Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Belovežo girios ir karališkųjų medžioklių istorija

in Medžioklės istorija

Antrojo mūsų eros tūkstantmečio pradžioje Belovežo girios teritorijoje, kurioje gyveno jotvingiu, dregovičių ir narevlianų gentys, susikryžiavo Kijevo, Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos valdovų, o vėliau ir kryžiuočių karo keliai. Spaudžiami ga­lingesnių kaimynų, jotvingiai buvo išnai­kinti, pavergti ar asimiliuoti. Tiesa, pie­čiau girios, carinės Rusijos statisti­kos duomenimis, dar XIX amžiaus vidu­ryje gyveno apie 31 tūkstantis Jotvingių. Tačiau apskritai jau XIV amžiuje jot­vingių kraštas ištuštėio. Galbūt tai padėjo išlikti dideliems miškams ir gausybei stambių žvėrių.

Gediminas garsėjo kaip aistringas me­džiotojas. 1320 metais Breste jis ruošėsi žygiui į Kijevą. O pasiruošimas tais laikais reiškė ilgalaikes medžiokles. Be abejo, pagrindinė žvėrienos paruošų vieta turėjo būti Belovežo giria.

Medžioklė tuo metu buvo tarsi karybos mokykla. Juk stumbras, tauras, meška, netgi šernas žmogui, ginkluotam ietimi, kardu ar panašiu šaltu ginklu, buvo ne mažiau pavojingi, kaip ir dvikojai prie­šai. Tokiose ilgai trunkančiose medžiok­lėse buvo išmokstama naudotis ginklais, žiūrėti į akis pavojui, valdyti sudėtingose situacijose žirgą, įprasti prie didelių fizinių krūvių, sunkumų, nepriteklių. Pras­mingą, vyrišką ir net dorovingą me­džioklių pobūdį, užsibaigusi maždaug XV amžiaus viduryje, labai pabrėžia lotyniš­kai rašęs M. Husovianas savo poemoje apie stumbrą 1523 metais.

Tais laikais kovos žirgai buvo papildo­mi ir iš laisvėje gyvenusių laukinių ark­lių (tarpanų). Senieji lietuviai ypač mė­go ir prižiūrėjo savo žirgus. Jų žemaū­giai, neišvaizdūs, gauruoti arkliukai žy­giuose buvo ištvermingi, atsparūs sunkumams ir pašarų nepritekliui, o kovoje jautrūs ir drąsūs. Galbūt todėl šie žirgai ir pelnė tokią kario pagarbą, vėliau per­sidavusią lietuviui žemdirbiui.

Ypač mėgo medžioti Jogaila. 1409 me­tais po susitarimo Breste su Vytautu dėl bendros kovos prieš kryžiuočius Jogaila ėmėsi paruošt maisto atsargas daugia­tūkstantinei sąjungininkų kariuomenei. Su dideliu medžiotojų būriu jis visą rudeni ir žiemą medžiojo Belovežo girioje ir jos apylinkėse stumbrus, taurus, elnius, brie­džius, šernus, mėsą rūkė, sūdė, krovė į statines. Pavasarį visą ją nuplukdė Nare­vu, Vakarų Bugu ir Vysla į Plocką.

Jogaila įprato medžioti nuo jaunų die­nų. Medžiokles jis vertino kaip karo žy­gius. 1386 metais, užėmęs Lenkijos karaliaus sostą ir tapęs vienu galingiausiu to meto Europos valdovu, neatsisakė savo aistros ir ypač mėgo medžioti Lietuvos gi­riose. Jau būdamas septyniasdešimt pen­kerių metų amžiaus, Lietuvoje ir Lenkijojee siaučiant 1426 metų marui, Jogaila, tartum suprasdamas, kad grynas oras ir fiziniai pratimai geriau saugos nuo baisios ligos nei žiniuonys ir jų vaistai, iš­važiavo ilgą laiką medžioti į Belovežo girią. Nepaisydamas amžiaus, jis raitas, kaip ir anksčiau, vaikėsi žvėris. Žinoma, kad per vienas tokias gaudynes Jogaila nesėkmingai nukrito nuo žirgo ir susilau­žė koją, tačiau medžioti nesiliovė.

Išsamių senųjų medžioklės būdų apra­šymų nėra išlikę. Tačiau viena aišku, kad anais laikais medžioklės sėkmę galėjo lemti tik medžiotojo fizinis pasirengimas, medžioklės vietovės ir žvėrių elgsenos pažinimas. Netgi toks primityvus stambių žvėrių medžioklės būdas, kaip jų gaudy­mas iškastose duobėse. Čia reikėjo ne tik sunkiai dirbti, būti labai kantriam, bet ir gerai žinoti žvėrių laikymosi, migracijų vietas, sugebėti privilioti atsargu žvėrį.

Tą patį galima pasakyti ir apie aptvarų statymą. Tais aptvarais apsupdavo arba į juos varydavo žvėris. Seniausiai naudo­tos iš medžių suverstos užtvaros, vėliau statinių tvoros. Per aprašomas kuni­gaikščių medžiokles jau plačiai buvo nau­dojami medžiokliniai šunys. Dažnai prak­tikuotas toks metodas: suradus žvėri, pa­leidžiami skalikai, o kai žvėris būdavo nuvargintas, medžiotojai ateidavo su stip­resniais kitų veislių šunimis ir artimose kautynėse užmušdavo ar nudurdavo žvėrį. Kur leido gamtos sąlygos, pavasari ir vasarą stambų žvėrį įvarydavo į klampias vietas, kur telikdavo jį pribaigti…

Tačiau labiausiai buvo gerbiama atvira, rizikinga kova. Sakoma, kad, pasižymėjus tokiame kruviname susirėmime, buvo gali­ma tikėtis ne tik gentainių pagarbos, bet ir paskyrimo karo vadu.

Po Vytauto ir Jogailos ėmė iš esmės keistis visas karališkųjų medžioklių po­būdis. Matyt, tuo laiku jau gerokai sumažėjo žvėrių, o padaugėjo naminių gyvu­lių. Medžioklė nebebuvo maisto atsargų ruošimo šaltinis. Keitėsi papročiai ir tradi­cijos.

Aukštuomenė ėmė medžioti ne dėl no­ro patirti pavojingos kovos aistrą, pajus­ti žygio ir gamtos dvasią, bet dėl pramogos.

Rūbų paprastumą ir santykių tarp me­džioklių lygiateisiškumą pakeitė puoš­nūs kostiumai ir sudėtingas etiketas. Vietoje bendražygių atsirado medžiotojų svi­ta su gausybe aptarnaujančio personalo ir publika. Medžiotojų gyvenimas iš tikro žygio gyvenimo virto kažkokiu mišiniu, susidedančiu iš žvėrių žudymo, puotų, girtuokliavimo ir kitokio siautėjimo. Kil­mingiesiems ir jų svitai apgyvendinti prireikė rūmų su daugeliu pagalbinių sta­tinių ir net specialių įrengimų pačiai me­džioklei. 1861 metais buvusios Rusijos valstybės turtų ministerijos leidinyje apie medžiokles Belovežo girioje aprašoma, kaip karalienei Elenai (Jogailos anūko Aleksandro žmonai) dalyvaujant medžiok­lėje ir žudant stumbrus iš specialios ka­rališkos ložės, įdūkę žvėrys išvertė stul­pus ir vos nesutrypė karalienės. Šį atsiti­kimą aprašo ir M. Husovianas: girdi, stumbras — kilnus žvėris pasipiktino to­kiu „nepagarbiu” elgesiu.

1538 metais vasario 27 dieną Žygiman­tas Senasis išleidžia įstatymą apie miškų ir medžioklės apsaugą, sudaroma komisi­ja karališkiems miškams atskirti nuo pri­vačių, nustatoma „įėjimo į mišką” tei­sė bei ganyklų ir pievų naudojimo tvar­ka. Nuo šių metų oficialiai įteisinta ir girininkų pareigybė. XVI amžiuje prasi­dėjo intensyvesnės karališkos girios daly­bos kitiems valdytojams. Pavyzdžiui, 1501 metais apie 600 hektarų buvo ati­duota Bielsko miestui. Vėliau, valstybėje stiprėjant didikų luomui, žemių buvo da­lijama vis daugiau. Ypač dideles valdas čia gavo žemaičių seniūnas Jeronimas Chodkevičius. Vėliau grafams Tiškevi­čiams buvo priskirta daugiau kaip 25 000 hektarų.

Žygimanto Augusto valakų reforma XVI amžiaus viduryje ne tik pristabdė karališkų žemių dalijimą, bet ir iškeldino toliau nuo karališkų girios valaku dalį gyventojų. Tai teigiamai veikė medžiok­lės ūkį. Nuo valakų reformos laikų tvirtai įeina į praktiką žemiausio tiesio­ginio žvėrių prižiūrėtojo „osočniko” pa­reigybė, kuri Lenkijoje, įsigalėjus saksų dinastijai, buvo pakeista į įvairių rangų jėgerius. Lietuvoje osočnikų, girininkų, šaulių pareigybės buvo pakeistos į XIX amžiaus pradžios carinės Rusijos nomenk­latūrą. Tada Rusijoje irgi įsigalėjo iš Vokietijos atėję terminai — forstmeisteriai bei jėgeriai.

Valdant Žygimantui Augustui, prigeso medžioklės reikalai, ir į Belovežo girią atėjo pramonė. Čia buvo pastatytos ketu­rios geležies liejyklos, didžiulė potašo ga­mykla, daug dervos ir deguto varyklų. Intensyviai imta kirsti ir mišką — daug medienos reikėjo gamybai ir kurui.

Gamyklose dirbo daug iš Moravijos ir Žemaitijos atvežtų meistrų. Žmonės apsi­gyvendavo arčiau darbo vietų žeminėse, namukuose, priedangose. Šie būstai buvo vadinami būdomis. G. Karcovas tvirtina, kad būdininkai labai nusiaubė girią, kad iki tol ji niekad nebuvo taip nuniokota. Potašo gamyklos, pelenų deginimo duo­bių, o kai kur ir būdų žymių išliko net iki XIX amžiaus.

Stepono Batoro laikais (1576—1586 m.) girioje vėl ėmė atgimti medžioklės. Šį valdovą domino ne tik stambūs, bet ir smulkūs žvėrys, jis labai mėgo medžioti su sakalais. S. Batoro valdymo metais stumbrus pradėta medžioti su šaunamai­siais ginklais — muškietomis, buvo pasta­tyta nauja medžioklės pilis ir pirmasfs ka­rališkasis žvėrynas prie Jeliankos upės. S. Batoro įsakymu 1583 metais pirmą karta buvo sugauti du stumbrai ir perkelti į Krokuvą ir Varšuvą plačiajai visuomenei parodyti. Taigi jau ir tada stumbras buvo tapęs retu, egzotišku žvėrimi.

Po Stepono Batoro mirties karališkos medžioklės girioje nurimo beveik 110 metų. Iš 1640 metų Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės vyriausiojo medžioklio (lovčy gospodarsky) Isakovskio atliktos karališkų girių ordinacijos dokumentų su­žinome, kad Belovežo giria jau buvo su­mažėjusi beveik iki dabartinio dydžio ir sudarė apie 150 000 hektarų. Ją valdė Belovežo – Kameneco girininkas, palaikęs tiesioginius ryžius su karaliumi.

Karališkosios medžioklės
Senovės lietuviai aukoja Belovežo girioje

Intensyvesnės medžioklės girioje prasi­dėjo 1698 metais, kai Lenkijos karaliumi tapo Saksonijos kurfiurstas Augustas II. Jis susidomėjo giria, atvežė jėgeriu saksų, 0 medžioklės sargybą padidino iki 150 žmonių. Tai buvo bene paskutinis monar­chas, nevengęs artimos kovos su žvėri­mis. Žinoma, kad 1705 metais gruodžio 3 dieną jis vos nežuvo meškos letenose. Jo sūnus Augustas III atkūrė žvėryną, pas­tatydino naujus rūmus su daugybe ūki­nių pastatų, didžiulėmis arklidėmis ir šunidėmis. Augusto III laikais bene ryškiau­siai suklestėjo naujo stiliaus karališkųjų medžioklių bruožai. Iki medžioklės pra­džios vykdavo didžiuliai paruošiamieii darbai, juose dalyvavo ne tik vietinė girios tarnyba, bet atvykę padėti medžioto­jai vokiečiai ir šimtai vietinių valstiečių, kurie iš didelių plotų suvarydavo žvėris į žvėryną bei kitus specialius aptvarus, o ten jie buvo iškilmingai žudomi. Yra iš­likęs 1752 metais rugsėjo 27 dienos me­džioklės garbei pastatytas obeliskas, ku­riame užrašyta, kad tuomet buvo nušauti 42 stumbrai, 13 briedžių ir 2 stirnos.

Stanislovo Augusto laikais domėjimasis medžiokle truputį atlėgo, baigėsi jėgerių saksų aukso dienos, daugelis jų grižo į tėvynę. Giria oficialiai vėl perėjo į Lie­tuvos priklausomybę, ją faktiškai ėmė valdyti Gardino ir vėliau Lietuvos iždi­ninkas Antanas Tyzenhauzas. Jis sutikslino girios ribas, vėl atidarė deguto ir der­vos varyklas, potašo fabriką. Be to, įkūrė pirmąsias lentpjūves. Išvalė, ištiesino ir pritaikė plukdymui upes. Vertingiausios pušys ir ąžuolai iš girios pasiekė Danci­go (dabar Gdanskas) uostą. Tačiau A. Ty­zenhauzas rūpinosi ir žvėrių apsauga. Gi­rią tiesiogiai valdė oberforstmeisteris, o jam buvo pavaldus medžioklis (lovčy), kuriam priklausė 13 unterforstmeisterių ir 123 sargai. Sargai buvo apgyvendinami ne girioje, o aplink ją. Taip pat buvo likviduojami girioje turėti dvarininkų ir valstiečių servitutai. A. Tyzenhauzas ati­darė medicinos mokyklą Gardine, į ją iš Prancūzijos pakvietė dėstyti Liono uni­versiteto profesorių Žaną Emanuelį Žiliberą. Vėliau šis mokslininkas Vilniaus universitete dėstė gamtos mokslus, tyrė Lietuvos fauną ir florą, parašė tokius dar­bus, kaip „Observationes de bisone Lithuana” ir „Indagatores naturae/in Lithuania“.

1794 metais, po trečiojo Žečpospolitos (federacinės Lietuvos ir Lenkijos valsty­bės) padalijimo giria atiteko Rusijai. Je­katerina II ėmė dalyti girią savo šalinin­kams ir krašto nugalėtojams. Vien grafui Rumiancevui atidavė apie 20 tūkstančių hektarų, grafams Ferzenui lr Liversui — po 10 tūkstančių.

XIX amžiaus pradžioje girią užgriuvo nelaimės. 1811 metų pavasari kilo didžiu­lis gaisras. Kadangi giria buvo labai užšlemšta, be kvartalinių linijų, gesinti mišką buvo nepaprastai sunku. Nors ge­sino gaisrą tūkstančiai žmonių, ugnies siautėjimą pavyko nutraukti tik daugiau kaip po keturių mėnesių — prasidėjus spalio lietums. 1812 metų Rusijos—Pran­cūzijos karas taip pat daug žalos padarė giriai. Aukštesnysis girios personalas pa­sitraukė iš savo vietų, o eiguliai, sargai brakonieriavo kartu su valstiečiais. Po karo priviso labai daug vilkų. Apie jų gausumą galima spręsti iš to, kad 1829 metais vietiniams gyventojams vilkai pa­pjovė 18 arklių, 20 jaučių, 101 karvę, 70 veršių, 128 kiaules, 344 avis, 121 žąsį.

Per 1830 – 31 metų sukilimą visas gi­rios personalas ir dalis valstiečių prisi­jungė prie sukilėlių. Šveicarų kilmės oberiorstmeisteris Ronko buvo sukilėlių bend­ramintis ir draugas. Jis kartu su visais eiguliais, osočnikais, šauliais ir kitais tar­nautojais išėjo kariauti. Prasidėjo masinis brakonieriavimas. Stumbriena tapo įpras­ta mėsa ant valstiečio stalo, nors ne nau­jiena ji buvo tiek ankstesniais, tiek vė­lesniais laikais. Po sukilimo senieji tar­nautojai negrįžo. Grafo Tiškevičiaus ir ki­tų kilmingųjų sukilimo dalyvių miškai bu­vo konfiskuoti.

Iš Peterburgo lankėsi revizoriai susipa­žinti su girios būkle ir įvairūs tarnauto­jai. Paaiškėjo, kad girioje yra daug labai gerų, laivų statybai tinkamų medžių. Tai imperijai tuomet buvo labai svarbu. Tad netrukus į girią buvo atvežta 3000 kir­tėjų. Tačiau kertama buvo ne visoje gi­rioje, dalis liko saugoma. Prasidėjus miš­ko kirtimui ir prekybai, atsirado daug vi­sokių piktnaudžiavimų. Kad caro valdi­ninkai mėgo ir mokėjo tai daryti, žino­ma iš daugelio šaltinių…

1842 metais girioje buvo atlikti pirmie­ji tikri miškotvarkos darbai. Paaiškėjo, kad čia yra apie 88 tūkstančiai hektarų valstybinių miškų, 19,2 tūkstančio hekta­rų žemės ūkio naudmenų, apie 80 tūks­tančių hektarų „nepatogių” žemių ir apie 5,5 tūkstančio hektarų išnuomotų plotų. Du trečdalius miškų plotų užėmė pušy­nai, penktadali — eglynai, daugiau kaip 3 procentus — ąžuolynai. Nustatyta, kad miškai Išdarkyti netvarkingais kirtimais, labai užšlemšti.

Giria buvo suskaldyta i 666 dviejų ki­lometrų ilgio ir vieno kilometro pločio kvartalus. Kvartalinės linijos buvo iškirstos per penkerius metus. Buvo suplanuo­tas 180 metų apyvartos periodas pušims ir 90 metų — kitų medžių rūšims. Suda­rytos penkios girininkijos, kiekvienoje girininkijoje — po 12 eiguvų. Raitie­siems žvalgams paskirta 77 šauliai, osočnikų skaičius sumažintas nuo 114 iki 73.

Nuo 1840 metų į girią atvykdavo turis­tų pasižiūrėti stumbrų. Turistams buvo rengiami specialūs varymai, į juos kviečiama šimtai žmonių. 1840 metais buvo surengta 14 tokių atrakcionų. Siekiant su­mažinti stumbrų migraciją, buvo bandyta visą tinkamiausią jiems gyventi rajoną aptverti karčių tvora. Matyt, iš to mažai būta naudos, nes apipuvę aptvarai nebu­vo atnaujinami. Vokiečių Bugengageno firmai buvo iš girios parduota 40 000 stambių pušų. Firma patvarkė plukdomas upes ir pradėjo ruošos darbus, miškas vėl prarado daugelį geriausių medžių. Iki 1860 metų, taigi beveik 70 metų, karališ­kosios medžioklės nebuvo rengiamos. Retkarčiais su mažesnėmis iškilmėmis me­džiojo didikai, tarp jų ir grafas Mykolas Tiškevičius. Medžioklės požiūriu giria gerokai nuskurdo. Taip atsitiko dėl brako­nieriavimo, plėšrūnų, ypač vilkų, gausu­mo ir natūralių pašarų bei šieno stygtaus žvėrims. Caras Aleksandras II galų gale susidomėjo giria ir nutarė čia atgaivinti didžiąsias medžiokles. 1860 metais įvyko pirmoji imperatoriškoji medžioklė. Jos aprašymas gerai iliustruoja tuometinius papročius ir žvėrių būklę girioje.

Tris savaites girininkas Stralbornas su unterjėgermeisterlu Ivanovu, su 14 miš­kininkų korpuso karininkų, 10 žvalgų, 90 sargybinių iš miško apsaugos tarny­bos, 120 miško darbininkų, su šauliais, osočnikais ir dviem tūkstančiais valstie­čių, neišeidami iš girios, suvarė stumb­rus ir visa kita, neišskiriant kiškių, į 550 hektarų statinių aptvarą. Kartu visuose Gardino gubernijos valstybiniuose miš­kuose buvo gaudomi žvėrys ir narvuose vežami į šį improvizuotą medžioklės žvėryną. Jo viduje dar buvo aptverta apie 200 hektarų, kur turėjo vykti pati medžioklė. Šiame mažajame aptvare bu­vo prakirsta 700 metrų ilgio proskyna ir prie jos įrengta 12 altanų (specialios medžiotojų stovėjimo vietos). Caro al­tana buvo kraštinė. Kita žvėryno dalis tvoromis buvo suskirstyta į keletą mažų aptvarų. Į juos buvo stengiamasi suvaryti žvėris pagal rūšis. Iki medžioklės die­nos iš viso pavyko surinkti 117 stumbrų, 3 briedžius, 14 danielių, 25 šernus, 36 stirnas, 17 vilkų, 15 lapių, 14 opšrų, 100 kiškių (iš viso 339 žvėris). Suvaryti žvė­rys atrodė nykiai. Bet dar liūdniau žvė­rys buvo varomi ir šaudomi. Dėl nemok­šiškumo daug žvėrių žuvo gaudomi, ve­žami, taip pat ir pačiuose aptvaruose.

Medžioklė vyko spalio 6 ir 7 dienomis. Į ją, be caro, susirinko nemaža aukšto rango svečių iš užsienio bei imperijos aukštuomenės, tarp jų minimas ir kuni­gaikštis Radvila, įdomiu pačios medžiok­lės ritualo aprašymas, kurio čia dėl ribotos straipsnio apimties negalima pa­telkti. Iš viso per dvi dienas buvo nušau­ta 28 stumbrai, 2 briedžiai, 10 danielių, 11 šernų, 16 vilkų, 16 stirnų, 7 lapės, 4 opšrūs ir 2 kiškiai. Vidutiniškai per vie­ną medžioklės dieną krito 48 žvėrys. Kailiams paruošti ir iškamšoms gaminti buvo pakviestas Peterburgo Mokslų Aka­demijos preparatorius. Trofėjai buvo ati­duoti svečiams, keli — universitetų muzie­jams. Mėsa buvo išdalyta medžioklėle dalyvavusiems valstiečiams, girios tarny­bai, kitiems pagalbininkams. Šie gausūs pagalbininkai ir šiaip prie medžioklės rūmų susirinkę žiopliai, kaip teigia G. Karcovas, buvo nepaprastai laimingi „ot licozrenija ego veličestva”… Juo labiau kad vakare „visos liaudies džiaugsmui” jo didenybė nemokamai davė degtinės… Ekspertų nuomone, medžioklė kainavo nebrangiai — 18 000 aukso rublių. Sve­čiai ir imperatorius medžiokle liko pa­tenkinu. Jai atminti buvo padaryti įrašai albume, pasodinta giraitė. Imperatorius pats pasodino du Libano kedrus, davė nurodymą žvėryną palikti visiems laikams, tokį pat išsaugoti medžioklės pa­viljoną ir tam įvykiui atminti pastatyti paminklą.

Imperatoriaus Aleksandro II domėjima­sis giria gan greit pakeitė visą medžiok­lės ūkio tvarkymą.

Per penkerius metus čia įvyko nema­žai permainų: uždrausta girioje bet ko­kia medžioklė, įrengtas žvėrynas su 14 stumbrų, 4 danieliais, 8 stirnomis ir 4 šernais. Žvėrims išlaikyti kasmet buvo skiriama lėšų iš valstybės iždo, pradėta sisteminga kova su plėšrūnais. Plėšrūnai buvo iš tiesų naikinami įspūdingai, tai buvo skatinama nemažomis premijomis. Per trylika metų (1864—1876 metais) gi­rioje buvo sunaikinta 358 vilkai, 32 lū­šys ir 5 meškos. Paskutinė meška gi­rioje nudobta 1878 metais. 1865 metais iš Silezijos Prūsijos atvežta ir žvėryne iš­leista 18 elnių. Jie buvo labai sėkmingai reaklimatizuoti. Per dvidešimt metų ban­da išaugo iki 270 žvėrių. Bėda tik ta, kad dėl pašarų stygiaus labai krito elnių svoris, suprastėjo ragai. Žvėryno plotas buvo padidintas iki 800 hektarų. Buvo rimčiau susirūpinta ir stumbrų šėrimu — plečiami pievų plotai, sausinamos pelkės, perimamos valstiečių pievos. 1870 metais buvo pastatytos pirmos specialios daržinės stumbrų šienui laikyti. Nuo 1868 iki 1886 metų šienaujamu pievų plotas padidėjo nuo 270 iki 780 hekta­rų, o vienam stumbrui paruoštų pašarų kiekis žiemai nuo 160 iki 1070 kilogramų. Miške buvo išvalytos senos kvartalinės linijos, kai kur prakirstos naujos, iš nau­jo apmatuotos ribos, suplanuoti kirtimai.

Aukojimas
Steponas Batoras Belovežo girioje stebi einančius varovus

1863 metų sukilime girios tarnyba, ku­rios daugumą sudarė rusai, nedalyvavo. Nedalyvavo ir baltarusiai gyventojai. Tad girioje laikėsi ir slapstėsi tik kelios su­kilėlių grupės. Žvėrių ramybė, aišku, buvo labiau trikdoma, dažniau buvo ir brakonieriaujama. Apskritai brakonieria­vimas girioje niekada nebuvo ir išnykęs, gal tik kartais jis sumažėdavo. Brakonie­riaudavo ne tik valstiečiai, kiti apylinkių gyventojai, bet neretai ir girios tarny­bos darbuotojai. Beje, įvairūs tarnybi­niai piktnaudžiavimai buvo gana daž­nas reiškinys, ir kalbos apie saugojimą dažnai ir likdavo tik gražiomis kalbomis. Miškų ūkinėje veikloje irgi nestigo net­varkos. Visų pirma kirtimų sistemoje. Mat nebuvo atsižvelgiama į svarbiausią girios funkcinę paskirti — medžioklės ūkį. Dėl pasirinktinių kirtimų (kai išsi­renkami geriausi medžiai) mažėjo bran­džių medynų, bet nedaugėjo jaunuolynų, o plynai dažnai būdavo kertami ne tik brandūs medynai. Toks ūkininkavimas alino girią — pablogėjo medynų kokybė, sumažėjo brandžių medynų bei jaunuo­lynų plotai. Kituose medynuose natūra­lų pomiškį ir traką buvo apnaikinę žvė­rys arba ganomi gyventojų gyvuliai. Miš­kuose labai išryškėjo „apėstas ardas”, apimantis visą žvėrių pasiekiamą ir ėda­mą augaliją, labai sumažėto lapuočių at­žalos ir beveik visai išnyko žemesni krūmai. Tad natūralių pašarų stygius ta­po tikra žvėrių rykšte. Juo labiau kad dėl didžiulio užšlemštimo (smulki bei malkinė mediena neturėjo paklausos ir likdavo girioje, be to, buvo paliekami natūraliai džiūstantys medžiai bei virtuo­liai) vietomis tiesiog būdavo patvenkia­mi smulkūs upeliai. Užpelkėjusiose girio­se, užmirkusiose pievose dar pablogėto ir taip prasta žolė. Visa tai ne­galėjo neturėti neigiamo poveikio tiek stumbrų bandos gausumui, tiek jos koky­bei.

Nemaža žvėrių dėl pašarų stygiaus pa­likdavo girią ir pereidavo į kitus miškus, o iš ten jau atsidurdavo ant brakonierių stalo, nes kitur tokios apsaugos kaip Beloveže nebuvo. Dėl nuolatinio pašarų trūkumo ir badavimo mažėjo stum­brų svoris, daug patelių rečiau veršiuodavosi (tik kas treji metai), kai kurios net neturėdavo pieno. Tad gimdavo ne­mažai silpnų stumbriukų, kurie greit žū­davo.

G. Karcovo tvirtinimu, girios tvarky­mas ir medžioklės ūkio būklė ėmė iš es­mės gerėti nuo 1888 metų, kai ji iš valstybės iždo buvo perduota valdyti dalinių kunigaikštijų žinybai (Udelnomu vedomstvu). Tuo metu girios plotas buvo 128 tūkstančiai hektarų, iš kurių 13 tūkstan­čių priklausė valstiečiams. Medynu ir aikščių buvo apie 100 tūkstančių hekta­rų, naudmenų — 6 tūkstančiai, nenaudoja­mų žemių — apie 10 tūkstančių hektarų.

Administraciniu požiūriu giria suskirs­tyta į penkis dvarus ir medžioklės rūmų pasodą. Tarnybos suskirstytos į miško ir medžioklės, joms reikėjo suderinti prieštaringus ūkinius interesus.

Gubernijos valdyboje buvo vyriausiasis miškininkas, kuris visuose dvaruose turėjo savo pavaduotojus. Dvarus tiesiogiai valdė specialistai — girininkai su ne­mažu žemesnių miško karininkų korpusu. Žvalgams buvo priskirta po 5 tūkstan­čius hektarų, ir kiekvienas jų turėjo nuo 5 iki 8 eigulių. Medžioklės reikalus tvarkė valdybos medžioklės reikalų ve­dėjas, jam buvo pavaldūs penki oberjėgeriai. Žemesnįjį personalą sudarė 15 jė­gerių, 11 medžioklių, 22 stumbrų sargai, 1 žvėryno sargas ir 1 medžiotojas raiti­ninkas. Visa giria buvo suskirstyta į 26 savarankiškus jėgerių sklypus.

Nauja administracija ėmėsi darbų, ku­rie, nors ir ne visi davė norimų rezulta­tų, apskritai medžioklės ūkį girioje gerokai pakėlė.

Caro patarimu plyni kirtimai buvo pa­keisti į neplynus, išplėsti sanitariniai kir­timai, vėl pradėta varyti dervą iš senų kelmų. Tačiau netrukus įsitikinta, kad neplyni kirtimai negali iš esmės page­rinti pašarų bazės. Paaiškėjo, kad efektyviausi šiuo požiūriu yra plyni kirtimai, tik kirtavietes reikia laikinai aptverti, kol pakils jaunuolynai. Imtasi girioje ri­boti ganymą. Tuo metu girioje ganėsi didžiulė banda — 8 tūkstančiai valstiečių ir 2 tūkstančiai girios darbuotojų naminių galvijų. 1890 metais galvijus buvo už­drausta ganyti pusėje girios; o 1893 me­tais net dviejuose trečdaliuose, be to, padidintas mokestis už ganiavą. 1897 me­tais pradėta sodinti specialius želdinius žvėrims, o nemedienai auginti. Buvo numatyta kasmet papildomiems pašarams žiemą nukirsti po 10 000 drebulių. Iš tikrųjų buvo kertama šiek tiek mažiau — po 7000 medžių. Papildomam šėrimui imta naudoti ne tik šieną, bet ir dobilus bei šakniavaisius. Prie šėryklų buvo įrengtos ir laižyklos, Pradėtos rengti ir selekcinės medžioklės, imta kryptingai reguliuoti patelių ir patinų santykį, taip pat buvo dirbami įvairūs perkėlimo bei kryžminimo darbai, vadovaujantis tuo metu madinga „kraujo gerinimo” teorija. Į faunos apsaugą imta žiūrėti daug pla­čiau — kaip apsaugą nuo nepalankių klimato sąlygų, plėšrūnų ir žmogaus. Dėl to buvo (atitinkamai) dalyje medynų formuojamas eglių pomiškis, naikinami plėšrūnai, kovojama su brakonieriavimu.

Nors girioje ir šalia jos po baudžiavos panaikinimo vis intensyvėjo ūkinis gyve­nimas, o pačiuose miškuose vyko aibės darbų — geodezinių, taksacinių, buvo tiesiami keliai ir geležinkeliai, kasami kanalai, statomi rūmai, stumbrų kaimenė, apie 1885 – 90 metus pasiekusi mini­mumą, paskutiniame XIX amžiaus de­šimtmetyje ėmė sparčiai didėti. Įdomumo dėlei patelkiame stumbrų kiekio dinami­ką XIX šimtmetyje: 1810 metais — 350 stumbrų, 1820 — 528, 1830 — 772, 1840 — 817, 1850 — 1560, 1860 — 1575, 1870 — 542, 1880 — 579, 1890 — 403, 1900 — 727.

G. Karcovo nuomone, jau 1894 metais girioje buvo galima rengti ne suvarytų ir sugaudytų žvėrių skerdyklą primenan­čią medžioklę, o pasaulinio lygio tikrą imperatorišką medžioklę. Detaliai apra­šytos 1894, 1897 ir 1900 metų caro me­džioklės. Ir mūsų laikais išlikę nemaža tuomet atsiradusių medžioklės technologi­jos elementų, be to, ir istoriniam smalsu­mui patenkinti pateikiame jų aprašymą.

Imperatoriaus medžioklę girios perso­nalas planuodavo 10 – 14 dienų iš eilės. Per vieną dieną numatydavo iki 7 – 9 varymų. Praktiškai medžiodavo ir diena kita trumpiau, kad būtų galima pasikeitus orams (vėjai, krituliai) keisti varymus.

Suprantama, planus sudarinėjo žmonės, labai gerai susipažinę su visa giria, jos topografija, žvėrių telkimosi vietomis ir jų vaikščiojimo takais. Sudarius planą, iš karto būdavo imamasi tvarkyti priva­žiavimo vietas, kelius. Varomuose kvar­taluose ant medžių baltais dažais būda­vo sužymimos vizyrinės linijos, pagal jas varovai išsirikiuodavo ir eidavo taip, kad jų grandis nenutrūktų. Išilgai kvar­talo, per jo vidurį, būdavo pažymima dviguba linija (kaip koridorius). Ja turė­jo eiti (joti) vadovaujantis varymui oberjėgeris. Prie skersinių linijų, kurių pap­rastai būdavo daromos trys, pagal oberjėgerio signalus išsirikiuodavo varovai. Jei varant kuris nors sparnas atsilikda­vo, prie kitos linijos vėl visi išsilygindavo. Dažniausiai iš karto būdavo varo­ma iš dviejų kvartalų. Tarp medžiojamų kvartalų paliekami tarpai nuo 1 iki 4 kvartalų dydžio. Ant medžioklės linijos įrengiamos medžiotojų stovėjimo vietos. Tarp jų atstumas — apie 90 žingsnių. Stovėjimo vietų paprastai būdavo pla­nuojama šešiolika. Stovėjimo vieta — tai į žemę įkalti kuolai, apipinti eglių ša­kom. Ta priedanga daroma tokio aukš­čio, kad medžiotojui būtų patogu šau­dyti, o didžioji silueto dalis būtų priden­gta. Nuo stovėjimo vietų 45 laipsnių kampu į kvartalo vidų būdavo pravalo­mos linijos — išrenkamos kerplėšos, iš­kertami jauni medeliai ir krūmai. Tai būdavo vadinamieji spinduliniai 150 — 200 žingsnių ilgio vizyrai į miško gilu­mą. Taip buvo patogu iš toli gerai ap­žiūrėti žvėrį ir paleisti taiklų, patikimą šūvį. Be to, būdavo statomos kelios val­gymo palapinės, iki kurių galima laisvai privažiuoti su ekipažais.

Po pasiruošimo vietos tarnyba atidžiai stebėdavo prie kvartalinių linijų žvėrių judėjimą. Jiems talkinti paprastai atvyk­davo jėgerių komanda iš Gatčinos.

Varovais būdavo skiriama apie 500 ka­reivių 15 aplinkinių pulkų, o stovėti ant flanginių linijų ir jas apjuosti vėliavėlėmis pakviečiama 250 – 300 vietos valstie­čių. Kareivius ir valstiečius komanduoda­vo jėgeriai (po 10 – 15 žmonių kiekvie­nas). Flanginėmis linijomis ir minėta koridorine, išilgai kvartalo pažymėta linija, eidavo (jodavo) oberjėgeriai.

Visas šis „pagalbinis” medžioklės per­sonalas buvo padalijamas į dvi dalis. Kol viena dalis varė, kita tyliai pereidavo į naują varymo vietą, užimdavo nau­jas pozicijas ir pailsėdavo. Jei varymai labiau išmėtyti, būdavo sukomplektuoja­mos net trys pamainos.

Pirmoji pamaina atvykdavo į medžiok­lės vietą gerokai anksčiau už medžioto­jus. Atvykę prie varomo kvartalo, valstiečiai abi flangines linijas aptverdavo virvėmis su vėliavėlėmis. Iš karto ant šių linijų valstiečiai ir sustodavo (tankiau prie šaulių linijos ir rečiau prie varo­vų linijos). Varovai priklausomai nuo miško tankumo buvo sustatomi viens nuo kito per 6 — 12 metrų. Jie būdavo ap­rengiami baltomis palaidinėmis, kad žvėrys iš toli pastebėtų — mat varoma būdavo be triukšmo.

Apie 7 valandą ryto varymui jau bū­davo pasiruošta. Imperatoriaus medžiok­lės svita atvykdavo apie 9 valandą. Pusvalandi prieš atvykimą varovai dažniau­siai pradėdavo varymą ir, praėję iki pir­mosios pažymėtos linijos, laukdavo sig­nalo, ar medžiotojai sustoję ant šaudymo linijos. Taip sutrumpinama varymo trukmė. Kadangi varoma tyliai, žvėrys toli nebėga, šaudymo linijos ne laiku nepereina.

Netoli šaulių linijos atvažiuojantį im­peratorių ir svitą pasitikdavo girios val­dytojas su medžioklės reikalų vedėju ir jėgeriais ginklanešiais (tam atvejui, jei kai kurie svečiai neturėtų savo ginklane­šiu). Imperatorius stodavo prie flanginio numerio, o kiti traukdavo burtus, ir medžioklės reikalų vedėjas nurodydavo, kur jiems stoti. Kai „jo didenybė pareik­šdavo norą pradėti medžioklę”, vedėjas medžioklės ragu (triūba) duodavo signalą flanginiam jėgeriui „visiems klausy­ti”, „pirmyn”. Per minutę signalas perduodamas aplink kvartalą. Tada varovai be triukšmo ir riksmo pajuda pirmyn. Einant varovams, flanginiai valstiečiai palaipsniui nuima virvę su vėliavėlėmis ir pagal flangus eina į priekį. Varovams priėjus iki paskutinės skersinės linijos (maždaug už 330 metrų nuo medžiotojų linijos), oberjėgeris duoda signalą „nebešaudyti”. Po to medžiotojai turi apsi­sukti ir gali šauti tik į priešingą nuo varovų pusę. Tokių šūvių būna mažai. Ir 30 – 45 minutes trukęs varymas baigiasi. Jėgeriai ginklanešiai prie nušautų žvėrių ragų ar pervertų ausų prikabina lente­les su šaulio vardu. Medžioklės dalyviai renkasi prie flango ir važiuoja į naują kvartalą. Jei pasitaiko, kad varoma iš prie­šingo kvartalo, tai tik pereinama į kitoje kvartalinės linijos pusėje įrengias stovė­jimo vietas. Nuėjus medžiotojams, spe­ciali jėgerių, eigulių ir kelių darbininkų komanda su vežimais surenka nukautus žvėris. Vyresnysis užsirašo rezultatus pa­gal pririštas lenteles, žvėrys čia pat išskrodžiami, atliekos užkasamos, o žvėrie­na gabenama į rūmus ir sveriama.

Prasideda antras varymas, o pirmo varymo komanda keliauja į trečią varymą.

Po antro arba trečio varymo būna pus­ryčiai, kuriuos su lauko virtuve iš rūmų atveža virėjai ir tarnai. Valgyti kviečiami aukščiausių pareigybių valdininkai ir su kareiviais varovais atvvkę karininkai.

Medžioklė užbaigiama tokiu laiku, kad iki sutemų būtų galima grįžti į rūmus.

Septintą valandą vakaro visi sumedžio­ti žvėrys jau atvežti ir suguldyti aikštė­je prieš paradinį medžioklės rūmų įėjimą. Netrukus prasideda štreka — iškil­mingiausia medžioklės dienos procedūra. Už žvėrių išsirikiuoja visi medžiotojai ir visa Girios medžioklės tarnyba, šonuose sustatomi rūmų tarnai su raudonomis ru­siškomis palaidinėmis ir degančiais fake­lais. Toliau smalsuoliai — vietos ir atvy­kusi inteligentija, dvaro darbuotojų ir valstiečių minia. Į štreką susirenka visas Belovežas, atvyksta norinčių pamatvti imperatorių net iš Gardino, Belostoko, Bresto, Varšuvos… Išėjus imperatoriui, jėgeriai pučia fanfaras, o paradine uni­forma apsirengęs medžioklės reikalų ve­dėjas paduoda jam žiniaraštį su me­džioklės rezultatais. Po to vedėjas me­džiokliniu peiliu rodo į nukautą stumbrą, ir jėgeriai pučia „fanfarą stumbrui”, to­liau — briedžiui, elniui ir t.t. Gražiau­sios melodijos skambėdavo lapei ir pauk­ščiams. Po štrekos laimikiai patenka pre­paratoriui ir jo talkininkams, kurie specialiame pastate atskiria kaukoles, jas verda apdoroja. Po 2—3 dienų ragai įau su lentomis ir užrašais keliauja ant rūmų sienų ar perduodami medžiotojui, nušovusiam žvėrį. Žvėriena atiduodama valstiečiams, kareiviams, varovams, miš­kų ir medžioklės tarnybai, žemesniems rūmų tarnautojams ir girios vadovybei.

Tik kai kurie jauni šerniukai ir stirnai­tės keliauja į caro virtuvę…

Na, o kokie tokių medžioklių rezultatai? 1897 metais per dešimt dienų sumedžiota 207 žvėrys ir 2 paukščiai, tarp jų 37 stumbrai, 36 briedžiai, 25 elniai, 3 danieliai, 69 stirnos, 16 šernų, 3 kiškiai, 18 lapių. 1890 metais per dvylika medžioklės dienų buvo paleista 2167 šū­viai, nuo kurių krito 11 paukščių ir 679 žvėrys, tarp jų 45 stumbrai. 38 briedžiai, 55 elniai, 26 danieliai, 326 stirnos, 138 šernai, 51 lapė.

Taigi per vieną medžioklės dieną 1897 metais vidutiniškai buvo nušautas 21 žvėris, 1890 metais — net 51 žvėris.

Nemažai daliai skaitytojų tikriausiai Belovežo girios ir jos stumbrų likimas XX amžiuje gerai žinomas. Išnyko imperatoriškosios medžioklės, karų, revo­liucijos ir suiručių metais buvo išnaikinti ir stumbrai. Vėliau didelių pastangų dėka girioje atkurta jų populiacija iš nelaisvėje buvusių žvėrių, ir šiandien stumbrai vėl braido po Belovežo sengires ir jaunuolynus. 1944 metais giria padaly­ta tarp Baltarusijos (apie 88 tūkstančiai hektarų) ir Lenkijos (apie 58 tūkstančiai heklarų). Baltarusijoje esančiuose plo­tuose nuo 1957 metų funkcionavo valstvbinis rezervatinis medžioklės ūkis, o Lenkijos — nacionalinis parkas (nuo 1947 metų) ir biosferos rezervatas (nuo 1978 metų).

Lietuviškus pėdsakus girioje mena se­ni vietovardžiai ir Lietuvos kunigaikščių vardais pavadinti seni ąžuolai…

Tiesa, 1918 metais su kitom lietuviškom Gardino gubernijos žemėm giria buvo trumpam atitekusi Lietuvai. Archyvuose yra išlikęs Žemės ūkio, valstybės žemių ir miškų ministerijos įgaliojimas Zbignevui Vidugiriui perimti iš vokie­čių okupacinės valdžios Belovežo girią bei aplinkinius miškus ir organizuoti jų valdymą. Deja, istorijos peripetijos vis­ką sureguliavo kitaip…

Ši apybraiža parašyta naudojantis senais, daugiausia caro Rusijos ir Lenkijos rašytiniais šaltiniais ir vėles­niais baltarusių tyrinėjimais. Tarp šių šaltinių norime išskirti 1903 metais Peterburge išleistą Georgijaus Karcovo knygą „Belovežo giria“. Tai labai rimta 414 puslapių studija. Joje 200 įvairių iliustracijų, 13 žemėlapių ir brėžinių. Jokio panašaus darbo apie kurią nors kitą Lietuvos girią, kad ir esančią dabartinėje mūsų teritorijoje, neturime netgi šiandien. Neturime ir tokio detalumo, pirmi­niais šaltiniais paremtos miškų ir medžiok­lės ūkių istorinės analizės konkrečiuose objektuose. O iš jos galima labai daug pasimokyti. XIX amžluje buvo daroma ne tik blogiau, bet ir geriau nei mūsų dienomis… Knygos autorius nejaučia ko­kių didesnių simpatijų Lietuvai ir lietu­viams, kai kurie jo samprotavimai yra subjektyvūs ar tendencingi. Tačiau pateikta informacija, surinkti pirminiai duomenys nepaprastai vertingi. Tad norėda­mi geriau pažinti ne tik savo kaip tautos istoriją, bet ir mūsų gamtos bei paskirų ūkio šakų raidą, turime atidžiai pa­sižvalgyti po rusiškus ir lenkiškus rašyti­nius šaltinius.

Algirdas Brukas


Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžioklės istorija

Apie medžiotoją

Šiais laikais medžiotojas daugiausia suvokiamas kaip medžiojantis dėl pramogos, kartais versliniais sumetimais
Pakilti į Viršų