Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Apie šapalus

in Žuvys

Šapalas – stipri ir graži karpinių šeimos žuvis, gyvenanti tekančiuose vandenyse. Lietuvoje dažna ne per daug šaltiniuotuose upeliuose ir didžiosiose upėse. Daug šapalų yra Nemune, Neryje, Šventojoje ir Minijoje. Šapalų kartais galima aptikti ir pratekančiuose ežeruose. Esu jų pagavęs net stovinčiuose pamario žemumos vandenyse, iš kur, matyt, bus nespėję sugrįžti slūgstant pavasario potvynio vandeniui. Šapalas dažnas Vidurio ir Pietų Europos upėse, ypač ten, kur žvirgždėtas, smėlėtas ar akmenuotas dugnas, yra rėvų bei verpetų. Šių žuvų nesama tik Šiaurės Europos šalyse, kur labai daug yra jų artimiausių giminaičių meknių. Šapalų nėra Airijoje bei Danijoje.

Tai tipiška viršutinių vandens sluoksnių žuvis – tą rodo plati, be ūsų burna ir plonos į viršų nukreiptos lūpos. Jos kūnas apvalus, sprandas storas, nugara juosva, šonai – aukso atspalvio. Dažnai tvirtinama, kad šapalai gyvena tik labai švariuose vandenyse. Sunku su tuo sutikti, nes juos teko gaudyti ir kai kuriose gana užterštose Vakarų šalių upėse. Šios žuvys išmoko gerai prisitaikyti prie esamų sąlygų.

Mūsų šapalai neršia gegužės-birželio mėnesį. Subręsta per 4-5 metus ir gali pasiekti 4-5 kg svorį. Anot kai kurių šaltinių, užauga ir dar didesni, bet praktiškai retai pagaunamos daugiau negu 2-2,5 kg sveriančios žuvys.

Mažesni šapalai gyvena būreliais ir aptinkami beveik visose upės vietose. Didesni mėgsta gilesnes vietas, sietuvėles, pagilėjimus šalia upės vingio, kur yra srovė. Mėgsta laikytis už riedulių, polių, paskendusių medžių kamienų, žolių ar šakų sąnašų ir kitų kliuvinių. Šapalų beveik visada galima aptikti žemiau akmenuotų rėvų, kur srovė pradeda lėtėti. Savo slėptuves kartais įsirengia tarp pagrindinės ir grįžtančios srovės. Po lietaus kylant upės vandeniui, traukia arčiau krantų ir tuo metu gerai kimba. Smulkių šapalų visada aptiksite žemiau galvijų girdyklų. Kaip ir kai kurios kitos žuvys, savo buveines šapalai dažnai išduoda besimaitindami vandens paviršiuje. Rinkdami masalą vandens paviršiuje, jie sukelia didesnius verpetus negu aukšlės ar strepečiai. Manoma, kad didieji šapalai vandens paviršiuje beveik nepasirodo, nes yra labai atsargūs. Vaikystėje labai mėgau šias žuvis stebėti saulėtą dieną nuo aukštesnio Minijos kranto. Paprastai keli šapalai nejudėdami laikosi netoli savo nuolatinių buveinių. Jie visada susidomi kokiu nors plaukiančiu šapeliu ar kitu daiktu ir akylai stebi aplinką. Saulės spinduliuose žuvys atrodo tartum su žalsva aureole, tačiau užtenka neatsargaus judesio, ir šapalai tuoj slepiasi.

Gaudant šapalus, maskuotei reikėtų skirti ypatingą dėmesį: vengti sunkių žingsnių, staigių judesių. Žvejo rūbai neturėtų skirtis nuo aplinkos fono. Taip pat svarbu išlaikyti optimalų atstumą iki gaudomos žuvies, nes, būnant per arti, stambesnis šapalas retai griebs masalą, o per toli – sunkiau pastebėsite kibimą, ir traukiama žuvis turės progą pasislėpti.

Sapalai gaudomi labai įvairiomis meškerėmis: įvairių tipų plūdinėmis, dugninėmis bei kitokiomis. Aš šias žuvis labiausiai mėgstu gaudyti plūdine palaidyne, bet pačias didžiausias esu pagavęs spiningu. Anksti pavasarį dar ne visai praskaidrėjus vandeniui gana stambių, iki poros kilogramų sveriančių šapalų yra tekę pagauti Valakampių paplūdimyje Vilniaus ribose. Tuo metu žuvys būna labai aktyvios ir mažiau atsargios.

Pašarai ir masalai

Pašarai. Šapalams gaudyti ypatingų pašarų nereikia. Jie gali atplaukti ir prie šviesesnių pašarų, kaip aukšlės ar karšiai, ir prie tamsių, kaip kuojos ar lynai. Reikėtų vengti tik ryškų debesį skleidžiančių pašarų. Šapalus labai vilioja gyvieji pašarų priedai. Pakliuvusi žuvis dažnai būna prisirijusi musių lervų ar kitų gyvųjų pašarų. Daugelis patyrusių žvejų mano, kad vilioti šapalus reikėtų tik grynaisiais pašarais, t. y. lervomis, kapotais sliekais arba įvairiais grūdais, dėl to, kad debesis skleidžiantys pašarai atbaido stambias žuvis. Stambesnės turėtų būti ir pašaro dalelės.

Masalai. Šapalas gali griebti bet ką, tačiau dažniausiai naudojami šie masalai:

1. Musių lervos. Tinka visokios, ypač stambios mėlynųjų musių lervos. Pastebėta, kad kartais mieliau griebiamos, kai nudažomos raudona arba aukso spalva. Kelios įvairiaspalvės lervos ant 10 numerio kabliuko – puikus masalas įvairiais gaudymo atvejais.
2. Musių lervų lėliukės. Taip pat mėgstamas šapalų grobis, ypač kartu su kitais masalais ant kabliuko.
3. Sliekai. Geriausiai tinka gaudant šaltame arba pakilusiame bei drumstame vandenyje.
4. Duonos gabaliukai. Visiems žinomas masalas. Gaudant stambias žuvis, tiks 2-3 cm padžiovintos duonos gabaliukas, geriau su plutele, kad tvirčiau laikytųsi ant kabliuko. Kai kurie žvejai pataria užkabinti duonos kubelius be aštrių briaunų, kad atrodytų kuo natūraliau.
5. Kraujas. Geriausiai tinka stambiųjų raguočių ar paukščių kraujas. Sukrešėjęs jis blogai laikosi ant kabliuko, bet yra išeitis – prieš sukrešant į kraują reikia įmerkti vatos gabalėlius, o po to juos palaikyti šaldytuve. Šis masalas ypač tinka žiemos žūklei.
6. Sūris. Šį masalą mėgsta daugelis karpinių žuvų, bet labiausiai šapalai ir ūsoriai. Dažniausiai naudojami lydyto ir fermentinio sūrio gabaliukai, nes geriau laikosi ant kabliuko.
7. Dešrelės. Paprasčiausių virtų dešrelių iš parduotuvės gabaliukai – labai geras, bet retai naudojamas masalas. Ypač tinka, kai atšalęs vanduo. Kad tvirčiau laikytųsi ant kabliuko, galima verti gabaliuką su odele.
8. Mėsa. Geriausiai tiks šviežios jautienos gabaliukas.
9. Kumpio paštetas. Jį ypač naudoja prancūzų žvejai, bet nesu girdėjęs, kad taip gaudytų mūsiškiai. Šis masalas labai vilioja žuvis, bet silpnokai laikosi ant kabliuko.
10. Uogos. Vyšnios, trešnės, vynuogės, serbentai ir net erškėtuogės turi būti visiškai prinokusios. Tai sezoninis masalas. Atitinkamo dydžio kabliukas turi būti išlindęs iš masalo.
11. Įvairiausi vabzdžiai ir jų lervos.

Gaudymas sudurtine meškere

Prieš daugelį metų gaudant Minijos upėje, įmetus į vandenį sukramtytos duonos, prie pašarų anksčiau už kitas žuvis atskubėdavo šapalai. Dažniausiai tai būdavo nedidelės iki kelių šimtų gramų sveriančios žuvys, bet būdavo ir stambesnių, ne kartą patrumpinusių mano primityvią meškerėlę. Iš tikrųjų net ir aukštos klasės meškerė be ritės nėra pats geriausias įrankis stambiems šapalams gaudyti. Tam gerai tinka sudurtinė meškerė, kuri vis labiau plinta tarp mūsų žvejų, ir apie ją jau daug kalbėjau.

Gaudant šapalus, koto ilgis ir meškerės įranga priklausys nuo gaudymo sąlygų. Jei numatoma gaudyti vidutinio dydžio žuvis, pakaks elastingos gumos tik pirmame koto viršūnės narelyje, jei stambias – guma gali eiti ir per du narelius. Meškerės įranga turėtų būti panaši kaip ir gaudant kuojas bei karšius. Plūdę ir svarelius reikėtų parinkti pagal srovės stiprumą ir gylį gaudymo vietoje. Gaudant stiprioje srovėje, reikėtų naudoti sunkesnius šratelius, bet mažesnį jų skaičių. Kabliukai naudotini didesni, nes šapalai mėgsta stambius masalus.

Gaudant sudurtine meškere, pašarai mėtomi ties koto viršūnėle ar kiek žemiau. Kadangi šapalai atsargūs, šėrimo metu laikosi atokiau negu kitos žuvys, bet prie masalo, kaip jau minėjau, atskuba pirmieji, kai visai įsitikina, kad nebėra jokio pavojaus. Masalas turi būti palei patį dugną ir tik retkarčiais – aukščiau.

Šapalų kibimas būna staigus, ir gumos amortizatorius iš karto įsitempia. Žuvis priešinasi energingai, bet palyginti neilgai. Mūsų sąlygomis sudurtine meškere sėkmingiausiai gaudoma didžiuosiuose tekančiuose vandenyse.

Gaudymas angliškąja palaidyne

Ramiuose nedideliuose kanaluose arba tokiose pat upėse, kurių plotis neviršija 20-25 m, patogiausia meškerė yra angliškoji palaidynė. Šapalai drąsiau kimba aukšta žole ar palinkusiais virš vandens medžiais apaugusiame priešingame krante – ten jie mažiau išbaidomi.

Reikalingi tokie įrankiai: kotas ir ritė, skirti gaudymui su lengva įranga, tinka ir uždaro tipo ritės. Valas turėtų būti 0,12 – 0,15 mm. Plūdė Waggler – lengva, pagaminta iš povo plunksnos ar sarkandos. Tokiai žūklei kartais naudojamos ir dviejuose taškuose tvirtinamos plūdės. Šioje specifinėje žūklėje pasunkintos plūdės naudojamos retai. Svareliai – įvairaus dydžio „šrateliai“. Kabliukai – su iš anksto paruoštais pavadėliais. Gaudant šapalus angliškąja palaidyne, reikia nuolat ir dažnai šerti grynaisiais pašarais, geriausiai musių lervomis. Kartais lervos maišomos su kokiais nors grūdais. Prancūzų žvejai jas dažniausiai maišo su kanapėmis ir netgi turi konkrečią maišymo taktiką. Gaudymo pradžioje su timpa šaudo 4 dalis kanapių su 1 dalimi lervų, o gaudymui įpusėjus, ši proporcija pakeičiama, t. y. viena dalis kanapių maišoma su keturiomis dalimis lervų. Gal šis šėrimas patiktų ir mūsų šapalams? Minėtieji pašarai laikomi inde su vandeniu, kad užmetus skęstų. Vienam užmetimui užtenka iki 10 lervų ar kanapių grūdelių.

Sunkiausia yra tiksliai užmesti. Jei nepavyksta, plūdė įstringa priešingos pakrantės krūmuose arba tiesiog nepasiekia vietos, kurioje laikosi žuvys. Gaudant palankiu oru, nėra būtinybės skandinti valo, kaip šiaip jau daroma gaudant angliškąja meškere.

Šapalai kimba staigiai. Pakirsti taip pat reikia staigiai, bet nestipriai. Po to žuvį reikia kuo greičiau traukti iš gaudymo vietos. Užkibę stambesni šapalai dažniausiai metasi į priešingą krantą ir slepiasi – tokiu atveju kotą reikėtų kreipti į priešingą žuvies judėjimui pusę.

Gaudymas su Stick plūde

Šiltuoju metų laiku negiliuose, apaugusiais krantais upeliuose Vakarų šalių žvejai šapalus gaudo su vadinamosiomis Stick tipo plūdėmis. Žūklei šiuo atveju geriausiai tinka angliškosios meškerės kotas ir ritė. Pati plūdė primena siaurą morką ar pleištą su trumpa antena – tokia mažiau kliūva traukiant žuvį. Plūdės gaminamos iš balzos ar kitų lengvųjų medžiagų ir tvirtinamos dviejuose taškuose silikoniniais ar guminiais žiedeliais. Su šiomis plūdėmis retai gaudoma toliau negu 8-15 m nuo savęs. Pageidautina, kad net ir stipri srovė būtų vienoda, o dugnas kietas. Sapalai mėgsta laikytis ten, kur jis nusėtas žvirgždu, smėliu ar akmenėliais, ir netoliese yra kur pasislėpti.

Pasirinkus gaudymo vietą, pirmiausia reikia ištyrinėti dugną bei įsitikinti, ar nėra kliuvinių. Norint tai padaryti, prieš šeriant meškerę reikėtų keletą kartų paleisti tiesiog be masalo. Keliais „šrateliais“ plūdė išbalansuojama taip, kad paviršiuje liktų 0,5-1 cm ilgio antenos dalis. Žvejys kartais turi tuos kliuvinius ir pats pašalinti, nes nedideliuose upeliuose žūklei tinkamų vietų būna nedaug.

Gaudymas su Stick plūde yra aktyvus žūklės būdas. Čia svarbu elgtis atsargiai ir suderinti gaudymą bei šėrimą. Po palinkusiomis šakomis ar tarp povandeninių žolių liežuvių besislepiančius šapalus galima suvilioti leidžiant masalą pasroviui. Tačiau labai toli jo leisti nereikėtų, nes bus sunkiau stebėti plūdę ir ištraukti pakirstą žuvį. Šiai žūklei būdingas dažnas gaudymo vietos keitimas, be to, gaudoma stovint. Šeriama grynaisiais pašarais, dažniausiai – mirkytomis musių lervomis ar grūdais. Šerti reikia po nedaug, bet dažnai, galima ir su timpa. Šioje žūklėje patogu turėti prijuostę su didele kišene pašarams ir timpai. Laisva ranka pašarais pripildoma timpos talpa, o „šaudant“ pašarus ta pati ranka laiko timpos kotą. Kita ranka tuo metu laiko meškerykotį ir pašarų dozę.

Pašarai mėtomi šiek tiek aukščiau gaudymo vietos, nes, kol nuskęs, srovė juos gerokai nuneš į prieki. Jei žuvys ima kibti aktyviau, šerti reikia intensyviau. Plūdei leidžiama laisvai plaukti pasroviui. Ją galima pristabdyti tam, kad priekyje būtų kabliukas su masalu. Pasroviui leidžiama iki numatytos vietos, kol valas įsitempia. Šapalai dažnai kimba, pradėjus stabdyti masalą. Kai tik plūdė pasislepia po vandeniu, reikia tuoj pat pakirsti. Užkibęs šapalas dažniausiai puola pasroviui arba prie savo povandeninės slėptuvės. Varginant žuvį, viršutinę koto dalį galima panardinti į vandenį.

Su Stick arba Avon plūdėmis (pastaroji yra platesnė ir turi ilgesnę anteną) panašiomis sąlygomis gaudomos ir kitos žuvys.

Gaudymas boloniškąja palaidyne

Boloniškoji palaidynė geriausiai tinka šapalams gaudyti didelėse upėse ir stiprioje srovėje, pvz., Nemune.

Šiam gaudymui reikia 6-7 m ilgio koto, 0,14-0,16 mm pagrindinio valo, o plūdė su ilgu kyliu parenkama pagal gaudymo vietos gylį bei srovės stiprumą. Pašarai taip pat įprasti, tačiau reikia atsižvelgti ir į metų laiką. Šaltuoju metų laiku geresnių rezultatų pasiekiama pirktinius pašarus sumaišius su krauju, šiltuoju – su musių lervomis, jų lėliukėmis arba grynaisiais augalinės kilmės priedais: kviečiais, kukurūzais, kanapėmis, žirniais ir pan. Kaip ir kitomis meškerėmis gaudant šapalus, nepatartina naudoti didelį debesį skleidžiančių medžiagų. Masalai naudojami įprasti šioms žuvims.

Gaudymo technika – tradicinė, tik gali tekti dažniau keisti gaudymo vietą. Šapalų reikėtų ieškoti deguonies prisotintame vandenyje – žemiau užtvankų, senų malūnų, tilto polių, gilesnėse vietose, ypač ties upės vingiu, ties palinkusiais virš vandens medžiais ir kitose įprastose jų laikymosi vietose. Gaudant šapalus, masalą galima leisti gana toli. Žuvys užkimba „užtikrintai“. Pagavus stambią žuvį, kiti šapalai ilgam išsibaido, todėl tada patartina kuriam laikui persikelti į kitą gaudymo vietą arba laukti, kol žuvys vėl nurims.

Dar šis tas apie gaudymą

Kiekvienoje šalyje šapalų gaudymo būdai kuo nors skiriasi nuo čia aprašytų klasikinių. Kiek skirtingai juos gaudo ir mūsų žvejai, tačiau, atsiradus naujiems įrankiams ir informacijai, žuvų gaudymas ne tik tobulėja, bet ir panašėja. Kai kurie žvejai vietoj Waggler, Stick ar klasikinių plūdžių naudoja paprasčiausią žąsies plunksnos nuopjovą ar net sausą medžio šakelę. Jos tik palaiko valą vandens paviršiuje ir visai nebaido žuvų. Sunkesnę, bet mažai pastebimą plūdę galima pasidaryti ir iš permatomo plastikinio vamzdelio nuopjovos. Ji pripildoma vandeniu, ir ją jau galima ne tik leisti pasroviui, bet ir užmesti. Minėtos plūdės tvirtinamos dviem gumos arba plastiko žiedeliais. Gaudant su tokiomis plūdėmis, tinka angliškosios palaidynės kotai ir ritės, tačiau kai kurie žvejai mano, kad patogesnė yra nedidelė inercinė ritė, ypač kai gaudoma leidžiant valą pasroviui. Vakaruose mačiau specialių tokiai žūklei skirtų ričių.

Gaudydami vandens paviršiuje, mūsų žvejai dažniausiai tvirtina maždaug 1 m ar ilgesnius pavadėlius su aštriu kabliuku, parenkamu pagal masalo dydį. Valas imamas neskęstantis, o jo spalva parenkama pagal aplinką, nes šapalas greičiau negu bet kuri kita žuvis įtaria apgaulę. Atrodo, jog jis turi šeštąjį pojūtį. Pabandykite šalia žiogo ant kabliuko paleisti dar keletą žiogų ir pamatysite, kurie išnyks pirmieji.

Šapalus galima gaudyti įvairiai: nuo kranto, brendant ar iš valties. Kiekvienas gaudymo būdas turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Plukdant masalą nuo kranto, galima patogiau įsitaisyti ir pasidėti daiktus, tačiau šiuo atveju reikia elgtis ypač atsargiai: prie vandens eiti beveik šliaužiant, be to, stengtis, kad į vandenį nekristų šešėlis. Brendant vandeniu, žuvys mažiau baidosi ir žiūri ne taip įtariai, tačiau bristi reikia nekeliant bangelių. Priešingu atveju galima tikėtis tik nedidelių šapaliokų ar strepečių. Gaudant Minijoje, kur krantai vietomis ištisai apaugę krūmais, norint prie gilesnio kranto po palinkusiais krūmais paleisti masalą, tekdavo nubristi net iki upės vidurio. Mažiau žuvys baidosi plaukiant valtele. Minijoje ar Neryje į guminę valtį visada pasiimdavau smėlio ar žvyro pripildytą maišelį. Toks „inkaras“ nekelia triukšmo ir negadina valties. Reguliuojant jo svorį, galima sulėtinti ar visai sustabdyti plaukimo greitį.

Masalus šapalams gaudyti galima pasirinkti pagal sezoną. Pavyzdžiui, sunokus trešnėms, naudoti jas, atsiradus žiogams, naudoti juos ir pan. Anksti pavasarį, kol dar neskraido vabzdžiai, gaudant mažuose upeliuose, užtenka paprasčiausio slieko, kuris „ridenamas“ palei dugną. Pavasarį, kol žuvys laikosi prie dugno, svarelius reikėtų labiau koncentruoti, o vėliau, kai vanduo nuskaidrėja, išsklaidyti. Kai kurie žvejai, gaudydami šapalus, visai atsisako pavadėlio. Manau, kad šiai žūklei jis būtinas. Dėl pavadėlio ilgio nėra vieningos nuomonės. Vieni žvejai, gaudydami prie dugno, naudoja trumpesnius pavadėlius, o kiti riša net porą kartų ilgesnius už tikrąjį gylį gaudymo vietoje, kad masalas plauktų kuo natūraliau. Leidžiant masalą toli pasroviui, yra sunkiau stebėti plūdę ir laiku pakirsti žuvį. Šiuo atveju laisva ranka galima prilaikyti atitrauktą į šoną valą. Per ją puikiai jaučiamas kibimas. Vakarų šalių žvejai, tarp kurių šapalų gaudymas labai paplitęs, naudoja specialias inercines rites ir mažytes apvalias plūdeles masalui išlaikyti. 3 ar 4 svareliai dažniausiai išdėstomi mažėjančia ir retėjančia tvarka kabliuko link. Gaudant vandens paviršiuje, svarelių išvis nereikia.

Šapalai sėkmingai gaudomi ir dugninėmis meškerėmis. Pavasarį, kai žydi alyvos, jie dideliais būriais renkasi duobėse žemiau povandeninių sėklių ar smėlėto dugno liežuvių. Geriausias masalas šiuo sezonu – čia pat pakrantėje randamas vingilis. Gyvo masalo šios žuvys nevengia ir kitais metų laikais. Rudenį stambūs šapalai dažnai pakliūva, kaip masalą naudojant varlioką.

Šapalų žūklei reikėtų rinktis nuošalias vietas, kur mažiau lankosi žvejai ir brakonieriai. Tik kažin ar tokių vietų Lietuvoje dar liko.

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žuvys

Šlakių slėptuvės

Šlakiai turi tiksliai apibrėžtas teritorijas, į kurias nenoriai įplaukia kitos žuvys, nes
Pakilti į Viršų