Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Besisukancios blizgutės

in Žvejybai

Besisukančias blizgutes galima vadinti vienu populiariausių spiningautojų masalu. Užtenka tik žvilgtelėti į parduotuvių lentynas, į įvairiausių blizgių ar kitų spiningavimo masalų asortimentą, ir nesunkiai įsitikinsite, kad besisukančių blizgučių yra daugiausiai. Jos gali būti pačios įvairiausios – didelės ir mažos, plačiais, siaurais, ilgais ar trumpais lapeliais. Skiriasi ir kūnelių formos, ir blizgučių svoriai, o kur dar lapelio dažymas.

Besisukančios blizgutės taip pat giliai įaugo spiningautojams į kraują, kad sunkiai rasite tokį žveją, kuris neturėtų savo dėžutėje bent keleto sukriukių. Žvejai sukriukes pamėgo ne tik todėl, kad jas lydi sėkmė, bet ir todėl, jog tai yra lengvai įkandamas ir gana universalus masalas.

Žvejojant sukriukėmis, nesunku pajusti, kaip jos dirba po vandeniu, kaip priešinasi traukiamos. Spiningautojas tiesiog žino, kaip jo masalas sukasi, vibruoja, pavyzdžiui vobleriai reikalauja daugiau įgūdžių, žinių , patirties.

Nors besisukančios blizgutės yra paprastas masalas, vis dėl to meškeriotojams kyla nemažai klausimų, kaip, ką ir kur naudoti, kokias pasirinkti blizgutes tam tikru žūklės metu. Pažvelkime šiek tiek plačiau į šį populiarų ir visų mėgstamą masalą.

Trumpai apie blizgučių konstrukciją

Visos besisukančios blizgutės turi bendrą bruožą – vieną ar daugiau besisukančių plokščių lapelių. Lapeliai dažniausiai būna ovalo formos, pagaminti iš 0,4 – 1 mm storio skardos. Be lapelio, blizgutė turi daug įvairiausių kitų elementų atliekančių skirtingas funkcijas, – tai kietos vielos ašis, korpusas (svarelis, karoliukai, metalinės įvorės), lapelio laikiklis (auselė, kabliukai) ir t.t.

Blizgutės korpusas ne tik padidina masalo svorį, bet ir balansuoja blizgutės svorio centrą. Pastaruoju metu atsirado įvairiausių rūšių korpusų – vieni storėja į viršų, kitų kūgis storėja į apačią. Taip siekiama perkelti blizgutės svorio centrą, pakeisti jos darbą vandenyje. Įvairios įvorės taip pat gerina blizgutės darbą. Vienos įvorės tarsi nedideli skėčiai atstumia vandenį ir priverčia lapelį pradėti labai greitai suktis, kitos – atitolina lapelį nuo korpuso, trečios – atlieka mažo guolio funkciją. Dauguma gamintojų saugo firmos vardą ir į pasaulį išleidžia tiktai gerai subalansuotas ir išbandytas blizges, nes proporcijos tarp korpuso svarelio masės, lapelio formos ir dydžio bei atstumo tarp blizgės svorio centro ir tos vietos, kur sukasi lapelis, turi didelę įtaką blizgės darbui vandenyje vienomis ar kitomis žūklės sąlygomis.

Pačios paprasčiausios blizgutės neturi vardo. Paprastai tai neaiškių Rytų Azijos šalių firmų blizgės. Nors jos ir kopijuoja firminius masalus, tačiau praktiškai yra bevertės. Reikia labai daug pastangų priversti jas suktis. Vienu metu tokių nesisukančių blizgučių Lietuvos parduotuvėse buvo gana daug. Dabar jų gerokai sumažėjo, nes garsių Vakarų Europos firmų blizgių pasiūla tikrai įspūdinga.

Daug kas keikia lenkiškas blizgutes, tačiau tokia kritika dažnai būna pernelyg išpūsta. Lenkų firmos tikrai nemažai pasiekė gamindamos ir tobulindamos besisukančias blizgutes. Be to, kai kurios žymios Europos firmos dalį besisukančių blizgučių gamina būtent Lenkijoje.

Kas yra besisukanti blizgutė? Atsakymą į šį klausimą galima rasti daugelio žymių užsienio spiningautojų straipsniuose, ir skamba jis maždaug taip:

Gera blizgutė yra ta, kurios lapelis sukasi stabiliai, tam tikru kampu į blizgutės ašį net ir labai lėtai traukiant, kurios lapelis suktis pradeda tuoj pat, vos tik užmestas masalas pajuda vandenyje, be jokių papildomų pakirtimų spiningu, kurios lapelis, prisilietęs prie kliuvinių ar išlindęs iš vandens paviršiaus, nenustoja suktis, kurios lapeliui sukantis blizgutės ašis yra stabili ir tik šiek tiek vibruoja, kuri nesusuka valo.

Jei norite, šias aksiomas išmokite mintinai, jei norite, pamirškite. Mane labiausiai nervina, kai autorius, pateikęs šį apibūdinimą, pabrėžia, jog tik tokios blizgutės yra sėkmingos. Paimkite ir pasižiūrėkite į savo dėžutę, patraukite vandenyje kelias blizgutes ir suprasite, kad nė viena iš jų neatitinka šių reikalavimų. Ir ne dėl gamintojų kaltės, o dėl to, kad blizgutė, pabuvusi upėje ar ežere, keičiasi. Juk ji ne vien nekaltai plaukia vandenyje, o kabinasi už visokių kliuvinių, ir kai kurių elementų forma kinta – kažkas palinksta, kažkas išsikraipo. Pasikeičia ir pačios blizgutės darbas. Be to, net ir naujausios blizgutės nėra idealios.

Be abejo, blizgutė, kurią riekia pakirsti, kad pradėtų suktis, ar ta, kurios lapelis nei iš šio, nei iš to sustoja, labiausiai nervina spiningautojus. Tačiau iš tiesų mes ne visada žinome, ką mėgsta žuvys, kokie masalo virpesiai joms patinka, todėl gerokai nustembame, kai ant kranto visos teritorijos subliūkšta kaip muilo burbulas. Taip yra ir man ne kartą buvę. Vieną atsitikimą norėčiau papasakoti.

Prieš porą metų trise žvejojome vienoje vidutinio dydžio Lietuvos upėje. Bandėme įvairiausius masalus, kol galiausiai man pavyko sugauti lydeką su sidabrinės spalvos firmos “Balzer” 5 numerio nedidele blizgute “Colonel”. Draugai iš karto užsikabino tas pačias blizgutes, tačiau po trijų valandų jų krepšiai vis dar buvo tušti, o maniškiame puikavosi dienos norma. Pradėjome svarstyti, kaip gi čia yra, atrodo, viskas taip pat – ir metimai, ir vedimo gylis, ir greitis, ir pagaliau pačios blizgės. Galų gale išsiaiškinome, jog mūsų blizgės sukasi skirtingai. Draugų – normaliai, taisyklingai, ritmingai, pagal visus kanonus, o maniškė – lyg koks automobilis, kuriam trūktų benzino, – tai sukasi, tai akimirksniu sustoja ir vėl pradeda suktis kažkokiu nestabiliu greičiu.

Ar galėjo tai būti sėkmės priežastis? Be abejo, greičiausiai lydekoms patiko to masalo keisti virpesiai. Kitokio paaiškinimo nei tada, nei dabar mums rasti nepavyko. Negaliu sakyti, jog tai dažni reiškiniai, bet taip tikrai atsitinka.

Jau sakiau, kad blizgučių darbas labai priklauso nuo jų konstrukcijos, ypač nuo proporcijos tarp korpuso svarelio ir lapelio dydžio. Kai lapelis yra pernelyg plonas, jis tarsi prisiklijuoja prie korpuso ir nebesisuka. Kai korpusas yra pernelyg sunkus, būna irgi panašiai. Tačiau yra kita medalio pusė.

Žinoma švedų firma “Abu Garcia” jau seniai gamina besisukančią blizgutę “Droppen”. Tiesa, dabar jos konstrukcija šiek tiek kitokia – tarp lapelio ir korpuso atsirado papildoma įvorė, atstumianti vandenį. Anksčiau tokios įvorės nebuvo ir ant ašies puikavosi tiktai vienas plastikinis karoliukas. Priversti šias blizgutes suktis buvo gana sunku, nes jų korpuso svoris gerokai didesnis nei lapelio dydis. Tačiau būtent “Droppen” masalai ir buvo skirti žvejybai srovėje. Dėl didesnio svorio jie gerokai giliau panerdavo, taip greitai nekildavo į vandens paviršių, o srovė lapelį nesunkiai išjudindavo iš mirties taško.

Šiais laikais įvairiausių blizgių, nukrypusių nuo standartų, yra daug. Suprantama, nes konkuruodamos firmos stengiasi ne tik kuo fantastiškiau išmarginti lapelius, bet ir sukurti tokias formas, kurios tenkintų meškeriotojų poreikius.

Paimkime klasikinę firmos “Mepps” 2 ar 3 numerio blizgę “Aglia”. Tai tikrai gera blizgė, ir to, manau, nenuginčys niekas. Jos vieta, sakyčiau, galėtų būti spiningavimo masalų aukso fonde. Tačiau ne visada šia blizge galima žvejoti: ne visada ji pakankamai giliai paneria, kartais pernelyg greit kyla į viršų, kai kada ją sunku užmesti ten, kur reikia. Tada dažniausiai ieškome kitokių blizgučių – ilgesniais lapeliais, sunkesniais korpusais, t.y. tokių, kurios būtų to paties dydžio, tačiau vandenyje dirbtų kitaip. Todėl visai nenuostabu, kad atsiranda vis didesnė lapelių ir korpusų formų įvairovė.

Mums tai tik į naudą, tačiau yra vienas bet. Dažnai gamintojai savo reklamose tik nurodo modelių skaičių, dydžių skaičių, o reikėtų kur kas konkretesnė informacijos.

Besisukančių blizgių efektyvumas nuo seno stebino ne tik meškeriotojus. Faktas, kad daiktas, visiškai nepanašus į jokį vandenyje gyvenantį organizmą, sukelia plėšriųjų žuvų agresiją, sudomino ir mokslininkus, ir gamintojus. Turbūt nesuklysiu pasakęs, jog pirmoji firma, iškart supratusi, kad reikia investuoti lėšas į žuvų judesių tyrimus ir optimalių besisukančių blizgių konstrukcijas, buvo prancūzų firma “Mepps”. Kai kiti gamintojai domėjosi tik meškeriotojų patirtimi, prancūzai pasikvietė įvairiausių specialistų, kurie ėmė sistemingai bandyti masalus laboratorijose. Čia kartu dirbo ichtiologai bei biologai – stebėdavo ir analizuodavo žuvų reakciją į naujus gaminius ir įvairiausius virpesius.

Labai greitai buvo atrasta, kad tiesioginis žuvų reakciją sukeliantis impulsas gali būti hidroakustinė tam tikro dažnio banga. Todėl kitas žingsnis buvo skirtas blizgučių, kurios skleistų pačias efektyviausias bangas, konstrukcijai. Taip šeštojo dešimtmečio viduryje atsirado legendinės “Mepps” blizgutės, kurių forma nepasikeitė iki šiol. Negana to, firma “Mepps” sukūrė standartus ir taisykles, kaip turi veikti sėkminga blizgė, kaip ją mato žuvis. Buvo sukurta net žuvies reakcijos schema. Ji skirstoma į tris fazes:

  • Pirmoji fazė – pažinimas. Masalo sukeliamos hidroakustines bangas žuvis pajunta šonine linija. Plėšrūnė iš karto užima tokią poziciją, iš kurios jai būtų lengva nustatyti virpesių židinį.
  • Antroji fazė – objekto, siunčiančio hidroakustinius virpesius, lokalizacija. Žuvis užima tokią padėtį, kad galėtų pamatyti vandenyje judantį daiktą.
  • Trečioji fazė – ataka. Žuvis pastebi judantį objektą, greitai jį įvertina (tuo momentu nemažą vaidmenį atlieka masalo spalva), ir jei tai žuviai priimtina, puola.

Yra nemažai žmonių, skeptiškai žiūrinčių į šią teoriją, netikinčių didele hidroakustinių virpesių reikšme. Pasak jų, ir vandenyje judantis akmuo, ir judanti šaka taip pat sukelia žemo dažnio hidroakustinius virpesius, tačiau nei viena lydeka jų nepuola. Tokie skeptikai dažniausia painioja du skirtingus dalykus.

Įsivaizduokite kaip atrodo povandeninis pasaulis. Mes dažnai šnekame, kad ten vyrauja tyla, ramybė. Būtent taip žiūrime į vandenį ir įsivaizduojame povandeninį pasaulį. Tie, kurie bent apgraibomis yra susipažinę su žuvų biologija, žino, kad žuvys gaudo įvairius impulsus, į kuriuos mes net nereaguojame. Iš tikrųjų po vandeniu nėra visai tylu, nuolat kažkas triukšmauja, bet į šį triukšmą žuvys nekreipia jokio dėmesio; tai jų kasdieninio gyvenimo rutina. Mes taip pat nereaguojame į gatve važiuojančių automobilių keliamą triukšmą, tačiau tuoj pat atsisukame, jei keli automobiliai susidaužia nosimis.

Taip ir žuvys. Netikėtai atsiradę nauji hidroakustiniai virpesiai jas sudomina. Jei taip nebūtų, kalbėti apie kokį nors besisukančių blizgučių tinkamumą žūklei būtų beprasmiška. Juk, atvirai pasakius, nedaug kas mano, kad tokia blizgutė išvaizda primena aukšlę, kuoją ar pan. Todėl nenuostabu, jog “Mepps” firmos gaminamos sukriukės pasirodė puikūs bangų, provokuojančių plėšrūnių ataką, generatoriai. Čia ir glūdi jų sėkmės priežastis. Prancūzų firma iš tiesų sukūrė tai, ko ilgai buvo ieškota, bet vis atsiranda naujų sprendimų, stebinančių ne tik meškeriotojus, bet, ko gero, ir žuvis.

Vienas iš tokių pavyzdžių galėtų būti Suomių firmos “Blue Fox” blizgutės “Vibrax”, kurių varpo formos svarelio konstrukcija yra tarsi papildomo žemo dažnio triukšmo sukėlėjas. Tai pat labai kruopščiai pagaminti visi Prancūzų firmos “Rublex” blizgučių elementai, vienaip ar kitaip susiję su besisukančiu lapeliu. Daugiau ar mažiau sėkmingai žuvis vilioja ir “D.A.M.” blizgutės “Effzett”, “Abu Garcia” blizgės “Reflex” ir t.t. Patys “Mepps” firmos specialistai pripažįsta, kad šiaip ar taip dar ne viskas atrasta ir fantazijai pasireikšti yra kur.

Tuo visai neabejoju. Užtenka žvilgtelėti į šios firmos blizgutės “Bug” ir pasidaro aišku, kad kūrybiškai dirbančios firmos ateityje dar pateiks nemažai įvairių įdomių siurprizų. Tačiau tai pavyks tiktai toms firmoms, kurioms iš tiesų rūpi progresas. Kitos nueis paprasčiausiu keliu. Tai ir dabar yra daroma.

Dažnai yra imama kokios nors populiarios blizgės forma. Kažkas šiek tiek pakeičiama ir prigaminama šimtai įvairiausių spalvų lapelių. Čia tikrai yra kur pasireikšti. Dažoma bet kas, bet kur, bet kaip. Kad tik įmantriau. Tarp tos spalvų makalynės jau pradedu pasimesti. O pažvelgęs į kai kuriuos gaminius net nesuprantu, kam jie apskritai reikalingi.

Prieš porą metų į rankas man buvo papuolusios vienos ispanų firmos (ji, beje, kurį laiką gamino blizgutes “Mepps” firmai, vėliau prancūzai dėl neaiškių priežasčių atsisakė ispanų paslaugų) besisukančios blizgutės šauniu pavadinimu “Mapso”. Savo forma tai buvo idealios “Aglia” ir “Comet” kopijos. Tačiau sukosi kažkaip kitaip. O spalvų paletė – tiesiog nesuprantama. Per dvejus metus nesugebėjau visų blizgių iškabinėti ir net neprisimenu, kad su jomis būčiau ką pagavęs. Ta pati firma gamino ir tris labai originalių blizgučių modelius – ilgais savotiškos formos lapeliais, gana sunkiais priekyje centruotais korpusais. Šios blizgutės iš tiesų buvo nepamainomos – laimikiai įrodė, kad toks originalus sprendimas yra tikrai geras. Todėl manau kad ne visada gamintojai, kopijuodami žymių firmų gaminius, elgiasi teisingai. Kopija nėra efektyvi kai originalas. Nors išimčių, kaip ir visur, pasitaiko. Kartais prancūzai gauna į kaulus.

Pagal anksčiau minėtą žuvų elgesio apibūdinimą, skiriami keturi dažniausiai naudojami sukriukių tipai:

  • Aglia” formos lapelis. Šis lapelis sukdamasis sudaro didelį kampą (kartais net 60 laipsnių) su blizgutės ašimi. Jis sukelia labai platų hidrodimanimį pėdsaką, tačiau taip pat gana plati yra ir mirties zona, į kurią pakliuvęs lapelis nustoja suktis. Lapelis, dėl kokių nors priežasčių atsiradęs toje zonoje, paprasčiausiai prilimpa prie korpuso.
  • Comet” tipo lapelis. Sukasi maksimaliu 45 laipsnių kampu, tačiau mirties zona yra mažesnė. Tai bene universaliausia besisukanti blizgutė, kuri gali būti naudojama įvairiomis sąlygomis ar traukiant masalą nepastoviu greičiu.
  • Long” tipo lapelis sukdamasis sudaro 30 laipsnių kampą su blizgutės ašimi. Tokios blizgutės dažnai turi kritinį greitį, nuo kurio jos pradeda suktis stabiliu kampu, ir kuris nekinta keičiantis traukimo greičiui. Blizgutės sukasi stabiliai, per daug neveikiamos nei srovės, nei jos krypties, ir praktiškai neturi mirties zonos.
  • Lusox” tipo lapelis. Nors šio lapelio sukimosi kampas yra tik 25 laipsniai, tačiau tokių blizgučių hidroakustiniai virpesiai panašūs į “Aglia„. Net blizgutei leidžiantis, lapelis jau pradeda suktis, stabiliai išlaiko reikiamą gylį.

Be abejo, tai tik populiariausi lapeliai ir formos. Jų yra kur kas daugiau. Paimkime kad ir “Abu Garcia” blizgės “Reflex“ gofruotus lapelius arba “XD” tipo blizgučių, kurių ašis eina per tiesiai lapelyje išgręžtą skylutę, arba Amerikoje paplitusį labai platų “Colorado” tipo lapelį. Lenkų firma “HRT” jau pradėjo gaminti blizgutes su šio tipo lapeliu. Teko ir man su jomis pažaisti, turiu pasakyti, kad sukimosi kampas yra dar didesnis nei “Aglia”, tačiau tokia blizgutė priverčia labai intensyviai vibruoti visą ašį.

Rolandas Kažimėkas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žvejybai

Kaip parinkti galvakablį?

Turbūt ne kartą kiekvienam spiningautojui teko atsidurti situacijoje, kai kolegai kimba, o

Vardinės blizgės

Vienos blizgės pritaikytos gaudyti žuvis specifinėmis sąlygoms, o jų modifikacijos dažniausiai naudojamos

Voblerių karta

Klasikinis vobleris – žuvytės arba verpstės formos masalas, imituojantis realų atitikmenį gamtoje
Pakilti į Viršų