Atsiminimai iš medžioklių su taksais

in Kinologija

Vis labiau ir labiau mažėja medžiojami plotai, smulkėja atskirų savininkų žemės, daugiau ran­dasi sienų, tvorų ir uždraustų medžioti vietų.

Taip mėgstama Lietuvoje iš senų senovės medžioklė su skalikais, rodos, aiškiai eina prie galo. Reikia manyti, kad ilgainiui, kaip ir Vokie­tijoje ji galu gale bus visai įstatymų suvaržyta.

Nors aš pats esu didelis tos medžioklės mėgėjas ir kol kas turiu gerus skalikus, tačiau negaliu nepripažinti, kad dabartinėmis sąlygomis, tuo labiau ateityje, ji yra žalinga, o kai kur ir visai negalima. Kiekvienas žino, kad skalikai išvaiko žvėris, pav. stirnas, kad medžioklei su jais reikalingi dideli plotai, ne šimtai, bet tūks­tančiai hektarų. Galų gale ir naujo medžioklės įstatymo projektas (kiek aš girdėjau) teleidžia medžioklę su skalikais asmenims, turintiems medžiojamo ploto ne mažiau kaip penkis šimtus hektarų.

Todėl visiems, kas mėgsta klausytis šunų muzikos, belaukiant kur nors ant kelelio iššokant žvėries, visiems, kurių kraujas užverda išgirdus trimito garsą ir šunų skalijimą, visiems tiems rekomenduoju įsigyti, kaipo skalikų surogatą, taksus.

Daugelis, perskaitę šias eilutes, gal gardžiai nusijuoks ir pamanys, kad kas nors dar pasiūlys šautuvą pakeisti vaikų šaudoma bulvine katapulta, bet tai bus nepamatuotas juokas, pateisinamas tiktai nežinojimu. Taksai, nors maži ir trumpakojai, nors ir negreiti, bet kupini medžiokliško instinkto, drąsos ir patvarumo.

Lyginant su skalikais, taksai turi daug minusų, bet užtai turi daug ir teigiamų ypatybių, kurių neturi skalikai.

Kada varo taksai, neskamba taip giria, ne­verda taip kraujas, bet užtai ir žvėris nebėga taip toli, sukinėjas čia pat, suteikdamas daugiau gali­mumų būti pastebėtas. Taksai neišblaško žvėrių iš nuolatinių jų stovėjimo vietų, neišsmaugia dar neprityrusio prieauglio ir tokiu būdu nesudaro žalos medžioklės ūkiui. Žvėris, pakeltas taksų,
bėga pamažu, pritūpdamas, pasiklausydamas, pavingiuodamas. Jei tai kiškis, tai ilgai sukinė­jas mažame plote, vis mėtydamas pėdas, ir tik po gero pusvalandžio pasiryžta perkeliauti į gretimą miškelį ar krūmus. Jei tai stirna, tai taip pat trypsi ilgesnį laiką vienoje vietoje, o seni ožiai, pasitaiko, ir visai atsisako bėgti, ima ir sustoja kur nors tankumyne, ypač jei varo vienas šuo. Pribėgęs taksas tuomet loja, suteik­damas medžiotojui galimumų prisiartinti prie žvėries. Man tokių atsitikimų pasitaikė du sy­kius. Vieną kartą, ilgiau varinėjus mano neuž­mirštamam taksui Vikrui, ožys sustojo dideliam krūmuotos pelkės tankumyne. Beslenkant prie jo, trakštelėjo po kojų žabukas ir ožys pašokęs iš vietos nubėgo. Antrą sykį buvo drėgnas oras ir, slenkant prieš vėją, man pavyko prisiartinti prie ožio per trisdešimt žingsnių. Jis stovėjo tankmėje kiek uždengtas, Vikras keleto žingsnių atstume lojo, su įnirtimu bėgiodamas aplinkui. Kaip bėgo šuniukas, taip sukos ir ožys, vis frontu į savo priešą. Kartais iš nekantrumo ir pykčio jis trepsėjo pirmutine koja, šeriai ant nugaros buvo pasišiaušę. Palaukęs, kai pasisuko šonu, aš jam pataikiau į mentę.

Lapė laikos kiek atsargiau ir dažnai toli nu­veda įnirtusius taksus, bet neretai ir ji ima pai­niotis visai mažam tankumyne.

Vieną kartą bemedžiodamas kauburuotoj vietoj, iš dalies apžėlusioj tankiu eglynu, iš da­lies su žolėtomis retmėmis, atkreipiau dėmesį į ypatingą Vikro varymą. Kartais jis varė karštai savo skambiu, plonu balsiuku, kartais, lyg sustodamas, lojo storai ir trumpai, visai kaip ant žmogaus. Varymas ėjo mažame eglyniuke. Be­siartindamas prie jo, staiga pamačiau išbėgant trumpa ristele lapę. Vikro balsas tebeskambėjo dar eglyne. Lapė pamažu užbėgo ant netolimo kalnelio, sustojo, atsigręžė į užpakalį, pasiklausė, paskui lyg nenoromis vėl pasijudino bėgti prie­kin. Pasirodė ir Vikras, pamatė jis ir lapę, ir, užuot puolęs karščiau, lyg pristojo ir ėmė taip ypatingai skalyti. Lapė, pribėgusi prie kelmo, ant pat kalnelio viršūnės sustojo ir, pakėlusi ko­ją, pasielgė taip, kaip tai šunes visados tokiais atvejais daro, paskui nubėgo toliau. Įkandin pribėgo ir Vikras prie kelmo, pauostė, pakėlė koją, paskiau pakapstęs žemę vėl varėsi toliau. Lapė suka aplink mane per kokius šimtą dvide­šimt žingsnių atstumo, Vikras netolimais seka paskui. Tuomet aš dar buvau jaunas medžioto­jas; įžeistas tokiu mano šuns pajuokimu, prisi­dėjęs paleidau į lapę šratų užtaisą ir ji nudun­dėjo, mėtydama į šalis uodegą, o Vikras plonu balsu nulydėjo ją per kalnus ir pelkes.

Kaip ir skalikai, vieni taksai laiko ilgai pa­keltą žvėrį, varinėdami jį ištisomis valandomis, kiti, kiek pavarę, greit meta ir grįžta prie me­džiotojo ieškoti kito. Kurie yra geresni, tai sko­nio dalykas. Vokietijoje daugiausia reikalaujama iš taksų trumpo varymo, bet už tai gero mokė­jimo ieškoti ir kelti (Stoberjagd); ten, esant dau­giau žvėrių, su tokiais šunimis galima daugiau nušauti. Man pačiam visuomet malonesnis šuo, kuris laiko ilgiau ir bent kelis kartus apsuka žvėrį ratu. Ta ypatybė, ilgiau ar trumpiau sekti kartą pakeltą žvėrį, žymiai pareina nuo šunų išmokymo. Man pačiam kartą pavyko išmokyti jau šešerių metų taksas neblogai varyti. Iki tol jis varydavo vos kelias minutes.

Antra taksų ypatybė, kurios skalikai visai neturi, tai jų sugebėjimas medžioti lapes ir bar­sukus urvuose žemėje.

Ši medžioklė reikia skirti į dvi rūšis. Pir­ma tai kai taksas visai be medžiotojo pagalbos, vien tik savo smarkumu, sugeba surasti ir išvyti tupinčią urvuose lapę, suteikdamas tuo būdu me­džiotojui galimumų ją nušauti. Antra, tai kai, suradęs urve barsuką, taksas savo lojimu ir puldi­nėjimu duoda progos medžiotojui nusiklausyti ko­vos vietą ir prisikasti iki žvėries. Pasitaiko kartais, kad ir lapė atsisako sprukti laukan, ir tuomet tenka ir su ja elgtis taip, kaip su barsuku. Tai gali atsitikti dėl šių priežasčių: lapė per neatsar­gumą užlindo į akliną urvą, iš pryšakio guli tak­sas ir pastoja kelią, ji negali pasijudinti; arba jau viršuj varinėta ir smarkiai išgąsdinta lapė nutarė, kad, šiaip ar taip, čia tamsumoje geriau išsaugos savo kailį ir, nepaisydama visų šuns pastangų, neina iš urvo. Kartais šuo tiesiog yra per maža narsus ir, užuot drąsiai stvėręs lapę už gerklės, jis iš tolo atsargiai loja ant jos; tuomet reta sena lapė eis iš urvo, tuo labiau, kai pajus, kad vir­šuj dedasi kas negera (išgirs žmogaus žingsnius ar šneką).

Lapės medžiojimas iš urvo prieinamas kiek­vienam, kurs turi narsų taksą; jam reikia maža laiko ir kartais jis esti labai sėkmingas. Tiesa, reikalauja greito ir taiklaus šaudymo, nes daž­niausiai lapė išsprunka kaip žaibas ir, kadangi urvai neretai esti tankumyne, tuoj pranyksta iš akių.

Barsuko kasimas reikalauja vieno arba kelių pagalbininkų su kastuvais ir neretai užtrunka visą dieną. Pasitaiko kartais ir amžinai palaidoti urvuose savo narsų draugą.

Prisimenu ne vieną tokį barsukų ir lapių medžioklę su savo senu Kelmu.

Ak Kelmas, Kelmas! Be galo narsus ir smar­kus šuo, vėliau už suradimą pavogto kaimyno buliaus „Šerlok Cholmsu“ pavadintas. Jis buvo požeminio darbo specialistas. Vis tiek, ar tai būtų barsukas, ar lapė, ar tai katinas, ar šeškus, kol jo kailis nebus numautas, Kelmas negali ra­miai užmigti, jei jau kartą likimas suvedė jį akis į akį su amžinu priešu.

Kiek kartų, sningant šlapdraba ar purkšnojant rudens lietukui, su didžiausiu įtempimu sto­vėjau aš ties urvais. Apačioje girdėti duslus šuns balsas, čia garsiau, čia vėl visai tyliai. Šlapios snaigulės krinta, kimba prie šautuvo vamzdžių ir rankų. Prieš mane matyti keli urvai. Už pušelaitės kairėje yra taip pat vienas urviukas, bet jis nežymus, kiek užbyrėjęs, ir aš mažai jį seku. Jau penkiolika minučių kaip pasinėrė Kelmas ir ėmė varyti. Lapė gi čia turi būti tikrai, nes aiš­kiai mačiau jos įlįstas pėdas. Pradedu nekant­rauti, pasijudinu iš vietos, prieinu prie urvo, klausaus. Aiškiai girdėti smarkus Kelmo lojimas. Ar neužklupo jis vietoj lapės barsuko? Tik stai­ga, jau atstu nuo kairiojo nežymaus urviuko, matau, kaip sudulkėjo smiltys ir lapės siluetas blykstelėjo tankmėje, dargi šautuvo nespėjau pakelti.

Įkaba išsinėrė ir Kelmas karštai skalydamas nusekė lapę. Daug sykių pasikartojo man tokia medžioklė, kartais spėdavau paleisti pavėluotą šūvį ir tik vieną vienintelį sykį suvariau senam lapinui visus šratus į sprandą.

Su barsukais turėjau daugiau laimės ir ne kartą tekdavo grįžti namo su gauruotu grobiu. Ypatingai atmintinos man barsukų medžioklės „Molio kalniuke“. Tai tipiška jų pilis. Iš pietų pusės aukšto kalnelio vidury tankumyno riokso keletas urvų. Keli jų visados naujai iššliaužioti, ir išvalyti. Toli į visas girios puses eina nuo jų iš­trypti takeliai, kuriais, matyti, vilktos samanos. Čia pat matyti didelės krūvos iškasto iš gelmės smėlio.

Anksti rytą, vedinas ant saito Kelmu ir lydi­mas dviejų darbininkų, tyliai prieinu per mišką prie „Molio kalniuko“. Diena graži ir šilta, nors jau lapkritys stojo; ramiai stovi miškas, tik se­nos pušys ošia patylomis. Ant rasotų takelių ir pačių urvų žiotyse matyti barsukų pėdsakai. Kelmas sudomintas uosto ir rimtai vizgina uode­gą. Tylomis privedęs jį prie iššliaužioto urvo, atsegu saitą ir siunčiu ieškoti.

Apsižvalgęs, pamažėli jis pasineria į urvą; gilumoje nutyla jo žingsniai. Mes klausomės su­klaupę prie urvų; valandėlę visai tylu, tik su­judinti uodai skrenda iš urvo gelmės, kartu su specifišku barsuko kvapu. Štai vienas iš mūsų išgirdo neaiškų šuns lojimą, duslus balsas ateina, tartum, iš kito pasaulio. Mes pasitraukiam nuo urvų ir, pridėję ausis prie žemės paviršiaus, stengiamės nustatyti vietą, kur loja šuo. Štai čia! Nutariam visi, nes aiškiai girdėti ne tik šuns lojimas, bet ir jo uodegos barškinimas į urvo sieną.

Mes pradedam dundinti, trypsėdami kojomis ir mušdami kirvapente žemės paviršių. Kelmas supranta mūsų pastangas, jo balsas daros karš­tesnis, aiškiai girdėti, kaip vis smarkiau jis puola barsuką. Pasigirsta bildesys, Kelmo aimanavi­mas ir paskui vėl smarkus lojimas, — vadinas, susikibo. Dabar lojimas žymiai paėjo į šalį, barsukas traukiasi nuo šuns.

Sekdami viršuj kovos garsus, mes nustatom kryptį, kuria vis traukiasi žvėris, ir džiaugiamės, kad jis vis nutolsta į šalį nuo urvyno centro, ten daugiausia šansų užkirsti jam kelią. Vėl lojimas, nepaisant mūsų triukšmo, užsikerta vie­noje vietoje. Žinodami atsitraukimo kryptį, mes skubotai imam kasti skersai ją duobę. Darbas eina greit ir bematant duobė pasiekia metro gi­lumą. Bet, pasiklausę, nustatom, kad šuns lo­jimas vėl pasistūmė priekin kokį trejetą metrų. Metam pradėtą darbą ir imam naują duobę kasti. Taikom taip, kad užsikastum tiesiog ant šuns.

Po gero pusvalandžio mes vėl įsikasėm metrą gilumon, bet, gaila, šuo ima vis rečiau skalyti. Dabar jau aiškiai girdėti, kaip jis, sulojęs porą kartų, kasasi urve, vadinasi, barsukas užsikasė. Aš imu trumpu kotu lopetėlę ir pats vienas atsargiai kasuos gilyn. Žinau, kad minutė po minutės turi atsiverti urvas, reikia būti atsargiam, kad nesužeistum šuns. Ir iš tikrųjų, po valan­dėlės darbo, prasmenga mano kastuvas į prasi­vėrusią juodą skylę, iš kurios išlenda smiltinuota Kelmo galva. Jo liežuvis išleistas, snukis apsiseilėjęs, ant nosies matyti keli kruvini randai, barsuko nasrų pėdsakai. Kelmas, be galo įniršęs, energingai kasa pryšakinėmis kojomis žemę, o kai prisirenka jos didelė krūva, tai gudriai viso­mis keturiomis toli nustumia į užpakalį urvo gi­lumon. Greit grobiu Kelmą už pakarpos, iš­traukiu jį viršun ir paduodu pagalbininkui. Tuo pat laiku skubiai užkasu žemėmis urvą, kuriuo atsivijo šuo. Jei barsukas užsikasė aklinam urve, tai jis dabar lyg ir maiše, jei urvas surištas su kitais, tai visas mūsų triūsas nueis niekais. Pa­tikrinti tam vėl paleidžiamas Kelmas. Jis, smar­kiai kasdamas pryšakinėje užkasto urvo pusėje ir turėdamas daug vietos žemėms varyti, greit prakasa barsuko apsaugą ir ima jį smarkiai pulti. Pasigirsta ypatingas urzgėjimas, barsukas puola šunį ir tas kaukdamas išvirsta iš urvo duobėn, bet tuoj vėl atakuoja savo priešą, ir toki ant­puoliai ir atsitraukimai eina vienas po kito.

Ateina medžioklės finalas. Sunkus Kazimie­ras ima dvipirštę šakę, aš ištraukiu įnirtusį šunį ir perduodu jį antram savo padėjėjui, pats gi išsiimu iš kišenės brauningą. Vos tik spėjo nu­tilti šuns puldinėjimas, kaip jau pamažu išlenda iš tamsumos žebras barsuko snukis. Džiubt! Iš viršaus ir Kazimiero šakė, apkabinusi barsuko sprandą, prispaudžia jį prie žemės. Dabar elkis, kaip nori: varyk gyvą žvėrį į maišą arba daryk jam galą. Pamažu taikau tarp ausų į kaktą ir spaudžiu.. Kada, stvėręs už gaurų, išmetu bar­suką viršun, Kelmo įsiutimui nebėra ribų. Ištrū­kęs jis grobia besibaigiantį žvėrį už gerklės, įsi­siurbia dantimis, purtina, drasko ir knarkia. Akys išsiverčia lauk, atrodo, kad ir jis greit nustos kvapo.

Užlyginę iškastas duobes, surišę barsuką už kojų ir pervėrę tarp jų šakotį, patenkinti žygiuo­jam namo.

Kelmas, kupinas užtarnautos garbės, kaip tikras triumfatorius, bėga greta barsuko. Namie jis puola kiekvieną šunį, kurs drįsta prisiartinti prie grobio. Čia šiltu vandeniu išplaunamos jam akys ir žaizdos ir jis paguldomas pačiam minkš­čiausiam otomanos kampe.

Pagal plauką taksai skiriami į tris veisles: trumpaplaukius, ilgaplaukius ir šerinius (Stichelharen). Visos trys veislės yra giminės ir mažai tarp savęs tesiskiria. Paskutiniu laiku Vokietijoje ypač giriami šeriniai taksai, kaip labai ištvermingi ir narsūs, lygiai tinką kaip medžioklei vir­šuje, taip ir urvuose. Trumpaplaukiai daugiau tinka urvų medžioklei už ilgaplaukius, nes pa­starieji dėl savo skarotos vilnos blogiau tegali landyti.

Pagal didumą taksus skiria į tris rūšis: leng­vieji taksai iki 6 klgr., vidutiniai nuo 6 iki 8 klgr. ir sunkieji daugiau kaip 8 klgr. Yra dar ir taksų liliputų 2 — 3 klgr., vartojamų triušių medžioklei.

Man pačiam daugiausia teko turėti vidutinio didumo trumpaplaukių taksų, bet prisiskaitęs vo­kiečių medžioklinėje literatūroje apie tiek daug gerų privalumų šerinių taksų, labai norėčiau jų įsigyti.

Todėl, baigdamas šiuos kelis atsiminimus iš medžioklių su taksais, siūlau daugiau susidomėti šia naudinga šunų veisle ir pirmais konkrečiais žingsniais jiems įveisti pas mus.

S. P. “Medžiotojas” Nr. 7, 1929 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.