Augustavo kelio pradžia

in Objektai svetur

Kai laivelis, iš Druskininkų iriasi prieš srovę Gardino link, nuo jo matai nuosta­bias mūsų Nemuno pakrantes. Ties Raigar­du upė nurimsta, mąsli srūva smilčių guo­lyje. Nuo denio kairėje — Nemunykščio senvagė. Ties senąja Pervalka šioji pa­krantė jau tampa baltarusiška. O štai prie­šingoje dar ilgokai adresas senas. Pagaliau Varviškės kaimas, už jo nuotaikinga upelė Juodoji Ančia — ir jau broliškų žemių slenkstis.

Čia prasideda geografui nuostabiai įdo­mus peizažas. Čia ta vieta, kur ledyno tirpsmo vandenų nemunai kryžiavosi, tven­kėsi, keitė savo kelius. Paliko tos vandenų milžinų tėkmės išmintus kuo plačiausius, kuo erdviausius takus — slėnius, užtakius, smėliais išklotas, į Raigardą panašias lobumas. Tuo senuoju taku dabar klydinėja, da­rydama visomis įmanomomis pasaulio kryp­timis posūkius, jaukioji Juodoji Ančia.

Išdidi!.. Atiteka iš kažin kur, iš Lenki­jos, iš už anapus gražuolio Vygrių eže­ro. Jos versmės vienavardžiame Ančios ežere. Tas ežeras ypatingiausias visoje ne­mažoje lenkų žemėje. Jis giliausias, net 108 metrų, o be to, visoje Suvalkijoje pakilęs aukščiausiai — 227 metrus aukščiau jūros lygio. Dar įdomu, kad ten, prie Ančios versmių, Šiurpylių paežerėje, kur lietuvių iki šiol gyvenama, pasakojama legenda apie Eglės ir lietuvių dievo Žalčio meilę. Ir dar viena ypatybė, kurią įsimins kiek­vienas, kas aną akiratį pamatys. Virš viso horizonto ten stūkso į dangų išsišovusi to­bulo kūgio silueto kalva, lyg tikras vulka­nas.

Tokia nepaprasta yra Juodosios Ančios žemė, jos gimtinė. Tačiau ne mažiau ypa­tinga ir panemunė, kur ši daili upelė įte­ka į Nemuną.

Nemuno ir Juodosios Ančios santaka įspūdinga — gelsvas smėlis, vietomis sau­sas ir net pustomas, žali pušynėliai ir žyd­ri vandenys. Pakilesnėse sausmėse yra pui­kių kaimelių ir sodžių, paupėse plyti ža­lios lankos, pasitaiko vienas kitas ežerėlis, senvagė.

Iš visų keturių šonų ši vietovė turi pa­kraščius, tarsi kokias sienas. Iš rytų Nemu­nas, už kurio matyti didžioji Periamo giria. Girios mėlis užtraukia ir šiaurės akiratį. Ten iki Baltosios Ančios, iki pat Kapčiamiesčio žali pušynai. Į vakarus dunkso gūdžioji Augustavo giria — jos plotas daugiau nei 1000 kvadratinių kilometrų. Iš jos paunksmių Nemuno link ir atplūsta vėsioji Juo­doji Ančia.

Skirtingai užsisklendžia šios apylinkės akiratis iš pietų. Čia beveik visu šimtu metrų aukščiau iškyla Gardino aukštumų šlaitas. Aukštumų siluetas labai skiriasi nuo mūsiškių, miškėtų, ežeruotų. Ši piramidiškomis viršūnėmis smelkiasi aukštyn, lyg tvirto­vės bokštai stūkso. Bemiškė, todėl ištisai akimoju nužvelgiama. Nėra ten ežerų, tik upokšniai žemyn garma.

Šis gražusis kraštas turi istorijos primirštą praeitį. Nuo seno čia gyveno mums gimi­niškos jotvingių gentys, kurias Kl. Ptolo­mėjus II amžiuje vadino sūduviais. Į istori­nius laikus jie vos spėjo savo vardą at­nešti. Išnyko, kryžiuočių nuterioti dar iki prūsų užkariavimo, neturėję rašto neperdavę pasaulio kultūros archyvan nė savo kalbos. Pasiliko jų vietovardžių o netoli santakos vienas senas sodžius taip ir vadi­nasi — Jotvingiai.

Po kryžiuočių antplūdžių kraštas keis amžius buvo apytuštis, tylus kol iš Lietu­vos, Lenkijos ir Baltarusijos šonų pradėta kolonizuoti. XVI amžiuje Žygimantas Au­gustas anapus girios įkūrė dvarą – pavadino savo vardu Augustavu. Iki padailijimo čia buvo Trakų vaivadija, po to Suvalkų gubernija. Dabar — atoki Baltarusijos ker­telė.

Ši vietovė nuošali, tačiau dauguma kraš­to suiručių jos nelenkė. Nelenke karai, ligos, nelaimės. O kitkąrt čia būta ir tokių nepakartojamų žmogaus veiklos pasireiškimų, kokių kitur neįvyko Lygia prieš 190 metų buvo pradėtastiesti Au­gustavo vandens kelias, turėjęs sujungti Vyslos ir Nemuno baseinus su Baltijos jūra.

Po Lietuvos—Lenkijos valstybes padalijimo XVIII amžiaus gale kraštas liko be lango į jūrą, nes Vyslos ir Nemuno žiotys bu­vo Prūsijos žinioje. Vienu metu pradėta Augustavo ir Ventos — Dubysos kanalo statyba. Tikėtasi į jūrą su savo prekėmiss ir reikalais išplaukti ties Ventspiliu.

Dažnai Augustavo vandens kelio sukūrimo nuopelnai skiriami generolams valsty­bės veikėjams. Pamirštamas tikro projektoo autoriaus Ig. Prondzinskio nuopelnas. Šis karo inžinierius per labai trumpa laiką (1823—24 metais) nužymėjo kanalo trasa ištyrė ją, sudarė projektą. Išliko idomiu jo laiškų apie darbo aplinkybes. Jam su bendradarbiais tekę brautis per atokiausias Au­gustavo girių nuošalumas, daižnai tam rei­kalui padarytais per pelkes lieptais Jie ap­tikę girios glūdumoje atsiskyrėliu, rade gyventojų, besivertusių miško gėrybių rinkimu, drevine bitininkyste, lydžiusių iš balų rūdos geležį.

1824 metais kanalo projektas buvo baig­tas ir tuoj pradėti darbai. Statyba vyko la­bai intensyviai. Dirbo keli kariuomenes pulkai, vienu metu nuo 5 iki 7 tūkstančių žmonių. Rašoma, jog žemės darbams buvo užsiverbavę nemaža Vilniaus apylinkių žmonių, kurie, baigus statybą, ten ir apsigyveno. Atskirų šliuzų statybai vadovavo kiti inžinieriai. Vieną šliuzų statė Jonas Le­levelis, garsaus Vilniaus universiteto profe­soriaus ir visuomenės veikėjo brolis.

1831 metų sukilimo laiku statyba susto­jo. Už dalyvavimą sukilime į Viatkos gu­berniją buvo ištremtas Ig. Prondzinskis ir daugelis kitų. Darbai baigti tik 1839 metais

Statinys išėjo milžiniškas. Viso Augusta­vo kelio ilgis 102 kilometrai. Aštuoniolikos šliuzų pagalba laivai gali įveikti 40 metrų aukščio takoskyrą tarp Nemuno ir Bebro upių. Augustavo kelią sudaro 40 kilometrų perkasų, 8 kilometrai tvenkinių, 18 kilomet­rų eina ežerais, 34 kilometrai — kanali­zuotomis upėmis. Ypač ilgas tarpas Juodo­sios Ančios upe. Per kanalą buvo permesti septyni sudėtingi tiltai.

Įdomu pastebėti, kad statyta ištisai ran­komis, padėjo tik arkliai, o iš technikos dalykų be karučių ir kastuvų, paminėtinas Archimedo sraigtas vandeniui išsemti. Jį suko arkliai ir žmonės.

Ypač sunkų ir didelį darbą atliko sam­dyti akmenskaldžiai, kurie parengė akme­nų blokus. Statant Augustavo vandens kelio šliuzus, čia buvo išrastos specialios hidrau­linės kalkės, kurių savybės ir dabar ne iki galo ištirtos. Jų patvarumas stebėtinas. Jos geriau išsilaikė, nei mūsų amžiuje remon­tuotose vietose portlancementas.

Augustavo kelias išties turėjo didelės įtakos kraštui. Aplink nusausinta nemaža dirvų, kelio ruože pažaboti pavasario po­tvyniai, žmonės gavo uždarbio miške, prie lentpjūvių, terpentino ir deguto dirbtuvių, plukdymo, vandens kelio tarnyboje.

Pati šio vandens kelio trasa buvo gerai suprojektuota, pastatyta. Daugelis šliuzų, tiltų, tarnybos patalpų — įdomios archi­tektūros. Palei kanalą visur buvo pylimai, keliai arkliams, kurie vilkdavo laivus. Trasa gražiai apsodinta medžiais.

Ypač modernus buvo Nemunavo uostas, kur kanalas įeina į Nemuną. Čia yra galin­giausias visame kanale trijų kamerų šliuzas, pakeldavęs laivus 8 metrus aukštyn, to­liau — du uosto baseinai. Šie įrengimai čia neblogai išlikę iki šiol.

Šiuo vandens keliu plaukiojo prekiniai laivai, plukdyta sieliai. Lietuva bemaž 100 metų vartojo Veličkos druską, atplukdomą šuo kanalu. Tačiau kelias buvo sunkus, il­gas, neretai sausrų metu stigo vandens, tada kelionė trukdavo mėnesius.

Augustavo vandens kelias triumfo laiko­tarpio taip ir nesulaukė, nes visas jis iki jūros su Ventos — Dubysos sistema ne­buvo sujungtas. Paskui į mūsų kraštus at­bildėjo geležinkeliai, ir šis kanalas prara­do savo reikšmę. Praeito amžiaus pradžioje kanalu per metus praplaukdavo apytikriai tik po 70 laivų į abu galus.

Įdomu Nemunave, kur kanalas įeina į Ne­muną, kur buvo uostas. Puikiai išsilaikę ak­meninės šliuzų kameros, suveriamieji var­tai, tarnybinis pastatas, seni medžiai, šis senasis technikos paminklas saugomas.

Lankantis čia, verta apeiti senojo kanalo uostą, perkasą iki Juodosios Ančios, kur ji ištiesinta, pagilinta. Ties Sapockinės — Kapčiamiesčio vieškeliu yra antras šliuzas.

Nenuobodu Sapockės miestelyje. Tai sena vietovė, čia gaminta stiklas, kokliai. Dabar išvystytas medienos apdirbimas, yra dvi girininkijos, mokykla, kultūros įstaigos.

Pa­tvenkus upelį, atsirado ežeraitis. Traukia įkopti į čia pat staiga kylančių kalvynų keteras, apžvelgti slėnyje tūnantį miestelį, šiauriau plytintį kloni su mūsų lankytuoju seneliu kanalu. Toliau šiaurėje ir vakaruo­se jūruoja melsvažaliai pušynai, didžiosios girios.

Kiek įpiečiau Sapockinės — Valavčičiai, senoji Sviatsko dvarvietė. Išliko nepaprastas parko su tvenkiniais ir rūmais ansamblis.

Rūmai statyti 1779 metais pagal italų ar­chitekto Dz. Sako projektą. Jie monumen­talūs, su simetriškais šoniniais flygeliais, laiptinėmis, siejasi su dendrologine parko architektūra, kanalų ir tvenkinių sistema.

Kada grįžti Iš šių apylinkių, kurios yra čia pat už Druskininkų, anapus Raigardo, tai stebiesi, kodėl taip ilgai ten dar nebu­vai keliavęs.

Česlovas Kudaba

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.