyviais. Didesni žvėrys, pavyzdž., briedžiai, šernai, stir­nos, buvo supiaustomi mažais gabalėliais ir kiek­vienas dalyvis gaudavo savo porciją. Kailiai buvo parduodami, o pinigai taip pat išdalijami. Tik kiškiai ir paukščiai tekdavo tam, kas juos nušaudavo. Tokios medžioklės prasidėjo jau 1918 m. rudenį ir truko visą žiemą. Medžiojo kasdien didžiausios medžiotojų gaujos, seni ir jauni, gink­luoti vokiškais, rusiškais karabinais, naujausių, senų ir seniausių sistemų medžiokliniais šautuvais. Nei vienos dienos, nei vienos valandėlės žvėrys neturėjo ramybės miške; daug jų buvo nukauta, bet dar daugiau sužeista, ir ant sniego įvairiomis kryptimis ėjo kruvinos pėdos raudonais siūleliais. Aišku, kad tuomet daugiausia nukentėjo dideli žvėrys, pirmoje eilėje briedžiai.

Briedžio gyvenamosios vietos — platus miškai su ežerais, durpynais, raistais, bet tolimuose šiau­rės kraštuose, kur neauga aukšti medžiai, šis gy­vulys gyvena tundrose, vien tik krūmais ir ma­žais medeliais apaugusiose. Negalima pasakyti, kad briedis būtų tikras žvėris sėslys, nes paste­bėta, kad jis dažnai daro tolimas keliones. Taip antai, Taimyro pusiasalio briedžiai vasaros metu nukeliauja daugiau kaip 700 kilometrų į samaninę tundrą, o žiemai grįžta atgal. Taip pat keičia savo gyvenimo vietą Skandinavijos ir Rytprūsių brie­džiai. Kiek teko girdėti, perijodines keliones atlieka jie ir Nerijoje. Be tokių taisyklingų kelionių, šie žvėiys dažnai palieka savo pagrindinę gyve­nimo vietą ir toli nusibasto į nežinomus jiems kraštus. Sztolcman mini atskirus briedžius, kurie netolimoje praeityje buvo sumedžioti buv. Siedleco, Kielcų gubernijoje, o vienas net Austrijos Silezijoje. Panašiose aplinkybėse, beveik mano akivaizdoje, buvo nušautas briedis Lydos apsk., kur briedžių nebėra nuo senų laikų. Manau, kad toks briedžių bastymasis yra svarbi jų nykimo priežastis, nes atsidūrę nežinomoje vietoje gyvu­liai menkai orientuojasi pavojui atsitikus ir dėl to lengvai gali būti sumedžioti. Briedžio pašaras daugiausia jauni krūmų ir medžių, kaip antai, karklų, epušių, beržų, pušų ūgiai. – Šakutes iki pieštuko storumo nukanda jis visiškai arba tik nubraukia jų lapus. Tam labai padeda jo didelės, judrios lūpos. Be to, mėgsta jis karnauti, nulup­damas medžių žievę. Jei kokia viršūnė atrodo jam labai pageidaujama, tuomet užlipa jis ant to medelio, paimdamas jį tarp pirmagalinių kojų, ir prilenkdamas jį prie žemės lengvai pasiekia gar­džias šakutes. Tokių pusiau išvirtusių ir apgraužtų medelių, pasak prof. Thienemanno, dažnai galima matyti Nerijoje. Mėgsta jis kai kuriuos augalus, augančius balose, pavyzdž, viržius, purenas, rūškynes, kūlynus, net ir vandens lelijas, kurias renka panerdamas gaivą. Iš tikrų šaltinių girdėjau, kad nelaisvėje laikomi briedžiai labai mėgdavo čižmą (Tanacetum vulgare).

Nepaisant sunkaus kūno, briedžio judesiai yra labai grakštūs ir lengvi. Visuomet bėga jis risčia, iškeldamas tuo pačiu laiku pirmagalinę ir pasturgalinę kojas tos pačios pusės. Tik pašautas briedis ima bėgti šuoliais, ir tai yra tikras ženklas, kad jis yra sužeistas. Gerai bėgioja jis net labai klampiomis vietomis; pasinaudo­damas tuo, kad jo pirštai, sujungti elastine oda, gali plačiai išsiskėsti. Sakoma, kad ypatingai klampiose vietose briedis šliaužia sulenktomis kojomis. Tačiau žinoma atsitikimų, kad tokiose vietose, pavyzdž., Nemuno deltoje, briedžiai prigerdavo.

Iš jutimų pirmoj vietoj statoma klausa ir uoslė. Jau iš tolimo atstumo pajunta jie besiar­tinantį pavojų, o ausų judrumas duoda galimumų spręsti, iš kurios pusės jis ateina. Tas pats galima pasakyti apie uoslę: jie suuodžia medžiotoją per 500—1000 metrų. Mažiau tobulas yra regėjimo jutimas, nes akys, būdamos mažos ir plačiai pastatytos galvos šonuose, vargu tik atskiria neju­damus dalykus, nebent margus arba ryškių spalvų. Sprendžiant iš to, kad briedis išrenka maistui tik kai kuriuos augalus, galima spėti, kad jo sko­nio jutimas gana tobulas. Kai dėl lietimo jausmo, tai čia sunku kas nors tikra pasakyti. Dėl brie­džio intelekto laipsnio ne visų autorių nuomonės sutinka. Taip antai, žinomasis Latvijos gyvių žino­vas Lowis labai žemai jį vertina, sakydamas, kad briedis „nepaprastai kvailas gyvulys, nesu­gebąs susivokti net dideliausiam pavojuje jo gy­vybei ir vien tik imponuojąs savo dideliu kūnu ir archaiška biauria išvaizda“. Sunku sutikti su tokiu šališku ir gamtininkui netinkamu įvertinimu, todėl man malonu čia pat pareikšti, kad žino­masis briedžių medžiotojas F. Bley yra kaip tik priešingos nuomonės. Taip pat aukštai vertina briedžio psichines savybes A. Martenson (žiūr. A. Martenson. „Der Elch“). Kalbėsime jo žodžiais: „Laukinių gyvulių dvasinės savybės laisvėje aiš­kiausiai pasireiškia tuo, kaip jie rūpinasi savo gerove, pasirenka buveinę, vengia pavojaus, pasi­traukia nuo priešo ir kaip jie sunaudoja tai, kas tekę anksčiau patirti. Čia kiekvienas prityręs me­džiotojas gali atpasakoti įvykius, kurie liudija apie briedžio išmintį. Taip antai, seni patinai prieš atsiguldami padaro kiek tolėliau lygiagretes pėdas priešinga kryptimi ir gula galva atkreipta ton pusėn, iš kur yra atėję, kad iš ten neužkluptųjų priešas. Taip pat besitraukdami jie padaro kilpas ir vingius, net vandeny, kad suklaidintų priešą, o be to, bėga, kiek tik gali, pavėjui, kad geriau girdėtų kas darosi užpakaly. Vieno būrio brie­džiai bėgdami žengia savo vadovo pėdomis, lygiai kaip ir vilkai, kad patogiau ir tyliau nubėgtų, o taip pat paslėptų savo skaičių. Varomas briedis net tankiame krūmyne moka taip tyliai prasimušti, jog nei viena šakutė nesubraškės, nei vienas sniego gabalas nebus nubrauktas. Šviežios žmonių pėdos atrodo jam įtariamos ir verčia jį būti atsargų, nepatikintį. Baronas F. Nolde savo vei­kale „Jagerpraxis“ mini vieną seną stiprų patiną, kuris laimingai išėjo iš daugelio varymų ir paga­liau taip pragudrėjo, jog pačioje varymo pradžioje prasimušdavo pro varovų eilę, kol galų gale nu­šovė jį šauliai, užpakaly varovų pastatyti. Senas medžiotojas A. Stūtzer praneša, kad maždaug prieš

50 metų Livų žemėje Pernavos apskrity lai­kėsi senas raguočius, kuris mokėjo pasprukti visur persekiojamas; vasaros metu jis persi­keldavo per Pernavos įlanką toliau į šiaurę, į Testamos parapiją, o žiemą grįždavo atgal ir tuomet be paliovos keitė savo gyvenamąją vietą, atlikdamas toli­mas keliones, pavyzdž., į Salisburgo parapiją, ir niekuomet nepasisekdąvo jo apsupti. Pagaliau jis buvo ras­tas nugaišęs nuo šūvio žaizdos.

Briedžio ragai iš Gudų girios 1) iš Berštų urėdijos 2) iš Ežeronių urėdijos. (T. Ivanausko rinkiniai).

Kad briedžiai turi gerą vietos ir orienta­cijos jausmą, o taip pat gerą atmintį, matyti jau iš to, kad jie nuolat keliauja.

Iš netyčių užkluptas savo guolyje arba besi­ganąs briedis niekuomet nebėga galvotrūkčiais, kaip kad elnias arba kai kurie kiti žvėrys; daž­niausiai nubėga jis nedidelį atstumą, kol pastebi, koks pavojus gresia; arba jis palaukia, kad geriau pauostytų ir apsvarstytų, ar bendrai, jam, kaip stipriam žvėriui, yra reikalo bėgti. Tokį elgesį vargiai galima pavadinti kvailu.

Taigi briedis nėra kvailas ir intelekto atžvil­giu stovi jis, mano nuomone, ne žemiau už arklį. Tik jo elgimasis kai kada atrodo keistas ir, turint galvoje jo didelę jėgą, atkaklus. Norvegų laikraš­tis „Dovre“ praneša, kad sniegingą 1902 m. žiemą briedžiai dažnai bėginėjo valomu gelžkelio pylimu.

Vieną sykį keleivinis traukinys pavijuo du briedžiu, kurie, nepaisydami signalų, nenorėjo pasišalinti, bet vis bėgo priešaky; net sustojus traukiniui ir konduktoriui mojant raudona vėliavėle, jie nesi­traukė ir bandė spirti pirmagalinėmis kojomis. Pagaliau prabėgę dar prieš traukinį 4 kilometrus jie buvo suvažinėti. Tiesa, kai kada panašiai elgiasi ir kiti gyvuliai, pavyzdž., arkliai, šunes. Suerzinti arba sužeisti briedžiai neretai ginasi ir puola savo priešą, o ypatingai patinai yra pikti rujos metu. Iš daugelio apsakymų šiuo klausimu duodame čia porą.

1835 m. rugpjūčio mėn. Kurše, netoli Rennen, senas briedis, ilgą laiką šunų varomas, šoko į Usmaiten’o ežerą, kad perplauktų jį. Staiga atsisuko jis į laivą, kuriame buvo medžiotojai, bet tuo momentu buvo jam peršauta galva.

Žinomas brie­džių medžiotojas H. Ilges Petrapily pra­nešė tokį nuotykį: 1899 m. rugsėjo m. 21d. (seno stiliaus), t. y. rujos metu, nušovė jis raiste raguočių, prie kurio tačiau negalima bu­vo privažiuoti. Dėl to jo „jėgeris“ tu­rėjo pjaustyti nu­šautą žvėrį vietoje ir gabalais nešioti į vežimą. Pagaliau benešant „jėgeriui“ 100 svarų kailį, staiga iš tankumyno puolė jį keturi raguočiai. „Jėgeris“, metęs kailį ir sviedęs į brie­džius nešamą kirvį, paspruko tankumynan. Vėliau kailis buvo rastas visai sumindžiotas.

Du dešinieji briedžių ragai iš Labanorų miškų. (T. Ivanausko rinkiniai).

Reta žmogaus ir briedžio kova aprašoma barono R. žurnale „Baltische Waidmannsblaetter“. „Tverio gubernijos dvare, vadin. Molodoj Tud, mano draugas U. Obrecht nuvažiavo spalių mė­nesio vidury miško revizijos atlikti ir pasinaudo­damas tuo, kad naktį pasnigo, pasiūlė suruošti nedidelę medžioklę, nes jam buvo pranešta, kad apeita 2 briedžiai netolimame miške. Kadangi nebuvo varovų ir skalikų, tai buvo paimti du kaimiški šunes, ir jie pasirodė ne blogesni negu tikros „laikos“. Du eiguliai šunimis vedini nuėjo paskui briedžius pėdomis, o ponai D. ir E. su­stojo vietose, pro kur laukiama buvo briedžių traukiant. Pėdos iš pradžių ėjo kartu, bet netru­kus persiskyrė, todėl į kiekvienas pėdas buvo paleista po vieną šunį. Vienas jų ėmė skalyti iš karto, o kitas nuėjo tyliai. Vėliau pasirodė, kad vienas šuo rado patelę, o kitas raguočių, kurį jis tuoj garsiai skalydamas sustabdė, neduodamas jam pasijudinti iš vietos. Atsargiai prasimušdamas pro tankumyną, šuns balsą sekdamas, atė­jęs eigulis pamatė nedidelėje aikštelėje briedį ir apie 30 žingsnių nuo jo šunį. Tuomet garsiai šaukdamas ir modamas, kad pavarytų briedį medžiotojų pusėn, eigulis norėjo prieiti arčiau, bet briedis, pamatęs naują priešą, staiga atsisuko ir puolė jį. Vien tik kirviu ginkluotas eigulis pa­sislėpė už plono medelio ir čia prasidėjo atkakli kova tarp siuntančio briedžio ir menkai ginkluoto žmogaus. Laimei plonas medelis neleido brie­džiui sėkmingai panaudoti savo pirmagalinių kojų, kad sumintų žmogu; iš savo pusės eigulis suduo­davo smūgį po smūgio į jo nulenktą galvą. Kova apie medelį ėjo vis smarkyn: sukapota, kruvina buvo žvėries galva, bet ir nepavydėtina padėtis eigulio, kuris besigindamas jau apie 15 minučių ir nustojęs jėgų ėmė šaukti pagalbos. Tuo aki­mirksniu laimei į besibaigiančios dramos areną kaip tik pasirodė antras eigulis. Į mentę patai­kyta kulka valandėlę sustabdė puolantį briedį, bet tuoj ėmė jis vėl pulti savo pirmąjį priešą, nepaisydamas antro, kol pagaliau antroji kulka pakirto jam kojas. Pasirodė, kad tas briedis buvo tik dvejų metų, taigi dar ne iš tų senų piktųjų patinų“.

Yra žinoma ir kitų panašių atsitikimų, kada briedžiai mirtingai sužalodavo žmones. Dažniausiai padaro tatai patelės su jaunais veršiukais. Kuni­gaikštis K. Radvila praneša nuotykį, buvusį Taujėnuose, kai įniršusi briedė puolė ir mirtingai suspardė pasipainiojusį jai žmogų. Briedžių puolimus patvirtina ir profesorius Thienemann savo knygoje „Rossitten“. „Ar briedžiai užpuola žmogų? — klausia mane dažnai lankytojai. Iki neseniai atsakydavau: ne. Bet paskutiniais laikais įsigijau kitos nuomonės, ir būtent tuomet, kai ruošėme Kopų filmą, o joje turėjo būti atvaiz­duoti ir briedžiai.

Įvyko tatai rugsėjo mėnesį, t. y., rujos metu. Šiuo metu patinas stovi su patelėmis tankumyne ir išgirdęs, kad kas artinasi iš toli, išeina patinas keletą žingsnių priekin, ketindamas pravaryti tariamąjį kitą besiartinantį patiną. Bet šį kartą buvo tatai vežimas su kinematografiniu aparatu, kuris stengėsi privažiuoti arčiau, kad neužstotų jam reginio medžiai ir krūmai; važiavo jisai dary­damas lanką ir vis besiartindamas prie briedžių. Tas manievras turėjo būti atliktas keletą kartų ir pagaliau tatai raguočiui įkyrėjo. Staiga nuleidęs galvą atakavo jis vežimą. Riksmais, skarų mojimu pavyko tačiau sulaikyti jis prieš pat susidūrimą ir jis pasitraukė. Bet kaip! Su tokios paniekos gestu, lyg norėdamas pasakyti: „Jūs žmogeliai! Kas iš jūs būtų, jei aš rimtai padaryčiau“.

Panašiu būdu vežimas filmavimo metu buvo tris kartus užpultas, ir drąsus vežikas turėjo sėdėti sėdynėje tik savo kūno puse kad sprendžiamu momentu nusiristų į priešingą pusę“.

Briedžių rujos laikas prasideda rugsėjo mė­nesio pradžioje, o gal ir anksčiau, nes pradžia būva nežymi ir per tai sunkiai pastebima. Tas liečia Lietuvos briedžius, nes pastebėta, kad šiaurės kraštuose ruja įvyksta vėliau. Trunka ji 4 — 5 savaites patinams; patelių gi ruja trunka (lygiai kaip ir kitų žvėrių ir paukščių) daug trumpiau. Tuo laiku raguočiai darosi labai nera­mūs, jie bastosi po miškus, ieškodami patelių pėdų. Tuomet galima girdėti jų savotiškas balsas, kuriam geriausias apibūdinimas bus „stenėjimas“. Jis galima išreikšti diftongu „u-o“, dedant kirtį ant o su tam tikra vibracija. Senų laikų medžio­tojai, kurie „vobino“ briedžius pamėgdžiodami jų balsą su tošies trimitu, ištardavo į trimitą žodį „ku-bok“. Pasikeitęs trimite garsas kaip tik išei­davo panašus į briedžio stenėjimą. Rujos metu briedžiai paleidžia ypatingą, žmogaus nosiai nelabai malonų kvapą. Tą kvapą turi ne tik tuo laiku nuimtas kailis, bet ir pėdos ar iškastos žemėje duobutės, nes tuomet briedžiai išmeta žemę iš po kojų, panašiai kaip tatai daro naminiai raguočiai. Vieni mano esą tai šlapumo kvapas, nes raguočiai kaskart šlapinasi ten, kur tatai buvo padariusios patelės. Kiti gi autoriai tikina, kad tas kvapas kyla iš tam tikrų pas elninių šeimos gyvulius tarp pirštų randamų liaukų. Toji liauka rujos metu esą gaminanti stipriai kvepiantį skystimą, kuris ir įsisunkia į žemę; jis turi veikti pateles jaudinamu būdu.

Rujos metu stiprūs patinai stengiasi pašalinti kitus besivaržančius dėl patelių patinus, ir tuomet įvyksta aistringos kovos. Tokiose kovose kiek­viena elninių rūšis turi savo priemones ir, pasak Martensono, briedžiai besikaudami stengiasi paversti savo priešą ant žemės. Taip antai, šio autoriaus žodžiais Livų žemėje Olingo miškuose eigulis L. buvo liudininku, kaip vieną rytą rujos metu ant kalnelio dvylikašakis patinas užpuolė keturšakj nors ir stiprų raguočių, ir pastarasis pargriuvo žemėn. Po kiek laiko jis vėl at­sikėlė ir vėl susidūrė su pirmuoju. Šį kartą keturšakis sudavė dvylikašakiui tokį smūgį, jog šis nuriedėjęs nuo kalnelio čia pat ir nu­sibaigė. Pas jį buvo nustatytos gilios žaizdos pirmagalio apati­nėje pusėje. Be to, pasirodė, kad užmuš­tasis patinas turėjo nors ir stiprias, bet že­myn nulenktas ragų at­augas, taigi kovai ma­žai tinkamas. Toliau Martenson paduoda kitą įdomų nuotykį: Maskvos gubernijos Bogorodsko apskrities girininkas, rujos metu išgirdęs baisų riksmą ir nuėjęs ten, pamatęs du besikaunančiu raguočiu, dešimčiašakį ir keturšakį. Pirmasis pavertęs antrą ant žemės ir atsiklaupęs badė jam šoną, pastarajam baisiai rėkiant. Šią valandėlę pro šalį prabėgo 3 patelės ir, pamatęs jas, dešimčiašakis paliko savo priešą ir nubėgo prie jų. Keturšakis gi atsikėlęs pasitraukė tankumynan“.

Briedžio ragai iš Žaliosios, Panevėžio apsk. (Gamtos Tyr. Stoties rinkiniai).

Štai keletas kitų įdomių faktų, to paties auto­riaus paduodamų: „Oberjėgeris C. Bark praneša iš Bieloviežos apie briedžių kautynes štai ką: „Briedžių kautynių arti nemačiau, nes buvo per tamsu, tačiau girdėjau kojų dundėjimą, ragų susirėmimą ir šakų laužymą. Iš ryto radau ką tik padvėsusį maždaug penkerių metų keturšakį raguočių; mirtingoji žaizda, sužalojusi plaučius, buvo matoma už mentikaulio. Kitais atsitikimais rasdavau durtų žaizdų kakle, o kai kada ir mažų žaizdų, kurios, spėju, buvo mažų ragų ataugų padarytos. Mano tarnybos draugas R. 1902 m. rado 2 vienerių metų dvikovoje žuvusių raguočiu, abu buvo keturšakiai. Vieno mirtin­goji žaizda buvo užpakaly kairiosios, kito užpa­kaly dešiniosios mentės; vieno buvo kruvina kairioji didesnioji rago šaka, kito dešinioji. Nu­imant kailius, be to, pastebėtos kruvinos dėmės, kurios galėjo būti tiktai nagomis padarytos. Daug kartų miško sargyba pastebėjo, kad besi­kauną briedžiai atsistoja piestu, panašiai kaip arkliai, ir prie to mušasi pirmagalinėmis kojomis“. Patelės, kurios šiaip savo veršiukus gindamos parodo tiek narsumo, nesikiša į patinų kovą ir net visai indiferentiškai žiūri į savo laikinojo paties mirtį. Tai suprantama, nes vietoje žuvusio tuoj atsiranda kitas, kad atliktų gamtos uždedamą pareigą, o tas pastarasis rujai pasibaigus juk taip pat nustoja patele rūpinęsis“.

Kad briedžio pirmagalinės kojos sudaro svarbų jo ginklą, sutinka ir profesorius Thienemann, arti stebėjęs šiuos žvėris Rasytėje (Kopose). Jis sako: „Svarbiausias briedžio ginklas tai jo pirmagalinės kojos. Aš pats pergyvenau nuotykį, kai briedis puolė mano vikrųjį spanielę. Jei jis būtų pataikęs, tikrai mano šuo būtų sutriuš­kintas, ir aš galiu iš to aiškai įsivaizduoti briedžio ir vilko kovą. Tokios žiaurios kovos, kaip elnių, pasitaiko čia Ne­rijoje ne taip dažnai, tačiau žinau keletą čia rastų nudurtų raguočių“.

Pasak Sztolcmann‘0, briedė nešioja 36 iki 40 savaičių; Martenson tvirtina, kad tas laikotarpis trunka ne mažiau kaip 273 dienas (t y. 39 savai­tes). Pirmasis autorius tvirtina, kad ji atveda vieną, du, o kartais tris veršiukus. Pasak Martensono, faktų, kad briedė atvestų tris jau­niklius, nėra žinoma. Aš pats turėjau progą prepa­ruoti dvi nėščias briedes, nušautas Gudų Girioje. Viena buvo mažesnė ir, matyti, jaunesnė; joje buvo 1 jauniklis; antra didesnė ir tur būti senesnė, turėjo jų du. Ką tik gimęs jauniklis atrodo labai savotiškai. Jis yra žalos spalvos, kaip naminis veršiukas, ir dar nėra kumpanosis. Tokis jau­niklis pirmomis savo gyvenimo valandomis guli prisiglaudęs kokioje nors duobutėje. Martenson spėja, kad tuo atveju, kai gimsta du jaunikliai, tarp vieno ir kito gimimo praeina ne mažiau kaip viena diena laiko, nes randant porą naujai gimusių jauniklių vienas būva dar visai bejėgis ir nevikrus, o antras jau guvus. Nuo Gudų Girios gyventojų girdėjau, kad jaunas briedžio veršiukas pirmomis savo gyvenimo dienomis žmogaus sutiktas seka jį, manydamas, kad čia jo motina. Gimimo laikas — gegužės, o gal net ir birželio mėnuo. Briedė žindo jauniklius apie 3 mėnesius, bet vedžioja juos su savim ilgiau. Aš pats mačiau juos kartu dar sausio — vasario mėnesiais, bet, tur būt, tai trunka dar ilgiau.

Briedžio ragai iš Žaliosios, Panevėžio apsk. ( Gamtos Tyr. Stoties rinkiniai).

Pirmosios ragų užuomazgos pasirodo aštuntą — devintą mėnesį nedideliais gumbeliais po oda kaktos kauluose. Iš jų antrais gyvenimo metais užauga 4 — 6 cm. ilgio ir 2 — 3 cm. storio vienšakiai ragučiai, pakrypę ne į viršų, bet į šalis; be to, jie neturi dar „rožių“. Trečiais gyvenimo metais šie ragučiai yra numetami, o jų vietoj užauga didesni, net iki 35 cm. ilgio, stipresni, bet taip pat vienšakiai ragai su aiškia rože. Jie būva jau pakrypę viršun. Kai kada šiais me­tais vienas arba ir abudu ragai gali būti ir dvi­šakiai, kartais net trišakiai. Ketvirtais metais ragai paprastai būva abu dvišakiai. Retkarčiais ketvirtais metais vienam rage arba ir abiejuose užauga po tris šakas. Penktais metais ragai būva tokie patys kaip ir ketvirtais metais. Šeštais me­tais ragai turi po tris šakas, bet bendras šakų pamatas būva platesnis. Septintais metais abie­juose raguose būva nuo 6 iki 8 ataugų, tame skaičiuje bendrai kiekviename rage viena arba dvi šakos atkreiptos priekin, vadinamoji „akinė“ atauga; ji gali būti dvišakė; kartu su tuo ataugų pamatas žymiai išplėstas. Aštuntais metais ra­guose paprastai būva 8 — 10 ataugų, tarp jų 2 arba 4 akinės. Devintais metais būva 10 — 12 ataugų, jų tarpe 4 — 6 akinės, o dešimtais metais apie 12 — 14 ataugų, tarp jų iki 6 akinių. Kitais metais ragai daros dar stipresni ir dažnai žymiai išsiplečia bendrame ataugų pamate, bet kartu su tuo pačios ataugos darosi trumpesnės. Labai senų egzempliorių ragai kartais vėl mažėja. (Tas pats pastebėta ir pas elnius). Paduotoji čia ragų kitimo tvarka toli gražu ne visuomet yra tokia ir toje srityje žinoma labai daug nukrypimų.

Nauji ragai pradeda rodytis anksti pavasarį, t. y. kovo balandžio mėnesiais, ir iš pradžios būva aptraukti plona oda ir apžėlę smulkiais, švelniais plaukais. Viduvasarį oda ima džiūti, esamos juose kraujagyslės nykti, ir tuomet briedžiai, suradę patogų medį, trina prie jo ragus, kad nubrauktų odą galutinai. Nusilupus odai, ragai būva šviesūs, bet paskui įsigyja gražias tamsias rudas spalvas. Kai kurie autoriai tvirtina, kad tamsioji spalva gaunama veikiant medžių syvams šviežiai nu­luptą ragą. Man tasai tvirtinimas atrodo kiek abejotinas, nes ne visuomet briedis panaudoja savo reikalui tą pačią medžio rūšį, o pagaliau gal būt ir ne visuomet gyvą medį. Ragų tryni­mas įvyksta pas mūsų briedžius liepos rugpiūčio mėnesiais (pasak Martensono, trunka nuo 1 iki 7 dienų). Seni pradeda trinti ragus anksčiau, jauni — vėliau ir, kaip žinoma, rujai prasidėjus turi jie jau gražius ir stiprius, dvikovoms pa­ruoštus ginklus.

Ragų metimo laikas svyruoja labai pla­čiose ribose, bet manoma, kad seni egzemp­lioriai numeta juos anksčiau, jauni — vėliau. Šis laikotarpis pareina nuo įvairių įtakų, o ypač nuo klimato. Artimų mums Rytprūsių briedžiai meta ragus spalių lapkričio mėn., Latvijoje gruo­džio mėn. (ir tur būti dar vėliau), Lietuvoje (Gudų Girioje) esu matęs raguotus briedžius dar sausio mėn. 13 dieną, bet taip pat esu matęs beragius patinus vasario m. pradžioje.

Briedžiai medžiojami įvairiais būdais, kaip antai, su skalikais, su varovais, sekant juos pė­domis ir pagaliau priviliojant rujos metu („vobinant“) tam tikru trimitu, iš tošies padarytu. Be to, Europos Rusijoje ir Sibire vartojami ir kiti būdai, ne visuomet sutaikomi su padoraus me­džiotojo etika. Lietuvoje, kai buvo dar daugiau briedžių, dažniausiai buvo medžiota su skalikais arba ir prastais, bet tai medžioklei įgudusiais šu­nimis. Svarbu buvo, kad šuo gerai laikytų žvėrį. Medžiotojų skaičiaus užtekdavo nedidelio — 4 — 5 žmonių, kad apstatytų visas miško „gyslas“, pro kur žvėrys buvo papratę trauktis. Aprašysiu čia vieną savo medžioklę, įvykusią 1905 m. spalių mėn. 10 dieną Gudų Girios Varėnos – Berštų urė­dijose. Buvo gražus, truputį ūkanotas rudens rytas. Aš ir keturi mano nuolatiniai medžioklės draugai, tame skaičiuje puikus medžiotojas man neužmirštinas a. a. Tamošius. G., traukėme iš Musteikos kaimo Čapkelių raisto link. Tasai raistas apimąs apie 54 kvartalus tankaus beržyno, karklyno, žemo ligūsto pušyno, apaugęs sama­nomis, spalgenomis, žodžiu, tipiška briedžių, kur­tinių ir gervių buveinė. Jau patys pirmieji žings­niai lėmė mums laimę, nes tik išėjus mums iš kaimo šunes pakėlė kiškį, kuris šoko skersai kelio. Vos spėjau įdėti šovinius ir nudėti jį jau perbėgant kelią ir nykstant tankumyne.

Šunų turėjome porą — vienas neva skalikas, antras neapibūdintinos veislės ir spalvos: užsukta uodega, gauruotas, suveltais plaukais su ištisu tubu nusišėrusių, bet prikibusių prie kūno plaukų, vardu „Peisakas“. Šio Peisako specialybė buvo kaip tik briedžiai; radęs šį žvėrį, jis ne tik laikė jį visą dieną, bet net stengėsi sutūrėti, kad duotų laiko medžiotojui prieiti…

Praėjome didžiąją Balą, palikome nuošaly Zervinų ežerėlį, pasukome į šiaurę Linažerio link. Buvęs iš pradžios smiltingas sausas pušy­nas pamažu ėmė keistis, pasirodė berželiai, kark­lynai ir pagaliau įėjome į aukščiau minėtąjį garsų Čapkelių raistą. Jau darėsi šilta, nes saulė pa­kilo aukštai, o oras, prisotintas drėgnumo, ne­leido prakaitui garuoti. Mes pakrikome. Keturi atsistojo keturiose „gyslose“, o Tamošius G. nu­vedė šunis ten, kur jo manymu turėjo stovėti briedis. Palikau vienas. Praėjo pusvalandis, va­landa. Diena iš tiesų graži, viena tų rudens dienų, kurios duoda daugiau, negu iš jos lau­kiama, ir per tai nepaprastai ra­mina žmogaus širdį. Štai pokojų baltos, vandens prisisiurbusios samanos, o jose, kaip kraujo lašai, spalgenų uogos; štai aplinkui ber­želiai jau gerokai pageltusiais lapais, o oras mė­lynas, mėlynas, tik jame plaukia balti voratinklių siūlai. Aukštai ore varteliojasi du ereliai, čia kyla aukštyn, čia suglaudę sparnus lyg akmuo krinta žemyn, kad vėl pa­kiltų išplėtę sparnus, ir girdimi jų balsai, pana­šūs į mažų šuniukų skalinimą…. Tik štai iš toli pasigirdo šunes, jau aiškiai girdėti. Varo. Bet varymas savotiškas, tai ne aistringas skatinimas, kaip kad būva stirną arba kiškį pakėlus. Tai skalinimas, kuris kaskart pereina į paprastą lojimą, lygiai kaip kad šunims puolant žmogų.

Briedžio ragai iš Rudnikų girios. (Gamtos Tyr. St. rinkiniai).

Dabar aišku — varo briedį. Jis eina nesisku­bindamas, kaskart sustodamas ir tuomet šunes valandėlę nustoja skalinę arba tik retkarčiais su­loja. Jau arti. — Tamošius mane gerai pastatė, —pamaniau sau. Bet štai kažin dėl ko ir briedis ir šunes pakrypo į šalį, aplenkdami mane. Bu­vau nusiminęs, bet praėjęs porą šimtų žingsnių briedis vėl sustojo, nes girdžiu, kad šunes loja vietoje. Pasileidau bėgti, taikydamas žingsnius taip, kad tylint šunims eičiau kuo tyliausiai. Jau esu arti, bet šunes tyli; bijau pasijudinti. Štai vėl suloja šunes ir matau Peisaką, o dešimtis žings­nių nuo jo už tankios eglelės keturias šviesias, grakščias briedžio kojas. Paties žvėries nematau, užstoja šakos. Ar yra ragai ar ne? Štai klausi­mas, kuris turi nulemti mano laimę. Žiūriu akylai ir štai pamatau ausis, o greta porą ragų. Šūvis į mentę. Pora milžiniškų šuolių, kojų dun­dėjimas, šakų laužymas ir viskas išnyko, tik gir­dėti aistringi šunų balsai. Bet tai truko neilgai ir viskas nutilo, ir vėl sulojo vieną, antrą sykį. Bėgu, kiek leidžia širdis ir kojos. Matau šunis, jie stovi vietoje. Dar arčiau ir matau — berželių tankumyne guli puikus raguotis, atsirėmęs galva ant berželio. Liūdnai dar žiūri nedidelės, bet reikšmingos akys, o jų kampe kabo didelė ašara….

Bene gražiausia medžioklės rūšis tai viliojant („vobinant“) rujos metu. Medžiotojas nuvyksta į briedžių lankomą vietą, o jo palydovas privi­lioja patiną, pamėgdžiodamas jo balsą su tošies trimitu; drauge laužomos šakos, kad briedžiui susidarytų įspūdis, esą prie jo artinasi kitas pa­tinas, pasiruošęs varžytis dėl pa­telės. Kad duotumėm supratimą apie šią medžio­klę, duodame čia citatą iš Naryškino veikalo (žiūr. D. Naryškin. „Ochota na lo­šei“).

„Apie vidu­naktį nuvykau į mišką ir jau be­siartindamas prie tos vietos, kur buvau vakar, iš­girdau kelių susirinkusių briedžių balsus. Į juos įsimaišydavo silpnesni patelių šauksmai ir verksmingi veršiukų bliovimai, nes su jais žiau­riai elgėsi įniršę raguočiai. Trumpai sakam, „tai buvo Sodoma“, anot mano palydovo žodžių. Vi­lioti buvo dar per tamsu. Kartais žvėrys priei­davo taip arti prakirstos linijos, kur aš stovėjau, laukdamas aušros, jog aš net spaudžiau savo ekspreso gaidžius, manydamas, kad štai pasiro­dys žvėris iš tamsumos ir gal būt gausiu jį šauti. Riksmai, triukšmas, šakų laužymas truko iki auštant ir man rodėsi, kad už kokių penkių minučių galima bus pradėti vilioti. Deja, brie­džiai kaip tik ėmė nuo manęs tolintis ir po ke­leto minučių jų balsai atrodė lyg tolimas varlių kvaksėjimas.

— Šiandien nieko nebus, — pareiškė mano palydovai. Buvau nusiminęs; nejaugi vėl nepa­sisekimas. Nutariau sekti briedžius ir pamojau pa­lydovui, kad eitų drauge.

Skubiai perėjęs mišką girdimų balsų kryp­timi, sustojau po kelių šimtų žingsnių: išmin­džiotos samanos ir sulaužyti krūmai vaizdingai rodė, kad neseniai buvusi čia briedžių banda. „Viliok!“ liepiau savo palydovui. Pirmieji trys keturi garsai nedavė jokio atgarsio; todėl ėmėme vilioti dar garsiau. Ir štai savo džiaugsmui išgir­dau atsakymą, nors ir toli. Mes pradėjome sku­biai eiti tenai, ir aš liepiau vilioti vis einant. Jau buvome nuėję apie ketvirtadalį varsto, kaip staiga ties mumis pasigirdo raguočio balsas. Mes atsa­kėme jam vis eidami priekin, ir pagaliau prisi­artinęs tiek, kad jau buvo girdėti visos balso modulacijos, ėmiau laužyti šakas. Tačiau raguočius nesiartino daugiau ir iš jo retų šauksmų įsitiki­nau, kad prie jo yra briedė, kurios jis nenori palikti. Tuomet aš, paslinkęs dar arčiau, atsidū­riau gana retame beržyne su tankiais karklų krū­mais. Šakų laužymas, rodės, labai sukiršino ra­guočių, nes jis ėmė vis tankiau rėkti. Mano ap­skaičiavimu, buvau dar apie 150 žingsnių nuo jo ir ėjau tiesiog, nors ir atsargiai į jį.

Staiga už didesnio krūmo kilo triukšmas ir išbėgo dvišakis raguočius, tur būt, mane pama­tęs. Vėl sugaištas rytas, — nuliūdęs pamaniau sau. Tuo pačiu momentu iš paslaptingos krūmų tamsumos pasigirdo gailestingas veršiuko riksmas, o paskui kergiančio patino žvengimas. Vėl paviliojau, vis lauždamas šakas, ir tuoj iš krūmų išsinėrė stipri briedė. Ji pažiūrėjo mano pusėn, lyg norėdama rasti drąsuolį, kuris išdrįso prisi­artinti prie jos paties. Mano kojos drebėjo, šir­dis smarkiai plakė, o rankos spaudė šautuvą.

Pamažu artinosi briedė ir priėjusi apie 30 žingsnių pasuko dešinėn, vis dairydamosi atgal. Buvo aišku, kodėl ji taip darė; paskui ją sekė veršiukas.

Godžiai smeigdamas savo akis į karklyną, staiga pamačiau ragų viršūnes — raguočius sekė paskui briedę. Pamažu traukdamas, leido jis duslų, sulaikomą balsą, lyg paspringdamas iš pykčio ir aistros. Išgirsdamas mano viliojimą, jis kaskart sustodavo ir badė ragais artimus medžius, paskui prilenkęs galvą uostė briedės pėdas.

Po kelių žingsnių pasirodė jis man geru šūvio atstumu, atkreipęs į mane šoną. Paspau­džiau nuleidiką. Po šūvio briedis šoko bėgti, bet padaręs keletą pastangų ir sunkiai stenėda­mas griuvo žemėn. Po kelių minučių mes jį radome. Buvo devinta valanda ryto“.

Daug sykių buvo bandyta užlaikyti briedžius nelaisvėje ne tik dėl pamėgimo, bet ir praktiš­kais sumetimais. Taip antai, Martenson rašo, esą Karolis IX, Švedijos karalius, vartodavo briedžius kurjeriams vežioti, nes šie gyvuliai dėl savo nuostabaus greitumo galėdavo žiemos metu padaryti per vieną dieną iki 36 švediškų mylių.

Tartų miesto archyve randamas miesto val­dybos įsakymas iš XVII amžiaus, kur draudžia­ma važinėti mieste briedžiais, nes jie ‘baido arklius. Savo įdomioje knygoje „Mammutleiche und Urvvaldmenschen Nordostsibiriens“ Pfizenmayer praneša, kad, senų jakutų žodžiais, dar pradžioje praėjusio amžiaus briedžiai buvo vartojami kaipo jojamieji gyvuliai, bet vė­liau jų vartojimas rusų valdžios buvo uždraustas, nes „jakutų plėšikai ir vagys, pavartodami brie­džius, galėjo lengvai pasprukti į neprieinamus raistus, o kazokai su savo arkliais negalėjo jų ten pasiekti“. Atitinkami dokumentai ligi šiol laikomi Jakutsko archyve.

Labai įdomų aprašymą pono P. M. apie briedžius, laikomus nelaisvėje, randame rusų žurnale „Priroda i Ochota“: „Aš gyvenau tuomet Riazaniaus gubernijoje. Gegužės mėn. 27 d. atnešė man eigulis du ką tik gimusius briedžių veršiukus, buliuką ir telytėlę. Tuoj jiems buvo paruoštas minkštas guolis ir pradėta žindyti speniuku (žinduku). Po poros dienų pristatė juos karvei, kuri ką tik buvo apsiveršiavusi ir kuriai veršiukas buvo atimtas. Netrukus auklė ir au­gintiniai priprato kits prie kito. Kadangi kaimo jaunuomenė, reikšdama savo smalsumą ir pa­lankumą, neduodavo gyvuliukams ramybės, lie­piau įtaisyti sodne užtvarą su pašiurę nuo lietaus ir saulės. Ten buvo padėti briedžiukai ir tris kartus per dieną prie jų prileidžiama karvė.

Praslinkus dviem savaitėm, imta jiems dėti įvairių karčių žolių, šermukšnių, epušių ir karklų šakučių, kad patirtų, kuris augalas jiems dau­giausia patinka; taip pat po truputį buvo jie pratinami gerti pieną su avižų miltais. Po trijų mėnesių veršiukai ėmė ėsti juodą duoną, grūstas avižas ir įvairias karčias žoles; jų mėgiamas au­galas buvo čižma. Sukakus penkiems mėnesiams, karvė buvo atimta, o veršiukai augo gerai ir eidavo, kai buvo šaukiami „los, los“, tačiau ne­pakęsdavo vaikų, reikšdami savo neapykantą ly­giai kaip avys, t. y. suduodami kojomis į žemę.

Žiemai jiems buvo surinkta ir išdžiovinta daug čižmos ir suvežta keletas vežimų karklų šakų, o jie patys buvo padėti tvarte, bet kas rytas išlei­džiami. Jie tuoj bėgdavo prie karklų ir nuėsdavo plonas šakutes, o nuo storų nulupdavo karnas. Žiemos pabaigoje jau kiemas jiems buvo per ankštas ir jie ėmė lankyti kaimą. Len­gviau jiems surasti ir nuo miškinių briedžių at­skirti kiekvienam buvo pakabintas ant kaklo skambutis.

Dabar kaimo jaunuomenė liovėsi jiems įky­rėjusi, nes vieną sykį vienas briedžiukas savo pirmagalinėmis kojomis apvertė kažkokį vaikiną. Maistui gaudavo jie raistų šieno, čižmų ryšulį, saują avižų ir du kartus per dieną karklų šaku­čių viralą su avižiniais miltais, be to, kiekvienas mano šeimynos narys progai pasitaikius duodavo jiems duonos gabalą.

Jaunų ir senų smagumui leisdavom jiems įeiti į namus, kur jie apeidavo aplink kambarius ir žiūrėdavo į save veidrody. Vėliau veidrodis buvo nuimtas, nes vienas ar kitas ėmė pulti ko­jomis savo atvaizdą. Tie apsilankymai visuomet buvo atlyginami duonos gabalais, ir jie taip pri­prato prie šių vaišių, jog kasdien rytą tiesiog iš tvarto bėgo į prieangį, užbėgdavo šešis laip­tukus ir badė į duris, kol buvo įleisti arba bu­vo jiems duota duonos.

Kitą žiemą mūsų briedžiukai ėmė dažnai lankytis pas karčiamos savininką K. ir vėliau pas valsčiaus raštininką, apie pusantro varsto kaimo gale. Raštininkas, vaišindamas juos duona su medum, taip juos prijaukino, jog jie užlip­davo į antrąjį jo namų aukštą. Žiemos gale tarp smuklininko ir briedžių įvyko nesusiprati­mas. Jaunam K. nesant namie, briedžiai ėmė barškinti į duris, už kurių buvo dar kitos stiklinės durys. Senis K. užpyko ir pravarė briedžius botagu, tačiau vos tik spėjo jis atsigręžti, brie­džiai jau buvo čia ir sutriuškino į skeveldras abejas duris. Aš liepiau pataisyti duris ir po to briedžiai, kaip ir pirma, nesiliovė smuklės lankę.

Deja, netrukus praradome briedę. Mat, šil­tesniam orui užėjus, briedžiai dažnai imdavo žaisti. Mėgiamas jų žaidimas buvo toks: vienas jų įsibėgėjęs suduodavo kitam savo pakaušiu ir paversdavo jį ant žemės. Paverstasis briedis bematant atsikeldavo ir iškirsdavo panašų juoką kitam. Vieną dieną briedė, lyg neturėdama noro žaisti, stovėjo šalia šulinio, kuris buvo priden­gtas medinėmis krotomis. Briedžiukas įsibėgėjęs sudavė savo seseriai tokį smarkų smūgį, jog ji pargriuvusi ant šulinio krotų įlaužė jas ir įkrito į šulinį. Tuoj briedė buvo ištraukta, bet jau su­triuškinta kaukole. Briedžiukas patinas tuo tarpu stovėjo lyg stabo ištiktas ir reikėjo jis nu­vesti į šalį. Kitą dieną išleistas iš tvarto tuoj nubėgo jis prie šulinio ir turėjom bent dešimt sykių per dieną varyti jį iš ten, nes vis bandė jis pakelti krotas, be paliovos stenėdamas.

Kitą žiemą aplinkiniai žmonės pradėjo musų briedžiu skųstis, pavyzdžiui, štai dėl ko: apie pusantro varsto nuo mūsų buvo Borisovkos kai­mas, kurio gyventojai, rudeniui atėjus, taisyklin­gai eidavo elgetauti ir pasiėmę savo sterbles ant pečių apeidavo aplinkinius kraštus. Mūsų briedžiui atėjo galvon mintis pasinaudoti elgeta­vimo vaisiais, ir vos išvydęs žmogų su sterble, bėgdavo prie jo ir griebęs sterblę suėsdavo, kas joje buvo; be to, tekdavo ir žmogui, jei jis geru noru neatiduodavo. Suėdęs viską, kas buvo vienoje sterblėje, briedis ieškojo kito grabinio. Pasipylus skundams, uždarėme mūsų plačiųjų kelių plėšiką į tvartą, bet kadangi jam buvo nuo­bodu, išleisdavome jį kaskart į kiemą. Tačiau dažnai buvo užmirštama uždaryti kiemo vartai, ir briedis nesiliovė plėšikavęs viešuose keliuose. Laimei elgetos išgalvojo būdą nuo jo apsiginti: kiekvienas jų nešiodavo užanty sausą duonos plutelę ir pakišdamas ją briedžiui tuo tarpu paslėpdavo sterblę.

Kadangi turėjau persikelti į Tambovo gu­berniją, padovanojau šį briedį savo geram pa­žįstamam, o jis perdavė jį į Maskvos zoologijos sodą. Tolimesnis jo likimas man nežinomas“.

Visa, kas pasakyta, liudija apie aukštą brie­džio psichiką ir dėl to galima spėti, kad nesunku būtų paversti šis žvėris naminiu gyvuliu.

Pikčiausias briedžio priešas yra, be abejo, žmogus. Be to, jo priešai yra rosomakas, vil­kas, šuo valkata, meška, o Azijos rytuose ir tigras. Tarp tų keturkojų daugiausia jam pa­kenkia šuo ir vilkas. Ypatingai nuo jų nukenčia jauni veršiukai, bet nuo vilkų ir seniai, nes vil­kai medžioja gaujomis ir dėl to gali nuveikti daug stipresnį žvėrį.

Be šių didesnių priešų, briedis turi ir daug mažesnių, net ir visai smulkių, bet lygiai pavo­jingų.. Nurodysime keletą jų.

Šnervinis gylys (Cephenomyia Ulrichii), di­delė plaukuota musė, žaibo greitumu užskrisdama ant briedžio šnervių deda į jas savo mažytėlius kiaušinėlius. Išsiritę iš jų vikšrai apsigyvena tenai, auga, o vėliau pereina į žiotis, balso plyšį, net į alsuojamąją gerklę. Tie vikšrai, piršto są­nario didumo, ginkluoti stipriais kableliais, kar­tais apsigyvena ten dideliu kiekiu, o gyvulys, jų apniktas, kosti, čiaudo, kaskart išmesdamas juos laukan. Bet neretai pasitaiko, kad jie taip užkemša alsavimo takus, jog briedžiai uždūsta. Profeso­rius Thienemann Nerijoje užtikdavo tokių uždu­susių briedžių ir net savo veikale „Rossitten“ duoda vieno jų fotografinę nuotrauką.

Toliau briedžiai kenčia nuo plokščios įky­rios utėlinės musės (Lipoptena cervi), apsigyve­nančios pas juos ant pilvo, tarp užpakalinių ko­jų ir bendrai ten, kur oda yra plona.

Taip pat įkyrus yra briedžio inkštiras (Hypoderma actaeon). Tai didelė musė, dedanti savo kiaušinius ant briedžio plaukų. Iš tų kiau­šinių išeina vikšrai, „inkštirais“ vadinami, kurie apsigyvena odoje ir ja misdami sukelia dideles pūliuojančias votis.

Rečiau pasitaiko pas briedžius jaknose plok­ščių baltų kirmėlių „blakučių“ arba „peteliškių“ (Distamum hepaticum).

Vieną sykį savo nušauto briedžio jaknose radau keletą balsvų pūslelių mažo obuolio di­dumo. Tuomet neturėjau galimumų jų ištirti, bet man atrodo, kad buvo tai pasitaikąs ir pas naminius raguočius echinokokas (Taenia echinococcus).

Pavojingiausia briedžio liga yra kasos (splen) uždegimas. Ši liga turi epideminio pobūdžio, kai kada siausdama nepaprastu smarkumu. Taip antai, pasak Martensono, ši liga, siautusi Ryt­prūsiuose ir Pabaltijy 1866 ir 1885 m., išnaikino žymią dalį buvusių ten briedžių.Pasak H. Ilges’o, 1900 m. apie Petrapilį viename medžioklės revire rasta 40 nuo tos ligos nugaišusių briedžių.

Baigdamas šį straipsnį, negaliu nepareikšti pageidavimo, kad mūsų visuomenė, o ypač L. T. M. ir Ž. Draugija, dėtų visas pastangas ap­saugoti briedžio gyvavimui.

Šis Lietuvos miškų milžinas keista, archaine išvaizda noromis nenoromis nukreipia mūsų mintis į tolimą praeitį, kada šalia jo gyveno tau­ras, stumbras, miškinis arklys ir titnago kirviuku ginkluotas mūsų tolimas protėvis. Tai gyvas gamtos paminklas iš mūsų krašto žilos praeities, ir dėl to mes turime jį užlaikyti, jeigu tik my­lime savo kraštą, savo senovę, jeigu norime tu­rėti teisę vadinti save kultūringa tauta. Bet ne tik dėl to reikia apsaugoti nuo pražūties briedis. Priauginę jų, galime turėti puikią nepalyginamų įspūdžių medžioklę, o mokslas taip pat turėtų iš to daug naudos, nes šių žvėrių gyvenimas dar mažai ištirtas.

T. Ivanauskas. “Medžiotojas” Nr. 6, 1929 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*