Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Biržulio duburio augalija

in Geografija

Aukštumos, lygumos ar, pavyzdžiui, du­burio, nuotaiką ir jaukumą sukuria žaliasis apdaras — medžių bendrijos, pelkės, lan­kos. Netgi dirbamus laukus, kelius paįvai­rina želdiniai.

Biržulio duburio kraštovaizdis šiuo po­žiūriu turi įdomių savybių. Atskirai reikė­tų pažvelgti į duburio dugno miškus ir kitas augalijos bendrijas, o paskui apžiū­rėti duburio šlaitus.

Augalijos pobūdį čia lemia kelios pa­grindinės priežastys: paviršiaus medžiaginė sudėtis, natūralios drėkinimo sąlygos ir su­sidariusieji dirvožemiai. Šio duburio dug­ne vyrauja velėniniai jauriniai dirvožemiai, jie daug kur įmirkę. Biržulio ir Stervo apyežeriuose paplitę pelkiniai dirvožemiai.

Vietovaizdis apibūdinamas kaip stambiai banguotas priemolio ir priesmėlio ežerin­gas bei pelkėtas. Reljefo formos jame švel­nios, maždaug vieno—trijų laipsnių nuoly­džio. Paviršius daugiausia iš nelaidžių van­deniui, molingų darinių. Dėl to žemiau­siose paviršiaus vietose žliurgso pelkės, giliausioje vietoje telkšo ežerai. Pelkės beveik iš visų pusių, daugiau nei pusė duburio — apie 3509 hektarų.

Visų įdomiausias duburys yra Biržulis — ežeras, kuris kelis kartus buvo nusekintas ir iš dalies vėl patvenktas. Dabar jis labai prižėlęs. Vandens pakraščiais tęsiasi aukš­tos sienos nendrių, rečiau — meldų są­žalynai. Į juos daug kur įsiterpia siauri užtakiai — ūksmingi tuneliai. Meldų ir nendrių juosta aplink ežerą gana plati, vietomis 40—50 metrų pločio ir daugiau.

Ežero pakraščių liūnai prižėlę plačiala­pių švendrų, yra nuodingųjų nuokanų, sek­lumose radome balinių ajerų, skėtinių bėžių, paprastųjų šiurpių ir kai kurių kitų sekliavandenių augalų.

Už šios juostos ežero vidurio link tę­siasi didžiuliai (50—100 metrų pločio) są­žalynai iš plūdžių su varpinės plunksnalapės, tribriaunės plūdenos ir kitokiom prie­maišom. Didžiausio ežero išsekimo metu makrofitai buvo beveik ištisai užtraukę vandens paviršių. Prieš keletą metų ežerą patvenkus, atsirado ir neužžėlusio pavir­šiaus. Tokias sąlygas labai mėgsta įvairios paukščių rūšys, kurių čia yra labai daug.

Pagal Lietuvos pelkių rajonavimo schemą aprašomasis duburys priklauso Centriniam Žemaičių aukštumos rajonui, kuriame yra net apie dešimt procentų pelkių. Didžiau­sias pelkynas ir yra šiame pažemėjime. Čia vyrauja žemapelkės. Aukštapelkių pasi­taiko tik nuošalesnėse takoskyrose, tarp mažų upeliukų, kurių į šį duburį nuo šlai­tų nemažai subėga. Ypač platūs pelkynai apie Stervą. Jie tvyro beveik viduryje du­burio, upelių nepertekami, durpių sto­ris vietomis čia siekia 10 metrų. Dalis jų šiauriau šio ežero yra aukštapelkiniai, su būdinga augalija, nemažais spanguolynais. Tačiau čia būta gaisrų, plynė daug kur išdegusi, nukentėjo augalija. Į šiaurvakarius nuo Stervo tęsiasi sausesnis pelkynas (gar­sėjęs kurtiniais), o į vakarus šlapios Dubulių pelkės. Tai balos, priaugusios kark­lų, alksnių — natūralus ir palyginti ramus prieglobstis paukščiams.

Ypač gilias nuošalumas sudaro pietinės duburio dalies pelkynai. Plačiai tvyro Nakočios, Dumbrių, Vartavų pelkės. Ten vy­rauja labai šlapi, upelių pratekami žemapelkynai, apaugę karklais (bent kelių rū­šių), viksvynai, asiūklynai, puplaiškynai, kvepia vingiorykštės, paplitę dryžutynai, pagaliau — nendrynai, o vietomis — aje­rai. Čia net dabar, gerokai apsekus van­denims per sausas vasaras, sunku įbristi. „Žemaitiškomis džiunglėmis” galima šitas vietas pavadinti. Nedaug berasime vietinių žmonių, kurie būtų jas išvaikščioję. Aukš­tesniuose tarpupiuose želia neblogos šie­naujamos pievos. Pats pietinis šių pelkių pakraštys nusausintas. Tokios nuošalumos taip pat labai mėgstamos paukščių.

Šiaurinėje duburio dalyje nemažai plo­to užima, pasakytume, pelkių naujadaras. Tai Biržulio ežero nusekintoji dalis. Nepa­vykus nusausinti žemiausią buvusio ežero dugno dalį, čia liko kelios nemažos vandens valkos, tarsi kūdros, aplink želia karklynai, neišbrendami brūzgynai. Sugadintą ežero dalį ypač lanko nuošalumą mėgstantys paukščiai, net gulbės čia įpra­to sukti lizdus.

Apie 400 hektarų duburio dugno užima įvairaus žolyno pievos. Jose įprasta ma­tyti pievinį eraičiną, motiejuką, šunažolę, kitkart šluotsmilges ir kt. Yra retų auga­lų. Debesnų pievoje pastebėtas augant beržas keružis, siauralapė ir dėmėtoji ge­gužraibė. Dalis pievų sukultūrinta, likusios atrodo, nenumatomos kultūrinti — atiteks draustinio natūraliajai faunai.

Duburio dugnas — viena miškingiausių apylinkės sričių, nors miškas čia tesudaro vos dešimt procentų. Būdingas miškų bruo­žas — drėgnumas, sodrus ir įvairus pomiš­kis. Rasime augant eglių, pušų, drebulių, uosių, ąžuolų, liepų.

Stervo ežero ir aplinkinių pelkių miškai nesudaro vientisų masyvų, dažnai užima atokias kalvas. Tokius miškelius mėgsta eg­lės. Kūjainių apylinkėse, Dubulių šone, iš­liko brandžių ąžuolų retomiškių, primenan­čių parkus. Yra ir čia juodalksnių, drebu­lių, uosių, beržų

Biržulio ir Stervo apyežerių ir apypelkių miškuose išsiskiria, pasakytumei, salos vertingų medžių, kuriuos čia mėgsta va­dinti miškeliais. Juos globoti pradėjo jau miręs girininkas J. Rekašius, kuris čia dirbo apie 30 metų. Prieš 50 metų saugotinu pripažintas Kvietkalnio ąžuolynas netoli Biržulio. Spiginąs — aukšta lyg ku­peta smėlio kalva, apsupta pušynų, prie Biržulio, Sauserlo miškelis, pušų miškelis prie Vartavų, liepynas prie Stervo ir kt.

S. Daukantas savo raštuose ne kartą už­simena apie žemaičių liepynus, tačiau da­bar jų jau nebematyti. Minimas 23 hektarų liepų miškelis bene bus vienas paskuti­niųjų. Yra čia palaukėse (Dubulių pusėje), pakelėse, prie sodybų dailių, brandžios išvaizdos ąžuolų grupių, pavienių medžių. Dažnai jie saugo senkapių rimtį. Toks, se­nų ąžuolų ūksme gaubiamas, stovi prie Kū­jainių Tolijų kalnas, susijęs su 1863 metų įvykiais.

Biržulio duburio miškai ir miškeliai sudaro nedidelį plotą, jų pagrindinė funkcija — vandens apsauginė, rezervacinė, estetinė.

Visiškai kitoks apdaras Biržulio duburio šlaitų, kurie kyla kalvomis rytuose, banguo­tais toliais tęsiasi vakaruose. Jų žalioji dan­ga yra be galo svarbi ir reikalinga. Jie, uždarydami duburį iš visų šonų, sudaro jojo akiratį, teikia nuotaikos.

Patogiau bus pirmiausia pažvelgti į va­karinį duburio šlaitą, o po to į rytinį. Įdomu kai ką tarp jų ir palyginti. Antai, dirvožemis vakarinėje pusėje labai įvairus, dėl staigaus kalvotumo, paviršių šlaitingumo jis tarsi mozaikiškas. Rytinėje pusėje kitaip; stambiakalvių plokščiuose paviršiuo­se daug kur glėjiškas, įdubimuose įmirkęs.

Vakarinėje duburio pusėje nemaža smė­lingų ir žvirgždingų kalvų. Jose nuo seno išsilaikė miškas. Smėliu dengtose kalvose yra mišrių miškų, kuriuose spygliuočiams atstovauja ir eglės, ir pušys. Gojelius su­daro lapuočiai su eglėmis, ąžuolais. Ta­čiau želdinių dirbamuose laukuose čia labai maža. Antai, Janapolės pusėje miško iš viso bėra apie trys procentai. Tuo tar­pu dirbamų laukų ekonominis įvertinimas žemas — 24 balai. Kalvotoje dalyje dirvos labai nuardytos, želdinių neretai nėra net ten, kur jie būtini dirvos apsaugai, t. y. kur didelis paviršiaus nuolydis, smėlinga arba žvirgždinga dirva. Trūksta čia miško vandens telkinių pakrantėse, plikoki Rešketos paupiai. Daug įvairesnis, įdomesnis miškų ir želdinių išsidėstymas pietvakari­nėje pusėje, arčiau Lūksto. Ten Domanto upelio baseine yra žemėtvarkos vykusiai pertvarkytų plotų. Tačiau anos apylinkės jau tiesiogiai neįeina į Biržulio duburį ir ilgiau prie jų neapsistosime.

Dar kitoks miškų ir želdinių pobūdis yra rytiniame duburio šlaite, Pavandenės, Dau­kantų, Panakočio apylinkėse. Pirmiausia reikia pasakyti, kad čia didesnių miškų beveik nėra. Yra mažų miškelių, medžių, susispietusių nedideliais būreliais palaukė­se. Yra krūmynų daubų pašlapusiuose dug­nuose. Kaip minėta, paviršius čia stambiai kalvotas, yra nemažų plokštumų kalvų pa­viršiuose. Kalvos beveik ištisai paverstos dirbamais laukais, šlaitingi, didelio nuo­lydžio paviršiai nualinti paviršinės nuoplo­vos. Atskirose vietose pusė dirvožemių pa­veikta erozijos. Ekonominė žemių vertė tik apie 25 balus. Žemėtvarkos eigoje ža­lių paviršių dar mažės, nes užmirkusius tarpukalvių krūmynus reikės paversti laukais. Todėl šlaitingose kalvų kaktose, kurios la­bai alinamos erozijos, turėtų atsirasti nau­jų želdinių.

Šis kalvotas vietovaizdis yra, be to, įspūdingas savo aukštakalvėmis. Iš duburio pasauliui žvelgdami, matome akiračio pa­noramą su iškilniomis Sprūdės, Lenkalių, Moteraitės, Bykšvės viršūnėmis, Gaudkalnio plokščiakalve. Tačiau ne visos jos patrauklios išvaizdos. Jos dažnai plikos, net grėsmingos. Įdomiai atrodo Lenkalių kal­va, kuri dėl savo nuotaikingo želdinių kuokšto vadinama Lenkalių liepa arba Len­kalių alka. Panašiai atrodo Stumbrakalnis su iškilniu gojuku viršūnėje.

Apskritai apie Biržulio duburio žaliąjį drabužį galima pasakyti, kad jis iš prigim­ties buvęs daug įdomesnis, nei nūdieninis. Pirmiausia, augta daug daugiau miško, ta­čiau, Varniams praeityje buvus nemažu miestu, miškų daugiau nei kitur iškirsta ku­rui. Kuo devyniolikto amžiaus vidurio Var­niuose labai paplito stalių, dailidžių ama­tai, buvo dirbami karinėms gurguolėms ve­žimai ir kita. Tada ypač daug iškirsta ąžuo­lynų, kurių čia būta labai gausiai. Savo ruožtu, miškų mažėjo dėl žemdirbystės plo­tų didėjimo. Nūnai matome tik natūralių miškų likučius. Yra jau ir jaunuolynų, ku­rie teikia vilčių pamatyti Biržulio duburio peizažą atgaunant pusiausvyrą. Labai rei­kalingos čia ir žmogaus pastangos, pir­miausia žemės naudotojų ir žemėtvarki­ninkų.

Jonas Astrauskas, Regina Garlauskaitė, Nijolė Gulbytė, Česlovas Kudaba

Loading
Center map
Traffic
Bicycling
Transit

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Naujausi įrašai kategorijoje

Kaip susidarė Nemunas

Visos mūsų krašto upės, kartu ir Nemunas, yra jaunos, bet tai nereiškia,
Pakilti į Viršų