Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Apie žūklę, muselinę ir kiršlius

in Žvejo dienos

Žvejys žvejui nelygu. Daug keliaujant paežeriais ir paupiais, teko sutikti gana re­tų žvejo specialybių.

Nedaug Lietuvoje šamų gaudytojų gyva žuvele. Sudėtingas šio gelmių šeimininko meškeriojimas ežeruose ir upėse, maža tų šamų, bet šios žūklės gerbėjų pasitaiko. Vilniaus žvejai šamauja prie Aukštadvario esančiame Verniejaus ežere ir Šamuke.

Sunki šapalautojo duona, atsargi žuvis šapalas, kuo stambesnis, tuo greičiau su­pranta meškeriotojo apgaules. Kai kurie žvejai išmoko daryti didesnių vabzdžių ir muselių snaiperius, suvilioti šapalą nedi­deliu gružliu, paleistu gera palaidyne pa­sroviui, iš tolo.

Kiti baikščią raudę prisivilioja, atsargiai nuleidę baltą avižėlę su vabzdžiu į tarpus tarp vandens augalų ir judindami ją pačia­me paviršiuje ilgu meškerykočiu be plū­dės. Susigundo dažniausiai raudžių pulko vadovės, puskilogramio ir didesnės gražuo­lės. Šitaip žvejojant, reikia didžiausios kantrybės ir tikslumo.

Žiemą Galvės ežere teko sutikti retą spe­cialistą. Meškeriojo jis savo gamybos žal­varine dvikable blizgute 18—25 metrų gy­lio duobėse didžiuosius giluminius ešerius. Pagaus per visą dieną keletą tokių klumpi­nių, o kartais ir nė vieno, bet nuo duo­bės į seklesnę pusę, kur mažutėlių ešeriu­kų pilna, — nė žingsnio. Ne kiekvienam už­tektų kantrybės prasėdėti visą dieną, lau­kiant, gal būt, vieno kibimo.

Nedaug kas moka gaudyti salačius ir tik salačius. Šią energingą, į didelę aukšlę pa­našią, aukšlėmis ir mintančią žuvį sėkmin­gai meškerioja negyva aukšlike. Visa pa­slaptis įrangėlėje sudaromoje iš 3—5 kab­liukų ir vielučių, kuriomis aukšlę užkabi­name. Užmetus įrangėlę spiningu ar meške­re, traukiant ją srovėje, žuvytė ima žaisti kaip gyva. Čia salatis ir nebesusitvardo, trenkia uodega ir griebia. Panašią siste­mą su negyva kuojyte ar ešerioku naudo­ja ir nedaugelis spiningistų, gaudydami ly­dekas ir ešerius. Kibimai dažnesni, negu blizge, bet ir vargo daugiau — žuvytę dažnai reikia pataisyti, kad vartytųsi trau­kiama, gerai laikytųsi. Už dugno, žolių, kelmų ši daugiakablė sistema dažniau ka­binėjasi.

Yra ir tokių žvejų, kurie taip pat tapę puikiausiais specialistais, bet, stebint juos žūklėje, vaizdas tikrai nemalonus, ir ne­estetiškas. Kas tie žvejai!

Pavaikščioję Neries pakrantėmis Vilniuje, juos gali pamatyti susibūrusius prie kanali­zacijos išmetimo vamzdžių, iš kurių drumzlina, dvokianti srovė veržiasi į upę. Iš tik­ro, nemažai žuvies susiburia tokiose vie­tose. Na, o žvejai, sių vietų „specialistai“, stengiasi jas užimti kuo anksčiau. Ir kuo ar­čiau tų „šaltinių“. Kai kurie net be gumi­nių batų įsibrenda į srovę ir „prasidarbuo­ja“ ištisą dieną. Meškerę užmeta gana tiks­liai ir mikliai, nes stovintys greta kompa­nionai neprisitaikiusį greit išspaus iš pel­ningų vietų. Tai iš tikro pelningos vietos. Žuvų čia pagaunama nemažai, bet retas žvejys jas parneša namo ir valgo. Dažniau­siai žuvis kur nors netoliese realizuojama, o pinigai tuoj pat išleidžiami svaigalams.

Kuo nešvaresnės mūsų upės, tuo mažiau jose tauriųjų žuvų. Retėjant šioms žuvims, gali išnykti ir viena sportiškiausių, įdomiau­sių žvejo specialybių — gaudymas museline meškere.

Dabar jau miręs vienas seniausių, labiau­siai patyrusių muselinės meistrų vilnietis V. Audronaša prisimindavo savo laiku gaudęs museline kiršlius ir upėtakius Vil­niuje Neries sraunumose ir ties Vingio parku.

Muselinė meškerė daugiausia gerbėjų turi Vilniuje, mat, iš čia netoli iki Žeime­nos, Merkio, Neries vidupio rėvų, Šven­tosios ir šių upių intakų.

Energingi šie žvejai, daug apvažinėja, išvaikšto paupiais dešimtis kilometrų. Visą laiką juda, vis kelyje nuo sraunumėlės iki sraunumėlės.

Pasilypėjęs į smėlėtą Merkio ar Žeime­nos atšlaitę, kur sekliau, gali pamatyti kirš­lių smėlinukų būrelius, o ant žvyrelio ties žolėmis — ir stambesnius šešėlius srovė­je bejudant. Vabzdžiams skraidant vandens paviršiuje, akį džiugina ratilai, sukelti mu­seles medžiojančių kiršlių. Tuo ir išsiduoda šios žuvys, nes ratukas vandenyje ypatin­gas, energingesnis nei šapalo ar strepečio. Belieka atsargiai, netriukšmaujant nutupdy­ti dirbtinę muselę netoli tos vietos, ir tas momentas, kai kiršlys ją dažnai atakuoja vandens paviršiuje, palieka nuo­stabų įspūdį. Pamatai kartais staigiai, kartais lėčiau artėjantį kiršlį. Štai jis kyla į paviršių, žiojasi, prarijo kuokš­tą plunksnelių, gražiai imituojančių vabz­dį, dar nesuprato, kad čia apgavystė, neria žemyn. Kirsk, nes tuoj bus vėlu! Ir štai vandeny prasidėjo kova. Kiršlys iš pra­džių blaškosi į visas puses, neria žemyn, staigiai iššoka virš vandens, plazdėdamas visais pelekais, kaip peteliškė, vėl šuoliai, šuoliai. Jau kiek pavargo, tuomet reikia duoti kvėptelti oro, kaip karšiui, štai dar labiau apsilpo ir jau prie kranto eina leng­viau. Pritraukus pakrantėn — dažnai daro dar vieną šuolį. Nutrūko — na, ir šaunuolis! Tik gaudant plūdine meškere seklumose, skaidriame vandenyje galima stebėti, kaip žuvys tampo masalą, lygiai ir žiemą, pasi­lenkus virš aketės, kartais galima pamatyti ešerius, puolančius avižėlę. Na, o žvejo­jant sausa musele,— viskas — ir masalas, ir žuvis — kaip ant delno. Vien dėl tokių reginių galima daug ką aukoti.

Bet ne visuomet kiršliai medžioja van­dens paviršiuje. Kai vanduo drumstesnis ar pakilęs, kiršliai renka apsiuvas, vabaliukus ir išplaunamus į upę sliekus palei dugną.

Išmoko žvejai pasigaminti gražių dirbti­nių muselių, lengvą, šmaikštų kūginį valą, atsirado parduotuvėse įvairių ričių, net muselinių meškerių. Bet kas iš to — sumažėjo kiršlių ir upėtakių mūsų upėse ir upeliuose. Merkyje ir Žeimenoje vanduo dar gana švarus, užtat šiose upėse kiršliams ir upėtakiams skaudžiausią smūgį sudavė įvairių rūšių žvejai ir brakonieriai. Merkio intake Šalčioje — puikiausios kirš­lių nerštavietės. Akį džiugino sidabrinukų, nedidelių kiršlių būriai. Aplinkinių kaimų berniokai įprato juos kaip aukšles tampyti. Buvo mėgėjų ir neršto metu kiršlius pavai­kyti nedideliu tinkleliu. Ne vienas dzūkas pasigirdavo, kad seniau Merkio sraunumos, naktį iš valtelės smalėku pasišviečiant, nuo kiršlių sidabru blizgėjo. O dėl ko tuo sma­lėku pasišviesdavo, suprasti nesunku. Žieb­davo kilograminiams ar puskilograminiams žeberklu per juodą nugarą ir — į valtį.

Štai ir sumažėjo kiršlių Žeimenoje, Mer­kyje, Neryje, Šventojoje ir jų intakuose iki kritiškos ribos. Vienas muselininkas pusiau rimtai, pusiau juokais sakė suskaičiavęs kiršlius Merkyje nuo Varėnos iki Perlojos — dar likę aštuoniolika subrendusių (tai yra apie 30 centimetrų ilgio). Atrodo, kad tikrai arti tiesos. Belieka sugauti paskuti­niuosius, ir teks vėl viską pradėti iš naujo. Bet dar nevėlu. Dar liko nedideli būreliai šių žuvų. Bet vis dažniau gaudomi kiršliukai, nes stambesniųjų — turinčių taisyklė­mis leistą 29 centimetrų ilgį — retai bepavyksta sužvejoti, o aistras sutramdyti sun­ku. Manau, kad visi žvejai, jų tarpe ir mes, muselininkai, turėtume suprasti, ką darome, ir laikinai palikti kiršlius visiškoje ramybė­je Merkyje, Žeimenoje, Šventojoje, juo la­biau jų intakuose. Reikia nustoti minti ta­kus šių upių pakrantėmis nors 3—5 metus ir pasitenkinti kitomis žuvimis.

O kol kas, nenorint prarasti įgūdžių, gali­ma museline meškere šapalus, strepečius pagainioti.

Romualdas Nausėda

Facebook Komentarai

1 Comment

  1. Skaitau ir negaliu patikėti, straipsnis 2014 metų. Perspausdintas iš senovės? 🙂 Šiemet žemiau Perlojos pagavau 4 po 40cm. Tokių po 36-38 neskaičiavau. O 32-33 yra standartas, paprasčiau mažesnius būtų suskaičiuoti. Buvo dienų po 15-18 vnt. Pagrinde gaudžiau trumpa nimfa. Šiaip sezoną laikyčiau gan vidutinišku, kadangi metų temperatūra gerokai aukštesnė už vidurkį, o kiršlys, kaip žinome, šaltamėgis. Turėjome rugsėjį šilčiausią per 130 metų, vanduo drumstėsi, mažum padumblėjo? Sutinku, kad kiršlį reikėtų pasaugoti, bet nieko dramatiško labai nepastebiu, veikiau atvirkščiai, egzemplioriai didesni darosi. Neskubėkit murzinti, visus paleidau 🙂 Nu ir dar toks pastebėjimas, didelis kiršlys – dugno žuvis, bent jau Merkio žemupy. Nieko čia nepadarysi, reikia pateikti jam masalą ten, kur jis yra. O jei apsiriboti vien tik sausa disciplina, tai nenuostabu, kad vos vienas kitas legalus. Tada jau geriau aukštupys, ūla, ten dugnai ne taip giliai 🙂

Komentuoti: j Atšaukti atsakymą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žvejo dienos

Žuvų trofėjai. Lydeka

Paruošiant lydekų trofėjus, daugiausia bėdos būna su smegenine kaukuole. Mat jos priekinė
Pakilti į Viršų