Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Arklio evoliucija

in Mokslas

Arklio paleontologijos istorija aprašyta (ir moks­lininkų iššifruota!) akmenyje, ko gero, išsamiau negu kurio nors kito gyvūno.

Pradžią padarė eohipas — nedidelis, sulig kate, regis, dryžuotas, į mažą tapyrą panašus žvėriukas. Gyveno jis tankiuose miškuose, krūmynuose, nuo priešų slėpėsi papartynuose ir aukštoje žolėje. Tai buvo maždaug prieš 50 milijonų metų. Ant užpa­kalinių kojų jis turėjo po tris pirštus, ant priekinių — po keturis. Kad galėtų vaikščioti po savo pirmosios buveinės liulančias samanas ir nukritusius lapus ir neprasmegtų, tie pirštai labai pravertė.

Eohipų liekanų (apie 10 įvairių rūšių) rasta An­glijoje ir kitose Europos šalyse, taip pat ir Ameri­koje. Įvairių šios genties atstovų aukštis ties gogu buvo nuo 25 iki 50 centimetrų.

„Bet mes esame įsitikinę, kad būta ir dar senes­nių arklio protėvių negu eohipai. Jie ant kojų tu­rėjo po penkis pirštus. Eohipo tie „atliekami“ pirš­tai jau beveik sunykę; išsilaikė tik maži kauliukai. Penkiapirščio arklio iškasenų kol kas dar nerasta.” (R. Andruzas)

Tie penkiapirščiai arkliai, kaip spėja žinomas paleontologas O. Abelis, iš visko sprendžiant, buvo labai panašūs į tokius pat tolimus tapyrų ir raga­nosių protėvius ir, matyt, kilo iš to paties kamieno, iš bendro arklių, tapyrų ir raganosių prosenelio.

Praėjo 15—20 milijonų metų. Priartėjo eoceno pabaiga. Mažieji eohipai dar gyveno Žemėje, bet tarp jų atsirado atmainos, didumo sulig vokišku dogu. Atėjo nauja, mums artimesnė epocha…

Oligocenas. Visos seniausių arklių protėvių at­mainos Europoje išmirė. Išnyko visai netikėtai. Tada mūsų greitakojų arklių raidos istorija persikėlė į Ameriką. Ten artimiausias eohipo palikuonis — orohipas — „pagimdė” mezohipą. Ant jo priekinių kojų buvo jau ne keturi, o tik trys pirštai. Jis ir paūgėjo: buvo, sako R. Andruzas, didumo sulig vilku.

Miocenas. Tuo metu — prieš 25—10 milijonų me­tų — Žemėje įvyko didelių permainų. Ten, kur buvo lygumos, ėmė kilti kalnagūbriai. Didelėje planetos dalyje drėgną klimatą pakeitė sausas. Tropiniai miš­kai sparčiai nyko ir užleido vietą stepėms. Vešliai sužėlė žolė. Iš miškų tankmės arklių protėviai, vadi­nami merihipais, persikėlė į stepes. Ir ėmė misti ne lapais, o žole.

Tankūs sąžalynai jau nebuvo patikima slėptuvė nuo priešų. Tiktai greitos kojos galėjo padėti išsi­gelbėti nuo daugelio plėšrūnų. Atliekami kojų pirš­tai pasidarė našta: juk arklių protėviai ėmė vaikš­čioti ir bėgioti ne po pelkes, o po kietą stepę. Ir mes matome: merihipas dar tripirštis, bet vidurinis jo pirštas smarkiai išaugęs. Šuoliuodamas merihipas rėmėsi tiktai į jį. Šoniniai pirštai jau nelietė žemės.

Tą įdomų procesą — kaip arklių protėviai vieną po kito prarado pirštus — galima aiškiai įsivaizduoti iš tokio paprasto pavyzdžio. Padėkite delnus ant stalo ir kilstelėkite riešą. Pamatysite, kad kuo aukš­čiau kyla ranka, tuo mažiau ir mažiau nykštys ir mažylis liečia stalo paviršių. Pagaliau į jį remsis tik trys vidurinieji pirštai. Pakelkite delną dar aukščiau (beveik iki vertikalios padėties), ir vidurinis pirštas perims visą krūvį.

Tas pats atsitiko ir arklių protėvių kojoms: ei­nant, o juo labiau bėgant viduriniam pirštui tekda­vo visas kūno svoris. Dėl to jis ir praaugo kitus pirštus, kurie ilgainiui visiškai atrofavosi, nes truk­dė bėgti, kliūdami už dirvos paviršiaus arba už žolių stiebų.

Pliocenas. Merihipas buvo panašus jau ne į ta-pyrą, kaip jo protėviai, o į miniatiūrinį arkliuką. Bet dar labiau į dabartinį arklį buvo panašus jo palikuonis hiparionas. Ūgiu ties gogu jis pranoko ponį — pusantro metro. Ant kojų turėjo po tris pirš­tus, bet šoniniai jau nelietė žemės.

Hiparionai (jų aprašyta per 50 rūšių!) didžiulė­mis kaimenėmis šuoliavo per visų žemynų lygu­mas, stepes ir savanas, išskyrus Australiją, Pietų Ameriką ir Antarktidą (beje, kitais mažiau patiki­mais duomenimis, Afrikoje hiparionų taip pat ne­buvo). Į Aziją, o vėliau į Europą ir Afriką jie atėjo iš Šiaurės Amerikos per sąsmauką, tuomet dar jun­gusią Čiukčių pusiasalį su Aliaska.

Kadaise hiparionų buvo tiek daug ir randama to­kia daugybė jų iškastinių liekanų, kad paleontolo­gai hipariono fauna pavadino visą kompleksą gyvū­nų, gyvenusių maždaug prieš 10 milijonų metų to­mis pačiomis ekologinėmis sąlygomis.

Kurį laiką hiparionas buvo vadinamas vienu iš dabartinių arklių protėvių. Dabar jau yra kitaip. Jis laikomas šalutine šaka arklio evoliucijos istorijoje. Ir dar nevaisinga šaka, nes hiparionai nepaliko įpė­dinių ir plioceno pabaigoje išmirė.

Tiesioginis arklio protėvis buvo hipariono amži­ninkas ir kaimynas — vienpirštis pliohipas. Iš jo kilo ne tik arkliai, bet ir laukiniai asilai bei zebrai.

Ledynų periodo pabaigoje visi arkliai Naujaja­me Pasaulyje ūmai ir neaišku kodėl išmirė. Kai maždaug prieš 20 tūkstančių metų Amerikoje atsira­do žmonės (atėjo jie čia iš Sibiro per Aliaską), arklių čia dar buvo. Netikėta visų laukinių arklių žūtis Amerikoje — viena iš neaiškiausių ir slaptin­giausių gamtos raidos mįslių.

Kas juos išnaikino?

Plėšrūnai — kardadančiai tigrai ir ,,baisūs vil­kai”? Ne, jie Amerikoje išmirė anksčiau už arklius.

Epidemijos? Tuomet kokios? Dabar mes tokių ne­žinome… Įnosės? Tai kodėl kiti kanopiniai ir plėšrie­ji žvėrys taip katastrofiškai nenukentėjo kaip ark­liai?

Musė cėcė? Tropikų Afrikoje ji naikina naminius gyvulius. Todėl jų ten ir nėra.

Amerikoje rasta musės cėcė iškastinių liekanų. Kai kas mano, kad tas dvisparnis vabzdys, galimas dalykas, ir išgaišino visus arklius Naujajame Pasau­lyje. Bet juk visos 20 tos mirtinai pavojingos musės rūšių yra tropikų ir subtropikų gyventojos. Iš šiau­rės slenkančių ledynų pakraštyje, kur ganėsi ark­liai, jos gyventi negalėjo. O tropikuose laukinių ark­lių kaip sykis ir nebuvo. Juos labiau traukė polia­rinis, o ne atogrąžų ratas…

Igoris Akimuškinas

Arkliukai

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Mokslas

Kirlianų efektas

Švysčioja žaibai. Mirga krateriai. Tik iš jų veržiasi ne įkaitusi lava, o

Kengūros šuolis

Žmonių ir gamtos takeliai kartais susikry­žiuoja visai netikėtose vietose. Viena tokių sankryžų

Gyvybės versmė

Dirvožemis — bene svarbiausia mūsų planetos terpė, kurioje egzistuoja ir plė­tojasi gyvybė.
Pakilti į Viršų