Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Baltijos pakrančių žuvys

in Žuvys

Baltijos jūra viena iš gėliausių jūrų pasaulyje. Neva, Vysla, Nemunas ir kitos upės atneša daug gėlo vandens, todėl, jei ties Ska­gerako ir Kategato sąsiauriais vandens druskingumas 15—20 promilių, tai Botnijos ir Suomių įlankose — tik 2—3, o ties Palanga — apie 6—7 promiles. Tai sutelkia specifinių bruožų Baltijos žuvų faunai. Čia daugiausia sutinkamos žuvų rūšys, pakeliančios didesnius vandens druskingumo svyravimus, dažnos gė­lavandenės žuvys ir tik retkarčiais už­klysta grynai Jūrinės (stenohalininės) rūšys. Be jūrinių ir gėlavandenių, dar galima išskirti praeives ir pusiau pra­eives žuvis. Pirmosios, keliaudamos neršti, keičia gėlavendenę aplinką į jū­rinę arba atvirkščiai, o antrosios atlie­ka ne tokias tolimas keliones papras­tai iš apysūrių vandenų netoli upės žio­čių į gėlus vandenis. Pirmųjų būdingi atstovai lašišos, šlakiai, unguriai, an­trųjų — žiobriai, sykai.

Pučiant pietų arba pietryčių vėjui, vanduo iš Kuršių marių jūros pakraš­čiu keliauja į šiaurę, Palangos link. Kar­tu keliauja ir tokios gėlavandenės žu­vys, apie kurias tikrai nepagalvotum, kad jų gali pasitaikyti jūroje. Nereti svečiai Palangos pakrantėse karšiai, starkiai, ešeriai, kuojos, lydekos, o kairtą į tinklus pakliuvo netgi toks, atro­dytų, sėslus gyventojas — sidabrinis ka­rosas.

Silkės ir menkės — pačios gausiau­sios žuvys Baltijoje, didžiausi ir jų lai­mikiai. Atlantinių silkių porūšis Baltijo­je vadinamas strimėlėmis (Clupea harengus membras L.). Paprastai jos daug mažesnės už Atlante gyvenančias, siekia vidutiniškai 14—16 centimetrų ilgio. Arčiau kranto strimėlės pasirodo neršto metu pavasarį, gegužės mėnesi — vadinamosios pavasarinės strimėlės ir rupgpjūčio—rugsėjo mėnesiais — rudeninės strimėlės. Tuo metu jos dažniau pakliūva į tinklaičius. Strimėlėmis nuo seno garsėja Rygos įlanka, tačiau nema­žai jų sugaunama ir Lietuvos pajūryje. Pačios didžiausios mūsų sugautos stri­mėlės siekė 93 centimetrus ilgio ir svė­rė 250 gramų.

Strimėlė (Clupea harengus membras)
Strimėlė (Clupea harengus membras)

Pastoviai Jūros pakraštyje gausu men­kių (Gadus morhua callarias L.), bet ypač daug jų pavasarį ir rudenį, kai šaltesnis vanduo. Apvaisinti menkių ikreliai, laisvai plaukiojantys vandens sluoksnyje, gali vystytis tik ten, kur vandens sūrumas ne mažesnis kaip 11 promilių. Mažiau sūriame vandenyje jie nusileidžia ant dugno ir žūva. Todėl menkės neršia tik didelėse gilumose (Gdansko, Bornholmo įdubose), nes ten sūriausias vanduo. Menkių lervutės ir mailius minta planktonu, vėliau įvairiais bentosiniais organizmais, o suaugusios žuvys dažniausiai medžioja strimėles, šprotus, stintas. Kadangi menkės visaėdės ir pasižymi dideliu vislumu (3—9 milijonai ikrelių), lengva suprasti, ko­dėl sudaro didelę dalį Baltijos žvejų laimikių. Žvejojant stambesnio akytumo tinklaičiais, menkės sudarė apie 70 procentų visų mūsų sugaunamų žu­vų. Dažniausiai į tinklus pakliūdavo 40 centimetrų ilgio ir 700—600 gramų svo­rio menkės, bet nebuvo retos ir sve­riančios 2—3 kilogramus. Didžiausia mūsų sugauta menkė siekė 92 centimet­rus ilgio ir svėrė 6 kilogramus. Papras­tai didesnės menkės laikosi toliau nuo kranto. Kaip ir strimėlės menkės sūres­niuose vandenyse užauga daug dides­nės. Atlanto vandenyne jos gali siekti net 40 kilogramų svorio.

Menkė (Gadus morhua callarias)
Menkė (Gadus morhua callarias)

Dažnai pajūrio žvejai sugauna ir upines plekšnes (Pleuronectes flesus L.). Jų kūnas šiurkštus, padengtas sukaulėjusiais žvyneliais. Daug re­čiau ties Lietuvos pakrante pasitaikan­čios jūrinės plekšnės (Platessa platessa L.) — glotnios ir lygios. Upinės plekš­nės neužauga labai didelės, siekia dau­giausia iki kilogramo svorio. Įdomu tai, jog jos nevengia gėlo vandens, kartais užklysta į Kuršių marias, net į upių žiotis, dėl to jų toks ir pavadinimas, tačiau neršia tik sūriame vandenyje. Išsiritusios iš ikrelių, plekšnių lervutės plaukioja vandens sluoksnyje, minta planktonu ir tik pasiekusios 1—1,5 cen­timetro ilgį nusėda ant dugno ir trau­kia arčiau kranto. Vasarą ir rudenį jū­ros pakraščiuose pilna plekšnių jaunik­lių, tarp kurių pasitaiko vienas kitas uotukas. „Krabiaujant“ beveik visada jų pasitaiko pagauti. Uotas (Rhombus maximus. L.) — didžiausia Baltijos plekšnė. Jos kūnas rombo formos, daug apva­lesnis, negu upinės plekšnės, padengtas aštriais sukaulėjusiais žvyneliais. Šios plekšnės plėšrios. Paprastai uotai sle­piasi tarp akmenų arba taip įsikasa smėlin, kad matyti tik akys. Taip užsi­maskavęs uotas puola strimėlės, men­kių, plekšnių jauniklius. Labai dažnai uotą pastebime tik tada, kai jis, išgąs­dintas artėjančio plaukiko ar valties, puola į šoną, palikdamas paskui save tik smėlio debesį. Daugiausia uotų pa­sitaiko jūros pakraštyje gegužės—birže­lio mėnesiais, kai jis, pasak žvejų, bran­dina ikrus. Tuo metu uotai laikosi sek­lumose 1—1,5 metro gylyje. Tos gražios žuvys gali siek­ti metro ilgį ir 16 kilogramų svorį. Mū­sų sugauti didžiausi uotai buvo 50 cen­timetrų ilgio ir svėrė apie 3 kilogra­mus. Įdomu, kad patinėliai paprastai bū­na daug mažesni už pateles — vidu­tiniškai 400—500 gramų svorio, o pate­lės — 900—1000 gramų. Uotų kūno spalva labai priklauso nuo grunto, kur jie laikosi. Gyvenantys ant smėlėto grunto daug šviesesni, negu ant akme­nuoto ar apaugusio dumbliais.

Labai paprastos pakraščių žuvys jū­rinės vėgėlės (Zoarces viviparus L.) ir builiai (Myoxocephalus scorpius L.). Jūrinės vėgėlės vienintelės gyvavedės (ką sako ir lotyniškas jos pavadinimas) žuvys Lietuvos vandenyse. Vokiečiai jas vadina Aalmutter (ungurių motina), nes anksčiau buvo manoma, kad vė­gėlių palikuonys virsta unguriais. Iš tikrųjų vėgėliukai, randami jūrinių vė­gėlių viduje žiemos pradžioje, prieš nerštą, panašūs į mažus unguriukus. Ir pačių vėgėlių pailgas kūnas šiek tiek primena ungurius, tačiau šios žuvys vi­sai ne giminės. Vėgėlės neužauga dide­lės, siekia 30—35 centimetrus ilgio, sveria 200—300 gramų. Builiai sugau­nami irgi panašaus svorio. Dažnai šį „Jūros velniuką“ galima pamatyti ant Palangos tilto tarp žvejų laimikių. Iš­trauktas iš vandens ir paimtas į rankas, builis išsižioja, išskleidžia pelekus, stengdamasis įdurti, ir tuo pat metu „dūzgia“. Tokius garsus, jis skleidžia vibruojant ir susitraukiant priekinės kūno dalies raumenims. Žiauniniai dangteliai pakeliami ir tai duoda stiprų rezonansą. Builiai pasižymi didele, ge­rai dygliais ginkluota galva, todėl ne­lengvai pasiduoda savo priešams.

Šiek tiek rečiau pasitaiko ciegorius (Cyclopterus lumpus L.) Tai tipiška jū­ros pakraščių žuvis, gyvenanti bangų mūšos zonoje, ką liudija siurbtukas pil­vo apačioje, kuriuo jis sugeba taip tvir­tai prisitvirtinti prie akmenų, jog sun­ku atplėšti. Ciegoriaus kūnas apvalus, aukštas, nugara tamsi, pilvas baltas, iš­ilgai kūno eina kieti kauburėliai. Nors iš pirmo žvilgsnio ciegorius nekelia ape­tito, tačiau šiaurėje Baltosios jūros pa­kraščių gyventojai jį valgo. Mūsų pa­gauti ciegoriai buvo 17—10 centimetrų ilgio, svėrė 150—200 gramų.

Ciegorius (Cyclopterus lumpus)
Ciegorius (Cyclopterus lumpus)

Lietuvos pakrantėse kartais pasirodo ir egzotiniai šiltų vandenų gyventojai. Literatūroje nurodoma, jog porą kartų ant kranto buvo išmestos kardžuvės.

Pagal T. Ivanauską, Baltijos jūros vandenyse ties Lietuva galima tikėtis rasti apie 70 žuvų rūšių. Į mūsų tinklus pakliuvo 19, o čia paminėjome tik ke­letą dažniau pasitaikančių Lietuvos pa­jūryje rūšių.

Rimantas Repečka


Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žuvys

Šlakių slėptuvės

Šlakiai turi tiksliai apibrėžtas teritorijas, į kurias nenoriai įplaukia kitos žuvys, nes
Pakilti į Viršų