Ar palauks iki šeštadienio?

in Jūsų istorijos

…Išplaukęs iš už posūkio, pamatau prie upės sėdintį senuką. Per mano kelionę tokių yra bent keli. Kada beplauktum, jie vis rymo prie meškerėlių ir vilioja kuojas. Šitas pats šnekiausias, su juo visad pasikalbu. Naujienų nedaug tesužinau, tas teisybė, bet lyg ir tvarka tokia pasidarė, lyg ir kokios apeigos…

Lėtos srovės nešamas, dar karta metu blizgutę kranto link. Vandens paviršiuje prie pat ajerų, pamatau ratilą, ir spiningas švelniai sulinksta. Žuvis jau užkibusi. Ji neria pasroviui po valtele. Plaukiu, pats to nenorėdamas, tiesiai prie senuko plūdžių, ir valai, žinoma, susipainios. Bet mano žvejys, mitriai pašokęs, vynioja meš­keres ir šaukia: „Plauk, plauk čia! ..Neužpyko — lengviau atsikvepiu. Kai iki kranto lieka keli metrai, spiningas grėsmingai sulinksta, ir turiu liautis irklavęs. Senukas bėga pakrante ir, nutaikęs seklesnę vietą, atsiraitojęs ilgaaulius, bren­da vandenin. Pagaliau nutveria valtelę, traukia ją prie kranto. Atsargiai ropščiuosi lauk. Laimei, žuvis rami. Pradedu vynioti valą. Senukas stovi vandenyje ir it pašė­lęs mina kojomis dugną. Tokiam drumstam vandeny žuvis nieko nematys. Staiga prie pat senuko ilgaaulių išnyra stambi lyde­ka. Akimirksniu jis nustemba bet tuoj pat, merkdamas vandenin šimtasiūlės rankoves, griebia žuvį už galvos ir atbulas pasilei­džia krantan. Lydeka, dar nesupratusi, kas atsitiko, išlekia pakrantėn. O mudu, kaip susitarę, sėdame rasoton žolėn. „Ačiū” — pasakau po minutėlės…Tai tau ačiū”, — sako senukas ir, pridėjęs ranką prie krūti­nės, priduria: “Va, matai, kaip plaka”

***

Saulė jau virš galvos, tad ilgėliau stab­teliu prie slenksčių, sraunumų, kur ganosi plačianugariai šapalai.

Vandenyje žybsnius skleidžia besisukan­tis geltonas lapelis, rodosi, pamatau ir pačią blizgę, tačiau spiningas žaibiškai su­linksta, iš pirštų vos neišlekia ritės ran­kenėlė, o visai šalia manęs išnyra didžiu­lė baltašonė žuvis. Salatis! Jis neria po valtele ir pradeda sukti ratus. Kad dar bent kartą pamatyčiau, dar nors kartelį! Plonas, bet stiprus valas įsitempęs, o žuvis nė nemano kilti paviršiun. Pagaliau salatis ima bėgti pasroviui, vos spėju paleisti valą kyla viršun ir šoka aukštai virš vandens. Ne, tokio didžiulio nesu regėjęs net nuotraukose! Salatis triukšmingai krenta vandenin, ir pasipylę purslai aptaško valtelę. Po to dar šuolis, dar…

Zuvis dar truputį pavargo, ar suprato, kad šitaip nepabėgs, todėl tyliai nunyra valtelės šešėlin. Taip ir plaukiam. Ką ji ten daro! Ką galvoja! Juntu, kad tuoj prasidės lemiamoji… Jau! Salatis palengva, ramiai tempdamas valą, pasuka prieš sro­vę ir ima kilti viršun. Pasirengiu atremti jo šuolį, giliai įkvepiu…

Bet spiningas išsitiesia. Karštligiškai vynioju valą, po to ilgai žiūriu į ore taba­luojančią blizgutę ir vis dar negaliu pa­tikėti, kad žuvis paprasčiausiai atsikabino. Kokią klaidą padariau! O gal jos nė ne­buvo! Gal tik laimė šį kartą nusišypsojo žuviai!

Deja, tai manęs nepaguodžia.

Dar ilgai ilgai valtelė neša mane, prisi­plaka prie kranto, čia apsistoję poilsiau­tojai nustebę žiūri į vienišą nemeškeriojantį žvejį. Man tas visai nerūpi.

Geriau aš jo būčiau nė nematęs…

***

… Kažin, ar tebeplaukios jis toje srau­numoje kitą šeštadienį!

Aš to šeštadienio jau laukiu.

Marius Buršteinas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.