Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Aukštikalvių takais

in Maršrutai

Viena seniausių Švenčionyse Adutiš­kio gatvė, nusitiesusi palei kažkada bu­vusi kelią, ėjusį Kunos senslėnio kai­riuoju pašlaičių. Gatvė ilga, nuo centro iki pabaigos kone du kilometrai. Ja važiuojant iš miesto, pro tarpukiemius kairėje matai paupės lankas, praeity buvusias ištisai pelkėtas. Dešinėje tuoj kyla raguvoti slėnio šlaitai. Kyla jie gana staigiai, visą 30 metrų, vadinasi, ten užkopęs būni tame lygyje, kur bai­giasi miesto bokštai ir kaminai… Daug kur slėnio šlaitai nelygūs, raguvomis suskaldyti, o jų viršutinę briauną vai­nikuoja gerokai eglynėti miškai.

Galiausiai kiemai retėja, paskutiniai nutolę kiek atokiau, tarsi vienkiemiai. Čia, šakodamasi į du kelius, baigiasi Adutiškio gatvė. Kairysis plentas į Mie­lagėnus, kuriuo pasukime, tikėdamiesi patrauklių pasidairymų nuo aukštų viršukalvlų. Tai vienas savičiausių marš­rutų rajono laukais.

Toje vietoje, kur keliai išsiskiria, dar lygu. Vietovė vadinama Lygumai. Čia dar Kunos senklonis, bet jo dugnas žymiai aukštesnis, lygiai smėliu ir žvirgždu nugrįstas. Kunos nėra. Jos pradžia pasiliko arčiau miesto, kur seniau buvo pelkės. Čia suklostytą žvyrą nuo seno samsto ke­lininkai. Šiaip jau aplink ramu, nuo šlai­tų užuovėja — į visas šalis, išskyrus pietinę saulėtąją, kyla šlaitai, kalvos, dažnai apgultos miškų. Gražus miškas gobia rytinius nuo kelio šlaitus, kurių atokaitoje pamiškėje įsikūrusi Švenčio­nių girininkija.

Tuo tarpu mūsų vieškelis tiesus, vos vos įkalnus. Ilgą laiką čia jis buvo vadinamuoju bruku — lauko akmenų grindiniu. Dabar iki Bėlio padengtas asfaltu. Bėlys — nedidelis ežeras, šalia jo, lyg priedas — dar ma­žesnis Bėliukas. Šie ežerai įdomūs ap­linka, duburiu, kurio dugne jie tyvuliuoja. Tas duburys gilus, staigiašlaitis (šlaitų aukščiai iki 60 metrų), miškėtas, todėl susidaro ne tiek kalvų, kiek kalnų įspūdis.

Vieškelis, palengva kopdamas aukš­čiau ir aukščiau, Bėlio daubą apeina iš kairės; tarsi pakeleiviui norėdamas pa­rodyti, kokia ji iš viršaus išvaizdi. Čia padaryta aikštelė sustoti, pavaikš­čioti, pasidairyti. Visa, kas kalbėta, liečia peizažą į dešinę nuo kelio. Kai­rioji pakelė daugiau natūrali, pasaky­tume, vietomis laukinė. Iškyla aukš­tokų kalvų viršūnių. Paviršius žvirgž­do, smėlio, daug akmenų. Čia pat lau­kai, vadinami Akmenyne. Akmenynės senakaimis jau už šių kalvų, prie Beržuvio ežerėlio. Kalvose galima rasti viršūnę, nuo kurios dairantis matomi abu ežerai — ir Bėlio, ir Beržuvio. Tai ypatinga riba — ne tik kaimyninių Dusnos bei Žeimenos aukštupių, bet ir Nemuno bei Dauguvos upynų takoskyra. O jeigu ir smulkiau apie tą vie­tą, pasamprotautume, tai čia keturių aukštupių baseinų takoskyra: Žeimenėlės, Švintės, Šventelės, Kūnos. Šie ba­seinai savo aukštupiais lyg čiulptuvais į visas keturias šalis nuleidžia požemi­nį vandenį. Taip nualintos vietovės centre ir tyvuliuoja mažas Beržuvio ežerėlis, iš kurio joks upelis neišteka. Tuo tarpu pats iškilęs per 194 metrus virš jūros lygio.

Grįžę į mūsų kelią, toliau juo kyla­me aukštyn. Pasibaigia miškas, kelias ties Šiliniais iškopia į aukštoką 227 metrų kalvą, nuo kurios atsiveria pla­ti apžvalga. Ypač patraukli rytinė pa­norama. Ten „pragriuvusio“ klonio įdaubos, pasislepiančios miškėtuose šlai­tuose. Nusileidęs tais ūksmėtais šlai­tais žemyn, dugne randi pelkučių liku­čius, net mažus ežerėlius. Jie tarsi „su­verti“ ant mažos Žeimenėlės, praside­dančios mums jau pažįstamame Bėlyje. Šiuo kloniu pasukę porą kilometrų į šiaurę, randame Sirvėto ežerėlį, o nuo jo žemyn ir Žeimenėlę, vadinamą tuo pačiu vardu. Ši upė netrukus pasie­kia Kančiogino ežerą ir, iš jo išeidama, pasivadina vėl naujai — Kančiogina; įsilies Ignalinos rajone į Erzvėto eže­rą, ir, išplaukdama iš jo, jau bus Erzvėta, o savo kelią ryčiausiame respubli­kos kyšulyje pabaigs, vadindamasi Birvėta. Įdomi, įvairi, prisitaikanti prie skardingų kalvynų, nuolydumų bei ly­gumų, o kartu ir prie žmonių nuomo­nės apie ją upelė! Gal dėl to ir vardų daugiau turi, nei didžioji Azijos upė Jangči!

Į vakarus nuo Šilinių kalvos ypač ne­lygu: žemė kuprota, kalvota. Įdomu, kad ir kaimai dažnai pūpso ne užuo­vėjose, bet aukštose keterose: antai Naujasalis, Kulniškė, Stugliai, Krašuona ir kiti mažesni. Čia nedaug miškų, kal­vų šlaitai paversti ganyklomis, nema­žai suarta.

Stanislovavo gyvenvietė kurioje gamtos paminklais paskelbti uosių giraitė ir ąžuolas.

Dai­rydamasis nuo Stanislovavo apylinkių, kalvynų krašto nei į vieną šoną neužmatysi: rikiuojasi aukštos kuplios viršukalvės, daubų ir duburių virtinės, sudarančios didelius klonius, paprastai su ežerais ar pelkutėmis. Ne visada dar pastebime, koks patrauklus yra kalvotos žemės daubotumas. Į rytus nuo Stanislovavo praeina pietų — šiau­rės krypties jau minėtasis klonis su Sirvėto, Kančiogino ežerais ir mažais ežerėliais. Į Kančiogino paežerę iš čia nesunkiai galima nukakti vieškeliu. Pa­keliui, aukštoje kalvotoje viešumoje, Stoniūnai — nemažas kaimas.

Nuo Stoniūnų matomas Kančioginas. Pakeliui, o kartu jau bevelk prie jo, įsimenanti savo ąžuolais nuošlaitė — Ąžuolija. Tie ąžuolai saugomi.

Kančioginas — vienas didesnių kal­votosios rajono dalies ežerų. Yra vi­siškai teritorijos pakraštyje. Anapus šlaite to pat vardo kaimas jau Ignalinos rajone, o ežeras dar ne. Gražus ežeras toje dalyje, kur jo šlaitai apsi­gobę mišku; nuogieji ežero šlaitai atšiauroki. Yra sala, joje vertingas liepy­nas.

Retas ryžtasi pasidairyti nuo Stanis­lovavo į šiaurę ir vakarus — per dide­lės nuošalumos, nedaug aiškesniu ke­lių, tik nedideli keliai ir takai. Tąlink gali pavilioti kitas ežeruotas klonis, pra­sidedantis čia pat Stanislovavo gyven­vietės padaržėse. Jame mažų ežerėlių virtinė: Vastutis, Ežerėlis, Ilgis, Mažežeris… Yra ir daugiau. Taigi čia įvai­ru, ir praeiti, neapsidairius į kalvotus ežeruotus laukus, būtų nuostolio. Juolab, kad kažin ar kur Švenčionių aukštu­moje yra staigesnių kreivašlaičių, įvai­resnių suktaduobių nei čia, prie Kniceriškės, Vaikučių, Ciulėnų, Gražulių… Gražu tiek tie senakaimiai, tiek tos kalvos, kuriose lyg gandralizdžiuose jie įsiropštę. Kalvos ypač išvaizdžios pa­vasario arimo dienomis, kai jos savo šonais raudonuoja, tarsi čerpėmis kloti senamiesčio stogai… Teisybė, nedidelė laimė tiems, kam tuose šlaituose reikia arti, sėti. Ypač praeityje. Vienas Vai­kučių senas žemdirbys, pamenu, taip peikė šią žemę: „kam ji tikus — va­nago mėsa, o ne žemė! Tai tas molis šlapias ir į dirvą įeiti negali, tai jis per vieną dieną kietas, plūgo neįraksi…“ Net ir dabar, turint dideles dirvų kultūrinimo galimybes, ne ką su tokia įnoringa žeme besugalvosi. Tad ir ple­čiasi čia ganyklos, bene pats raciona­liausias kalvotos žemės naudojimo bū­das. Juk norint dirvas laistyti, reikia turėti vandens, o čia jo nėra. Kalvota­me Gražulių, Stūglių, Kulniškių ruože visai nėra nei ežerų, nei mažų aukš­tupių, tik kiek įšiauriau nuo Kniceriškės ant rajono ribos tyvuliuoja takoskyriniai ežerėliai: Mergežeris, Merkmenys, kiti mažesni. Tyvuliuoja 194— 204 metrų nuo jūros aukštyje. Į juos neatiteka jokie upeliai, tik šaltiniai. Vadinasi, pasipildo tik kritulių vande­niu, susikaupiančiu daubose, požemi­niuose sluoksniuose.

Besidairydami po kalvotuosius lau­kus, atrandame vakarinį aukštumų pak­raštį, kuris keliaujančiam daugiau patrauklus. Priemolėtos, atšiaurokos be­miškės kalvos pasikeičia smėlingesnėmis. Čia dažnesni miškai, šilai, ežerų pakrantės sausesnės. Vaizdai taip po truputi keičiasi jau prie Merkmenų, Mergežerio, kur yra aukštumų keteros šlaitas, su plačiais reginiais nuo iški­lių viršūnių. Atsiveria platus vakarinis akiratis, kuris ypač patrauklus tada, kai plyti popietiniame įsaulyje — nesvar­bu, koks metų laikas bebūtų.

Taigi čia yra kažkokia riba, bet ne paprasta paviršiaus išvaizdos pasikeiti­mo riba. Būtent čia pasikeičia krašto­vaizdis, pasibaigia kuplus daubotas aukštakalvynas ir prasideda stambiai banguoti, lomėti, su didesniais ežerais vietovaizdžiai. Jų ir sąranga kita. Čia paviršius dažniau sudėtas iš priesmėlio ir smėlio, vietomis apaugęs pušynais.

Tas šlaitas, kuris nužymi pasikeiti­mo ribą, prasideda staigiai. Nuo anų aukštų kalvų galima greit nulipti į Šventos — Ceikinių kelią ir pasikei­timo nė nepajusti. Taigi, verta įdė­miau apsidairyti, įsižiūrėti.

Gėrintis Mergežeriu, pro kurį siūlau praeiti, nepamirštame susirasti piliakalni, esantį jo krante. Jį kai kas vadina gretimo kaimo vardu — Kačėniškės pi­liakalniu. Nusileisdami į Ceikinių kelią ir patenkame į Kačėniškę, už kurios plyti platokas duburys su ežerais: ar­čiau matyti Šventas, toliau Miškinis. Šiauriniame Miškinio ežero krante, ne­toli kelio Švenčionys — Ignalina, pūp­so Rakštelių piliakalnis. Vertas aplan­kymo taip pat ir Rakštelių kaimas, įdomus savo padėtimi — siaurumoje tarp Švento ir Miškinio ežerų.

Netrukus atsiduriame ant didelio Švenčionių — Ignalinos kelio, kuriuo labai paprasta sugrįžti į Švenčionis. Na, bet nepatariu skubėti. Keliai dažnai esti taip ištiesinti, kad, dabartinio smal­suolio akimis žiūrint, kartais atrodo ty­čia padaryta — įdomias, patrauklias vie­tas apvažiuosi, aplenksi… Lygiai taip ir šiuokart — galima skubant praleisti progą pasidairyti po įdomias ir pa­trauklias Ceikinių — Šventos vieškelio pakeles.

Kiek atokiau, į dešinę nuo kelio, yra Aučynų kaimeliukas. Jis nedidelis, bet kiemų išsidėstymo planas, gatvių sank­ryža kaip reta saviti. Iš tų kiemų, šlaitėtų padaržių vėl vaizdas su ežeru. Kaip čia nesustojus, nepasižvalgius. Tai Ilgis. Tas ant savo priešingo kranto turi savo kaimą — Aidukus. Kaimelis, kaip ir Aučynų, nedidelis ir jaukus. Bet ar nebus tik pametęs kažkur laikmečių ir madų kaitoje savo tikrą vardą? Būta Gaidukų kaimo, juolab, kad jo palau­kiais upelis iš Ilgio į Šventą tekantis — Gaidupis, pavardės vėl buvę Gaidu­kai. Ne iš kur tie dabartiniai Gaida­mavičiai….

Na, bet mes gi Aučynuose… Kitapus vieškelio, prie kaimo kapų, piliakalnis. Šventos pusėn vieškelis veda pro šilą, išsikuplojusį smėlingame pakilume. Pa­pėde skersai kelio į Ilgį srūva mažas bevardis upeliukas. Ne jis vienas toks, skersas šiame vieškelyje. Visi jie at­rieda nuo kalvotos keteros, kurią ką tik lankėme. Minėtas upelis ateina iš tylios užumiškės, kur nė neįtarsi, kad dauboje tyvuliuoja ramus Salaičio ežerė­lis, ant jo kranto Matukų kaimelis — rami vasarojimo užuovėja. Paskutinė šiame vieškelyje gyvenvietė Šventa.

Tai nedidelis šių apylinkių centras (apylinkės būstinė), su senos dvarvietės ir parko liku­čiais. Čia yra gamtos paminklų — lie­pų pavėsinė (30 liepų), ąžuolas. Prie Šventos miške (1 km nuo kelio) sau­gomais paskelbti du pilkapynai (Šven­tos ir Pailgės-Šventos), Šventos senka­pis, žmonių vadinamas Senaisiais ka­peliais. Pilkapius 1854 metais tyrinėjo archeologas A. Kirkoras, aptikęs IX— XII amžių degintus žmonių ir nedegin­tus žirgų palaidojimus.

Netoli už Šventos Ceikinių vieškelis baigiasi — įeina į Švenčionių — Igna­linos didkelį. Tai vienas pačių seniau­sių šio krašto kelių, vedęs iš Vilniaus į Daugpilį. Kol Ignalina dar nebuvo ad­ministracinis centras, šis kelias ėjo tie­siai į šiaurę skersai aukštumų pro Daugėliškį, Vydžius (Baltarusija) Daugpilio link. Buvo grįstas akmenimis. Šalimais ošė seni beržai, jų vienas ki­tas žaliuoja iki šiol. Vyresni žmonės porina, kad kelias nutiestas Kotrynos II-osios valdymo laikais, kiti net pava­dina jį Kotrynos keliu (Kotrynkelįu).

Šiuo keliu patogiai artėjame į Šven­čionis.

Kelio kairėje, dauboje netikėtai pa­sirodo mūsų išvykos pradžioje minėtas Beržuvio ežeras. Dabar jį matome nuo kito šlaito.

Paskutinis kaimas pakeliui — Kur­pės. Čia jau Švenčionių šiauriniai prie­miesčiai. Gražios šios apylinkės dar ir savo aukšta padėtimi — keliauji ir jau­ti, kad esi aukštai — štai kažką iš­vysiąs plačiai… Ir tikrai, priekyje vaiz­das pamažu skleidžiasi, veriasi… Atpa­žįstame iš kito aukšto padėjimo Kunos sausaklonį, Adutiškio gatvės šoninį vaizdą.

Česlovas Kudaba

Loading
Center map
Traffic
Bicycling
Transit

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Maršrutai

Pakilti į Viršų