Bieloviežo girios medžioklės

in Medžioklės istorija

Jogailos ir Vytauto medžioklės

Seniau Bieloviežo giria buvo gal didžiausia ir gražiausia Lietuvos valstybės giria. Dėl savo didumo ir gražumo, o ypač žvėrių — o jų tarpe stumbrų gausumo — ji gana anksti tapo didž. Lietuvos kunigaikščio nuosavybe ir buvo stropiai globojama. Iš seno didieji kunigaikščiai, o vė­liau ir Lenkų karaliai joj medžiodavo. Vėliau, kai kraštas teko Rusų valdžiai, giria liko carų nuosavybė. Jie ir jų pakalikai tada ją tvarkydavo ir medžiodavo. Gal ne pro šalį tos medžioklės, bent jau didžiosios, ir mums prisiminti.

Jau Mindaugas, kaip žinom, prasiskverbė Bieloviežo girion ir kariavo su jotvingiais. Ge­diminas buvo didis medžiotojas. Ar jis medžio­davo Bieloviežo girioj, tikrų žinių nėra. Tačiau žinoma, kad žygiui į Kijevą 1320 m. jis ruošęsis Brastoj. O ruošiantis anais laikais karo žygin, buvo daromos didelės medžioklės. Me­džioklė teikdavo ne tik pramogos ir mankštos, bet ir maisto kariuomenei. Todėl lankydamasis Brastoj, Gediminas vargu praleisdavo progą pa­simedžioti su savo vyrais Bieloviežo girioj. Be to, ir keliai iš Brastos į sostinę — Trakus ar Vilnių — ėjo pro Bieloviežo girią.

Gediminui mirus, kada Lietuvos valstybę valdė du broliai—Algirdas ir Kęstutis, Bieloviežo giria buvo toj srityj, kuri priklausė Kęstučiui. Kęstučio būta taip pat medžiotojo. Tačiau ar jis medžiodavo Bieloviežo giriose — žinių ne­turime.

Jau tikrų žinių turime apie Lietuvos didikų medžiokles nuo to laiko, kai buvo ruošiamasi prie didžiųjų lemiamų kautynių ties Žalgiriu. Po žinomojo 1409 m. Brastos suvažiavimo, kai buvo Vytauto su Jogaila nutarta bendromis jėgo­mis stoti prieš kryžiuočius, Vytautas parvykęs ruošti kariuomenės, o Jogaila, pasinaudojęs ru­dens metu, nuvykęs Bieloviežo girion medžioti, kariuomenei maisto tiekti. Nuo tų metų istorikai ir pačią girią pradėję vadinti Bieloviežo vardu. Visą rudenį ir žiemą su didžiausiu medžiotojų ir dvariškių būriu Jogaila medžiojęs po girią, sūdęs ir rūkęs mėsą ir krovęs į statines. Pavasarį pa­ruoštas maistas buvęs nuplukdytas Narevu, Bugu ir Vysla Plockan, kur buvę sandėliai būsimam karui. Medžioklės smulkmenų nežinome. Tačiau jei čia buvo ruošiamas maistas didžiulei kariuomenei, tai galima numanyti, kiek žvėrių buvo sumedžiota. Juk intendantūros reikalams negi buvo medžiojami plėšrieji; naudingesni tuo atžvil­giu buvo stumbrai, briedžiai, elniai, šernai. Be to, buvę gaudomi ir laukiniai arkliai, kurių lig XV a. buvę Bieloviežo girioj.

Apskritai sakant, Jogaila buvęs didis me­džioklių mėgėjas. Jis vaikydavęsis žvėris nepai­sydamas pavojų, o kai žvėrį nudobdavęs, tai bū­davęs labai džiaugsmingas. O kas iš jo dvariškių mikliai nudobdavęs žvėrį, tą jis labai gerbdavęs. Ištisus mėnesius Jogaila išbūdavęs miškuose, pa­tirdamas kartu su kitais visokių sunkumų. Ir patapęs Lenkų karalium, Jogaila dažnai lankydavęsis medžioti Lietuvos miškuose. Iš jo di­džiųjų medžioklių, kurios trukdavusios nuo ru­dens pradžios lig sausio mėnesio, įžymiausia yra buvusi istorinė medžioklė prieš Žalgirio mūšį (1409-10 m.).

1426 metais, siautėjant Lenkijoj ir Lietuvoj maro ligai, Jogaila, jau būdamas 75 metų amžiaus, surengė antrą įžymią medžioklę Bieloviežo girioj. Jogaila esą jutęs, kad fiziški pratimai ir tyras miškų oras labiau apsaugo nuo ligų, kaip anos gadynės gydytojai. Pamiršęs savo amžių, Jogaila skraidęs paskui žvėris, o kartą, krisdamas nuo arklio, net koją persilaužęs. Tačiau ir po to ne­nustojęs medžioti.

Vytauto laikais keliavęs po Lietuvą Žilbertas de Lanua kalba, kad prie Trakų esąs ištisas ap­tvertas žvėrynas. Anais laikais būdavo paprotys prie kunigaikščių ar karalių dvarų laikyti pana­šius žvėrynus. Taip antai, Rusų kunigaikščiai laikydavo aptvertose vietose meškas, o caras Jonas Žiaurusis atiduodavęs meškoms „kramolninkus“. Toliau Lanua mini medžioklini Vytauto namelį ant Nemuno kranto, kuriam jis išbūdavęs kasmet po kelias savaites ar mėnesį bemedžio­damas po girias. 1421 metais Lanua radęs Vy­tautą Bielovieže. 1426 metų maro metu kartu su Jogaila Bieloviežo girioj buvęs ir Vytautas.

Senovės medžioklių įtaka girios faunai ir jų apribojimas

Jau XIII a. karų metu kirvis ir gaisrai pra­dėjo retinti didingąją girią. Praretėjus giriai, balos pradžiūvo, pasirodė gausiau žmonių sodybų. Įsi­galint žmogui, ėmė mažėti žvėrys. Ypač kada imta daryti organizuotų medžioklių. Juk kad ir tokio Jogailos medžioklės, kurių tikslas buvo pa­tiekti kariuomenei maisto ar šiaip primedžioti daug žvėrių, negalėjo tų žvėrių gerokai nesuma­žinti kad ir gausinguose Lietuvos miškuose, tame skaičiuje Bieloviežo girioj. Gausiai žvėrių būdavo medžiojama ne tik mėsai, bet ir kailiams bei odoms. Tačiau Lietuvos valdovai gana anksti pastebėjo, kad toks be atodairos medžiojimas yra kenksmingas, kad galima greit netekti didžiųjų žvėrių. O ištuštėjus miškams ir jiems patiems nebebus kur pasimedžioti. Todėl gana anksti giria buvo pasisavinta krašto valdovų, kaip asmens nuosavybė. Kada ji patapo didžiųjų kunigaikščių nuosavybe, tikrai nežinome, bet gana anksti. Tikrai jau žinoma, kad Vytauto ir Jogailos lai­kais ji jau buvo didž. kunigaikščių nuosavybė. Tik Vytautas su Jogaila tegalėjo medžioti didžiuo­sius girios žvėris, visi kiti tegalėjo medžioti tik smulkesnius. Vadinasi, tik did. kunigaikščiai be­galėjo rengti didžiųjų girios žvėrių medžiokles. Vėliau Lietuvos valdovai ir, pagaliau, Rusų carai, kai giria su visu kraštu jiems teko, niekad tos teisės nebeatsižadėjo. Giria tapo valdovų nuosa­vybe ir jų medžioklių vieta. Ta medžioklės teise vieni valdovai naudodavosi labai plačiai, kiti — ne; nelygu koks buvo valdovas — didis me­džioklių mėgėjas ar ne. Taip antai, Jogailos sū­nus Kazimieras pamiršdavo dažnai dėl medžioklių ir karaliaus pareigas. Jis dažniausiai— patogu tat būdavo ar ne — palikdavo Krokuvą ir medžiodavo Bieloviežo girioj. Paskutinius septynerius metus jis beveik neišvažiuodamas gyveno Lietuvoj ir dažnai medžiodavo minėtojoj girioj. Pažymimas 1454 m. medžioklės sezonas, per kurį buvę su­medžiota labai daug žvėrių. Nuo karaliaus ran­kos kritę daug stumbrų, taurų, briedžių ir kitokių žvėrių.

Medžioklių pobūdis po Vytauto ir Jogailos galvos

Mirus Vytautui ir Jogailai, Bieloviežo girios medžioklių pobūdis pakitėjo. Jos jau nebebuvo kariuomenės maisto tiekiamosios medžioklės. Nebebuvo jos ir pavojingos grumtynės su žvė­rimis, kuriose besigrumdami žmonės prato ka­riauti. Gali būti, kad ir žvėrių jau buvo gerokai sumažėję, kad jos patapo labiau žaislu, sportu, o ne rimtomis grumtynėmis bei maisto tiekimu. Seniau medžioklės buvo paprastos: prisirinkdavo karių ar šiaip žmonių ir kartu su valdovais me­džiodavo. Pavargę ilsėdavosi palapinėse arba ir tiesiai ant žemės, prisikloję samanų. Nuo Vy­tauto ir Jogailos paprastus drabužius ir santy­kius pakeitė medžioklės kostiumai ir etikietas. Medžioklių metu gyvenimas nebuvo panašus į karo žygio gyvenimą. Pats medžiojimas kaita­liojosi su puotomis, girtavimu ir kitokiais pasilinksminimais.

Apie Vytauto palikuonis maža teturime žinių. Yra išlikęs padavimas apie jo brolį Zigmantą, kad jis kartą stumbrais pasinaudojęs kaipo baus­mės įrankiais. Aptaisęs vieną savo dvariškį pui­kiais raudonais drabužiais, pastatęs už tvorų ir liepęs paleisti stumbrus. Tie paleisti įpykę tuo­jau sutrypę, sumynę auką. Kur, kurioj vietoj tas mirties sprendimas buvo vykdomas, nežinia; stumbrų juk tada buvo daugely Lietuvos miškų.

Jogailos anūkas Aleksandras, kuris turėjo Jono III, Maskvos caro, dukterį Eleną, ruošdavęs dar iškilmingesnes medžiokles, kaip lig jo. Me­džioti su juo atvykdavusi ir karalienė. Tiesa, moterys ir seniau dalyvaudavo medžioklėse, tik karalių žmonos nuo šio laiko ima lankytis. Kartą karalienei „medžioti“ buvo pakeltas ant stulpų lentų grindinys, kur karalienė be jokio pavojaus galėtų sau šaudyti brukamus ant jos gyvulius. Taip ji ir darė. Tačiau, kaip sako padavimas, stumbrai nepakentę tokio jų įžeidimo, kad aukš­tai įsilipusi moteris juos šaudytų, šokę perpykę ant karalienės „sosto“, išjudinę stulpus ir ko nesumynę ir pačios karalienės. Tatai, be kita ko, mini ir XVI a. poetas Hussovianus savo stumbro poemoj.

Kitas valdovas, Zigmantas Senasis, jodavo medžioti visada su išsipuošusiu dvariškių būriu. Pakeliui iš Krokuvos Vilniun, Narevėlės miestely, ant aukšto Narevėlės upės kranto buvę pastatyti dideli medžioklės rūmai su patalpomis dvariš­kiams bei palydovams.

Steponas Batoras ir jo medžioklės

Paskutinis Jogailos giminės valdovas, Zig­mantas Augustas, mirė bevaikis. Po jo buvo išrinktas Steponas Batoras, didis medžioklių mė­gėjas. Ir jo medžioklės buvusios tvarkingos. Jis nedarydavęs pagalvės žvėrių piūties, kaip Jogaila, ir tuščio žaislo, kaip jo papėdininkai. Jam me­džioklės būdavusios lyg sportas, poilsis po sunkių proto darbų. Jis bemedžiodamas gamtos prie­globsty atsigaudavęs ir susikaupdavęs valstybės darbams. Jis ne tiek mėgdavęs žudyti žvėris, kiek medžioti. Todėl jam būdavę vis tiek kurių žvėrių medžioti — didelių ar smulkių. Neieškoda­vęs jis būtinai žvėringų valstybinių miškų, o me­džiodavęs visur, kur tik laikas ir aplinkybės bū­davę patogios. Batoro taip rimtai domėtasi me­džiokle, jog jo iniciatyva ėmė gimti ir medžiok­lės literatūra. Jam viešpataujant Matas Čigonas išleido savo knygą, „Medžioklės plunksną“, ku­rioj kalba ir apie save patį, kad pirmiau jis bu­vęs medžioklis, o dabar Steponas Batoras įkal­bėjęs jam pasidaryti literatu. Savo aprašy­mus Čigonas pradeda ne nuo stumbro bei meš­kos medžioklės, bet nuo paprastos medžioklės, kuri vilioja tikrus medžioklius. Batoras mėgdavęs ir medžioklę su sakalais, kuri prieš jį jau bu­vusi lyg ir pamiršta.

Tiesa, ne kartą jis yra medžiojęs ir Bieloviežo girioj, kuri tiekdavo didelio įvairumo ir gausumo. Už 5 klm. nuo Bieloviežo bažnytkai­mio liainuvėlės link yra vieta, vadinama Batoro kalnu. Ją taip praminę dėl to, kad čia buvusi kartą Batoro medžioklinė puota. Stumbrus Batoras šaudydavęs iš muškieto. O lig jo juos taip me­džiodavę: vaikydavę gyvulį su šunimis tol, kol jis nebegalėdavęs pabėgti, o kai jau visai nebepabėgdavęs, perverdavę iešmais, strypais ar strėlėmis.

1579 metais karalius, grįždamas nukariavęs Polocką, du kartu medžiojęs Bieloviežo girioj. Batoro sekretorius, istorininkas Heidenšteinas pasakoja apie Batoro medžioklę prieš žygį Polockan. 1581 metais Batorui reikėjo iš Gardino vykti Varšuvon, prieš karo žygį sušauktan Sei­man. Ir jis pakeliui 3 dienas (sausio 7—10) medžiojęs Bieloviežo girioj. Bemedžiojant miš­ke atsitikusi nelaimė: vieną vaikiną aplamdžiusi išlindusi iš laužo meška. Batoras gausiai apdo­vanojęs nukentėjusi vaikiną.

Batorui priimti Bieloviežo girioj buvo pasta­tytas naujas namas netoli nuo Senojo Bielovie­žo, kur stovėjo Zigmanto namas. Batorui vieš­pataujant buvo įsteigtas pirmas čia karaliaus žvė­rynas greta Elnelės upės versmių. Nepamindavęs Batoras ir žvėrių apsaugos: visokiais būdais skatindavęs šaulius sargus saugoti žvėris, ypatin­gai stumbrus.

1583 metais, Batorui įsakius, buvo sugauti Bieloviežo girioj du stumbrai. Vienas buvo nu­siųstas Krokuvon, o antras Varšuvon, kad žmo­nės galėtų pasižiūrėti jau ir tada, matyt, reto gyvulio. Tatai buvo pirmas stumbrų perkėlimo kiton vieton atsitikimas.

Medžioklių atgimimas

Neilgai viešpatavęs Jonas Kazimieras prisi­minė Bieloviežo girią. Jis medžiojo 1650 me­tais ir net apsiautus Krokuvą 1657 metais jis nenustojęs medžioti, tik iš Nepolomicos girios persikėlęs į Bieloviežo girią. O Vyšneveckis su Sobieskiu tai girion ir akių nerodydavę.

Išrinkus 1698 metais Saksonijos kurfiurstą Augustą II, Bieloviežo giria vėl atgijo. Joj ėmė maišytis saksoniškieji „jėgeriai“, suorganizavę net medžioklės ūkį, tik smulkmenų apie jį nėra išlikę. Žinoma tik, kad vyriausios „jėgerių“ pa­reigos buvo girios sargyba. Petro Palčevskio įsteigtieji fabrikėliai ir dirbtuvės nutilo, paša­linių žmonių girioj sumažėjo. Tik bitinin­kystė buvo išplitusi ir duodavo nemaža pelno. Medžioklinė sargyba buvo pagausinta lig 150 žmonių. Augustas su sūnum, vėliau Augustu III, kai tik turėdavo progos, lankydavo girią ir medžiodavo. Augustas tiek mėgdavęs medžiok­lę, jog pats vienas su strypu rankoj pasitikdavęs mešką. Taip besigrumdamas jis kartą ko tik ir galvos nepalydėjęs: 1705 m. gruodžio 3 d. meš­ka sugriebusi ir pasiritusi jį, nežiūrėdama, kad tai krašto valdovas, ir tik dėl didelės karaliaus sveikatos ir vikrumo pasisekę ištrūkti iš meškos letenų. Jis mėgdavęs nudurti ir patekusį į ža­bangas šerną. Be to, su peiliu rankoj sutikda­vęs miške bet kurį šerną. O nedidelių šernų, po 80 — 100 kilogr., mušdavęs popiečio metu bent po 40.

Augustas III dar prie tėvo buvo apsipaži­nęs su Bieloviežo giria ir likęs savarankišku val­dovu visad ja domėdavosi. Buvo sustiprinta šau­lių sargyba, girios pakraščiais buvo pastatyti na­mai „jėgeriams“ ir šauliams, o vidury girios aptvertas nemažas plotas pagal Elnelės upę ir padarytas medžioklinis žvėrynas. Tiesą sakant, Augustas tik padidino tą žvėryną, kuris jau buvo Batoro įsteigtas. Visos įžymios Augusto medžiok­lės būdavo tam žvėryne ar greta jo. Todėl ir ši vieta buvo praminta Augusto sodu. Ten buvo įrengtos karaliui, svečiams ir dvariškiams stovėti vietos, vadinamieji „štandai“. Tų standų ir tvo­rų liekanos buvo išlikusios lig galo XIX a. Au­gustas III pastatydino taip pat ir naujus medžiok­linius rūmus. Senasis medžioklinis namas, Zig­manto I statytas, buvo pavestas gyventi vyriau­siam jėgermeisteriui, kurio žinioj būdavo visos medžioklės ir arsenalas. Augustas panoro pa­sistatydinti erdvesnį medžioklinį būstą ir jam vieta buvo parinkta už 7 km. nuo Zigmanto namo aukštam Narevėlės krante, beveik girios centre.

Tiesa, čia ir anksčiau yra stovėjęs karaliui namas, kuris minimas Vladislovo IV ordinacijoj. Ir nėra žinios, ar Augustas tą namą pastatė pa­didindamas, ar toj vietoj visai naują pastatydino. Gali būti, kad atsiradus karaliaus rūmams ir ši vieta buvo pavadinta Naujuoju Bieloviežu. Rū­mai, Brinkeno aprašymu, buvę apsupti parko; viena siena stovėjusi prieš Narevėlės upę, kita— prieš gražią pievą, apaugusią ąžuolais.

Šalia buvęs platus kiemas medžiokliniams ūkio trobesiams. Juose gyvenęs didis būrys „jėgerių“, šunininkų ir kitokių tarnautojų, o at­skiram trobesy buvę sukrauti medžioklės prie­taisai bei ginklai. Šunų kiemas stovėjęs atokiai. Rūmuose buvusi įrengta erdvi, graži salė, o iš jos buvusios durys į atskirus poilsio ir pasikal­bėjimo kambarius. Visa buvę įrengta daugeliui žmonių priimti.

Augusto III medžioklės buvusios iškilmin­gesnės ir labiau blizgėdavusios už visas lig jo buvusias medžiokles. Tiesą sakant, visi buvę po Vytauto d. Lietuvos kunigaikščiai bei Lenkų karaliai, tie, kurie medžiodavo, be Batoro, mėg­davo iškilmingas, pažibų medžiokles. Augustas III buvo šv. Huberto, kuris buvo laikomas medžioklių globėju, ordeno kavalierius. Tas ordenas buvo įsteigtas 1738 metais ir jį gaudavo už medžioklės žygius tik karališko kraujo žmonės arba patys žymieji didikai. Švęsdamas ordeno gavimą, Augustas, sako padavimas, šešias savai­tes naikinęs žvėris bemedžiodamas. Gerokai prieš karaliaus atvykimą, Bieloviežo girion ėmė lankytis karaliaus artimieji, dvariškiai. Vietos administracija kiekvieną dieną darė didžiules gau­dynes („ablavas“) ir sugautus visokiais spąstais žvėris leido arba ir šiaip suvarydavo „Augusto sodan“. Maža to, besirengdami medžioklei, su­varytuosius ir suleistuosius žvėris sukuopojo dar į mažesnį plotą (kokio 100 ha), aptvertą tam tikrais skydais, o už jų aukšta tvora, kad jei koks didis žvėris prasimuštų pro skydus, tai kad jis nuo kulkos vis tiek neišsigelbėtų, pabėgdamas į plačiąją girią. Iš to nedidelio aptverto ploto buvo padaryta karidoriaus pavidalo siaura anga, o jos šaly palapynės, kad varomi žvėrys bėgtų pro pat medžiotojų šautuvus.

Birkenas, mačiusio medžioklę žodžiais, taip aprašo Augusto III 1752 metų rugsėjo m. 27 d. medžioklę:

— Keliomis dienomis prieš karaliaus atvy­kimą Bieloviežo girion atvyko vokiečių medžio­tojų su gerais šunimis ir visokiais medžiojimo pabūklais. Medžioklei pasirinko vietą greta sodo į žiemvakarius nuo Bieloviežo sodžiaus, už 7 klm. nuo rūmų. Naudodamiesi vietos „jėgerių“ nu­rodymais, vokiečiai papildė sodo žvėrių sudėtį stumbrais, kuriems suvaryti buvo pareikalauta ne mažiau kaip 1000 valstiečių. Karaliaus atvy­kimo dienai viskas buvo prirengta, net stumbrų skaičius buvo jau žinomas. Karalius atvyko su žmona, šeima ir tokia daugybe dvariškių, jog sunku buvo sutalpinti sodžiuj. Anksti rytą pui­kiose karietose, apsiausti karininkų ir pažų, ka­raliaus dvariškiai ir damos vyko medžioklės vie­ton. Ragų ir trimitų balsai skelbė, kad atvyko karalius ir prasideda medžioklė. Palapinėn su­sirinko karaliaus šeima ir aukštieji didikai, tačiau pastarieji galėjo tik pasigrožėti kruvinu vaizdu. Karalienę šaudymas traukė ne mažiau už karalių, nors ji ir buvo knygų skaitymo mėgėja. Ir čia ji buvo su knyga ir kol žvėrį išvarydavo, ji skaitydavo. Tačiau viena paguldė 20 stumbrų. Ka­ralius taip pat mikliai šaudęs, imdamas vieną po kito užtaisytus šautuvus iš savo pažų. Po kiek­vieno taiklaus šūvio į stumbrą buvo pučiami ragai. Po medžioklės karalius su karaliene ap­žiūrėjo nukautus žvėris, kurie buvo pasverti ir išdalyti valstiečiams. Medžioklės atminimui buvo pastatytas obeliskas su tokiu lenkišku ir vokišku parašu:

— 1752 m. rugsėjo 27 d. čia medžiojo stumbrus Jų Didenybės Augustas III, Lenkų ka­ralius ir Saksonijos kurfiurstas, su žmona Kara­liene ir su Jų Aukštybėmis Princais Ksaveru ir Karoliu. Buvo užmušta: 42 stumbrai — 11 di­delių, iš kurių didžiausias svėrė 14 centnerių ir 25 kilogr., 7 mažesni, 18 jaunų stumbrų ir 6 veršiai. Toliau — 13 briedžių, būtent: 6 patinai, iš kurių didžiausias svėrė 9 cntr. ir 75 svarus, 5 karvės ir 2 veršiai. Be to, dvi stirnos. Išviso 57 žvėrys. — Toliau rašoma, kas medžioklėj dalyvavo, bet tai praleisime.

Tas obeliskas yra išlikęs ir ligi mūsų dienų, vienintelis liudininkas, kad giria kadaise priklau­sė Lietuvos valstybei. Jis padarytas iš balto smiltainio 3,5 mtr. aukštumo ir stovi ant ne­aukštai supiltų žemių aikštelės.

Paskutinis Lietuvos Lenkų valdovas Stanis­lovas Augustas medžioklių nemėgdavo. Kad ir būdavo kartais medžiojama Bieloviežo girioj, bet tai būdavo daroma tik dėl tradicijos, įžymiau­sia Stanislovo Augusto medžioklė buvo 1784 m. rugpjūčio 30—31 d.

Belaukiant karaliaus buvo pastatytas Augus­to sode III-jų aukštų paviljonas. Tačiau yra ži­nių, kad Stanislovas Augustas taip nenaikinęs žvėrių, kaip jo pirmatakas, ir pasitenkinęs tik keliais stumbrais.

Šinkūnas. “Medžiotojas” Nr. 7, 1929 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.