Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Baltasis gandras (Ciconia ciconia)

in Flora ir fauna

Klasė paukščiai, būrys gandriniai, šeima gandrai. Kūno ilgis 100 centimetrų, sparnų tarpugalis 200 centimetrų, svoris 2,7—4,5 kilogramo.

Minta visokiausiais smulkiais gyvūnais, ypač nariuotakojais, žuvimis, varlėmis, ropliais, paukščiais ir net smulkiais žinduoliais. Deda keturis baltus kiaušinius, peri 33—40 dienų.

Suaugęs paukštis stambus, jo kaklas ilgas, snapas ilgas ir raudonas, kaip ir kojos. Visos plunksnos baltos, tik plasnojamosios juodos.

Jaunikliai nuo senių skiriasi balzganomis kojomis ir juosvu snapu, bet šie skirtumai išnyksta tais pačiais metais.

Baltasis gandras gyvena Europoje iki 60° šiaurės platumos, taip pat peri Afrikoje — Alžyre, Maroke ir Tunise. Sutinkamas jis ir Azijoje, tik čia paplitęs kitas porūšis (Ciconia ciconia asiatica). Gandrai žiemoja Vidurio ir Pietų Afrikoje, Kaspijos pakraštyje ir Indijoje, kur skrenda aukščiau minėtas porūšis.

Ne visose tose vietose gandrai vienodai paplitę. Ten, kur jie globojami — sutinkami gana plačiai. Gandrų reta Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Danijoje, Šveicarijoje, o Anglijoje visai išnykę. Gandrus gerbia ir globoja turkai, arabai, ukrainiečiai, baltarusiai, lietuviai. Lietuvoje gandras paskelbtas nacionaliniu paukščiu. Į perėjimo vietas gandrai atskrenda pavasarį, maždaug balandžio pradžioje, bet pasitaiko ir anksčiau, ir vėliau. Kada jie grįžta, nesunku nustatyti, nes gandrai ne tik monogamai, bet ir peri vis tame pačiame lizde.

Žiemoti išskrenda rugsėjo pradžioje.

Ten, kur gandrų daug, jie mėgsta gyventi bendruomenėmis; čia jie būna drauge ne tik su savo rūšies paukščiais, bet ir su giminingomis rūšimis. Lizdai gana griozdiški, nes kasmet prikraunama vis naujos medžiagos. Manoma, kad tolimoje praeityje gandrai krovėsi lizdus vien aukštuose medžiuose, uolose, bet vėliau ėmė sukti juos ne tik arčiau prie žmonių, bet ir ant pastatų. Lietuvoje gandrai peri beveik išimtinai žmogaus paruoštose vietose — ant medžio ar pastato stogo iškeltame sename rate arba akėčiose.

Lizdą krauna abu paukščiai. Patinas ir patelė paeiliui nešioja medžiagą lizdui, kol vienas renka, kitas stovi lizdo sargyboje. Lizdui medžiaga labai įvairi — sausos, visokio didumo šakos, nendrių ir meldų gabalai, karnos, samanos, žemės grumstai ir kita. Viduryje lizdo padaromas nedidelis įdubimas, kaip tik tokio didumo, kad jame būtų galima padėti kiaušinius ir pačiam atsitūpti. Vėliau, kada gandriukai paauga, jie lizde daug vaikšto ir jį teršia. Tada lizdas pavirsta suplakta aikštele.

Peri abu paukščiai pakaitomis, bet patelė daugiau, negu patinas, visuomet naktimis; patinas ją pavaduoja tik dieną, kada patelė išskrenda ieškoti maisto.

Maži gandriukai išsirita maždaug po 30 dienų. Tik išsiritę sveria apie 70—80 gramų. Po penkiolikos dienų paukščiukai pirmą kartą, ir tai labai trumpam, pajėgia atsistoti, po dvidešimt penkių dienų jau beveik visą laiką stovi, po trisdešimt šešių — išmoksta stovėti viena
koja, o maždaug po 70 dienų palieka lizdą.

Vaikus maitina abu gandrai, nešdami maistą savo gūžiuose. Visas prarytas maistas gūžyje tampa skysta tyre, kuri ir atryjama lizde jaunikliams. Pradžioje gandriukams gana sunkiai sekasi paimti maistą snapu, o paaugę pramoksta pagrobti snapo galu didelius atnešto maisto gabalus.

Saulėtomis dienomis senieji gandrai jauniklius saugo nuo karščio. Jie pakaitomis atsistoja nuo saulės pusės, sudarydami mažiesiems pavėsį.
Jaunikliams išskridus iš lizdo, visa šeima lesinėja artimose pievose, kiekvieną kartą visi drauge sugrįždami į lizdą.

Rugpjūčio pabaigoje pirmieji išskrenda jaunikliai, o seniai dar keletą dienų pasilieka vieni. Gandrų kelionės yra tikrai ilgos. Į vieną pusę mūsų gandrai nuskrenda apie 10 tūkstančių kilometrų ir antra tiek atgal. Jų kelionė trunka apie du su puse mėnesio.

Pažymėtina, kad gandras beveik neturi balso. Tik jauni gandriukai turi nežymų, panašų į kačiuko kniaukimą balselį, o senieji tik šnypščia, kaip žąsys. Bet užtat gandrai kalena. Staiga išgąsdintas paukštis pakyla stipriai tarkštelėjęs ir nekeisdamas galvos padėties, o sutikdamas savo sutuoktinį pirma sušnypščia, paskui pakelia galvą aukštyn taip, kad antsnapis atsiduria po posnapiu, beveik liečia nugarą ir kleketavimas būna ilgas ir skardus. Net maži gandriukai panašiu kalenimu, kuris pradžioje vos girdimas, pasitinka savo tėvus, atnešusius maisto. Gandrai gyvena apie 20 metų. Nelaisvę pakelia gerai ir būna visai jaukūs.

 

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Naujausi įrašai kategorijoje

Virbė arba Jerubė

Šiandien virbę pas mumis tepažįsta geri medžiotojai arba nuolatiniai didelių mišku, ypatingai

Mūsų guobos

Guobos — sumedėję augalai. Jos išauga į antro ir pirmo aukštumo medžius,

Žuvinto apylinkės

Vidgirėlių miško, Miknonių Palių, Riečių balų gyventojai Lietuvoje mes turime daugybę miškų,
Pakilti į Viršų