Audinė, arba švitras, balinė ūdra

in Flora ir fauna

Pasižymi šeškaus kūno ūgiu ir galvos pavidalu; gyvenimo būdu artima ūdrai. Snukelio galą puošta balta dėme; potrumpės pryšakinės ir užpakalinės kojos su plaukiamomis plėvėmis. Lietuvoje vietomis sutinkama.

Audinė priklauso prie tų mūsų šalies gyvulėlių, kurį retas net gerų medžiotojų gali pasigirti pas mus medžiojęs arba ką nors apie jį girdėjęs. Tatai pareina nuo to, kad audinė retai kur tiktai vietomis pas mus besutinkama ir pasižymi prieteminiu gyvenimo būdu, kuris apsaugo ją nuo dažno pasimatymo su žmogumi.

Kūno ūgiu ir galvos pavidalu audinė panaši į šeškų, tiktai kiek ilgesnė už jį; liemeniu ir visu kūno sudarymu primena kiaunę, o galūnes turi sudarytas kaip ūdros: pryšakinių kojų išlyžiai aprūpinti kiek mažesnėmis plaukiamomis plėvėmis. Gal šituo audinės kūno pažymių suderinimu ir galima būtų paaiškinti, kodėl ją vietomis mūsų sodiečiai vadina upiniu šeškumi arba upine kiaune. Bet grįžkime prie audinės kūno pavidalo ir pažymėkime atskiras jo dalis kiek tiksliau. Galvą turi ji paplokščią, su balkšva snukelyje dėme, kuri puošia čionai ir apatinę ir viršutinę lūpą. Akys pasižymi pailgais vyzdžiais, ir tatai patvirtina pirmiau paminėtą prieteminį audinės gyvenimo būdą. Ausys mažutės ir vos žymios kailyje. Liemuo plonas ir, kaip kitų kiaunių pailgas; kojos potrumpės ir visos penkiais pirštais kurie lygaus didumo ir apginkluoti aštriais, riestais nageliais (nepamirškime, kad audinės kojų išlyžiai su plaukiamomis plėvėmis). Pėdsakais tačiau audinė labiau primena ne ūdrą, bet šeškų, nes jos plaukiamosios plėvės nedidelės ir pirštų galų nesiekia; be to, pirštų pakraščiai apaugę plaukiamaisiais šeriais, kurie ir suslepia plaukiamąsias plėves. Letenų apačios, išskyrus plikas papirštes ir trynes, pusėtinai plaukuotos. Uodegą turi dukart ilgesne už galvą; uodegos apačioje atsiveria analinės liaukos, kurių dvokiąs skystimas primena savo kvapu supuvusius taukus. Kalbamasis skystimas padeda abiejų lyčių audinėms susiieškoti, o bėdoje ir nuo priešo apsiginti. Kailis apaugęs pusėtinai šiurkščiais, tankiais ir arti vienas kito sugulusiais plaukais, kurie nors ir blizga, tačiau kiek trumpesni ir neturi tokio gražumo kaip ūdros. Skiriame stambesnius audinės kailio plaukus, arba akuotus, kurie kiek potrumpiai ir tamsiai juosvos spalvos, ir pavilnę, kuriai pamatyti reikia praskirti akuotai; pavilnė savo spalva panėši į pilkumą. Apskritai imant, audinės kūno spalva graži ir tamsesnė už ūdros: galvoje, nugaroje ir uodegoje tamsiai ruda (tamsiai kaštaninė), o apačioje pilkai šviesi; kojų paviršius ir uodega juodai juosvos spalvos. Paminėtina būtu čionai ir šviesi, arba gelsvai balta, dėmė, kuri puošia audinės pagurklį. Atsiminkime kartu su tuo, kad ir snukelį audinė turi baltą.

Dantimis, kurių audinė turi 34 ji primena šeškų, nes turi juos tokius aštrius, jog jai lengva esti pragraužti vytelinis žuvims gaudyti būčys, kurį audinė tuojau aplanko, jei tiktai aptinka jį upėje pastatytą ir pajunta jame tinkamo sau grobio. Kitų audinės kūno sudarymo ypatybių paminėtinas būtų trumputis jos žarnų kanalas, kuris tiktai keturis kartus ilgesnis už kūną. Minta audinė daugiausia įvairiomis kirmėlėmis, geldinėmis varlėmis, vėžiais, vabzdžiais, žuvimis, vasarą įvairiais vandeniniais paukščiais ir jų kiaušiniais, pelėmis ir kitais smulkiais žinduoliais, kurie žiemai susirenka į upių ir upelių lomas; visų mėgiamiausia jos valgį sudaro vėžiai, kurių ji nemaža ir suėda. Pataiko audinė kartais ir stambų vandeninį paukštį nutverti, pav., pašautą ir medžiotojo nesurastą laukinę antį, kurios tiktai plunksnas palieka. Nevengia ir žuvininko namų aplankyti, kuriuose apgrobia paukštides, paliktą ore pintinėse sugautą žuvį ir t. t. Įdomu. kad audinė, kaip ir daugelis kitų laukinių gyvulių, daro alkanam laikui valgio atsargą, kuria paskum ir naudojasi.

Audinė gyvena paliai retai žmonių telankomų balų, ežerų ir nedidelių, ramios srovės, upių krantus. Mėgsta čia tokias vietas, kurios klampios, turi dumbliną dugną, apaugusios nendrėmis ir karklų krūmais. Taisosi urvus užgriuvusiose pakrantėse arba po alksnių ir kitų krūmų kerais; urvai turi angas tiktai į vandenį. Dienos metu audinė riogso šituose namuose arba, tiksliau pasakius, savo guolyje, o sutemus palieka jį ir išeina pamedžioti.

Pasivaiko audinė vasario kovo mėn., o balandžio gegužės mėn. atsiveda savo guolyje 3 — 6 retkarčiais daugiau jauniklių, kurių priežiūra rūpinasi patelė. Jaunikliai iki kito pavasario galutinai suauga.

Patsai audinės gyvenimo būdas dėliai jos palinkimo rodytis tiktai prietėmiais pasižymi pusėtinu slaptumu, užtat apie ją nedaug težinoma. Klausą turinti gerą. Pasižyminti šeškaus vikrumu, bet bėgiojanti žemės paviršiumi, o statesniais daiktais laipiojanti blogiau. Pavojaus užklupta ji puola į vandenį ir gerą galą plaukia panaromis arba tiktai snukelio pryšakj su šnervėmis turi iškišusi vandens paviršiuje. Sugeba ir gyvenamosios vietos dugnu vandenyje pasivaikštinėti. Be to, kai kurie medžiotojai pažymi, kad audinė mėgstanti dienos metu pabėgioti sniegu ir, jei jisai esti užtenkamai gilus, tai daranti apačia jo savotiškų urvų: lendanti tais urvais kokius 20 – 30 žingsnių ir vėl bėganti sniego paviršiumi. Audinės balsas panašus į šuns kiauksėjimą. Jaunos audinės lengva esą prijaukinti ir suteikiančios namams, jąsias priglaudusiems, malonumo.

Kaip gyvena audinė pas mus, jokių nurodymų iš rimtesnių šaltinių neturiu, užtat man ypatingai malonu pažymėti keletas tuo reikalu pastabų, kurių suteikė man vienas kitas mūsų faunos mylėtojų: „ Audinė pas mus labai retai sutinkamas gyvulėlis, kuris gyvena prie nedidelių upelių žabynuose. Rudenio sulaukusi, ji pradeda rūpintis žiemai maisto. Prisigaudo varlių, pelių ir kito grobio, užmuša ir jį suslepia urvuose, grioviuose arba šiaip po kelmais. Slepia ne vienoje vietoje, bet išnešioja į daugelį vietų. Sulaukusi žiemos, iš tų savo sandėlių minta: aplanko vieną, paėda jame, o paskum eina į kitą. Taip bedarant, praeina kelios dienos ligi sugrįžta ji vėl į pirmąją vietą. Taip ji daro, kad nepasiliktų labai žymių jos takų. Bemainant kiekvieną kartą valgomąją vietą, tie jos takai taip išsiraizgo, jog priešui esti jie sunku susekti. Į žmogaus namus niekados neateina. Pamačiusi žmogų, bėga ir labai rėkia, bet patsai jos bėgimas labai menkas. Visas jos ginklas gerklė. Visados nuo priešo bėga į vandenį ir tuojau pasinėrus plaukia. Vandenyje jaučiasi visai kita, nes taip moka greitai plaukti ir nardyti, jog bežiūrint ir pasislepia. Vandenyje jos plaukai nešlampa ir visas kūnas nuo oro pasidaro baltas: sunku esti tuomet audinė ir pažinti. Bet pradėjus ją mušti ir vaikyti, ji peršlampa ir kūnas pasidaro ryškus“. (P. Ralicko užrašas). „Pas mus sutinkamas panašus į šeškų gyvulėlis, kuri vietos gyventojai vadina norka ir todėl, kad jisai vandeny nardo. Spalvos — rusvai juodos su balta po kaklu dėmele. Plaukai nešlampa, visuomet sausi, nors ir iš vandens išlenda. Minta žuvimis ir pelėmis. Jeigu nušausi vandenyje antį ir paliksi per naktį, tai rytojaus dieną tik plunksnas berasi. Iš žuvų labiausiai mėgsta kuoją. Ėda ir vėžius. Maistą medžioja naktimis. Pasirodo sausumoje ir dienomis. Vaikus 4—5 veda sausumoje po karklų ir alksnių šaknimis. Gūžtą suka iš sausų samanų, minkštos žolės ir mažutę. Pagauti norką sunku, nes ji labai gudri ir turi gerą klausą. Praėjusių metų (1927) spalių mėn. vieną buvo pagavę pelėkautais Ramės ežere. Dvokimu norka primena šeškų. Gyvena ežerų pakrantėse, į vidurį neina. Labiau mėgsta tokius ežerus, kurių krantai apaugę krūmais ir nendrėmis. Ežero dugnas jai labiau patinka dumblinas, nes toks ežeras ne taip užšąla. Visų dažniausiai ją gali pastebėti ties versmėmis. Pusėtinai norkų sutinkama Salačiaus ežere, kurio pakraščiai gausiai apaugę nendrėmis. Be to, pačiame ežere yra daug salų, krūmais apaugusių, ir iš ežero išteka upė, kuri niekuomet neužšąla. Tokia vieta norkai visų mėgiamiausia, nes joje begyvendama ir paėsti nuolatos turi ir priešo užklupta gali tuojau į vandenį pulti.“ (K. Gudo užrašas).

Kalbėti apie audinės žalą miškų arba žemės ūkiui netenka, — ji jų neužkliudo. Kiek daugiau priekaištų galėtų padaryti jai žuvų ūkio savininkai arba vėžiautojai, kuriems ji pridaro kartais didelių nuostolių. Bet visas audinės nuodėmes turėtume jai atleisti už didelį jos retumą pas mus. Žinoma, pareinamai nuo šito audinės retumo ir apie nuolatinę audinės medžioklę pas mus kalbėti netenka. Atsitiktinai nutveria ją žuvininkai užkliuvusią į įrankius, žuvims gaudyti pastatytus, pav: bučius, venterius ir kt. Pastebėję neseniai pasnigtame sniege naujus audinės pėdsakus, kantrūs medžiotojai tyko ją ties ta vieta, kurioje tikisi nutverti belendantį iš vandens gyvulėlį, o kai jisai puola į vandenį, tai nudeda taikiu šūviu arba nuduria žiberklu. Atsitinka ir taip, kad iš naujų pėdų suseka audinę patiltėje arba kur nors kitur pasislėpusią; tuomet ją iš tenai išvaro ir šunimis užpiudo. Gaudo audinę ir siųstais, kuriuos pastato jos nuolatos lankomoje praperšoje arba kitoje atitinkamoje vietoje. Tose šalyse, kuriose audinė sutinkama dažniau, medžioja ją su išprusintais šunimis, kurie suranda gyvulėlį urve ir išvaro laukan. Nudėta bemedžiojant arba kitu kuriuo nors būdu pagauta audinė tuo naudinga, kad patiekia savo pusėtinai brangų kailį, kuris nors ir dvokia gerokai, bet tuo patogus, kad esti vienodas taip žiemą, taip ir vasarą. Kailių supirkinėtojai audines vadina pas mus netikraisiais, arba baliniais, ūdrais ir moka jų kailiams, palyginti, menkas kainas: truputį daugiau, negu už šeškų (60 — 70 lt.). Tinkamai išdirbti audinės kailiai suvartojami apikaklėms dėti, kailiniams siūti, o kiek senėliau buvęs pas mus paprotys audinės kailiu kepurių pakraščiai siūti.

Kitose šalyse audinė kiek dažniau arba nuolatos sutinkama Skandinavijos pusiasalyje, Suomijoje ir beveik visur šiaurės Rusuose. Gyvenanti ji Vakarinės Dauguvos baseine ir, K. Grevės nurodymu, daugelyje Latvijos ir Estijos vietų.

Sutinkama vietomis Lenkuose; V. Europoje, pav. Vokietijoje, Prancūzijoje ir kt. beveik išnykusi. Prof. T. Ivanausko nurodymu, audinė pas mus sutinkama Vilkmergės apylinkėse, Lydos aps. ir kt. Sutinkama ji vietomis, tiesa apyrečiai, Šventosios ir Lėvenės upių baseinuose ir kai kuriuose Panevėžio, Rokiškio ir Zarasų ežeruose. Vilniaus srityje, Z. Fedorowičiaus nurodymu, audinė beveik išnaikinta. Atsižvelgiant į audinės retumą, ją medžioti turėtume ypatingu taupumu: audinė žalos pridaro nedaug, pelną suteikia nedidelį, taigi tokio reto gyvulėlio naikinimas būtų beprasmiškas.

J. Elisonas “Medžiotojas” Nr. 8, 1930 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.