Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Arčiausiai Žemės stogo

in Pasakojimai

Mūsų kursas — į vakarus.

Skrendame viršum Prano Juozapo Že­mės salų.

Žemai — plokšti kalnai, ledynų kupolai. Viskas — po sniegu. Leidžiasi staigūs šlaitai. Lomos, tarpekliai — pilni sniego…

Guli kalnai, kaip pasakiški žvėrys, suk­loję baltas letenas į baltą jūrą… Kaktos jų — stačios ir aukštos, vienų — plikos ir rusvos, kitų — tik pusplikės nuo sniego…

Guli Čiurlionio tylos žvėrys, fantastiški ramybės padarai, belaukdami pavasario…

Netoli į pietus nuo mūsų kurso — Ty­los įlanka ir Čiurlionio kalnai. Bet akiratis toje pusėje padūmavęs, ir jų nematau.

Mūsų tikslas — poliarinė stotis Nagurskaja.

O jeigu pasiseks — ryt į Viktoriją. Tai vieniša salelė dar labiau į vakarus nuo Aleksandros Žemės, paskutinė, vakariausia poliarinė stotis. Už jos, kur pa­dūmavęs Grumantas, ledinis Svalbardas — jau stūkso uolos Spicbergeno… Gražu, kai pats salynas turi tris vardus, ir visi trys — šiaurietiški, rodosi — net skambantys le­du…

Stotis Nagurskaja… Vardas toks tarsi ir įprastas, girdėtas, lyg Žaliakalnis Kaune…

Tik pačioje stotyje man paaiškino, kad stotis pavadinta poliarinio lakūno, lenko Jano Nagursko vardu.

Aleksandros Žemė ir Nagurskaja sutiko mus dvidešimt penkiais laipsniais šalčio, ramybe ir tyla.

Užpustyta visa stotis, su sniegu sulygin­ta… Tik kyšo stogai, tarytum ne nameliai būtų pastatyti, o žeminės.

Visiškai teisingai pagalvojau, tik žo­džio tikslaus iš karto neradau. Štai stoties viršininkas ir sako;

– Prašom užeiti į mūsų snieginę. Į mūsų kajutkompaniją, arba, kitaip sakant, į restoraną „Po sniegu“.

Sniege iškastas šulinys „kaip reikiant“. Į šulinį nusileidi kietame sniege iškirstais laipteliais, šulinio dugne — durys į kajutkompaniją.

Vos įžengus pro duris, kairėje, priebu­čio kampe, irgi kūpso sniego pusnis… Tik geriau įsižiūrėjęs prieblandoje pamatai, kad tai ne pusnis, o pūpso kupinai sniego prikrauta statinė. Sniegas pamažėle tirps­ta, bus vandens. Kąmbuzui ir praustuvui, kuris, va, čia pat, šalia.

Kajutkompanijoje jauku, balzgana snie­go šviesa įeina pro patį langų viršų, bet orlaidės atidaryti negalima, ji užpustyta.

Stoties viršininkas įspūdingas. „Šiaurės užkariautojas“ — ne kitaip. Du metrai ūgio, sieksnis — per pečius, juodbruvas, trum­pai kirptais plaukais, su dailia, tikrai ele­gantiška juoda barzdele. Kalba jis irgi kažkaip „elegantiškai“, sakyčiau — „literatūriškai“, o kalbėdamas — nuolat šypso­si.

Susipažįstame. Aš — toksai ir toksai. O jisai — Jurijus Kotliaris. Kilimo iš Kau­kazo.

Paliepęs „virtuvei“ ką pašildyti, ką pa­kepti, o ką atskiesti, viršininkas ir pats atsisėda prie stalo.

Čia susirinko visi „užimti etatai“ — vi­si penki Žiemotojai. Mat pagal etatų sąrašą šiai stočiai „priklauso“ septyni žmonės. Bet šiuo metu čionai gyvena penkie­se.

O praėjusią žiemą žiemojome trise, — sako Nagurskajos viršininkas. — Vie­nas „malonumas“ — daugiau kaip po du etatus kiekvienam. Teisingiau pasakius — darbo už du kiekvienam, o atlyginimas — vienas. Aš ir dabar dirbu, turėdamas pus­trečio etato: viršininkas, buhalteris ir „ant­rasis mechanikas puse etato“… Jau pen­kiolika metų Arktikoje. Nors esu hidrome­teorologas, bet kuo tik nedirbau!.. Tiktai koku gal nebuvau, nors virti, kepti —irgi moku. Inspektoriau, pasirūpink, kad ir al­gos man duotų bent pustrečiosl

Inspekcinės grupės viršininkas, atskridęs tiesiai iš Diksono ir dvylika valandų ištisai „kratytas“ malūnsparnyje, rankomis rodo, kad jo galva — „va, taip išsipūtusi“, ir nieko galvoti visai negali. Kiti jo vyrai, kurie čia atvyko patikrinti barometrų, ter­mometrų ir visų prietaisų tikslumo, tvir­tina, kad ir jų galvos „dar prikimštos vien malūnsparnio tratėjimo“. Todėl geriau — dar po vieną… arbatos. Kol galvos vėl „susitrauks“ iki įprastos būsenos.
Arbatą, kaip ir visur šiaurėje, geriame iš metalinių emaliuotų puodelių. Vis pa­pusdami, nes degina lūpas. O vienas „specialios paskirties“ puodelis „vaikšto aplinkui“. Jį irgi papučiama, nes… „atvy­kimo proga!“…

Žiūriu — ir savo akimis netikiu…

Prano Juozapo Žemės atkampiausiame pakraštyje — Aleksandros Žemės poliari­nėje stotyje, kur speigai ir pūgos, ir snie­go — virš stogo, — į kajutkompaniją iš kambuzo įeina — katinas! Didžiulis kati­nas, „stulpu“ pastatęs uodegą… Ir murkia. Negi, po galais, iš Haufo pasakos virėjas, katinu pavirtęs!

Šiaurėje, kur tik gyvena žmonės, kiek­vieną atvykstantį ir išvykstantį sutinka ir palydi šuo. Ir čia, Nagurskajoje, dar prie malūnsparnio mus pasitiko šunys, jie ir dabar bėginėja tenai — ant sniego viršum stogų. O čia — katinas!..

Jurijus Kotliaris vėl juokiasi smagiai:

Irgi mūsų poliarininkas! Nors čia nė­ra nė pusės pelės… Taip ir gyvena po sniegu. Algos negauna, bet virtuvės sąrašuose — įrašytas.

Stebiuosi katinu tokioje vietoje — ir tiek.

O stoties viršininkas man siūlo dar vie­ną „įdomybę“ pažiūrėti, jeigu laiko turiu.

Ta „įdomybė“ — visiškai kitokio po­būdžio. Susijusi su Antruoju pasauliniu karu, kuris neaplenkė ir Arktikos kartu su Prano Juozapo Žeme.

Kol truko karas, ta pati poliarininkų pamaina žiemojo Prano Juozapo Žemėje penkias žiemas iš eilės. Ir net neįtarė, kad netoli jų, Aleksandros Žemės saloje, įsikūrė ir vokiečių stotis.

Vokiečių karinė vadovybė meteorologinę informaciją laikė labai reikalingu dalyku. Taip pat ir šiame šiaurės regione, kur buvo didelis judėjimas tarp Murmansko ir sąjungininkų uostų, kur intensyviai veikė vokiečių aviacija ir laivynas, ypač povan­deninis. Buvo parengtas „slaptosios sinop­tikos“ planas, pagal kurį tolimuose Arkti­kos rajonuose buvo išsodinamos vokiečių meteorologų grupės. Jos atlikdavo stan­dartinius stebėjimus, klausydavosi meteorologinių stočių pranešimų, kai kada trukdydavo jų radijo perdavimus į meteorologinius centrus. Ši vokiečių ekspedicija buvo užkoduota „Šafczucherio“ — „Lobio ieškotojo“ vardu.

Vokiečių kariniai meteorologai Alek­sandros Žemėje sėkmingai dirbo daugiau kaip metus. Kol nesumedžiojo baltosios meškos, kurią valgydami visi iki vieno ap­sikrėtė trichinelioze. Tada atskrido vokie­čių lėktuvas ir visą personalą evakuavo. Liko tik stoties įrengimai ir pastatai.

Apie stoties buvimą sužinota jau kada po karo. Ji buvo įsikūrusi kapitaliai įreng­tuose namuose — blindažuose, puikiai užmaskuotuose, nesiskiriančiuose nuo snie­go. Iš oro ji buvo, galima sakyti, nema­toma. Ir ją tik visiškai atsitiktinai pastebė­jo vienas lakūnas, praskrisdamas viršum salos.

Buvome aną pavasarį ir mes tenai, — sako vienas penkių žiemotojų, motoris­tas. — Nusigrūdome pavasarį, jau pradėjus tirpti sniegui. Vos visureigio snie­go tilžėje neprigirdėme. Bet nusikapstėme. Dar visokių vertų gelžgaliu parsivežėme. Galima, beje, ir pėsčiom, slidėmis iki ten nueiti… na, per tris paras…

Bus kaip Jaškai.

Kokiam Jaškai!

Buvo toksai, — Jurijus Kotliaris, kel­damas puodelį, plačiai nusišypsojo, bet tuojau vėl surimtėjo: — Didvyriškas žmogus, kai pagalvoji. Tik pamanykit, koks didis garsas sklinda, kai iš Rudolfo salos į Heiso salą slidėmis keliauja kokia nors tu­ristų grupė! Gražu, žinia, bet, reikalui esant, ir visureigis atvažiuos, ir malūnspar­nis atskris. O Jaška — eidavo vienas. Nieko, sakyčiau, neturėjo. Tiktai didelį žadintuvą užantyje vis nešdavos. Sakydavo, kad nepramiegotų. Ir šiaip, girdi, jaukiau, lyg draugo širdis tiksėtų… Tada žiemojau Čeliuskino kyšulyje. Tai tas Jaša, tik įsivaiz­duokit, vasario mėnesį į žygį išėjo. Ir nuėjo, neturėdamas jokio maisto, nes ką buvo paėmęs — iš karto suvalgė… ir nuėjo per penkias paras pustrečio šimto kilo­metrų! Kryptį jis jautė, matyt, iš prigim­ties. Nes tiesiog į mūsų stotį pataikė. Dar už kilometro nuo stoties jį pajuto vienas mūsų šunų ir nubėgo pasitikti. Pasitikęs ir pamatęs, kad tai tikrai žmogus, šuo iš džiaugsmo puolė jį palaižyti, pašokęs at­sirėmė į pečius, o Jašai tik to ir betrūko: nugriuvo ir atsikelti jau nebeįstengė… Tai, įsivaizduokit tik, jau matydamas stovyklos žiburį, Jaša tą likusį kilometrą šliaužte at­šlaužė. Ir pataikė tiesiai prie kambuzo durų. Laimei, kokas dar tenai krapštėsi rr išgirdo brazdesį prie durų… Lyg ir juo­kinga tarytum… Bet, sakyčiau, labiau grau­du. Ir didvyriška. Tik prasmė tai, va, ne­aiški…

Ir pasakoja seni poliarininkai visokias is­torijas vieną po kitos. Ir apie paklydimus bei atsiradimus tų, kuriuos jau žuvusiais laikė, ir apie priverstinius lėktuvų nusileidimus tundroje, jų paieškas ko ilgiausias…

Paskui pokalbis pakrypsta apie atosto­gas.

Ir stoties viršininkas Jurijus Kotliaris at­siduso. Tyliai, nepastebimai. O gal man tik taip pasirodė…

O garsiai tepasakė:

Šią vasarą važiuoju atostogų. Pus­mečiui. Rugsėjo pirmąją — sūnui į mo­kyklą. Pats nuvesiu pirmąją dieną į pir­mąją klasę. Ir apskritai… Dukra taip ir bai­gė mokyklą tėvo beveik ir nemačiusi…

Bet inspekcija — yra inspekcija. Pra­sideda kalbos apie dalykus, apie reikalus. Apie tai, kad reikia naujos dizelinės, nes senoji jau tokia atgyvenusi, tokia ankšta… Staiga viršininkas kad sukrus:

Kur neši tą inžinieriaus Garino hiperboloidą?!

Mat per kajutkompaniją ėjo poliarinin-kas, nešinas litavimo lempa.

Padėti į vietą nešu.

Tai gerai. Maniau, ką nors kaitinti ruošies… — O mums ir sako: — Taip ir turėk akis visą laiką. Ir uoslę. Vis einu ir vis uodžiu: ar nesvyla kur nors. Pirtelė, va, neseniai sudegė…

Visose stotyse tas pats. Tik ir žiūrėk, kad nekiltų gaisras.

Kol „po sniegu“ dalykinės kalbos — einu pažiūrėti „virš sniego“.

Tokia tyla, ramybė, kaip ir mums atskri­dus. Tiktai jau praėjo diena. Ir vakaras. Šviesi Šiaurės naktis.

Taip ramu, kad net dūmai iš visureigio variklio, kurį dabar šildo, visai nesisklai­do, gula čia pat ir slūgso lyg pilkai mels­vas blynas, vos tepakilęs virš sniego.

Praskrenda paukščių būrys. Žiūriu už­vertęs galvą kaip į stebuklą. Pavasaris! Ir čia paukščiai pavasarį parneša… Sako, jau dešimtas būrys šiandieną. Tai narūnėliai ir taistės.

Buvo jau ir čia arti kranto pasirodžiu­sio laisvo vandens. Bet užsitraukė. O grį­žę paukščiai skrenda jo ieškoti. Skrenda šiaurės nakties šviesoje tolyn į jūrą. Kol suras.

Žemė — gyvybės planeta. Gyvybė plau­kia per erdvių begalybes, tvirtai apsika­binusi, laikydamosi savo planetos… Ir tie paukščių pulkeliai šviesios šiaurės nakties aukštame danguje — man rodos kaip gyvybės rankų pirštai, tiesiami iš pietų, besiekiant šiltais delnais apkabinti visą Žemę, iki pat ašigalių…

Turėjau skristi į Viktoriją.

Bet ten, sako, kyla vėjas. Radistai viską žino. Jeigu vėjas ir nešamo sniego miglelė prie žemės — malūnsparnis, aišku, neskris.

Stoties viršininkas kraipo galvą.

Oras, sakyčiau, po truputį genda. Bet dar nelabai. Mano barometras ir indi­katorius dar nieko nesako. Nesijuok. Tikras daiktas. Jeigu oras tikrai genda — man kairėje ausyje ima švilpti. Nė sykio neapsigavau. O dabar — dar nešvilpia.

Ir, užsivilkęs tepaluotą striukę, patraukė į dizelinę „eiti antrojo mechaniko pareigų“.

O aš nė neįtariau, kokia sėkmė manęs laukia šiandien.

— Tada — pas Rudolfą, jeigu Viktori­ja tokia rūškana, — nusprendė inspektorių vyresnysis.

Ir štai, „visų penkių Nagurskajos etatų“ išlydėti, mes vėlei ore.

Ir vėl sugulę balti kalnai, ištiesę lete­nas lyg pasakiški žvėrys. O tie tarpekliai, pilni sniego, — tai jūron šliaužiantys ledynai, tiktai dabar vienodai, baltai užklo­ti.

Praslenka didesnės ir mažos salelės…

Skrendu į Rudolfo salą, pačią šiauriau­sią archipelage. Skrendu, o širdis nera­mi: kad tik tenai nepabjurtų, kad malūnsparnis nepakeistų kurso…

Juk tai — pati šiauriausia poliarinė stotis. Nuo jos šiauriau — tik ledjūris. Ir Šiaurės ašigalis…

Toje saloje, kaip tvirtino likę gyvi jo bendrakeleiviai, palaidotas Georgijus Sedovas… Deja, jo kapo dar iki šiol nerasta.
Toje saloje įrengta poliarinė stotis, jo­je bazavosi poliarinės aviacijos lėktuvai, 1937 ir dar sekančiais metais aptarnavę Ivano Papanino vadovaujamą pirmąją dreifuojančią poliarinę stotį „Šiaurės ašigalis-1″…

Iš tų laikų ir stovi ši poliarinė stotis. Patogi, gerai įrengta. Vienas vienintelis namas. Po vienu stogu — viskas. Ir kajutkompanija, Ir sandėliai, ir kambuzas, ir radijo stotis, ir gyvenamieji kambariai.

Nusileidus čionai — mus sutiko keturi žmonės. Pakilę — mes palikome tik tris. Pasiėmėme su savimi „etatinę virėją“ — stoties viršininko nėščią žmoną. Nors dar ir „ne laikas“, bet kai „bus laikas“ — ar galės kas tada atskristi!

Juk prieš mus malūnsparnis čia buvo nusileidęs tik praeitą pavasarį. Lygiai prieš metus. Lygiai metus tie žmonės „kalbėjo­si su žeme“ tik per radiją…

Man duotas tik pusvalandis. Na, ge­riausiu atveju — valanda. Kol iškraus ma­lūnsparnį.

Tad skubu arčiau Šiaurės ašigalio.

Sniego, žiūriu, čia visai nedaug. Akme­nų viršugalviai kyšo nupustyti, tamsiai rusvi ir juosvi.

Tarp antenų stulpų ištiestos virvės. Ant virvių išdžiaustyti, lyg signalinės laivo vėliavėlės, įvairiaspalviai skalbiniai.

Kaip ir bet kur kitur, sušalę džiūsta…

Pagal pastatą pasieniais sukrauti vienas ant kito taisyklingi, iškirsti sniego luitai. Tai vandens atsarga. Kai reikia — įneši luitą, įmeti puodan — sriubai, įmeti statinaitėn — bus ir nusiprausti. Kai tie lui­tai sunaudojami — daroma „šeštadienio talka“ naujų pripjauti. Sniego luitai sukraunami aukštėliau, nes jei sudėsi že­mai — tai šunys būtinai juos „pažymės“. Iš tokio sniego gabalo — sriubos nevirsi…

Ore tyku, lyg ir šilta. Šaltelio — tik dvidešimt trys.

Praveriu duris poliarinėn stotin.

Iš guolio, atitverto priebučio kampe ir pakreikto šiaudais, pakyla du dideli balti šunys ir klausiamai sužiūra į mane.

Sveiki, — sakau aš jiems lietuviškai.

O jie abu pavizgina man uodegomis.

Atseit atsakė į pasveikinimą.

Eime, — sakau jiems vėl, — ko ar­čiau prie Šiaurės poliaus.

Abu jie atsistoja ir lydi.

Lentiniu taku einame į meteorologinių stebėjimų aikštelę.

Atsistoju jos viduryje — ir žinau pasie­kęs aštuoniasdešimt vieną laipsnį ketu­riasdešimt aštuonias minutes Šiaurės pla­tumos. Nuo čia iki ašigalio — devyni šim­tai vienuolika kilometrų ir trys šimtai pen­ki metrai. Ranka dar nepasieksi, ką ir be­sakyti… Tačiau taip arti Šiaurės ašigalio, beveik ant Žemės stogo — dar nesu nie­kad buvęs. Todėl čionai ir dedu šios ke­lionės dienoraščio tašką.

Stoviu, klausausi tylos. Greta — du bal­ti „šiauriausi“ šunys. Duodu abiem po kąsnelį cukraus.

Nusigiedrijo. Leidžiasi šiaurėje oranžinė saulė, bet, žinau, ji nebenusileis. Šiandien čionai prasideda poliarinė diena.

Kaip oranžiniai veidrodėliai blizga van­dens properšos. Kur vanduo kiek plates­nis — viršum jo migla, lyg baltas debesėlis.

Tenai, kur properšos, girdžiu — klega paukščiai. Paukščiai jau sugrįžę šiaurės vasaron.

Tenai toli, kur baigiasi akiratis, dūluoja debesys, lyg apsnigti ledkalniai.

Nuo jų turbūt ir sklinda ta balta, tyli šviesa.

Rimantas Budrys

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Pasakojimai

Kur mirusi upelė…

Grįžęs iš tos kelionės, galiu tvirtinti ma­tęs, kaip vaikšto šaitanai. Gal kartais

Chosrovo rezervate

Chosrovas — Irano kunigaikštis, gyvenęs aštuntajame septintajame amžiuje prieš mū­sų erą. Pasak rezervato
Pakilti į Viršų