Aromatizuotų masalų šleifas

in Žvejybai

Žmogaus, šuns, erelio, kobros ir žuvų skonio organų san­dara labai panaši, tačiau tik žuvų skonio receptoriai išdėstyti ne tik burnoje, bet ir ant lūpų, pelekų, galvos, ūsų, kūno ir net… ant uodegos. Suprantama, kad ir skonio receptorių skaičiumi žuvys mus gerokai lenkia. Štai šiltų vandenų mėgėja kardžuvė jų turi 500 000. Žuvies skonio organų išsivystymas labai kinta priklausomai nuo aplinkos. Sakysim, srauniame ar drumstame vandenyje gyvenančios žuvys užsiaugina papildomus skonio receptorius, nes joms susirasti maistą daug sunkiau, – teigia Maskvos universiteto ichtiologe Jekaterina Jakovleva. Šios mokslo įstaigos darbuotojų atlikti eksperimentai parodė, kad žuvis skonio organais gali kompensuoti uoslę ir regėjimą. Kai žuvims pašalindavo uoslės organus, per trumpą laiką jos užsiaugindavo papildomus skonio receptorius ant… kūno!

Didžiąją dalį žvejų mėgėjų sugaunamų žuvų sudaro vadi­namosios kaulinės žuvys. Tai visiems gerai pažįstami – lydeka, sterkas, ešerys, karšis, raudė, karosas ir t.t. Plėšriųjų žuvų sko­nio organai yra prasčiau išsivystę ir išdėstyti daugiausia bur­noje ir ant lūpų, o maisto ant dugno ir augalų ieškančios žu­vys, kaip jau minėta, skonio receptorių turi ant viso kūno. Tad žuvys vienintelės iš stuburinių gyvūnų gali surasti maistą vien skonio organais. Būtent dėl šios mokslininkų dabar patvirtintos aplinkybės žuvis į žūklavietę vilioti natūraliais ir cheminiais aromatizuotais priedais išties yra neribotos. Tačiau kiekviena žuvų rūšis turi savo pomėgius. Tyrimai parodė, kad citrinos rūgštis labai traukia dygles, karpius, vaivorykštinius upėtakius, o kuojas, sidabrinius karosus, plekšnes, ketas, baltuosius amū­rus atstumia. Užtat kuojoms, plekšnėms, strepečiams, kiršliams patinka sūrus maistas, o jo vengia karosai. Šapalai, palijos, kar­piai, kiršliai mėgsta kartų maistą. Ichtiologų nuomone, taip yra todėl, kad daug šių žuvų maisto sudaro vabzdžiai, kuriuose aptinkama chinino. Saldumynai vilioja augalėdes žuvis – bal­tuosius amūrus, kuojas, karpius, karšius, lynus, o kraujo kva­pas masina plėšrūnes – ešerį, lydeką, ungurį, sterką.

Tad akivaizdu, jog aukos kvapas kviečia į puotą, bet tik pas­tarąjį dešimtmetį imta rimčiau tyrinėti, kaip įvairius aromatus panaudoti ne tik jaukui, bet ir spiningo masalams pagardinti. „Cormoran” (Vokietija), „Berkley” ir „Uncle John” (JAV), „STIU” (Lenkija) gamina specialias pastas ir esencijas, kuriomis šlaks­tomi spiningo masalai. Bene pirmoji aromatizuotus priedus pa­naudojo kompanija „Mister Tvister” (JAV), kuri gamina minkš­tuosius spiningo masalus – guminukus. Visa šioje kompanijoje gaminama produkcija išmirkoma įvairiuose aromatizatoriuose. Žvejui tik belieka pasirinkti patikrintą masalą. Beje, „Mister Tvister” masalai aromatą išsaugo labai ilgai, o tai pakankamai svarbu, nes įprastomis sąlygomis (švarus vanduo) masalą kas 30 min. reikia iš naujo patepti aromatizatoriumi, o žvejojant „žydinčiame”, drumstame vandenyje – kas 15 min.

Daugumas spiningautojų iki šiol skeptiškai žiūri į aromati­zuotus priedus, remdamiesi nuostata, kad lydekų kibimo jie niekaip nelemia. Skeptikams norėtųsi priminti, kad lydeka ty­ko grobio slėptuvėse, o ne kursuoja po vandens telkinį jo ieš­kodama. Užtat ešerius ir sterkus, kurių gyvenimo būdas klajoklinis, labai patraukia aukos kvapas. Šių žuvų medžioklės objektas pavasarį ir rudenį (ypač Kuršių mariose bei seliaviniuose ežeruose) yra stintelės. Specifinį stintos kvapą pažįsta kiek­vieno žvejo nosis. Stintos kvapu, kuris jau susintetintas, pate­pus masalus, prasto kibimo dienomis galima sugundyti ne vie­ną ešerį ar sterką. Žinoma, niekada negalima iš anksto pasakyti, koks kvapas labiau vilios plėšriąsias žuvis. Tą nustatyti reikia eksperimento būdu. Juoba kad dabar galima įsigyti slieko, kre­vetės, varlės, žuvies ir t.t. kvapo ekstraktų, kurie sėkmingai nau­dojami žvejoti plėšrias žuvis. Masalai aromatizatoriais papras­tai tiesiog patepami arba suvilgomi, bet spiningautojai sugalvojo nemažai gudrybių, kad masalą galima būtų „įmirkyti” kvapia medžiaga. Galvakablius apklijavus smulkiai sukarpytais vilno­niais siūlais, į juos susigėrusi kvapni medžiaga ilgai skleis aro­matizuotą šleifą. Kvapniomis medžiagomis suvilgomos muse­lės ant masalų kabliukų, pritaisomi specialūs indeliai su skylutėmis, pro kurias į vandenį nuteka aromatizatoriai. Žo­džiu, yra daugybė būdų masalą paruošti taip, kad plaukdamas vandenyje paskui save jis paliktų gundantį šleifą.

Apžvelgiant šiuolaikinio spiningavimo vystymosi tendencijas, kvapnių me­džiagų naudojimo klausimo negalima apeiti, nes aromatizatoriai vis plačiau naudojami privilioti plėšriąsias žuvis prie masa­lo arba sužadinti jų apetitą. Manau, kad ši sritis plėsis, spiningautojams įgyjant vis daugiau patirties, kaip naudotis aromatizatoriais. Antra, atsiranda feromoninių preparatų, ku­rie skleidžia ne aukos kvapą, o skatina tam tikrus instinktus. Taigi ir instinktą pulti grobį. Kitas reikalas, ar spiningautojai pasinaudos kvapniomis medžiagomis? Juk vis dėlto suvilioti žuvį meistriškai vedant masalą yra daug įdomiau, nei priversti šamą griebti guminuką, apšlakstytą aromatizatoriumi, kurio kvapui galiūnas negali atsispirti. Kaip valerijono lašų povei­kiui neatsispiria bet kuris katinas ar katė

Viktoras Armalis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.