20130520075324835 - Apie lakštingalas

Apie lakštingalas

in Gyvūnų paveikslai

Mūsų dienomis lakštingalų niekas nebelaiko narveliuose ir tai džiugina, nors praeityje tai būdavo gan pelningas užsiėmimas. Su skaitytojais dalinamės senu pasakojimu apie lakštingalų medžioklę ir jų auginimą.

Geriausios lakštingalos visados būdavo kurskinės; bet pastaruoju me­tu jos pablogėjo; ir dabar geriausiomis laikomos lakštingalos, kur gaudo­mos netoli Berdičevo riboje, sienoje; ten, penkiolika varstų už Berdičevo, yra miškas, vadinamas Trijokais; ten puikiausių lakštingalų perimasi. Laikas jas gaudyti – Gegužės pradžia. Jos prisituri daugiausia ievyne ir smulkia­me miške, ir balose, kur miškas auga; balinės lakštingalos – pačios bran­giosios. Jos atskrenda per kokias tris dienas prieš Jurgines; bet iš pra­džios gieda tyliai, o į Gegužę įsjėgina, įsigieda. Jų klausytis reikia auštant ir nakčia, bet geriau auštant; kartais tenka visą naktį baloje ištupėti. Aš su draugu kartą ką tik nesušalau baloje naktį ėmė šalti, ir į rytą storokai ledo ant vandens užsidėjo; o aš buvau su vasariniu durtiniu, ir tai ne kokiu; tik tuo ir išsigelbėjau, kad tarp dviejų kupstų susiraičiau, durtinj nusivilkau, galvą susivyniojau ir kvėpavau sau į pilvą po durtiniu; visą dieną paskum dantimis kalenau. Lakštingalas gaudyti darbas nepainus: reikia iš pradžios gerai nusiklausyti, kur ji tupi, o daugiau takelį žemėje nuvalyti gerai šalia krūmo, pastatyti užnarvę (slaptynę) ir patelę už abiejų kojų pririšti, pačiam pasislėpti ir dūduoti dūdele: tokia dūdelė pasidaroma, kaip pipynė. O užnarvė, ta slaptynė, nedidelė iš tinklelio daroma — su dviem lankeliais; vie­ną lankelį kietai prie žemės pritvirtinti reikia, o kitą tik įbesti — ir virvutę prie jos pririšti; lakštingala iš viršaus kaip nusileis prie patelės — ir truk­telėti už virvelės, narve (slaptynė, slaputė) ir užguls. Kitas lakštingalėlis labai karštas, tai tuojau iš viršaus kaip kulka ir krenta, ligi tik pamato pa­telę; o kitas atsargus iš pradžios žemėliau nusileidžia ir žvalgosi — ar jo patelė. Atsargiuosius geriau tinklu gaudyti. Tinklas nupinamas kokių pen­kių sieksnių; apmesi juo kokį krūmą, o apmesti reikia palengvėl, kaip tik nusileis lakštingala— stosis ir įvysi ją į tinklą; ji vis apačia skrenda, na, ir pasikaria kilpelėse. Tinklu gaudyti galima ir be patelės, viena dūdelė. Kai pagauni lakštingalą, tuojau surišk jai sparnelių galus, kad nesidaužytų nešpurėtų, ir leisk ją greičiau į pintinę — toks indas žemas, iš viršaus ir iš apačios drobe išmuštas. Sugautąsias lakštingalas reikia lesinti skruzdžių kiaušinėliais — po nedaug ir dažniau; jos greit pripranta ir ima lesti. Pra­vartu gyvų skruzdžių į pintinę prileisti: kita balinė lakštingala nežino skruz­džių kiaušinėlių — niekados nemačiusi — na, o kai skruzdės ima vilkinėti kiaušinius — įnirš — ims juos graibstyte graibstyti.

Lakštingalos pas mus čia niekam tikusios: gieda menkai, nieko suprasti negali, visi posmeliai sutrikę, čerška,-skubina; be to, štai dar  joms pati toji bjauroji išdaiga: padaryti šitaip: tru ir staiga: vi! – šitkaip suspiegs, tartum į vandenį grimsta. Tai pati bjauroji išdaiga. Nemitęs nusispjauni ir nueini sau. Net pikta pasidaro. Gera lakštingala turi giedoti ryškiai ir netrikdyti posmelių, — o posmelių štai kokių esamą:

Pirmasis: puikavimas — šitaip: pul, pul, pul, pul…

Antrasis: klykavimas — kly, kly, kly, kaip gilnė (krakė, želna).

Tretysis: šratiškumas — apytikriai taip, kaip kad žeme iš karto saują šratų pabertum.

Ketvirtasis: nuotarška — trrrrrrr…

Penktasis: planavimas — beveik galima suprasti tokį: plen, plen, plen.

Šeštasis: girykštė birbynė — šitaip pavelkant: go-go-go-go-go, o dau­giau trumpai: tu!

Septintasis: gegutės skrydis. Rečiausias posmelis; aš tik dukart savo gyvenime jį tėsu girdėjęs — ir abukart Timsko apskrity. Nuskrendanti ge­gutė šitokiu būdu rėkia. Stiprus toks, skardus švilpesys.

Aštuntasis: žąsiniškai. Ga-ga-ga-ga… Maloarchangelinės lakštingalos tą posmelį getai ištraukia.

Devintasis: sukučio tarškesys. Kaip sukutis (brunzgutis) — yra paukš­telis, į vieversį panašus, — arba kaip štai vargonėliai kokie, — toks apva­lainas švilpimas: f iu – i-i u-i-i u-i- iu-i-iu…

Dešimtasis: paeiga — šitaip: tii-vit, švelniai, kaip liepsnelė (toks paukš­telis, malinovka, Erithacus rebeculus). Tai, iš tikrųjų, ne posmelis, bet lakštingalos paprastai šitaip pradeda. Gera gaidinga lakštingala šit dar kaip, pasitaiko, nugieda: pradės — tii vit — o daugiau: tuk! — Šitaip vadiname atstumą. Paskui vėl —tii-vii, tuk! tuk! Dvikartė atstūma — ir pussmogis, tai geriau; tretįjį kartą: tii-vit — kaip pabers staiga, s………s, paimtomis arba atbildomis — vos ant kojų pastovėsi — nudegins! Tokia lakštingala vadi­nama su smogiu arba su atstūma. Geros lakštingalos kiekvienas posmelis ilgas, ryškus, stiprus; juo ryškesnis, juo ilgesnis. Nekokia lakštingala sku­bina: padarė posmelį, nukirto, greičiau kitą — ir sutriko. Kvailas gimė, kvailas ir dvės. O geroji — ne! Išmintingai gieda, taisyklingai. Jei jau pradės kokį posmelį tempti —nenueis nuo jo ligi nuovargio, kol nuils ir kad ir kažką sujaudins. Kita net susigręždama — taip ilgai; paleis, pavyzdžiui, posmelį, pabirom, ką gi —iš pradžios tartum žemyn, o paskui vėl aukštyn, tartum aplink save apsuks, kaip karietos ratas pasisuks — reikia taip pasa­kyti. Betgi tokią esu girdėjęs pas Mecno pirklį Š…..ą — tai lakštingalos būta! Peterburge Už 1200 rublių parduota.

Medžiotojo pastabomis, geros lakštingalos nuo blogos iš paviršiaus sunku atskirti. Daug medžiotoją net patelės nuo patinėlio neskiria. Kita patelė gražesnė ir už patinėlį. Jauniklę nuo senės skirti galima. Jauniklei, jei išskėsi jai sparnelius, yra ant plunksnų dėmelės, ir visa ji tamsesnė, o senė — pilkesnė. Reikia išrinkti lakštingalą, kur akys didesnės, snapas drū­tas, ir kad būtų petinga ir aukštakojė. O ta lakštingala, kur už 1200 rub­lių parduota, buvo vidutinio ūgio. Ją Š……as ties Kursku iš berniuko pirkęs už dvi grivines.

Lakštingala, jei tik prižiūrima, gali ligi penkių žiemų ištverti. Ją reikia lesinti žiemą tarakonais arba džiovintais skruzdžių kiaušinėliais; tiktai kiau­šinėlių reikia imti ne iš spyglinio miško, bet iš lapuotmiškio, nes nuo der­vos gali jos užsiryti. Lakštingalą reikia kabinti viduje ne ant langų, bet vidury kambario, palubėj ir narvely, kad jo viršelis būtų minkštas, drobe ar milu išmuštas.                                                                          –

Jų neaplenkia ir ligos — staiga ima čiaudėti. Tai bloga liga. Kad kokia ir išgyvena — kitą žiemą tikriausiai pastimpa. Mėginau šniauškiamosios tabokos į lesalą berstelėti — gerai būdavo.

Giedoti jos pradeda nuo Kalėdų — ir anksčiau, iš karto tylutėliais; nuo Gavėnios, nuo Kovo mėnesio, tikruoju balsu, o Petrinėms nutyla. Pra­deda jos paprastai nuo plenavimo… taip liūdnai, švelniai: plen… plen… ne­garsiai, bet visur kambary girdėti. Taip skamba maloniai, kaip stikleliukai, visą sielą kutena. Kai ilgai negirdžiu — kiekvieną kartą sugraudina, per kūną lyg kas perbėga, plaukai ant galvos sujuda. Tuojau ašaros — ir štai jos. Išeisi, paverksi, pastovėsi.

Jauniklių lakštingalų gerai būtų gauti Priešpetry. Reikia įsidėmėti, kur senosios lesalo prisineša. Kitą kartą tris, keturias valandas, pusę dienos pralindėsiu, betgi vietą pastebėsiu. Gūžtelę kraunasi žemėje — iš sausų žolių lapelių. Gūžtelėj esti penki jaunikliai, o kartais ir mažiau. Jauniklėlių imsi ir įveisi į spąstus — netrukus ir seneivos pateks. Senuosius reikia pa­gauti, kad butų kam jauniklius lesinti. Patupdysi visą šeimelę į narvelį, dar ir skruzdžių kiaušinėlių pribersi ir pačių skruzdžių prileisi. Senosios tuoj ims jauniklius penėti. Narvelį paskui reikia pakabinti, o kai jaunikliai ims jau patys lesti, senąsias atitraukti. Jauniklės, Priešpetrėse iš gūžtos išimtosios, gajesnės ir giedoti greičiau pradeda. Reikia imti jauniklius nuo ilgos, giesmininkės lakštingalos. Narvelyje jie neišrieda, Laisvėje lakštingala nu­stoja giedoti, ligi tik vaikus išperėjo, o apie Petrines ji šerias. Sutrauks skrisdama kokį posmelį — ir baigta. Vis tiktai švilpauja. O gieda ji visada tupėdama; skrisdama, kai prie patelės taikstosi, kliurksi.

Jaunikles lakštingalas gerai prie senių kabinti, kad mokytųsi. Jas rei­kia šalia sukabinti. Ir čia tenka pastebėti: jei jauniklė, kol senoji gieda, tyli ir tupi, nė nesuplasnoja, klausosi — per dvi savaites, jei kaip, bus gatava; o kuri netyli, pati ten pat paskui senę plyšojasi ūžauja — ta gal tik kitais metais kaip reikiant sugiedos, bet ir tai abejotina. Kiti medžiotojai slapčia, skrybėlėmis, atsineša jauniklių lakštingalų į traktierių, kur yra gera lankštingala; patys gerią arbatą ar alų, o jauniklės tuo metu mokosi. Todėl geriau kabinti jaunikles, kar jas pas senę atneša.

Pirmieji lakštingalų medžiotojai — prekijai: tūkstančių rublių nepasi­gaili. Manbiejevskiniai prekijai davinėjo du šimtu rublių ir dar draugą, ir ar­klys buvo jų. Siuntė mane į Berdičevą. Aš turėjau du poriu geriausių lakš­tingalų pristatyti, o kiti, nors penkiasdešimt porių, man pačiam.

Turėjau draugą, baisų lakštingalų medžiotoją; dažnai mudu važinėdavom. Apižlibis jis buvo — labai tai jam kliudė. Kartą ties Lebedene nusi­klausė jis nuostabią lakštingalą. Ateina pas mane, pasakoja — iš godumo net visas dreba. Ėmė ją gaudyti — o tupėjo ji ant aukštos epušės. Betgi štai nusileido, įvijo bičiulis ją į tinklą; bakstelėjo lakštingala į tinklą — ir pasikaraliavo. Pradėjo ją draugas imti — matyti, rankos jam drebėjo — lakštingala staiga kad gi ners jam pro tarpukiškį — sušvilpė, pragydo ir nuskrido. Bičiulis net klykte suklyko. Jis paskui dievagojosi, įtikinėjo mane, kad aiškiai jautęs, kaip kažkas lakštingalą jam iš rankų jėga išplėšęs. Ką gi! Visaip pasitaiko. Ėmė jis vėl ją vylioti — ne! ne taip jau būta: išsigando, matyt, nutilo. Net dešimt dienų bičiulis jos ieškojo. Ką gi jus manote? Lakš­tingala kad gi nors būtų čirkštelėjusi — dingte dingo. O bičiulis ką tik neapdrako; per prievartą jį namo persitempiau, ims, kepurę į žemę švėis, ir kad gi pradės sau kumščiu į kaktą mušti… O ne — staiga staptelės ir sušuks: „prakaskite žemę —- į žemę noriu lįsti, į ten man kelias, aklam, neišmanėliui, nugrubtrankiui“… Štai kaip kartais jausminga!

Pasitaiko, kad bičiulis iš bičiulio tykoja gerąsias lakštingalas atmušti, anksčiau į vietą nueiti. Viskam reikia mokslo; bet ir be baimės taip pat niekai. Atsitinka irgi, kad nusiveda, tai yra, pasinaudoję būriais; o prieš tai — malda. Kartą aš gi ir prisibijojau. Sėdžiu aš naktį pamiškėje, klausausi lakštingalų, o naktis — tamsumėlis, nors akį durk… Ir staiga man pasirodė, kad tartum jau tai nebe lakštingališkai kažkas terška, lyg kad tiesiai į mane eina… Baisu man pasidarė, kad nė pasakyti nebegalima… pašokau, na ir duok Dieve kojas. Sodiečiai — tie nekliudo: tiems vistiek; dar, jei kaip, net ir pa­sijuokia. Sodietis grubus: jam ar lakštingala, ar kikilis – visvien. Jų protui ne darbas. Jų darbas — arti, ir ant krosnies su boba drybsoti. O aš jums dabar viską papasakojau.

Iš I. S. Turgesnevo vertė P. Būtėnas „Kosmos“ 1938 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*