Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Baltakrūtis ežys

in Gyvūnų paveikslai
  • Erinaceus concolor Martin, 1838
  • Восточноевропейский ёж, или белогрудый ёж (rus.)
  • East European hedgehog (angl.)

Šio visiems gerai pažįstamo žvėrelio kūnas storas, kaklas trumpas, beveik nežymus, galva gana didelė. Nusmailėjęs snukutis baigiasi trumpu judriu šnipeliu, kurio gale atsiveria šnervės. Akys mažos, tamsios. Palenktos į priekį ausys nesiekia akių. Uodega maža. Kojos trumpos, letenos penkiapirštės su gana ilgais ir aštriais nagais. Remiasi visa pėda.

Ežio viršugalvis, nugara ir viršutinė pusė šonų apaugę 20—30 mm ilgio lygiais, kietais ir aštriais spygliais. Kita kūno dalis padengta šiurkščiais plaukais, tarp kurių daug storų akuotplaukių. Daugumos spyglių pamatas tamsiai rudas, toliau yra šviesiai gelsva juosta, po jos — tamsiai ruda, o spyglio galas šviesus. Jaunų ežių spyglių ruda spalva šviesesnė, be to, jie dar turi visai šviesių (nepigmentuotų) spyglių. Plaukai, juosiantys akis („akiniai”), paprastai būna tamsiai rudi. Kakta ir skruostai šviesesni. Apatinėje kūno pusėje yra balta, murzinai balta arba gelsvai balta dėmė. Ji tęsiasi nuo pasmakrės, aplenkia kaklo apačią, apima krūtinę, o kartais ir dalį pilvo. Atskirų individų šios dėmės forma ir didumas nevienodi. Kita pilvo dalis, pakaklė, šonai iki spyglių, priekinės ir užpakalinės kojos bei letenos tamsiai rudos spalvos su nedidele šviesesnių plaukų priemaiša.

Ežiui būdingi stiprūs žiediniai poodiniai raumenys. Pajutęs pavojų ar išgąsdintas ežys susisuka į kamuolį ir pastato spyglius. Taip jis apsaugo lengviausiai pažeidžiamas kūno dalis — galvą, krūtinę, pilvą.

ezys

Ežio kaukolė masyvi, žema, rostrumas platus. Skruostų lankai gerai išsivystę, platūs. Būgnikauliai primityvūs, žiedo formos. Krinta į akis ryškios tarpviršugalvinio kaulo skersinės keteros. Nosikauliai į užpakalį šiek tiek platėja, bet jų šonai beveik tiesūs (neįlinkę). Tarpžandikaulio-žandikaulio siūlės galas prie nosikaulio dažniausiai išlinkęs apvaliai arba su dantuku. Apatinio žandikaulio vidinėje pusėje dažniausiai būna tik viena Mikelio anga, o jos priekinis kraštas dantytas. Dantys mažai diferencijuoti. Iltys nedidelės ir nesiskiria nuo pirmųjų prieškrūminių dantų.

Šis ežys dar neseniai buvo laikomas paprastojo ežio E. europaeus porūšiu E. e. roumanicus (sin. E. e. concolor). Dabar jis laikomas savarankiška rūšimi ir, vadovaujantis prioriteto principu, pavadintas Erinaceus concolor. Taigi sistematikai Europoje skiria dvi simpatriškai paplitusias Erinaceus genties ežių rūšis: paprastąjį, arba vakarinį (E. europaeus), ir baltakrūtį, arba rytinį (E. concolor). Abu ežiai didumu ir išvaizda gana panašūs, bet skiriasi kariotipu ir kai kuriais morfologiniais požymiais. Baltakrūčio ežio apatinėję kūno pusėje yra balkšva dėmė, o paprastojo ežio daugumos individų išilgai pilvo eina tamsi juosta. Baltakrūčio ežio spyglių šviesios (nepigmentuotos) viršūnės palyginti trumpesnės už paprastojo ežio. Dėt to baltakrūtis ežys šiek tiek tamsesnis už paprastąjį.

Šių abiejų rūšių kaukolės skiriasi nosįkaulių forma ir tarpžandikaulio-žandikaulio siūlės forma, ypač prie nosikaulių.

Manoma, kad abu ežiai skiriasi ir reprodukcija, nes bendrose jų gyvenamosiose vietose hibridų aptinkama labai retai (stebėjimai Čekoslovakijoje).

Šie požymiai nurodyti todėl, kad dar nėra visiškai aišku, ar Lietuvoje papiltusios abi ežių rūšys, ar tik viena. B. Kuznecovas 1952—1953 m. tyrinėjęs Lietuvos žinduolius, nurodė, kad Lietuvos pietinėje dalyje dažniau aptinkamas tamsesnio ežio porūšis E. e. roumanicus (dabar laikomas E. concolor rūšimi), o šiaurinėje — šviesesnio E. e. centralrossicus. Tai iš dalies sutampa su T. Ivanausko nuomone. Jis teigė, kad Lietuvoje yra dvi ežių rūšys: E. roumanicus ir E. europaeus, kurios skiriasi papilvės spalva. Pirmoji šių rūšių dažnesnė. N. Likevičienė tyrinėtus Lietuvos ežius priskiria E. e. roumanicus porūšiui.

Pastaraisiais metais buvo sugauta ežių kai kuriuose vidurio, pietryčių ir šiaurryčių ir Šiaurės Lietuvos rajonuose. Specialistų sistematikų visi jie apibūdinti kaip E. concolor. Dabar jau aišku, kad Lietuvoje paplitusos abi rūšys.. Latvijoje taip pat paplitę abi rūšys.

Paplitimas. Baltakrūtis ežys gyvena Vakarų Europos pietryčių srityse. Taip pat nuo Pabaltijo, Baltarusijos, Kostromos ir Kirovo į pietus iki Krymo, Kaukazo, Irano, Turkijos. Paskutiniais dešimtmečiais jis aptinkamas ir Europos vakarinėse bei šiaurės vakarų srityse.

Paprastojo (a) ir baltakrūčio (b) ežio kūno apačia
Paprastojo (a) ir baltakrūčio (b) ežio kūno apačia

Biologija. Intensyvi žemdirbystė pakeitė pakeitė natūralias ežių gyvenamąsias vietas. Dabar jie dažnai įsikuria žmogaus kaimynystėje: prie fermų ir yvairių trobesių, daržinėse, soduose, daržuose, gyvenvietėse. kur daug krūmų, medžių (65,7 % stebėtų ežių). Aptinkami ir natūraliuose biotopuose – pamiškėse, lapuočių ir mišriuose miškuose, pievose ir kt. (23,5 %). Retesni kultūrinėse ganyklose, dirbamuose laukuose (2,4 %). Vengia užpelkėjusių vietų ir didelių miškų masyvų.

Savo gyvenamojoje teritorijoje ežiai įsirengia vasarinius ir žieminius guolius. vasariniams guoliams panaudoja dirvos įdubimus po aukšta žole. Sodybose lizdus pasidaro prie vaiskrūmių, krūmų ir gyvatvorių, tarp žolių ir kitose saugiose vietose. Guolis iš viršaus būna apgaubtas sausų žolių, o vidus išklotas žole ir lapais. Žiemoja paprastai daržinėse po šienu ar lentomis, malkinėse, sode sausų lapų krūvose, šiaudų kūgiuose, miško brūzgynuose, darželiuose po pridengtais gėlių krūmais, gyvatvorėse, komposto krūvose ir kt.

Žieminis lizdas būna gana didelis, suneštas iš sausų žolių, Kartais žiemojimui išsikasa negilų urvų, kurių gale įsirengia lizdą.

Ežys gana sėslus, Suaugės žvėrelis toje pačioje vietoje paprastai išgyvena keletą metų. Aktyviausi būna temstant ir naktį iki 2—3 val. Iki rudens ežiai labai nutunka. Tada riebalai sudaro maždaug 25% kuno masės. Spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje ežiai užmiega žiemos miegu. Tada jų kūno temperatura nukrinta iki 5 – 6 °C. Nubunda kovo balandžio mėn., kai nutirpsta sniegas ir oras sušyla iki 12—13 °C.

Pavasarį ežiai būna labai aktyvūs ne tik vakare ir naktį, bet ir dieną, ypač kai poruojasi. Tada patinai per naktį gali nubėgti daugiau kaip 3 km.

Ežys minta įvairiais bestuburiais ir smulkiais stuburiniais gyvūnais – drugių lervomis, vabalais (trumpasparniais, žygiais, mėšląvabaliais, sprakšiais, maitėdžiais), sliekais, moliuskais, varlėmis, rupūžėmis, driežais ir net gyvatėmis. Klaidingai manoma, kad gyvatės nuodai ežio neveikia. Ežys išvengia gyvatės nuodų vikrumu. Kartais ežys suėda ant žemės perinčių paukščių kiaušinius ir jauniklius bei graužikų jauniklius.

Ežiai poruojasi kovo—balandžio mėn. Nėštumas trunka 6—7 savaites. Per veisimosi sezoną veda 1—2 jauniklių vadas. Vadoje būna 1—9 (dažniausiai 3—5) jaunikliai. Patelės su jaunikliais lizduose paprastai aptinkamos birželio mėn. šienaujant žolę. Nušienavus patelės vaikus perneša į kitą vietą.

Ežiukai gimsta apaugę minkštais šviesiais spygliukais. Praregi po 14—18 dienų. Janiklius patelė žindo apie 40 dienų. Vieno ar pusantro mėn. amžiaus jaunikliai lizdą palieka ir vaikšto kartu su patele. Lytiškai subręsta 10—12 mėn. Nelaisvėje išgyvena iki 8—10 metų.

Ežiai turi nemažai priešų. Aštrūs spygliai ne visada juos apsaugo nuo medžiojančio apuoko, lapės, barsuko. Plėšrūnai ežį suėda su spygliais. Visose šalyse po automobilių ratais žūva šimtai tūkstančių ežių. Vakarais lėtai vėstantis asfaltas privi­lioja gausybę vabzdžių, kuriuos medžio­dami prie kelių traukia ir ežiai. Nors ežiai turi gerą klausą ir jaučia mašinų keliamą vibraciją, bet susiformavusi pasyvi gynyba (susisukant į kamuolį) jų neapsaugo nuo žuvimo. Daugiausia suvažinėtų ežių aptin­kama sodybų, kolektyvinių sodų, miestų ir miestelių apylinkėse, t.y. ten, kur palankiausios ežiams gyvenimo sąlygos.

Daug ežių žūva melioracijos grioviuose, šiukšlių ir komposto duobėse, nes negali ilgai išbūti be maisto.

Lietuvos ežių ligos ir jų parazitai mažai tirti. Ištyrus keletą Vilniaus apylinkėse sugautų ežių, aptikta 1 rūšis siurbikių (Euparyphium melis) ir 5 rūšys apvaliųjų kirmėlių (Crenosoma striatum, Thominx aerophilus, Capillaria erinacei, Physaloptera clausa ir Isocephalus sexalutus) lervų.

Ežiai naudingi ir globotini žvėreliai, Jie sunaikina nemažai smulkių graužikų, žalingų vabzdžių ir jų lervų.

Dažnai vaikai ir net suaugusieji sugau­na ežį ir laiko jį namuose. Tai blogas įprotis, nes jei žvėrelis nepabėga, anks­čiau ar vėliau jis žūva. Be to, ežys tuojau girdomas pienu. Tiesa, ežys pieną geria, bet nustatyta, kad šis maisto produktas jam netinkamas ir net kenksmingas. Gy­vendamas laisvėje šis gyvūnas karvės pieno negauna, todėl organizmas prie jo neprisitaikęs.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Gyvūnų paveikslai

Pilkasis garnys

Mažesnis už baltąjį gandrą, pilkas arba pilkai melsvas, su juodu, smailiu, nusvirusiu

Kurmis

Talpa europaea L., 1758 Обыкновенный крот (rus.) Common mole (angl.) Kurmio kūnas

Žebenkštis

Žebenkštis (Mustela nivalis L.) priskiriama kiauninių (Mustelidae) šeimai. Kiauninių žvėrelių kaulų rasta
Pakilti į Viršų