Audros gervelė

in Jūsų istorijos

Ne pyragai jūroje laukia laivų, kurie iš mūsų geografinės platumos uostų iš­plaukia rudeniop. Ypač vargas tokiems, kaip mūsiškis, žvejybos traleriams, ne­mokantiems greitai skrieti bangomis.

Šį kartą pagalbos neteko šauktis nei mums, nei mūsų kas šaukėsi. Bet garo gavome kaip reikiant. Laivas braškėjo visais sąnariais, kambuze dužo lėkštės ir stiklinės, nesinorėjo nei valgyti, nei miegoti. Visus kilnojamus įrengimus bei rykus teko denyje pritvirtinti virvė­mis, priraišioti specialiais mazgais. Ir vis liek bocmano komanda be atvangos budėjo, tikrino, ar kas neatsipalaidavo, ar neatsirado proga naujai bangų griū­čiai ką nors pasiglemžti, nušluoti už borto. Niekas nepavydėjo denio jūrei­viams, tiesą sakant, patyrusiems ne to­kių vargų; juo labiau nevertėjo pavy­dėti Sauliui, kuris išplaukė kaip jūreivis į pirmą savo gyvenime reisą.

Tačiau jo garbei reikia pasakyti, kad vaikinas neištižo. Nors ir koks buvo sunkus ir nepatogus geltonas brezento kombinezonas, nors ir kaip linkdavo kojos aštuonias valandas pramindžiukavus po siūbuojanti denį, jį labiau vargi­no ir žemino ne nuovargis, kurio seni jūreiviai tarsi nebejausdavo, — kur kas labiau veikė amžinas bocmano nepasitikėjimas ir vaikščiojimas iš paskos — ar viskas padaryta taip, kaip reikia. Ir ta jo šypsena, kai pastebėdavo ne taip ar­ba nestipriai užmegztą mazgelį, tas jo priežodis, kurį kaip įsikando, taip ir ne­paleidžia iš dantų, tegu tik ras ką nors ne taip:

— Nieko, jūra visko išmoko…

Jeigu kas Sauliui ir trukdė dirbti, tai visa, kas yra už borto: nuo vandens, teisingiau nuo jūros dugno, kuris, deja, nematomas, ir tik žinai, kad jis yra, iki dangaus. Žiūrėk, ką nors veikdamas, jis įsispokso į bangas, galvotrūkčiais lekiančias artyn ir artyn iš tolo, ir už­miršta, ką turėjo daryti.

Paprastai kalbant, jūra jį traukė, ir pastaroji vaikinui už tai nelikdavo sko­linga. Plaukiant pro Baltijos sąsiaurius, Saulių ilgai masino albatrosai; iki šiol šitą gražų žodį žinojo tik iš knygų, o čia — paukščiai, grakštus jų skrydis virš laivo rėjų, žodis, kaip sakoma, tapo kūnu. Jis pirmas prie laivo bortų pama­tė nardant kažką nepaprasta, ėmė šauk­ti — delfinai, delfinai! — ir subėgo vy­rai nustebę, kad delfinai pasinešė taip toli į šiaurę, ir dar rudenį, bet išvydę, ką rodo, nusispjovė ir rėksnį suniekino: tai buvo paprasčiausi rajūnai rykliai, iškilę pasmaguriauti iš kambuzo leidžiamom pietų atliekom.

Ne delfinai, o krokodilai, — pa­taisė Saulių bocmanas, ir, aišku, pridū­rė, kad nieko, jūra visko išmokys.

Tačiau jūra ne visko mokė, greičiau ji tik siūlė mokytis, uždavinėjo mįsles, bet įminti reikėjo pačiam. Jos, tos mįs­lės, iškildavo tarsi pačios, kažkaip ne­tyčia, staiga: pakėlus galvą į žvaigždes, žiūrint į besileidžiančią saulę, putojant už borto bangoms, kurių viršūnės žydi gausybe baltutėlaičių, trapių, vaikystėj regėtų ir vėl užmirštų žiedų. Klausimai atsirasdavo ir greit išnykdavo, kaip tos gėlės bangų keterose, nes atsakymų Saulius ir neieškojo, — greit suprato, kad ne tik jis, o ir kiti čia bejėgiai ir nesuka dėl to galvos. Gal tik laivo gy­dytojas pajėgtų šį tą paaiškinti, bet jis tik retkarčiais išeina į denį su savo am­žina pypke dantyse ir iki to įvykio, dėl kurio, tiesą sakant, viskas ir pasakoja­ma, jie buvo persimetę tik keletu žo­džių.

…Vieną iš tų audrotų spalio dienų, kurios mūsų laivo nepaliko per visą Šiaurės jūrą, Saulius atbėgo pas bocma­ną, nešinas abiejose rankose kažkokiu permirkusiu gniužulu.

Paukštis! — sušuko jis ne savo balsu, užmiršęs visą vyrišką orumą.

Kaip visada, kažkuo įnirtingai užsiė­męs, bocmanas dirstelėjo per petį ir me­tė:

Nešk į kambuzą, tegu iškepa!

Vaikiną tarsi kas šaltu vandeniu api­pylė. Jis atšoko nuo bocmano ir nė pats nepajuto, kaip atsidūrė prie daktaro kajutės durų.

Nagi, nagi, — sumurmėjo dakta­ras mieguistu balsu ir paėmė paukštį iš Sauliaus glėbio, sakytum, jis viską ži­nojo ir vien tik dėl to pabudo, kad ap­žiūrėtų radinį.

Sugrįžęs į kajutę, daktaras patiesė ant sofos polietileno maišelį, paguldė ant jo paukštį, permetė žvilgsniu jį vi­są, po to pakilnojo ilgas ir sausas lyg kadagio stagarai kojas, suėmęs už krei­vo ir taip pat ilgo kaklo, dirstelėjo į vieną, paskui į kitą akį. Paukštis pir­mą sykį staiga sujudo, kelissyk sumušė sparnais ir vos nenuslydo nuo so­fos.

Hmm, — numykė daktaras, ne­kreipdamas dėmesio į paukščio pastan­gas, — lyg tai Grus Grus, — jo veidas pasikeitė iš nustebimo. — Kaip tat atsi­tiko?

Saulius karščiuodamas aiškino, kad jis pats nežino, iš kur tas paukštis at­sirado, sakytum iš dangaus nukrito; stovėjo jis su šlangu deny, vėjas pūs­telėjo, banga — per bortą, matot, visą apliejo nuo galvos iki kojų, ir staiga regi po kojų tįso jisai…

O kas tai yra Grus Grus, toks paukščio vardas? — neturėdamas ką daugiau pasakyti, paklausė Saulius.

Grus Grus — tai lotyniškai ger­vė, — paaiškino daktaras. — Esi kada nors iš arčiau regėjęs gervę?

Ne, nepasitaikė, — prisipažino vaikinas, nes jis iš tikrųjų gerves matė tik iš labai toli, skrendančias aukštai padangėje; žinojo, kad kartais šie paukščiai skrisdami trimituoja, gal net savo ausim girdėjo.

O daktaras vis apžiūrinėjo paukštį, minkė jį prie šito pripratusiais pirštais ir vis murmėjo tą patį:

Grus Grus, nieko nepasakysi, tie­siog nuostabu, Grus Grus…

Tai gal ji netgi mūsiškė, gal skri­do į pietus ir nukrito? — bandė spėlio­ti sykiu su daktaru Saulius. — Gal…

Skrido, tai aišku savaime, — su­tiko daktaras, — ir tai buvo pirmas gervelės skrydis, pirma kelionė į dau­sas. Bet kad kilusi iš mūsų krašto… Ne, mūsiškės pro čia netgi neskrenda.

O galvą pasukti buvo dėl ko. Ap­skritai į laivą užklydęs paukštis — menka naujiena. Ne retenybė, kai gu­lint rūkui kokia neatsargi žuvėdra nu­krinta ant denio, atsimuša į rėjas ar stiebą. Kai kada laive išsigelbėjimo ieško nuo praskrendančio būrio audros atplėštas ar šiaip atsilikęs varnėnas; tą išsigelbėjimą jis randa, bet laikiną: at­gavęs jėgas, palieka laivą, o vienas, deja, per jūras nei į pietus nuskrisi, nei atgal grįši. Piečiau, jau įplaukus į vandenyną tiesiog įkyri jūrų kregž­dės, nelyginant pelės jos šmižinėja de­niuose, nerasdamos nieko geresnto, žiū­rėk, kartais lesioja net pašukinį maišą arba kanapinę virvę. Jūrininkai mėgsta tokius svečius, nes jūroje žmogui reikia to paties, ką jis turi žemėje,

Tačiau laive vėjo užpūsta gervelė — negirdėta. O kad viešnia yra ne koks kitas paukštis, o kaip tik gervių gimi­nės, daktaras, matyt, jau neabejojo, Iš jo veido vis nenyko nuostaba, ir, nenu­leisdamas akių nuo leisgyvio padaro, jis kartojo:

Pamanykite, tiesiog anomalija… Tiesiog anomalija…

Jis gervelę sausai nušluostė rankš­luosčiu, ištrynė kažkokiu spiritu atsi­duodančiu skystimu, ir ilgai šildė, atsi­sagstęs pižamą, prie savo gauruotos krūtinės. Dienai baigiantis paukštis ėmė žvalėti, staipstėsi, spurdėjo kojų staga­rais ir keliskart konvulsiškai tįstelėjo il­gą, per vidurį kreivą kaklą, lyg ryda­mas varlę ar kokį driežą.

Reikta manyti, jis ne per sočiau­sias, — nusprendė daktaras, ir Saulius, iš kurio tą dieną bocmanui naudos bu­vo kaip iš paukščio pieno, strimagalviais nukūrė į kambuzą.

Maitinimo procedūrai vadovavo pats kokas, bet gervelė nuo visų patiekalų, kuriais ne kasdien nuklotas ir kapitono stalas, gręžėsi ir regėte regėti jų neno­rėjo. Viskas baigėsi tuo, kad daktaras paukštį per prievartą pražiodino ir įpy­lė gerklėn pusantro šaukšto gėlu van­deniu atskiesto pieno. Paskui kolekty­viai jam paruošė gūžtą — minkštai iš­klotą fanerinę dėžę nuo pomidorų — ir pastatę nuošalesniam kampe, paliko jį ramybėje.

Po savaitės gervelė gerokai atkuto, pažvalėjo. Jos plunksnos įgavo aiškią spalvą, nors lengvai ir nepasakytum, pilką, rudą ar dar kitokią, galvos vir­šūnėj išdygo, o gal anksčiau jos nepa­stebėjom, juokinga karūnėlė. Pats į ne­laisvę pasidavęs padaras jau nieko ne­paisydamas iš stiklainio gėrė vandenį, lesė kietai išvirtą ir sutrupintą vištos kiaušinį. Kartą, matyt, paviliota elektros šviesos, į vieną kajutę įšoko pro iliu­minatorių žuvis skraiduolė, tai gervė, neilgai svarsčiusi, surijo ją ištisai. Pamatęs, kad su tokiu pat malonumu ji doroja koko atneštą gabalėlį antienos, Saulius nesitvėrė kailyje.

Matykite, paukštis paukštį mėgs­ta!

Gervelė tapo viso ekipažo numylėti­ne; net kapitonas, eidamas pro jos kampą, nors dėl tvarkos ir susiraukė, sustojo ir ilgai žiūrėjo į keistą, tarsi pirmapradį padarą. Daktaro veidą da­bar užvaldė kita nuostaba: kaip toks paukštis, tikras vientulys, įprastinėmis sąlygomis žmonių vengiantis kaip ug­nies, perintis neprieinamuose lieknynuose, pasikeitus aplinkybėms, taip grei­tai prisitaikė ir jaučiasi laive tarsi ko­kioj sengirėj. O iš likrųju jos savijau­tos tai niekas nežinojo iš viso eki­pažo ji nesibaidė tik daktaro, dėl ko, beje, Saulius jam pavyduliavo, tuo tar­pu koko, savo maitintojo, paukštis net­gi neapkentė, ypač kai tas pasirodyda­vo baltu chalatu. Kas žino, gal balta spalva paukščiui priminė ką baisaus, sunkiai pergyvento, o gal iš viso gervės baltos spalvos neapkenčia.

Po dviejų savaičių ji paliko savo kam­pą ir ėmė klajoti po laivą, maišytis vi­siems po kojų, o sykį per savo smalsu­mą vos nepalydėjo galvos: pabandė pro atviras duris dirstelėti, kas darosi vie­noje kajutėje, bet durys, laivui pakry­pus į šoną, staiga užsitrenkė, ir kad kiek, jei ne gervės vikrumas, būtų nu­kirtę jos kreivą kaklą. Kaip tik tuo metu, kai viešnia jau tiek įsidrąsino, kad net ištipendavo ant denio, mes pasiekė­me žvejybos rajoną ir ėmėm traukti tra­lus. Atsirado aibė žuvų, prasidėjo ger­vei gyvenimas. Kai tralą su žuvimis keldavo į denį, iš pradžių ji sprukdavo kur pakliuvus, matyt, ją baidė ar erzi­no baisus velenų girgždėjimas. Netru­kus ir su tuo apsiprato stypsodavo it sumedėjusi kur nors atokiau ir nenu­leisdavo akies nuo spindinčio žuvimi tinklinio maišo. Galų gale ji vieną sykį įsidrąsino: strykt, strykt, atžingsniavo prie lovio, kur spurdėjo kelios tonos ką tik iš tralo išpilto visokiausio gyvio, ir ėmė atidžiai tyrinėti. Tos pačios die­nos pabaigoj gervė drąsiai vaikščiojo lovio viduj, pati sau pasirankiodama, kas patinka, kas labiau atitinka jos skonį, ir, beje, nežinia kuo vadovauda­masi, iš tolo aplenkdavo tuos gyvius, kurie jai galėjo būti pavojingi. Kaip tik lovyje vartėsi į tralą pakliuvęs rykliukas, tai jo pusėn smaližė dėbčiojo ypač piktai ir vis žiojo snapą, tarsi norėda­ma jam pasakyti savo nuomonę apie ryklių padermę. Tuo tarpu savo gimi­nę vertino rimtai ir prisipažinti, kas esanti, nė kiek nesidrovėjo. Daktaro duotas Grus vardas prilipo kaip tvars­tis prie žaizdos, niekas savo augintinio kitaip nevadina, ir pakanka kam gar­siai šį žodį sušukti, kaip paukštis su­stingsta, o po kelių akimirkų ima lin­guoti savo karūnuotą galvą, tarsi pa­tvirtintų:

— Taip, iš tikrųjų Grus, esu iš ger­vių giminės!

Paukščiui stiprėjant ir darantis vis savarankiškesniam, visi, o ką jau kalbėti apie Saulių, tikėjosi ir nuogąstaudami laukė, kada jis pakils ir nuskris savo keliais, kaip nuskrisdavo sau kiti šiame laive atsigaivalioję sparnuočiai. Iš pradžių tokiam žygiui gervelei kliudė kaž­kokia nematoma sparno trauma: dakta­ras lūžio nerado, bet spėliojo, kad spar­ną galėjo banga arba vėjas išsukti, iš­narinti. Ilgainiui gervelė, matyt, atsi­kratė traumos, vienodai mosuodavo abiem sparnais. Kai stojo ramesni orai, o ypač kai šviečia ir skalsiai šildo sau­lutė, ji, žiūrėk, atsispirta savo sausais žagarėliais nuo denio grindų ir užplasnoja ant televizoriaus antenos — tai jos mėgstamiausia vieta. Ten ji ilgai nejudėdama styro, kažką vis svarsto, dairosi į vieną šalį, paskui į kitą arba pakreips karūnuotą galvą į šoną ir sustingusi žvelgia viena akimi į tolį. Sy­kiais, pabudusi iš , tokio sustingimo, ji visa ima smarkiai virpėti; ištiesia kak­lą, pasistiebia, — štai, rodos, dar aki­mirka, ir suplasnos, nuskris, ir daugiau jos nematysim. Tačiau šis virpulys ne­ilgai tęsdavosi, tai greičiausiai savotiška paukščio mankšta, pabudus iš apsnū­dimo, o gervelė išties nuskrisdavo, bet tiktai ne į tolį kurį taip atidžiai stebė­jo: jos skrydis baigdavosi ant denio grindų.

Vieną vienintelį kartą gervelė buvo palikusi laivą, išnykusi iš aklų, ir tada mes jau niekas nesitikėjom, kad ji su­grįš. Atsitiko tai viename Afrikos uostų, kur mes sustojom iškrauti savo laimikį. Uoste tomis dienomis kaip tyčia prisigrūdo daug laivų, neatsirado vietos, ir mus pastatė atviram reide, kažkokios upės žiotyse. Ta upė buvo gerokai už­teršta, o tropikuose viskas bematant pū­va, aplinkui sklido nemaloniai salsvas kvapas. Kas buvo įdomu ir kėlė mūsų susidomėjimą — tai paukščių alasas ir klegesys, kuris nei dieną, nei naktį ne­siliovė upės pakrantėje, ir kokių ten jų nebuvo, atrodė, kad paukščiai čia susi­rinko iš viso žemės rutulio ir sprendžia neišspręsdami kažkokio mirties ar gyvy­bės klausimo.

Šis alasas, ši pasaulinė sparnuočių asamblėja sudomino ir gervelę. Ji ėmė neįprastai nerimauti, čia skrisdavo ant antenos, čia vėl nušokdavo ant denio. Vis klausėsi, kreipė akį tai į vieną krantą, tai į kitą. Ir štai vieną rytą iš­ėjęs po pusryčių ant denio atsipūsti, kažkas iš jūreivių paklausė:

O kurgi Grus?

Grus nebuvo. Išnaršėme visą laivą, Saulius visas įtikimas ir neįtikimas pa­lėpes, skyles iškrapštė — jokių rezulta­tų. Niekam nekilo abejonių, kad ger­velė neištvėrė, klausydamasi pakrantės triukšmo, ir pakėlė sparnus, atsidūrė ten. Ką gi, visai teisingai, čia juk šilta, kaip tik ir žiemoti paukščiams, ateis pavasaris, ji išskris į gimtinę. Svarbu, kad mes ją išgelbėjom, atgaivinom ir atgabenom čia — kaip tik ten, kur de­rėjo…

Taip sakė protas, bet širdis nepritarė. Kur buvę, kur nebuvę vyrai ir dairosi: pažiūrės į vieną krantą, paskui į kitą, pakels galvą į televizoriaus ante­ną. Laukia, nepraranda vilties. Kapito­nas ir tas, lyg tarp kitko, lyg domėda­masis šiaip kuo nors, ilgai nuo tiltelio pro žiūronus naršė po paupio bruzgynus. O Saulius — apie jį ir sakyti ne­reikia, daktaras kone per prievartą vidunaktį nuvedė miegoti. Bet ma­note jis užmigo? Auštant, dar gerokai prieš saulės tekėjimą, jis pats pasibeldė į daktaro kajutę, be jokių ceremonijų išbudino žmogų ir ant viso laivo pa­skelbė:

Yra Grus! Sugrįžo! Tupi ant tele­vizoriaus!

Gervelė tikrai stypsojo ant televizo­riaus antenos kaip stypsojusi, tartum niekur ir nebuvo prapuolusi. Kaip nepastebimai dingo, taip nepastebimai ir sugrįžo, tik apipešiotas kuodelis viršu­galvy ir neįprasta laikysena išdavė, kad jai neseniai vis dėlto kažkas nutiko.

Taigi Grus sugrįžo sveika, gyva, ir sugrįžo pačiu laiku, nes už keleto va­landų mes apleidom tą nesvetingą uos­tą, dumblinas upės žiotis; vargu ar ji būtų mus radusi ir pasivijusi, grįžtan­čius atgal į žūklės rajoną. O čia mūsų laukė kitas, šįsyk jau tikras, negrįžta­mas atsisveikinimas: mus paliko dakta­ras. Jis mat ne mums priklausė, vidu­tiniai žvejybos traieriai gydytojo neturi, mes jį tik plukdėme kaip keleivį, ir daktaras persėdo į plaukiojančią bazę, kai tik pavyko su ja susisiekti.

Prie išsiskyrimų jūrininkų nereikia pratinti, bet su daktaru atsisveikinti, at­virai kalbant, buvo gaila ne mažiau kaip su Grus. O daktarui, visi matė, ne mažiau už mus buvo gaila palikti gerve­lę. Papsėdamas pypkę, jis priėjo prie Sauliaus ir padavė lapelį popieriaus:

– Čia mano namų adresas. Ati­džiai ją sek, iki galo sek, o paskui man smulkiai parašysi. Geriausia — vesti dienoraštį.

Saulius stovėjo kaip nusikaltęs moki­nukas prieš mokytoją, įtraukęs galvą į oranžinio kombinezono apykaklę; vėjas draikė jo visiškai saulėj išblukusius plaukus. Tik Grus visa kam liko abejin­ga. Ji tupėjo ant televizoriaus antenos ir nė nedirstelėjo į tą pusę, kai girgž­dantis kranas daktarą su rūkstančia pypke burnoj kėlė per aukštą plaukio­jančios bazės bortą. O kam gi, jei ne Grus, iš tikrųjų daktaras reikalingiau­sias! Neduok dieve gervelė susirgtų, ar kas iš ekipažo vyrų mokėtų slaugyti? Nebent Saulius, bet irgi — kažin. Tikėkimės, kad šito neatsitiks, ir nieko mūsų laive slaugyti neteks. Reisas baig­sis kaip tik pavasariop, grįšim namo kartų su paukščiais, o ten jau regėsim, kas bus.

Romas Sadauskas


Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.