Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Apie šratus

in Medžioklei

A. Mickevičius savo „Pono Tado“ poemoje mini, kad senieji Lietuvos medžiotojai laikydavę pažeminimu savo šautuvui užtaisyti jį smulkiais šratais. Tai galėjo būti ir būtų suprantama, tu­rint galvoje stambiųjų žvėrių gausingumą mūsų miškuose anais laikais. Tuomet tinkamiausias sviedinys buvo kulka arba blogiausiu atveju grankulkės. Šiandie „medaus ir žvėries šaly“, kaip vadindavo kadaise mūsų tėvynę, stambus žvėris yra didelė retenybė.

Tačiau grankulkių ir stambiųjų šratų šali­ninkų nemaža tebeliko pas mus lig šios dienos. Mūsų eilinis medžiotojas, ypač kaimietis, nevar­toja smulkesnių šratų, kaip 3 arba net 1 nr. (3l/a; 4 mm.), taikydamas juos antims, tetervinams, slankoms ir kitiems „paukščiams“, o kiškiams šaudyti vartoja grankulkes. Padariniai aiškūs — skundžiamasi, kad šautuvas blogai muša, „nešviežina“; gaunamas didelis procentas pašautų gyvių, pražūstančių be jokios naudos medžiotojui. Kitas vėl giriasi nepaprastais šūviais per 150 žingsnių, nutylėdamas apie nuolatinius visai menkus rezultatus šaudant iš 50 — 60 žingsnių distancijų ir t. t.

Visa tai pareina nuo klaidingo įsitikinimo, jog stambūs šratai labiau žudo, kaip smulkūs. Žinoma, žaizda nuo stambesnio šrato palyginti yra sunkesnė, kaip toje pat kūno daly žaizda nuo smulkesnio šrato, ir mirtingumas pirmuoju atveju gali būti tikresnis, kaip antruoju. Bet tikras medžiotojas šaudo ne tam, kad žvėris būtinai būtų nužudytas, nors ir toli nuo šau­dymo vietos, o tam, kad jis kristų toje vietoje, kur buvo šautas). O čia ne tiek svarbu žaizdos didumas (išskyrus, žinoma, nepaprastai dideles žaizdas, sakysime, kurapkai grankulkes žaizda), kiek svarbu kūno dalis, kur pataikyta. Galva, kaklas, širdis, stuburkaulis, o paukščių ir sparnai — štai jautriausios vietos, į kurias pataikius gy­vis krinta vietoje. Plaučių, skilvio ir žarnų su­žeidimas leidžia gyviui kartais nubėgti ar nuskristi labai toli. Bet keleto tokių žaizdų pakanka, kad pašautas gyvis liktų vietoje.

Juo daugiau šratų tenka gyvio siluetui, tuo dau­giau šansų pataikyti nors vienu šratu į gyvybei pavojingą organą; o kadangi smulkūs šratai tan­kiau apibarsto taikinį, kaip stambūs, ir juo smul­kesni šratai tuo tankiau, tad suprantama, jog smulkus šratai turi daugiau galimumų nudėti gyvį vietoje, ypač jei pataikoma ne spiečiaus centru, o kraštu. Iš didelių atstumų žvėris net gali likti sveikas šratų tarpe.

Šis klausimas tačiau turi dar kitą pusę. Tai yra vadinamoji šrato ardomojo darbo jėga, arba, kitaip tariant, pramušamoji jėga. Medžioklės šūviui svarbiausias dalykas šrato sugebėjimas sulaužyti kaulą. Šiuo atveiu, be šratų rūšies, — apie tai bus kalbama vėliau, — pirmaeilės reikšmės turi šrato lėkimo greitis ir jo masė (arba svoris). Iš čia suprantama, kad stambaus šrato veikimas truks iki didesnių distancijų nekaip smulkiųjų šratų.

Tuo būdu klausimas apie tinkamiausius šratų numerius būtų išspręstas, jeigu mes rastumėm tokių šratų, kurie iki didesnių distancijų, sakysi­me 60—70 metrų, turėdami pakankamai ardomo­sios jėgos, pakankamai tankiai apibarstytų gyvąjį taikinį.

Pasistengsiu nurodyti tinkamiausius mūsų šaly dažniausiai medžiojamiems gyviams šaudyti šratų numerius, pasinaudodamas tam tikslui specialinės literatūros nurodymais, žymesnių medžio­tojų pastebėjimais, savo šaudymo praktika ir kitų šaudymą stebint gautu patyrimu.

Aš duodu ne vieną, bet tris numerius kiek­vienam šaudymo objektui, turėdamas galvoje:

  1. kad to paties gyvio gajumas ne vienodas, pareinamai nuo jo amžiaus ir metų dalies;
  2. kad šautuvai ne vienodai muša;
  3. kad geras šaulys dažniausiai pataiko šratų spiečiaus viduriu, o menkas — dažniausiai kraštu.

Kad skaitytojas lengviau orientuotųsi mano duodamuose skaičiuose, turiu paaiškinti, kad:

  1. visur duodu dvi skaičių grupes, — pirmoji vokiš­kiems šratams „Hart Schrot“, antroji angliškiems „Newkastle chilled shot“;
  2. žingsnio dydžiui nustatyti aš laikau 6 žingsn. = 5 mt.

Turiu šia proga pabrėžti, kad aš pats vartoju smulkiausius iš mano siūlomųjų numerių.

Žvėrys

  • Šernas — Kulka ir stambios grankulkės. Rumunijoje, kur, tiesa, šernas kiek smul­kesnis už mūsų šerną, jis šaudomas beveik išim­tinai grankulkėmis.
  • Ožys (stirna) — 000 — 1 n r. (4 ir 8/4—4 mm.) — [4 B — B (4,6—3,8 mm)].

Tačiau iki 60 žingsnių (50 mt.) ožys gali­ma šaudyti ir smulkesniais numeriais; mano akivaizdoje buvo nušautas per 54 žingsnius 1 ½ metų ožys 5-uoju nr. „Chilled shot’o“ (2,8 mm.); jis krito paėjęs ne toliau kaip 10 žingsnių; visi šratai, pramušę kiaurai jo kūną, liko kitame šone po oda; šonkauliai buvo sulaužyti. Tokį rezul­tatą davė pigus šautuvas 16 kal. nežinomos firmos.

Vokiečiai pataria šaudyti ožį kulka.

  • Lapė — 1—3 nr. (4—3½) — [2 B —1 nr. (4—3,6 mm.)]
  • Kiškis — 3—5 nr. (3½—3 mm.) — [1 —4 nr. (3,6—3 mm.)]

Man pasitaikė nušauti keli kiškiai 5 nr. „Hart Schrot’o“ (3 mm.) per 60 mt.; jie krito ug­nyje; stuburkaulis ir kiti stambieji kaulai buvo sulaužti. Tos pačios rūšies šratų 3 nr. man teko nušauti keli kiškiai per 80 mt. (daugiau kaip 100 žingsnių), bet daugumas jų po šūvio ėjo 200—300 žingsnių. Smulkieji kaulai būdavo sulaužti, bet stambieji kaulai ir sąnariai likdavo nesulaužti.

Paukščiai

  • Antys (didžioji, smailauodegė ir kit.) — 5—7 nr. (3 – 2½ mm.) — [5—6 (2,8—2,5 mm.)]

Nė vienas paukštis neduoda tokio didelio procento pašautų ir nepaimtų, kaip antys, ypač didžioji. Mano manymu, tai turėtų būti aiškina­ma ne tiek anties gajumu ir atsparumu žaizdoms, kiek mokėjimu nukritus į vandenį greit susio­rientuoti pavojuje ir, pasinėrus tarp vandeninių augalų, pasislėpti išstačius iš vandens tik snapą. Bet esant sunkiai žaizdai (galva, kaklas, pilvas ir kt.), o tuo labiau kelioms žaizdoms, ji pasi­nerti negali; todėl nesutikdamas su kai kuriais autoritetais, aš esu linkęs manyti, kad antis ge­riau šaudyti smulkesniais šratais—7 nr. ir daugiau­sia 6 nr. vokiškos numeracijos, o pats geriausias bus 6 nr. (2,6 mm.) angliškos numeracijos.

Prieš karą aš šaudydavau antis 5 nr. „Chilled shot’o“ (2,8 mm.) ir gaudavau 13—15 % pra­žuvusių pašautų ančių; dabar aš šaudau beveik tik 7 nr. „Hari Schrot’o“ ir pražūsta mažiau kaip 7 % ančių. Mano manymu, abiejų numeracijų 5 nr. geras, kada antys turi žiemos plunks­nas ir tai tik didesniems atstumams.

  • Vidutinės ir smulkios ančių rūšys (kriklis, švilpikas) — 7—9 nr. (2½—2 mm.) — 6—9 nr. (2,6—2 mm.).

Vieną kartą man pavyko nušauti kriklis 13 nr. (1 mm.) per 35—40 žingsnių.

  • Visų rūšių bekasai, smulkūs tilvikai, griežlė, vandeninės vištelės, putpelė — 10—13 nr. (1¾ —1 mm.) — 9—12 nr.
  • Slankos—8—11 (2¼—1½ mm.)— [8—11 nr. (2,2—1,6 mm.)]

Daugelis medžiotojų pataria vartoti slankoms 7 nr. vokiškos arba 6 nr. angliškos numeraci­jos. Šiuos nr. aš bandžiau per eilę metų ir gaudavau didelį procentą sužeistų; kada pradėjau vartoti 8—10 nr. vokiškos numeracijos, pašautų procentas žymiai sumažėjo, ypač vartojant 10 nr.

Praėjusį rudenį man teko medžioti slankos perlėkimo metu. Aš bandžiau šaudyti 11 nr. ir nušoviau 7 slankas; jos visos krisdavo ugnyje, nors 2 ar 3 štukas aš nušoviau per kokius 70 žingsnių. Bet šis nr. dar reikalingas ištirti.

  • Tetirvinas žiemos metu — 4—6 (3¼—2¾ mm.) — [3—6 nr. (3,2—2,6 mm.)].
  • Tetirvinas vasaros metu—6—8 (2¾— 2¼ mm.) — [6—7 nr. (2,6—2,4 mm.)].
  • Jerubė. — 7—9 nr. (2½—2 mm.) — [6—9 nr. (2,6—2 mm.)].
  • Kurapka— 8—10 nr. (2¼—l¾ mm.) — [8—11 nr. (2,2—1,6 mm.)].

Kurapka, kaip dažniausiai ir nesunkiai šau­domas lauko paukštis, duoda puikios medžiagos tyrinėjimams. Aš esu išbandęs iš įvairių šautuvų įvairius šratų numerius nuo 4 iki 13 imamai ir įsitikinau, kad geriausios išdavos gaunamos var­tojant 9 ir 10 nr. abiejų numeracijų.

Nurodydamas šratų numerius, aš turėjau galvoje tiktai grūdytus šratus. Deja, Lietuvos medžiotojai šratams, kaip ir kitai municijai, nestato aukštų reikalavimų ir perka tai, kas už­sieny laikoma atmatomis. Gerų šratų pareikala­vimas toks mažas, jog krautuvės ne visada jų išsirašo. Tuo tarpu šratų kietumas turi labai didelės reikšmės. Minkšti šratai švinina vamzdžius; vamzdžių kanalai dažnai turi būti valomi vielos šepečiu, o tai kenkia šautuvui. Antra vertus, minkštas šratas, susidūręs su kaulu, susiploja, nelaužydamas jo net iš vidutiniškų distancijų. To­dėl noroms nenoroms tenka vartoti nenatūraliai stambūs numeriai.

Geri šratai turi būti tamsios spalvos, blizgą, lygūs, taisyklingos apskritos formos be priemaišo sulipusių grūdų, kieti, kad dantimis negalima būtų suspausti; geri šratai neturi tepti pirštų.

Visame pasauly geriausi šratai pripažinti anglų grudyti šratai „Newcastle chilled shot“. Vokiški—„Hari Schrot“. nors kiek žemesnės rū­šies, kaip anglų, bet taip pat labai geri. Pran­cūzų ir belgų maždaug vienodi su vokiškais.

D. Karnavičius “Medžiotojas” Nr. 4 1928 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžioklei

Šratų numeriai

Greta klausimo apie šratinių šautuvų kalib­rus jau porą sykių mūsų straipsniuose buvo

Tesiant kalibro temą

Praeitą savaitę, šioje svetainėje publikuotas mano straips­nis, kuriame aš paliečiau vieną priežasčių, dėl

12, 16 ar 20 kalibras?

Tankiai girdime medžiotojų nusiskundimų, kad medžiodami jie daugelio paukščių neberanda, ar kad
Pakilti į Viršų