Bėga Širvinta ir Mūsė

in Maršrutai

Per visą Širvintų rajoną vingių vingiais, tai pabėgėdama per seklumas, tai sulėtėdama ties duburiais, duburėliais, tai platokai išsiliedama, kai jai kelią pastoja Motiejūnų, Širvintų užtvankos, bėga Širvinta. Jos kelias nuo versmių, kurios yra Gruodžių pelkėje, devyni kilometrai į pietvakarius nuo Paberžės miestelio Vilniaus rajone, iki žiočių ties Dubių piliakalniu, kur nuo stataus, apie 35 metrų aukščio Šventosios šlaito atsiveria nepakartojami vaizdai į platų Širvintos—Šventosios santakos slėnį, nėra trumpas. Jis sudaro 138 kilometrus.

Širvinta sekli. Jos gylis vidutiniškai tik vienas metras. Vandeningumu ji irgi nepasižymi. Užtat Širvinta — viena iš srauniausių upių Lietuvoje. Nuo Širvintų miesto iki žiočių ji nukrenta net 68 metrus. Taigi vidutinis nuolydis yra 0,74 metrai kilometre. Iš panašaus ilgio upių Lietuvoje srauniau už Širvintą teka žemaičių Minija ir Babrungas, vilniečių Vilnia, o skaidriavandenė Žeimena sraunumu Širvintai beveik prilygsta.

Didžiausias Širvintos intakas — Kertuša. Ištekėjusi iš 51 hektaro ploto Kertušos ežero, ji beveik visus 23 kilometrus bėga mišku, susirinkdama miško šaltinių vandenis, ir ties Gumbelių kaimu tykiai įsrūva į Širvintą. Vis dėlto Kertušai, šiam kukliam upokšniui, buvo lemta išgarsėti. Tai į jį pokario metais buvo paleisti bebrai, iš čia jie paplito kone po visą Rytų Lietuvą.

Aštuoniais kilometrais trumpesnis už Kertušą Širvintos intakas Kabarkšta. Beveik tokio pat ilgio yra Malka, atitekanti nuo Kiauklių drauge su Pusnės upelio vandenimis. Devynis kilometrus plukdo Stavarygalos ežero perteklių Ūdra. Iš pelkėto Alio ežero atbėga Juodė. Ties Pigašiais kukliai įsilieja irgi devynių kilometrų upelis Apušė. Kiti Širvintos intakai, kaip Vieša, dar mažesni, vasarą jie beveik išdžiūsta, bet ir jie savitai žavūs.

Įdomu tai, kad beveik visi Širvintos intakai dešiniakrančiai. Tai todėl, kad kairėje teka Musė, Neris. Jos ir surenka kairiojo kranto vandenis.

Dar viena įdomi Širvintos savybė krenta į akis. Nuo ten, kur į ją įteka koks nors upelis, Širvinta staiga keičia savo kryptį.

Širvintos pakrantėse yra daug piliakalnių: Batarėja, Trūnakalnis, Užnugaris, Dubiai. . .

Pavasarį Širvinta galima keliauti valtimi, baidarėmis. Trasa nuo Širvintų miesto iki Širvintos žiočių išbandyta ir dėl įvairių kliūčių — akmenų, slenksčių, brastų, staigių posūkių — įvertinta antra sudėtingumo kategorija.

Tiek Širvinta, tiek kita Širvintų rajono upė Musė išteka kone iš tų pačių vietų. Jų ištakas skiria vos pora dešimčių kilometrų. Teisybė, Širvinta ilgai ieško tinkamo slėnio, daug vingiuoja, užtat Musei, ištekėjusiai iš Musės ežerėlio, kuris yra Vilniaus rajono ribose, kelias iškart aiškus. Prie to daug prisidėjo žmogus, pavertęs Musės aukštupį melioracijos grioviu. Todėl upeliu Musę negreit gali pavadinti. Tik pavažiavus septynis kilometrus už Maišiagalos Ukmergės link, kai Musė perkerta plentą, melioracija jai nebegresia. Teisybė, jos tėkmė čia tyli, daug duburiukų, krantai lėkšti, prižėlę alksnių. Ir teka ji tokia siaurutė, neišvaizdi iki Papiernės kaimo, nuo kur pasikeičia. Jos dugnas smėlėtas, daug sraunumų, šlaitai paaukštėja.

Ties Kaimynų kaimu į Musę iš Žabokštos, dar vadinamo Kaimynų, ežero įteka mažytis upeliukas. Kadaise, po ledynmečių, jo būta didelės upės, nešusios vandenis nuo Puorių ežero per Bartkuškio ežerą, o dar toliau per dabartinio Meilūnų kaimo laukus Kernavės link į Nerį. Tos upės liekana — Spėros ežeras. Bet Musei buvo lemta išlikti. Ji teka toliau ir jau daug šimtmečių ties Viršuliškiais surenka upeliuku atitekančius Spėros ežero vandenis.

Musė intakų beveik neturi, tik raguvų upeliukus, kurių daugelis vasarą išdžiūsta.

Bene gražiausia Musė ties Musninkų miesteliu. Čia tai vienoje, tai kitoje pusėje iškyla aukšti, pavasariais pagraužti šlaitai. Nuo vieno jų Musninkų miestelis — kaip ant delno. Ir Musės tėkmė čia greita: vis per akmenukus, akmenis.

Už Musninkų Musė vėl apsnūsta. Vis dėlto čia daug kalvų, išraižytų raguvomis, ir tai labai puošia gamtovaizdį.

Kai į Musę įteka didžiausias intakas Kaimena, ji jau ne tokia vingiuota. Dar keletas kilometrų, ir Musė ties Čiobiškiu įteka į Nerį. 72 kilometrų Musės kelionė baigta.

Dar prieš 20 metų Musė buvo gana žuvinga. Kone po kiekvienu akmeniu sraunumoje tūnodavo vėgėlė, po kiekviena šiekšta — lydeka, šaudydavo kiršliai, o prie Musninkėlių malūno pavykdavo pagauti ir ungurių, netrūko vėžių.

Nūnai vėžiai Musėje išnyko. Tačiau metai po metų ji tampa žuvingesnė. Joje vėl galima sugauti šapalų. Beje, meškeriojimas Musėje ribojamas. Ji yra žiobrių nerštavietė.

Liudvikas Oškinis

Loading
Center map
Traffic
Bicycling
Transit

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*