Apie medžiotoją

in Medžioklės istorija

Šiais laikais medžiotojas daugiausia suvokiamas kaip medžiojantis dėl pramogos, kartais versliniais sumetimais siekdamas uždirbi iš parduotų medžiojamųjų žvėrių kailių arba paprasčiausiai dėl maisto. Pateiktame straipsnyje pasakojama kaip medžioklę ir patį medžiotoją suvokė mūsų protėviai, dar tais laikais kai medžioklės įstatymas tik formavosi.

Tarp daugelio visokiausių instinktų, pamėgi­mų, patraukimų ir gabumų žmonyse glūdi taipogi ir medžioklės instinktas. Kiekviename asmenyje, net ir tautoje jis nevienodai išreikštas. Yra tautų labai jo kupinų, taipogi yra tautų, visai maža jo turinčiu, pavyzdžiui žydai.

Reikia manyti, kad tas instinktas yra užsili­kęs dar iš tų laikų, kada žmonija mito iš me­džioklės. Dėl to tose tautose, kurios ilgiau me­džiojo, ir tas instinktas užsiliko tvirtesnis. Lie­tuvius tur būt reikia taipogi prie to skaičiaus priskirti, nes nuolatinis šaudymas per ištisus metus, visokių kilpų ir žabangų statymas ir ne­paliaująs žvėrių ir paukščių nykimas tą aiškiai įrodo.

Kaip ten butų teorijoje — vis viena. Faktas tik, kad praktikoje dėl to medžiokliškojo in­stinkto mes turime daugybę medžiotojų.

Tie medžiotojai yra visokeriopo plauko, elge­sio ir nusistatymo. Jeigu taip paėmę jų bendrus tipus išrikiotumėm eilėn ir pažvelgtumėm iš dešinės į kairę, tai pamatytumėm tarp jų ir pačių rimčiausių, mylinčių gamtą, idėjinių medžiotojų, ir didelę daugybę tipiškų brakonierių; o tarp tų dviejų kraštutinumų galima būtų pri­rinkti ilgą ir lygią gradaciją, kuri tiksliai, be šuolių juos vienytų.

Užsieny, pavyzdžiui Vokietijoj, tuo tarpu taip nėra. Nors medžiotojų ten gal ir nemažiau, bet jie aiškiai sudaro atskirą tipą, net luomą. Savaime suprantama, kad ir ten medžiotojų yra iš visų sluoksnių, bet tik žodis “medžiotojas” ten uždeda savotišką antspalvį, kaip, pavyzdžiui, žodis „sportsmenas“ arba “dainininkas”. Ten medžiotojas turi savo etiką, kuri jam neleidžia elgtis “nemedžiotojiškai“. O ta sveikais pamatais sudaryta medžioklinė etika turi didelės reikšmės, nes ji apsaugoja nereikalingą ir vengtiną gyvių naiki­nimą, papildydama tuo budu įstatymus. Su pasigailėjimu reikia pasakyti, kad pas mus šiandien to nėra. Tiesa, ir pas mus žodis „medžiotojas“ šį tą apibūdina, deja labai apgailėtinai.

„Ė, jis, sako, labai didelis medžiotojas!“ Suprask: didelis melagius, mėgsta gerokai iš­traukti, metė savo ūkį ar tarnybą, valkata ir t.t. Čia tuo žodžiu dažnai apibūdinamas žmogus, kuris šaudo ir žudo žvėris be atodairos į apsau­gos laiką. Pas mus dar neįsivyravo supratimas, kad tikras “medžiotojas“ nešaus stirnos tik dėl to, kad tas šiandien yra nepageidaujama ir kenksminga; nesuprantama, kad tą tegali padaryti tik brakonierius. O tas yra dėl to, kad dabar Lietuvoje didelis skaičius medžiotojų neturi me­džioklinės etikos, ir bendrai tos etikos dar nėra.

Man rodos, kad jau atėjo paskutinis laikas ją sudaryti ir prigydyti. Kada ji bus gyva ir aiški, plačiai įsišaknijusi medžiotojų tarpe, tada tik medžioklės ir apsaugos įstatymai įgys savo galios, o medžiojamieji gyviai laisviau atsidus, įstatymai sudaro tik kūno griaučius ir kriauklus, gi raumenis ir sielą sudaro etika.

Kokia gi turėtų būti toji medžioklinė etika?

Žinodamas, kad Lietuvoje šiandien yra daug senesnių ir daugiau prityrusių medžiotojų, taipo­gi suprasdamas, kad tokią etiką gali išdirbti tik pats gyvenimas, bendrai visiems bendradarbiaujant ilgesnį laiką, tačiau norėdamas nors truputį pastūmėti pirmyn tą klausimą — aš pareiškiu savo tris pageidavimus apie medžiotojo ypaty­bes, kurių kiekvienas medžiotojas, mano manymu, turėtų siekti, kad užsitarnautų to vardo.

Pirmučiausiai reikia šventai pildyti viską, ką sako įstatymas. Todėl nei vienos minutės ne­galima abejoti dėl apsaugos laiko; kada jis atėjo — minties apie žvėries šaudymą nebeturi būti. Reikia išmokti pavirsti iš vilko į aviną.

Reikia žinoti, kad ne tas yra tikras medžio­tojas, kuris rūpinasi kuo daugiausia išnaikinti gyvių, bet tas, kuris taipogi rūpinasi jų apsauga ir daugėjimu. „Kein Heger, kein Jager”, t. y. kas neaugina, tas neturi medžioti—sako vokie­čiai. Nėra nuodėmės nušauti žvėrį, jei į jo vietą pasirūpinsi pastatyti du kitus; nuodėmė yra jį iš­naikinti, tuo labiau be jokios naudos. Sako blo­gas tas ūkininkas, kuris gauna blogus derlius ir nualina žemę, o geras tas, kuris ima didelius derlius, bet už tai dvigubai idirba ir įtręšia savo dirvą. Kiekvienas medžiotojas turi rūpintis žvė­rių apsauga ir jų gyvenimu. Pirmiausia jam turi rūpėti, kaip padėti žvėreliams atėjus sunkiam žiemos laikui. Jis turi dėti visas pastangas, kad ten, kur jis gyvena, apsaugos laiku žvėrys iš tikro turėtų ramybę. Turi persekioti brakonierius, aiškinti vaikams, piemenims apie žalingumą draskyti gūštas, žudyti jaunučius žvėrelius. Turi naikinti visas valkatas kates ir šunis, nes jie padaro daug daugiau žalos, negu laukiniai plėš­rieji žvėrys, ypač soduose, daržuose ir kitur arti sodybų. Kur tik galima steigti paukščių ir žvė­rių apsaugos vietas ir lizdoves. Tai yra antra labai svarbi ypatybė, kurią turi turėti “medžiotojas”.

Trečią ir šiam kartui paskutinę “medžiotojo“ savybę nurodysiu tą, kad medžiotojas neturi būti tuščiu šaudytoju (ein Schieszer), šovinių pleškintoju, gyvių kankintoju ir naikintoju visai be naudos sau.

Medžiotojas turi gerai pažinti ir pamėgti šaunamąjį ginklą, o ypač savo šautuvą. Jis turi žinoti, kad nėra šratinio šautuvo, kuris nušautų kiekvieną zuikį už šimto dvidešimts žingsnių arba dar pasakingesnio tolumo. Kiekvienas turi išmėginti savo šautuvą, įšaudydamas jį į taikinį. Kiekvienas turi šauti tik į tą daiktą, kurį tik iš tikrųjų nori nušauti, ir kiekvienas šūvis į gyvą daiktą turi reikšti jo mirtį. Jei to nebūtų pasiekta, reikia šauti antrą kartą ir bendrai padėti visas pastangas, kad sužeistas gyvis būtų surastas, nes tik beširdis žmogus tegali palikti kankintis zuikį su nudaužytom kojom arba ožį su išdras­kytu šonu.

Kiekvienas medžiotojas turi pasitenkinti ne dideliu skaičium išpiškintų šovinių, bet taikliais šūviais, nors jų ir mažai tebūtų.

Jam turi daugiau patikti ne masinis gyvių žudymas, bet sunki, ilga ir varginga medžioklė, apvainikuota pasisekimu. Norintiems daug už­mušti galima rekomenduoti skerdyklas arba vištukų pjovimą. Tik mylintis gamtą, suprantan­tis jos grožį ir degantis įgimtu medžiotojo jau­smu tegali leistis, su šautuvu rankoje, į miškų tankumynus, į pelkių klampynes, į žvėrių ir paukščių gyvenimą.

Iškeldamas mintį apie medžiotojo tipą ir etiką tikiuos, kad mūsų laikraštis taps vadovu tuose klausimuose ir visiems bendradarbiaujant, greitu laiku jam pavyks atskirti, nustatyti ir prigydyti tas, kas yra “medžiokliška“ ir „neme-džiokliška“, pavyks sudaryti tą medžioklinę etiką.

O kaip yra šiandieną, medžiotojau?

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.