Apie šilinės pušies (Pinus sylvestris) atmainas

in Pažinkime augalus

Mūsų miškuose, tarp pušų su gūbriuotais, šiurkščiais ir pail­gais žievės žvynais, galima užtikti medžių, kurių žvynai esti lygūs, plokšti ir ne taip ilgi.

Paprastai manoma, kad viena ar kita žievės forma nėra pasto­vus, paveldimas pažymys, bet priklausąs nuo aplinkumos: geroje dirvoje pušis turi gūbriuotus žvynus, menkoje — jos žvynai būna lygūs ir plokšti. Taip pat amžius, anot šios nuomonės šalininkų, turįs nemaža reikšmės: kuo senesnė pušis, tuo jos žievės žvynai darosi lygesni ir apvalesni.

Priešingai, vokiečių miškininkas Seitz’as (žiūr. Mitteilungen der Deutschen Deudrologischen Gesellschaft 1926. ir 1927 m.m.), remdamasis savo daugelio metų darbais, yra tos nuomonės, kad minėta pušų žievės struktūra yra pastovus, paveldėjamas pažymys. Remiantis šiais pažymiais, šilinės pušies (Pinus sylvestris) veislė galima suskirstyti į dvi pastovias atmainas, arba rases.

Viena tų pušies rasių turi plačias apvalainias žievės plokšte­les, šviesiai ružavą, iki medžio kaklo (vieta, kur baigiasi stiebas ir prasideda šaknys) ploną kamieną ir pusrutulišką, žaliais spygliais lają. Šią rasę Schwerin’as pavadino Pinus sylvestris Seitzii. Aš vadinasiu ją plokšteline pušimi.

Kitos rasės, kurią Seitz’as pavadino Pinus sylvestris Kienetzii (lietuviškai galėtume pavadinti gūbriuotąja pušimi), žievės žvynai siauri ir gūbriuoti, kaip seno beržo, tamsiai rusvos spalvos, prie medžio kaklo jie storėja. Laja smaili, elgės pavydalo, tamsiai ža­liais spygliais.

Medienos atžvilgiu, abi rasės taip pat aiškiai skiriasi viena nuo kitos. Plokšteline rasė turi labai didelį branduolį, kuris išdžiū­vęs pasidaro raudonai rudas; metinių rievių pavasarinė ir rudens zonos mažai skiriasi viena nuo kitos.

Gūbriuota pušis turi mažesnį branduolį, kuris medžiui išdžiū­vus, pasidaro geltonai rudas; metinių rievių pavasarinė ir rudens zonos aiškiai skiriasi viena nuo kitos, būtent, rudens zona ryškiai sakuota.

Plokšteline pušis — sausų vietų augalas ir gali išvystyti ilgą stumburinę šaknį, kuri giliai įsiskverbia į žemę. Gūbriuota pušis, priešingai,—drėgnesnių (frische) vietų medis ir turi daugiau plokščią šaknų sistemą.

Anot Seitz’o, abi rasės sutinkamos įvairiuose Europos kraš­tuose: Vokietijoje, Rusijoje, Suomijoje, Prancūzijoje,

Tad ar nebus, musų miškuose sutinkamos plokšteliniais ir gubriotais žievės žvynais pušys, tos dvi Seitzo aprašytos rasės.

Pinus Sylvestris išvaizda pagal amžių

Stebėjimai Panemunės miške, ties Kaunu, duoda man pagrindo tvirtinti, kad į šį klausimą galima atsakyti greičiau tei­giamai, kaip neigiamai.

1927 metų žiemą, vedant Panemunės miške kvartalines linijas, buvo iškirsta nemaža medžių ir sukrauta Nemuno pakrantėje. Dauguma tų medžių turėjo pail­gus gūbriuotus žievės žvynus ir tik keli medžiai pasižymėjo gana aiškiais plokšteliniais žvynais.

Palyginęs tas pušis pastebėjau, kad plokštelinių pušų branduoliai didesni už gūbriuotų pušų branduolius. Nuodugniau ištirti šių rasių ypatybių negalėjau, nes čia reikalinga padaryti nemaža matavimų ir stebėjimų.

Miškininkams, kurie nuolat turi rei­kalą su medžių kirtimais, nesunku būtų tai atlikti.

Todėl, tikėdami, kad jų tarpe atsiras susidomėjusių šiuo klausimu, patiekiame klausimų lentelę.

Matavimams ir aprašymams reikia imti tipingiausius medžius, kurių gamtoje, žinoma, neperdaugiausia.

Taip pat įdomu nustatyti, ar tikrai šios dvi pušų atmainos pasižymi tam tikru dirvos pasirinkimu.

Mano nuomone, miškininkams būtų labai įdomu sužinoti, ar tikrai tarp žievės formos ir branduolio sto­rumo yra tam tikras pastovus ryšis, tam tikra koreliacija.

Aš neabejoju, kad mūsų miškų ūkis ateity bus daug inten­syvesnis, kaip dabar, ir tuomet kiekviena atmaina gali būti brangi ir reikalinga.

Tiems, kurie skeptiškai žiūri į šių pušies rasių pastovumą, laikau reikalingu paminėti apie trumpamečių augalų atmainas ir jų pastovumą.

Paimkime, kad ir mūsų pievų vieną iš geriausių pašarinių žolių, miglę (Poa pratensis). Ji turi daug įvairių pastovių formų. Vienos tų formų auga drėgnoje dirvoje, kitos — sausesnėje, daugiau saulės įšildomoje dirvoje. Taip pat ir anatominė bei morfologinė šių formų struktūra skirtinga. Pirmosios, pavyzdžiui, turi plačius didesnius lapus, o tos, kurios auga sausoje, šiltoje dirvoje – siaurus suglaustus lapus.

Bandymai parodė, kad šių atmainų lapų platumas ir forma yra pastovūs.

Kitas pavyzdys — baltosios durpių samanos (Sphagnum). Jų yra labai daug rūšių, kurias net ir geri specialistai sunkiai atskiria. Šitos rūšys turi ne tik smulkius morfologiniai ir anatominiai skir­tingus bruožus, bet ir drėgmės arba druskos kiekio kiekvienos to­kios formos reikalavimai yra skirtingi. Vienos rūšys auga sausesnia­me, kitos šlapesniame substrate; vienos pakenčia didesnį druskų kiekį, kitos mažesnį.

Tyrimai parodė, kad šios formos irgi yra pastovios.

Turint galvoje nurodytus pavyzdžius (o jų gamtoje labai daug), ar negalėtų būti, kad pušis, tam tikrose geografinės srities ribose, turėtų dvi pastovias formas, kurios skirtųsi viena nuo kitos žievės forma, branduolio didumu ir tam tikru dirvos pasirinkimu.


Pušies atmaina (rasė) Plokštinė pušis Gubriuota pušis
Ūgiavietė (dirvos rūšis, jos drėgnumas ir t.t.)
Medžio diametras nupjautoje vietoje
Branduolio diametras nupjautoje vietoje
Balanos storumas nuo branduolio iki žievės
Lajos forma (piramidiška, rutuliška)
Amžius
Girios ir kvadrato nr.
Pastaba

I. Kuprevičius “Mūsų girios” Nr. 1, 1929 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*